Dar būdama nėščia kasdien kaip desertą leisdavau darbe sau perskaityti keletą gimdymo istorijų. Ir kokių emocijų jos tik nesukeldavo ir juoko ir liūdesio ir baimės... Ir kaip sunku buvo nuslėpti tas emocijas nuo bendradarbių Ačiū visoms mamytėms, kurios pasidalino savo patirtim, kuri taip reikalinga .

Papasakosiu ir aš savo istoriją. Trumpai nesigavo, bet tikiuosi neprailgs...

Nešioti kūdikį pilvelyje 9 mėnesius buvo neapsakoma palaima, mes pasikalbėdavom apie gyvenimą, padainuodavom, pasigrožėdavom ką tik pražydusių pienių lauku... Jokio pykinimo, jokių neigiamų emocijų.

Buvo taip gera ir man ir dukrytei, kad ji užsibuvo pas mane dešimt dienų. Bet vieną gaivią žvaigždėtą liepos naktį ji pakvietė mus su tėveliu į pasimatymą. Dar ir dabar (dukrytei pusė metų) kai ji prabunda naktį nusinešu ją prie virtuvės lango ir rodau tą takelį, kuriuo mes su tėte ėjom į automobilį ir keliavom jos pasitikti...

Tik įžengus į gimdymo namus liepė užpildyti anketą. Buvau jau skaičius, kad šiam procesui reikia iš anksto morališkai pasiruošti. Ir tikrai sesutei sakiau: "dar keli klausimai ir pagimdysiu nepasiekusi palatos"

Prieš gimdymą kelis kartus buvau apžiūrėti Klinikų gimdyklų, viena buvo išskirtinė (su vonia). Svajojau į ją patekti, bet juk neužsisakysi, kad tuo metu ten niekas negimdytų. Neužsisakysi, bet jei labai norėsi ir tikėsi... Ir tikrai gavome palata su vonia Nors skausmas buvo didelis, bet atsigulus į vonią pajutau didelį palengvėjimą. Sakau: „ne gimdyt atvažiavau, o į Druskininkų sanatoriją, visi tik masažuoja, aplink šokinėja.“ Buvo taip pusiau gera ir gydytoja žadėjo, kad ilgai nesitęs...

Gimdymas truko šešiolika valandų, dukrytė jautėsi gerai, bet pasirodo buvo užaugus per didelė ir man nepavyko pagimdyti pačiai. Pasigirdo komanda: "Ruošiamės operacijai!" Pilna narkozė. Cezaris. Pabudimas reanimacijos palatoj. Tik nubudus apėmė nepaaiškinama palaima, ašaros tekėjo upeliais. Budinčioji seselė pasiteiravo kas atsitiko. O aš: „nieko... aš čia iš laimės“ Atnešė mano kūdikėlį, paguldė ant nuogos krūtinės ir jis godžiai pradėjo gerti pienelį. Neapsakomas jausmas...

Karts nuo karto mane pagriaužia sąžinė: „gal nepakankamai stūmiau...“, „gal per mažai pastangų įdėjau...“. Klausiau vyro ar jis nesigaili, kad nepagimdėm natūraliai, kad nepamatėm kūdikėlio pirmą akimirką, kad neišspaudėm tada kartu laimės ašarų... Bet jis tik nusistebėjo: „Svarbiausia, kad jūs abi sveikos! Mūsų džiaugsmams visas gyvenimas prieš akis!“

Skaitančioms nėštukėms: „Viskas bus gerai! Neabejokit!”. Tikiuosi skaitančios mamytės man pritars

Sugraudinai Labai sveikinu

labai grazu tikrai svarbiausia,kaip ir tevelis sake- kad abi sveikos, o ateity, manau, dar pavyks ir naturaliai pagimdyt kudikeli Tai irgi neapsakomas jausmas

Linkiu mazylei augti sveikai ir dideliai!
Mano suneliui panasiai atsitiko, pasirodo buvo man per didelis, teko daryti cezari. Po to dar ilgai man truko to "pirmo zvilgsnio", taip pat galvojau, kad gal blogai stumiau ir t.t.
Deja kartais taip atsitinka... Bet daug svarbiau dziaugtis, kad abi esate sveikos gyvos .

labai grazu

AŠ IRGI "ĖMIAU Į SKRANDĮ",KAD PO 15VALANDŲ TEKO OPERUOTI,R NEPAGIMDŽIAU NATŲRALIAI,BET PO KELIŲ DIENŲ ATSIGAVAU IR PAGALVOJAU,KAD SVARBIAUSIA TURIU BŪTI GERA MAMA SAVO VAIKUI IR SUTEIKTI JAM VISKĄ,KAS GERIAUSIA,O JO GIMIMO METU OPERACIJA IR BUVO GERIAUSIA JAM...

SVARBIAUSIA,KAD AUGTUMĖTE SVEIKOS IR LAIMINGOS

gaila kad tiek ilgai kentėjei ,bet neteko kaip reikiant susitikti
tai tai didžiuloei linkiu augti dar didesnei,sveikutei

labai gražiai parašei, net susigraudinau.

Laaabai grazu Linkiu, kad patirtum ta jausma, kai vaikiukas gimsta naturaliai Viskas dar priesaky...

Ačiū visoms už gražius atsiliepimus

Ši istorija ištikro turėjo baigtis taip:

"Bet... pasibaigė vaistų poveikis. Pakilo temperatūra, prasidėjo uždegimas. Antibijotikai. Guliu palatoje ir neturiu jėgų net pakelti savo vaikelio... Vyras ir mano mama budi ištisą parą, jie mažąją ir nuprausia ir aprengia ir panešioja... O aš tik kaip neseniai atidarytas pieno kombinatas. Vaikelį prineša ir po maitinimo kas nors nuneša į jam skirta lovelę. Vyras teiraujasi dėl vardo... Nežinau... Atrodo niekaip negaliu susipažinti su savo mergyte... Viskas kaip pro rūką... Mano MAMA visada šalia, skaito visas naujausias knygas apie kūdikių auginimą. Viskas juk kitaip nei auginant mane. Ji nori suvokti kas yra teisinga, kaip kūdikiui geriau. O kartais pasako kokių stebuklingų „senųjų“ patarimų ir rodos nenuraminamas kūdikėlis nurimsta... Juk mes iš tos kartos, kuri vystyti vaikų nebemoka...

Grįžome namo anksčiau (po dviejų savaičių), išsiprašėm iš ligoninės, tikėjom jog namų sienos gydo geriau. Ir čia mama buvo visada šalia. Jau rodos viskas gerai, sakau, kad nebevažiuotų, o ji atvažiuoja ir pasirodo ne be reikalo, vėl jaučiuosi labai bejėgiškai... Pasirodo aš sutverta ne tik motinystei. Supratau, kaip man reikalinga laisvė, kasdieninė veikla darbe, kaip noriu viskuo rūpintis pati ir neprašyti kitų pagalbos. Kaip noriu, kad vaikas valgytų kas tris valandas, kad žinočiau kada jis kelsis, kada valgys, kada eis miegoti. O prasidėjo visiškas chaosas, kūdikis keliasi kada nori ir iškarto klykia, atrodo nepalauks nei sekundės, kol prieisiu... O dar pilvelio skausmai, kartu su savęs kaltinimu, kad gal ką ne taip suvalgei, kažką ne taip padarei... Pirmą mėnesį ir prausti bei perrengti tokį gležną kūdikėlį buvo nemažas stresas... Visas mano baimes ir abejones išklausė MAMA... Ir po truputį ji mane išmokė viskuo pasidžiaugti, išmokė būti tokia mama kokia iš pat pradžių galvojau būsianti. Aš begalo jai dėkinga. Esu tiek jai skolinga, kad gyvenimo skolai grąžinti nebeužteks...

Bet jau žinau, kaip tą skola gražinti... Išmokysiu ir aš kada nors savo dukrytę būti tikra MAMA."


Pagalvojau, kad tai jau būtų nebe gimdymo, o beveik gyvenimo istorija

Nu ir vel apsizliumbiau Stiprybes jusu seimai Tikiuosi dabar viskas susitvarke

Labai graži istorija. Tikiuosi, kad jau viskas susitvarkė ir nebesijauti tokia bejėgė...

Ne veltui sakoma, kad po gimdymo moteris, kai jau pati tapo mama, is naujo atranda ir savo mama

Sveikinu aukit didutės ir sveikutės

tavo mama tikras angelas

Tavo mama Super mama

Labai graziai papasakota