Tėvų karšinimas (5)

Sunkiausia tai, kad man tada buvo tik 18...

Pas mus tecio tyrimu rezltatai nekokie... skrandyje nieko blogo nerado, bet aptiko kepenu nekroze ir dideli kreatinino kieki kraujyje...todel negali daryti magnetinio rezonanso. Markeriai rodo, kad zidinys tikrai pilve... Neaisku ir ar chemoterapija gales skirti. Vis dar laukiu ir bandau tiketis, bet, kad ta viltis vis silpsta....

laikykis

Laikykites, stiprybes jusu seimai

http://translate.goo...t...lysis&hl=lt

http://www.vivagen.net/PCA-rx_info.htm

Sveikos, mielosios

Temutė kažko apstojo - tikėkimės, tik dėl gerų dalykų - daugiau bendraujat su savo ligoniukais
Aš nusprendžiau parvežti tėvą namo. Su teta pasitarėm, kad jis jau daug geriau jaučiasi (fiziškai), ir niekas neverčia mūsų laikyti jo slaugos ligoninėje visus keturis mėnesius iš karto. Galų gale, kiek žinau, rudenį būna tokiems ligoniukams paūmėjimai visokie - gal tada labiau reikės O ir nuobodu jau jam ten toj ligoninėj - radijas yra, bet sesutės įjungti pamiršta, o ir jis pats neprisimena, kad tokia yra.
Taigi, dėl to parsivežimo iškilo man krūva visokių klausimų, gal kuri galėsite man padėti?..
1. Jei neklystu, kažkurioj temutėj skaičiau apie nepršlampamas paklodes, kurios užsitempia ant čiužinio. Kur jų ieškoti? Kokie jų išmatavimai? Kaina?
2. Gal kuri prižiūrėjote nevaikštantį ligonį negyvendamos kartu?
praverstų bet kokia informacija ir patarimai...

va nežinau net kaip reaguoti į tokius pasakymus. slaugomiems kuo didesnės sveikatos, gaivaluotis? Sergantiems senatvine demensija, nepažįstantiems nieko, nejudantiems- kuo ilgesnio gyvenimo? Už ką jūs taip nekenčiat beviltiškai sergančiųjų?

O šiaip aišku yra toks klausimas kaip pas Černyševskį- ką daryti? Turim ligonį, senatvinė demensija. Nei pradžia, ne viduryys, nei pabaiga. Tiesiog liga. Iš vienos pusės kaip ir apsitarnauja, nueina į tualetą, bet su batais gulasi į lovą, nes o kas čia tokio. Vaikšto neblogai, pirmam aukšte gyvena- jokių laiptų- išeit ali kada panorėjus- durys kodinės, kodo jai neįsimint niekaip, išeis nepareis, o ir šiaip gali nublūsti bet kur. Reikėtų slaugyti, būti žmogus kiaurą dieną. Tai neįmanoma. Visi dirbantys. Alga minimumas. Slaugės samtyti nėra už ką, pilnos slaugos niekas neduoda. Išeit, palikti darbą neįmanoma- nebus iš ko pragyventi patiems. Realiai. Čia kalba apie mano tetą. Gal kas nors gali atsakyti ar tokių atvejų buvo ir ką jūs darėt? Vyksmas nedideliam Lietuvos mieste.

Teoriškai- neįgyvendinama.
Praktiškai - pasitaiko. Tam atvejui važiuojama pagal grafiką mažiausiai tris kartus per dieną. Samdomos ateinančios slaugės. Pragulos - garantuotos, pabaiga - netolima.
Papildyta:

Geras klausimas... Norėčiau ir aš atsakymą išgirsti...

Mano mamai senatvinė demensija, spalį jai sukaks 89 metai. Esu vienintelis mamos vaikas, po insulto pablogėjusi situacija kuo toliau tuo labiau atima elementarius įgūdžius ir suvokimą, nepažįsta nei vieno mūsų, išėjusi iš kambario niekada nežino kaip į jį grįžti, nebesuvokia ką reikia daryt tualete, nebesupranta kaip tą ar aną valgyti ir t.t.
Susitaikėm su tuo ir prisitaikėm prie tokio gyvenimo. Ir kad ir kaip bebūtų sunku, vistiek noriu kad dar mama su mumis pabūtų. Kad ir vakar, šiaip ne taip nukeliavom į dušą, pasodinusi išprausiau, sutvarkiau plaukučius ir nagus... Taip gera, kad galiu jai dar padėt, kad nereikia vežt į ligoninę... Dariau viską, kad kai kuriomis dienomis galėčiau likti namie dirbti, dukra mokosi VDU, ten lanksti sistema, pasidarė grafiką, kad pora dienų savaitėj laisva, po to pasiėmė paskaitas nuotoliniu būdu mokintis. Taip pakaitoms ir būnam su mamuku, vienos nebepaliekam, nes jinai visai nesusivokia jau.. Suprantu, kad ne amžina tai, tačiau šiuo metu dar mums pavyksta patiems slaugyti. Būtų aišku sunku, jei reikėtų važiuot kasdien į darbą, negalėčiau dirbti, nes ištisai galvočiau ar kas namie neatsitiko....
Net nežinau ką jums patarti Gal jūsų atveju tikrai slaugos ligoninė būtų išeitis?...

Socialinės rūpybos skyriuje pasidomėkite rajone esančiais pensionatais, juose esančiomis sąlygomis, kokios eilės (kartais eilės sulaukimui prireikia kelių metų). Dar prieš tai galit bandyti kalbėtis su gydančiu psichiatru, nes medicininės išvados siekiant patekti į tam tikro profilio įstaigą taip pat yra svarbios. Juk paprastuose senelių namuose negalės būti žmogus, kuris bet kada užsimanęs išeis ir, pasiklydęs, neduok Dieve, gaus galą kur nors pakelėje. Pensionatas turi būti atitinkamo profilio, su rakinamomis durimis.



Aš va galiu pasidžiaugti, kad dar vieną mūšį laimėjome.

Buvo bočius psichiatrinėj vėl, nes draskėsi veidą. Panagės kruvinos, skruostas ištinęs, o tas sėdi toliau ir kaso praktiškai mimikos raumenis Ir neprišauksi jo, kažkur nugrimzdęs toli toli. Buvo daug ilgų ir nelabai gražių pokalbių tiek su pensionato darbuotojais, tiek su psichiatrinėje dirbančiais gydytojais. Buvo ir beprasmiai vizitai pas dermatologus, nors aiškinom, kad tai psichikos, o ne alerginė problema. Galiausiai išsireikalavom antipsichozinį gydymą ir jis nustojo kasytis. Skruostas užgijo, o bočius su palengvėjimu sako, kad gerai, kad tie vabalai po oda nebebėgioja. Yra tiek sugrįžęs, kad net dėl a.a. Brazausko po ašarą nubraukėm, kaimynus apšnekėjom Po paskutinio aplankymo prieš gerą savaitę kitą rytą nuėjo pas socialinę ir puolė klausinėti, ar laimingai mes sugrįžom namo. Gražu ir gera, kai būsena tiek pagerėjusi Tikiuosi, kad pabūsim tokie sugrįžę ilgiau.
Papildyta:

4 nemokami mėnesiai per metus. Bet ji juk aktyvi, linkusi eiti ir išeiti. Mano senelio su plaučių uždegimu nenulaikė. Paskui atsidūrėm reanimacijoj ir buvo pasakyta, kad kitą kartą su savo demensiniais artimaisiais prašom nesikreipt į paprastas ligonines arba sėdėt kiaurą parą, nes slaugutės ir taip turi ką veikt ir negaudys dabar kiekvieno norinčio namo.

Ačiū už patarimus su slaugos ligonine yra taip- ten eilė dviem su puse metų, už dalį tetos pensijos ten visomis tiesomis ir netiesomis saugos režime ligoninėje laikys mėnesį, arba du. Neurologiniam. Kur turi šiokių tokių pažįstamų ten ir patalpino. Bet po to viskas. Prie geriausių ketinimų ir dianozių bus parašyta tai, kad slaugos pinigų gaus šimtą septyniasdešimt. Tetai aštuoniasdešimt. Liga atėjo taip staiga, kaip sniego lavina. Išvažiavo į svečius, ir ten visa tai nutiko va taip- staiga. Na taip ji senas žmous buvo su savo keistenybėm, bet visi galvojo- senatvė. O šiaip ji yra visiškai sveika, neturi jokių lydinčių ligų- nieko.
Artimieji, vieninetlė puseserė iš tos pusės yra ne jaunas žmogus ir iki pensijos jai pačiai ne taip ir toli. Išėjus iš darbo ji į jį niekada nebegrįš- niekas jos nepriims, paprasčiausia, su jos vyru tas pats. Bedarbystė ten didžiulė. Jų sūnus, jaunas vyras neseniai susilaukęs pirmagimio, irgi gauna minimumą. Išeiti iš darbo irgi negali. Nebus kam mokėti kredito už buto paskolą. Va taip viskas. Ką patarti aš nežinau, su tuo nebuvau susidūrus. Žinau tik viena, kad jei išeitinėt, išsiprašyt iš darbo- tai atleis ir viskas, ir niekam neįdomu ten asmeninės problemos. a, dėl pensionatų su durim be rankenų, tai ten niekas nepriima nes turi vaikų, palikuonių. Padėtis atrodo beveik beviltiška. Daro tokius žingsnius- na užrašyti butą tam, kas galėtų prižiūrėti. Niekam nereikia, visi turi savus, o turėti papildomo klapato- nei parduodamo, nei kam išnuojamo nenori. Parduoti tą tetos bubtą, ir už tuos pinigus samdyti. Tai niekas nesiveržia pirkti. Išnuomot - tai už šimtą litų nieko nepeši. Ir gaunasi visai užburtas ratas.