Sveiki,
Turiu problemą auklėdama savo 8 metų sūnų. Pabandysiu apibūdinti. Išsiskyriau prieš keturis metus, sūnus tada labai pergyveno. Didžiausia problema yra bendravimas su tėčiu. Pasimatymai su juo beveik visada būdavo nereguliarūs, aš dažnai būdavau dažnesnių susitikimų iniciatorė, bet...nesėkmingai. Tėtis po skyrybų nė karto nedalyvavo vaiko šventėse darželyje, kartais dingdavo mėnesiais, o sūnus labai jo pasiilgdavo. Jo tėtis jau turi kitą šeimą, vaikų, daugiau nei metai su žmona gyvena ir dirba D.Britanijoje, vaikus palikę pas močiutę. Aš taip pat sukūriau naują šeimą, auginam pusės metų sūnų. Vyresnysis sūnus su antruoju vyru sutaria tikrai gerai, mažąjį myli ir yra mūsų mylimas. Problema ta, kad kai sūnui paskambina tėtis, namuose prasideda pragaras: jis ginčijasi su mumis be galo be krašto, kartais net dėl labai paprastų ir akivaizdžių dalykų, kelia isteriškas scenas, elgiasi piktai ir kartais net agresyviai. Pradeda kartoti, kad yra "blogas", nors mes niekada jo taip nevadiname, neigiamai vertindami nebent kokius nors jo poelgius. SUsidaro įspūdis, lyg jis bandytų mums įrodyti esąs blogas. Kadangi tėtis pasirodo ar paskambina kokius tris-keturis kartus per metus, lyg ir būtų galima šias savaites iškęsti, bet aš negaliu matyti, kaip mano sūnus kankinasi. Aš iki šiol negaliu susitarti su jo tėvu, kad jie bendrautų reguliariau (laiškais, trumpais skambučiais), vaikas pavargo nuo nepastovumo ir kartais man ima atrodyti, kad būtų lengviau, jei tėtis išvis daugiau nepasirodytų. Suprantu, kad tai skamba drastiškai, bet aš pavargstu nuo tos įtampos. Mano sūnus ir šiaip yra jautrus, jo visas gyvenimas turi susidėti iš griežtų taisyklių, nes kitaip jis išvis nežino kaip elgtis. Keli pavyzdžiai: jis valgo tik pažįstamą maistą, jei jame yra nors vienas nepažįstamas priedas ar nežinomas padažas, geriau kelias dienas badaus, bet neims maisto į burną; dėl to valgiaraštis labai skurdus. Jei vaiką išmokiau, kad muštis negalima - to pasiekėme po dažnų pasikalbėjimų - tai dabar jis nebesigina ir kartais nukenčia "nes muštis negalima". Jis be galo užsispyręs. Kiekvienąkart reikia aiškinti, dėl kokių priežasčių reikia atlikti vieną ar kitą veiksmą. Prašau patarti, kaip sumažinti šiuos įsiūčio priepuolius - vėl grįžo tėtis, vėl mūsų namai tapo kovos arena, ir tris dienas mano kantrybės užtenka elgtis pakankamai ramiai, bet griežtai, o ketvirtąją aš pratrūkstu. Dėl kokių priežasčių mano sūnus nuolatos ginčijasi, nenori daryti to, ką reikėtų ar ko paprašau? Į ką turėčiau atkreipti dėmesį bendraudama su juo?
Iš anksto dėkoju už atsakymą ir patarimus

mano manymu, vaikas nesusivokia savo jausmuose. Kadangi ir pati mamytė pasimetusi. Manau, nereiktų per prievartą piršti "tėveliui" oikalbių su vaiku. O vaikučiui paaiškinti viską "kas" ir "kaip". T.y. kiekvienas skyrybų vaikas pergyvena daug emocijų, jam reikia susivokti, suprasti, kodėl jo tėveliai nebe kartu, kas nutiko, kiek jis dėl to kaltas ir pan.
Jis maištauja, nes nesupranta, nes susijaudina, nes nori būti su savo tėveliu, nes nežino, kodėl tokia situacija jam nutiko, nes broliukas turi šalia tėvelį, o jam skambina (kartais) kitas... Daug klausimų kamuoja mažą vaiką... Kaip jam reaguoti? Visai natūrali reakcija. Suaugę irgi panašiai reaguoja į nežinomybę, į beviltiškumą, bejėgiškumą. Tik mes jau mokame jausmus užgniaužti, o vaikas nemoka. O ir nereikia kad jis juos užgniaužinėtų.
Pasikalbėk su juo. Nebijok kalbėti visiškai atvirai. Paaiškink, kad jo tėvelis nebegrįš atgal į šeimą ir kodėl nebegrš. Pasakyk, kad ne jis - vaikas - čia kaltas. Pasakyk, kad savo tėveliui jis visada liks sūnus. Ir pan.
Ir stenkis neraminti dirbtinai, neakcentuoti to pykčio, ir, šiukštu - jokių blogų kalbų apie jo tėvelį tikrąjį (koks jis bebūtų).

Stiprybės tau

Ačiū, gravel. Kadangi mes išsiskyrę jau ketveri metai, sūnui ne kartą viskas aiškinta, aš įsivaizdavau, kad jam jau turėtų del mūsų skyrybų būti viskas aišku, bet... Aš klausiau sūnaus, ar jis norėtų, kad mes gyventume su jo tėčiu, ir jis atsakė "taip". Todėl teko iš naujo šita tema pasikalbėti. Bet vis tiek jis vis dar piktas, vis dar elgiasi labai atžagariai ir taip, kaip įprastai niekada nebūna. Po skyrybų stengiausi laikytis visų taisyklių, apie kurias rašei, tikrai domėjausi, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose. Gal kažką praleidau, gal kažko nepastebiu ar nežinau. Tiesiog jaučiu, kad kažkas vaiką kamuoja, o to sužinoti nepavyksta. Jis labai uždaras. Ir jam sunku