Mano keturmetis sunus daržely niekada neduoda atgal, jeigu jį muša, tai tik užsidengia galvytę rankomis ir stovi susigūžęs. Nors daržely yra vienas iš lyderiaujančių. O parėjęs namo vis sako, aš jam kaip duosiu, kaip spirsiu ir pan. Kodėl jis taip elgiasi? Kaip išmokyti jį apsiginti?

Turbūt darželyje vaikas nedrįsta muštis. Galbūt auklėtoja vaikams sako tai, kad muštis negalima ir vaikas klauso. Namie pasijaučia laisviau, dėl to savo agresiją išlieja žodžiais. Jūs galite pasakyti vaikui, kad jis gali pasakyti auklėtojai, jei jį muša.

Aš nesutinku su tuo, kad pasakymas suaugusiajam, jog esi skriaudžiamas sugriaus vaiko santykius su bendraamžiais darželyje. Vaikas turi pasitikėti savimi ir suaugusiuoju, kad, jeigu jam yra blogai, jis gali pasakyti apie tai ir sulaukti pagalbos.

Ir as manau, kad vaikas turi pasitiketi savimi ir suaugusiuoju. Pati sunui vis patariu pakalbet su aukletoj jei kas negerai

Bet tik va cia butent vienas is tu pavyzdziu, kai teorija su praktika nesutaria

Ir neina maniskis pas aukletoja, net kai kartais i "skura" nuo didesniu gauna. Tik namie grizes pasiguodzia ir issikalba, nes cia chebros nera, kuri viska girdetu.

Deja, tokia realybe...

Siaip buciau labai dekinga, jei patartumet kaip itikinti vaika vistik kreiptis i aukletoja, nes paciai tai niekaip nesiseka. Maniskis irgi gintis nelabai linkes, tik namie issiguodzia man.

atmosfera darželio grupėje labai priklauso nuo auklėtojos, ir aplamai, kur ta auklėtoja žiūri, kai vaikai mušasi, vadinasi, paleidi, kaip žvėryne ir stebi, kas toliau bus....

Aš su sūnum esu daug kalbėjusi tema, kodėl grupėje mušamasi, kodėl jis neina pas auklėtoją. Ir kiek man pavyko pasiaiškinti, tai pagrindinė priežastis buvo ne skundimo baimė, o akivaizdus naudos nebuvimas. Pas juos grupėje yra vienas agresyvus berniukas, kuris dar ir labai iškalbingas bei apsukrus. Jis kiekvienu atveju savo versiją pateikia, ir kaip sūnus paaiškino, ne tik sumuša, bet dar ir auklėtojai papasakoja taip, kad sūnus likdavo kaltas. Mano sūnus augęs vienas, buvo įpratęs kad mes atidžiai nagrinėjam kiekvieną įvykį ir nepelnytai jo nebaudžiama. Todėl jis visiškai nustojo pasitikėti auklėtoja po to, kai ta pora kartų juo nuomone nepelnytai jį nubaudė.
Bandykite išsikalbėti su vaiku ir išsiaiškinti, kodėl jis nesigina, kodėl nesiskundžia. Pabandykite išsiaiškinti, ar jį skriaudžia vienas vaikas, ar dauguma. Jei yra vienas ar pora tokių vaikų, su kuriais jis pastoviai konfliktuoja ar kurių yra mušamas - bandykite pašnekėti su tų vaikų tėvais, kokius įspūdžius iš darželio parsineša tie vaikai.
Ir nedarykite išvadų iš vieno pastebėto atvejo. Vaikas kartais nesigina kai pats jaučiasi kaltas dėl to, kad kitas vaikas jį muša. Kartais vaikas nesigina, kai būna užkluptas agresijos iš kito vaiko netikėtai ir nespėja sureaguoti į situaciją.

Mano sunui 3,4 metai. Darželi taip pat vaikai mušasi. Bandžiau pasikalbėti su aukletoja, bet ji man atsake kad visų vaiku prižiurėti neimanoma ir kad bus dar tų gūzų ir įdreskimų. Vaikas aukletojai nesiskundzia, bet jei ir pasakytu, nemanau kad būtu rezultatas. Bandžiau pasikalbėti su vaikų tėvais, bet iš jų išgirdau dar įdomesni atsakyma: "Aš vaiko muštis nemokau, is išmoko darželi; mokikyte ir saviški gintis". O tai reiškia mokiti muštis. Dabar taip ir darau.(bet vis tiek kasdien grižta su naujais įdreskimais)

Panaši situacija yra ir su mano penkiamete. Ji nedrįsta prieštarauti ir priešgyniauti. Paklusni ne tik namuose. Jei darželyje jos nepriima žaisti, neleidžia kuri mergaitė į smėlio dėžę - maniškė paklauso. Aš ją mokinu, kad turėtų savo nuomonę ir, jei nepatinka, nebūtinai turėtų paklausyti kitų. Sako, jog ją sūmė, mušė ar jai spjovė. Klausiu, ką tu tuo metu veikei. Atsako: pasitraukiau. Dabar pradėjau mokinti, jog atsakytų tuo pačiu, kuo gavo. Šiandien pasiimu iš darželio su iki kraujo subraižyta ranka. Paaiškino: Goda drėskė, kai norėjau įeiti į namelį. Klausiu, ką tada darei. Sako, jog pasisakė auklėtojai, kuri patarė nelįsti prie Godos...
Ar įmanoma išmokyti vaiką ginti savo nuomonę, atkakliai priešintis svetimai valiai?

Kaip skauda sirdi skaitant apie tokius vaikus, nes ir maniskis nemoka gintis :-(((
kai is jo metinukas ateme raktus (didziausia to meto vertybe), jis tik uz mociutes pasislepe ir tyliai verke, kol toji pastebejo ir atitaise "neteisybe". po to pradejau su vaiku rimtai "dirbti" aiskindama, kad niekas be jo paties valios neturi teises imti is jo daiktus. ir kad negalima nusileisti kai yra skriaudziamas. mustis negalima, bet gintis reikia. nors man tiesa sakant nepatinka tokie dalykai kaip fizines jegos panaudojimas (vienu ar kitu atveju), taciau jis turi kovoti uz save, nes gyvenimas ir aplinkiniai ne visada yra svelnus ir supratingi.
kolkas be rezultau... bet jis dar tik 2 metu (labai paklusnus ir svelnus, todel tai kelia ypatinga susirupinima).

Mano vyresnėlis darželio nelankė, na bet kieme žaisdavo su vaikais, ir situacijų būdavo įvairių. Visuomet aiškinau, kad žaislais reikia dalintis, žaidžiantiems - netrukdyti, prie piktų - nelįsti ir pan. Dabar sūnui 11 metų ir žinot ką jis pareiškė? Ogi kad neleis brolio auklėti taip kaip jo - kad neužaugtų "mėmė"! Ko gero tikrai lengviau gyventi (darželyje, mokykloje, darbovietėse.....) tiems, kurie moka už save pakovoti.....

Nenoriu taikyti nei vienai mamytei konkrečiai. Tik šiaip pasamprotauju. Ar kartais mes nebandome vaikų versti elgtis pagal tokį modelį, kuris mums atrodo priimtiniausias ir garantuojantis sėkmę gyvenime - t.y. būti veržliems, agresyviems, turėti savo aiškią nuomonę ir ją ginti. O gal reiktų atidžiau pažvelgti į vaiko prigimtį. Gal tiesiog tas vaikas negimė būti lyderiu, nenori būti pirmu, agresyviu. Aišku, visos mes linkime vaikams geriausio, bet gal ne tuo keliu juos į sėkmę gyvenime stumiame.
Manau, kad vaikas turėtų būti laimingas ir gerai jaustis. Ir mūsų mamų darbas yra pažinti savo vaiką ir padėti jam išmokti gyventi taip, kad jam būtų gera. Ir to nepasieksi, jei mokinsi vaiką tokio elgesio stereotipų, kurie prieštarauja jo įgimtam temperamentui.

tikrai sutinku, kad is ramaus vaiko nepadarysi lyderio, ir sutinku, kad NEREIKIA jo daryti. taciau nesutinku, kad nereikia mokinti savo vaiko apsiginti. nereikia mokinti jo pulti, bet apsiginti ismokyti yra privaloma. apginti kolkas nuo bendrameciu mes galime pacios, tik ne visuomet tai naudinga, reikia pamastyti kaip maziukas ginsis kai jau ugteles, kai jam bus 16 ar pan. manau, kad jei neismokinsiu jo gintis dabar (kalbu ne apie agresija), veliau ir jam ir man bus sunkiau, skaudziau...

Taip, bet aš jau kuris laikas bandau suprasti apsigynimą plačiau. Noriu, kad mano vaikai iš nepalankios situacijos (ar tai būtų agresija iš kito žmogaus, ar šmeižtas, ar šiaip koks nors konfliktas) sugebėtų išeiti su mažiausiais nuostoliais. Ir čia taip absoliučiai nepatarsi, kas gerai ir kaip reikia elgtis. Užtai ir sakau, kad reikia pažinti savo vaiką ir žinoti, kokios gyvenimo filosofijos tu jį mokai. O tada nuolat su juo šnekėtis apie tai.
Jei kitas vaikas iš jūsiškio nori atimti žaisliuką, mama galvoja, kad gerai, jei vaikas priešinasi ir žaisliukas lieka pas jį. Bet jei dėl tokio priešinimosi jis turi žaisliuką ir didžiulį guzą, nes tas, kuris bandė atimti, trinktelėjo su kibirėliu? Tai gal reikėjo atiduoti tą žaisliuką. Bet jei atidavus vaikui skaudu ir pikta, kad jis nusileido. Guzo nėra, bet yra nepasitenkinimas ir nuoskauda. Gal tada geriau guzas. Iš mamos pozicijų čia nepasakysi, kas geriau. Reikia klausti vaiko, kaip jis norėtų, kad būtų ir tada pabandyti kartu surasti kelius, kaip tai pasiekti.
Man pačiai, pavyzdžiui, geriausia gynyba yra konfliktų prevencija. O sūnus štai linkęs mosuoti kumščiais. Oi kaip sunku mums susišnekėti. Aš vis sakau, nu pasistenk tu išsiaiškinti gražiuoju, o jei nesusitari - pasitrauk, o jis sako, tu mama nesijaudink, aš vat pasitreniruosiu ir juos nugalėsiu. Ir treniruojasi kas vakarą su tėvu, ir vaikšto su mėlynėmis ir guzais, ir žiūri savo darkonų kovas.

Aš nesugebėjimą apsiginti suprantu ne tik kaip nesugebėjimą pastumti, suduoti, įkąsti, spjauti ar kaip kitaip parodyti fizinį pranašumą. Aš norėčiau, kad ir psichologiškai vaikas nebūtų pažeidžiamas, kad jis sugebėtų apginti savo nuomonę, neklausytų kiekvienos komandos, neliktų pavėjui... Aš žinau, kad lyderės iš savo dukros aš nepadarysiu, to ir nedarau. Norėčiau išmokyti ginti savo nuomonę ir nesekti kitu, jei tas pavyzdys nėra priimtinas.