Vis dėlto, teisios buvo tos, kurios sakė- "mama žino".. 
Ankstų ketvirtadienio rytą, gal penktą valandą, mane pažadino skausmas. Pasikartojo po dešimties minučių. Ir vėl.. Ir dar kartą.. Galvojau, sulauksiu kol vyras (sužadėtinis) kelsis į darbą ir greičiausiai teks važiuoti į gimdymo namus. Vis dėlto skausmas suretėjo, ėmė kartotis tik kas pusvalandį, dar galvojau, gal paruošiamieji. Bet skaudėti nenustojo visą dieną ir pavakary, apie penktą valandą dukrytė pradėjo belstis labai stipriai.
Be galo bijojau, todėl tempiau laiką, kol galiausiai sąrėmiai kartojosi kas tris minutes. Apie devintą valandą su vyru išvažiavau į Raseinių gimdymo namus, manydama, kad grįšiu dar be savo stebuklėlio. Visgi buvau apžiūrėta, užregistruota ir paguldyta į palatą. Sąrėmiai kuriam laikui pradingo, matyt iš nervų. 
Dar kartą apžiūrėjus akušerė pasakė: "tai tik pati pradžia, kaklelis atsidaręs vos porą centimetrų.. " išsigandau, kad sąrėmiams susilpnėjus gali tekti grįžti namo. Jau nebenorėjau, negalėjau sulaukt, kol pamatysių savo dukrytę. Vis dėlto ji pratęsė: "..tai pagimdysi gal tik paryčiui". Negalėjau patikėt, kad šitaip greitai! 
Vyras liko per naktį. Apie vidurnaktį skausmas buvo nepakeliamas. Akušerė atėjo pamatuoti sąrėmių stiprumo: "Tai kad tau neskauda, turėtum nė nejust, rodo vos dešimt, o turi būti šimtas.." Buvau šoke, rėkiau, kad skauda, dešimt kartų didesnio skausmo neištvrsiu.
Po poros valandų atėjo vėl- ir vėl pasakė tą patį. Galvojau išprotėsiu, vyras irgi buvo pakraupęs. Atnešė kamuolį, liepė suptis ant jo, vaikščioti po palatą. Bet tai man nepadėjo, kaip dauguma sakė, skaudėjo dar labiau 
Atsiguliau ant šono ir visą laiką lingavau pirmyn atgal, tai šiek tiek palengvino skausmą. Miego norėjau taip, kad vos minutei praėjus skausmui- užmigdavau. Ketvirtą valandą jau šaukiau iš skausmo. Pamatavus sąrėmių stiprumą vėl išgirdau tą patį- "nesiekia dvidšimties". Apimta isterijos norėjau tą, kaip man atrodė, neveikiantį aparatą nusiimt, vos jį šiek tik pajudinau- skausmas šoktelėjo iki aštuoniasdešimties. Apėmė euforija, kad dešimt kartų stipresnio skausmo nebus 
Prasikankinus dar beveik iki šeštos ryto, mane nusivedė i gimdyklą-patikrino. Pasakė, kad liko visiškai nedaug, dar liepė pavaikščiot, gal nutekės vandenys. Susirietus trypiau palaitoj maždaug pusvalandį, atėjo akušerė, vos jai įžengus šliūkštelėjo vandenys ir taaaip palengvėjo.. Pagaliau vėl blaiviai pagalvojau apie tai, kad tuoj susitiksiu su savo mažyle. 
Nuėjom į gimdyklą, išigandęs vyras- paskui. Nors pats gimdymas dar buvo prieš akis - jau buvau rami. Gulėjau ir laukiau. Vėl matavo skausmą. Gydytoja šaukia "dar nestumk", o aš " tai kad aš ir nestumiu!. Pajutau, kaip mažytė pati braunasi lauk, o gydytoja "tai tada jau stumk"
Iš poros kartų nepavyko, galiausiai sukaupiau paskutines jėgas ir.. pajutau tokį begalinį palengvėjimą. Atmerkus akis pamačiau savo dukrytę Atsisukau į vyrą, mačiau, kaip nurimo ir jis. Atėjo mama, uošvienė, teta.. O aš laukiau kol parneš mano mažytę. Maždaug po pusvalandžio ji gulėjo prisiglaudus prie mano krūtinės, tokia mažytė, gražutė ir su kiekvienu žvilgsniu į ją- vis labiau mylima. Visą skausmą pamiršau tą pačią minutę. Jei bučiau žinojus kokia didžiulė laimė tai bus- būčiau nebijojusi ir dešimt kartų stipresnio skausmo. Dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos, savo dukrytės Kamilės 
Aukit gražutės ir didutės 