Na ka, turiu problemele. Pries dvi savaites mums gime antras sunus. Atrodo, vyresneli (6,5 m) ruosem tam pagal visas psichologu rekomendacijas. Jis pats prase brolio; apie nestuma zinojo nuo pat pradziu; milijona kartu aiskinau, kaip pasikeis jo gyvenimas gimus broliui, kad jam bus maziau demesio - sake, zinau, kai mano draugas atsiveda savo maza broli i darzeli, tai visi iskart prie to mazojo puola. Eidavom kartu pirkti drabuzeliu. Perrinkom kartu jo zaislus, kurie dar tinka jam, o kurie jau broliui (pats taip nusprende). Darzely lanke kazkokia programa, kur buvo analizuojami zmogaus jausmai, ten visa tema apie pavyda ir pan buvo. Broliui gimstant nebuvo istremtas pas jokus senelius, pats sake - pabusiu namie - ir pabuvo (veiksmas vyko nakti, tetis isvaziavo, kai vaikas dar miegojo,ir grizo jam neatsibudus), iskart atvaziavo aplankyt, gavo dar dovanu zaisliuka brolio gimimo proga. Nu vienzo, tik baleto jam nesusokau, o viska kitka padariau pagal visas imanomas rekomendacijas.

Bet kazkaip... Vis tiek pasidare verksmingesnis, labiau oziuojasi. Tik kiek subaru, jau i asaras. Kodel, sakau, taip padarei? Sako- todel kad as blogas vaikas... Net issiziojau. As kaip tik visada akcentuoju, kad tu geras, tik blogai pasielgei... Klausineju as jo nuolat, kas, kaip - nieko. Sako, viskas gerai. Broli teoriskai myli, nors praktiskai nelabai juo domisi (paprasau, pvz. paziuret, kad anas nuo sofos nenudribtu, kol as i tualeta nueisiu - paziuri, bet savo iniciatyvos tuo klausimu nerodo).Ir kalbina kazkaip dirbtinai, lyg per prievarta... Aisku, jam demesio is tiesu sumazejo, daugiau reikia pasidaryt paciam, bet labai stengiuosi, kad to demesio gautu abu...

Ar tokia situacija yra gera? Ar tai koks pereinamas laikotarpis, kuris pats savaime issispres (broliui 2 sav.)?  Ka as galiu padaryti, kad santykiai tarp vaiku butu geri?

Aš taip pat susiduriu su panašia problema. Antroji dukra(1,7m) buvo labai laukiama visų. Vyresnioji (9m) svajodavo kaip jos kartu žais, kaip maudysis, vasaros kaime... Tačiau realybė pasirodė kitokia. Paprašius padaboti mažę tikrai padeda, nors ir nenoriai. Prasidėjo atsikalbinėjimai ir priekaištai, kad mažoji dėmesio gauna daugiau. Žinau kad ji sesę myli (už kiekvieną laisvą centą eidama iš mokyklos parneša lauktuvių, išėjus į miestą išrenka mažajai aprangą, žaisliukus ir daug visokių niekučių), o ir mažoji del jos kraustosi iš proto. Tik kaip prisikasti iki vyresnėlės širdelės, kad ji suprastu, kad ABI yra mylimos?

Mums visa si situacija atrodo kiek lengviau praejo. Nesimato konkurencijos ar labai didelio pavydo - nors kaip i tai paziuresi: daznai kai maitinu mazaja ateina ir papraso ji apkabinti, ar uzsimano ant keliu. Tiesa, vienas dalykas yra sventas ir nelieciamas - tai senelis, bet kol kas su tuo dideliu problemu nekyla, nes ir pats senelis su mazaja anukelia nelabai bendrauja, labai daug demesio praleidzia su anuku. Tas seneliu demesys gal ir padejo isspresti visas problemas. O gal tai, kad daugiau kaip menesi sese buvo kazkoks mistinis asmuo - teveliai jos kasdien vaziuodavo i ligonine aplankyti.
O demesi ismokau abiems dalinti. Ryte nuvedu sunu i darzeli, o vakare abi su mazaja einame pasiimti - grizdami visi trys pasivaikstome. O kartais iseiname pasivaikscioti tiesiog dviese - sese paliekama tetei.
Tiesa, tarp maniskiu gana nedidelis metu skirtumas - tik 2.5metu.

Pas mano vaikus irgi nuolatinė konkurencija, dėl daiktų, dėl rūbų, dėl vienodos maisto porcijos ir pan.O dar viena nesąmonė-tai, kad nuolat kartu vaikšto į tualetą, nors nebėra maži, tuoj mokyklon eis, į vonią irgi maudytis-tik kartu (nors vistiek nuolat pešasi, bet ir atskirai būt negali  :), man atrodo, kad tokie vaikai jau turi turėt privatumą, netrukdyt vienas kitam gyvent, tas ėjimas iš paskos vienas kitam man nepatinka, norėtųsi, kad jie atskiriau viską darytų,o dabar, jei vienas kažkuo užsiima, tai nervojasi, kad ko kitas neprisideda, vienas kitam liepia sekti paskui, ką daryt  ???

Tarp mano vaikuciu 3 metu skirtumas.
vyresnele pradejua ruost susitikimui su broliu kai iki gimdyno buvo likes menuo.
akcentuodavau i tai kad turesi broli jis bus mazas bet mes ji kartu uzsiauginsim kad turetum su kuo zaist. Jai sita ideja labai patiko. kai grizom is gimdymo namu brolis parveze sesei dovanele butent tai ir pabreziua kad tai brolis savo mylimai sesei, o ne tevai.
Mano maziuliui 6 men bet vyresnele ji be proto myli buciuoja kojytes glaudziasi ir labai pasiilgsta darzely budama.
va tik mociutes nepasidalina neleidzia nei ant ranku palaikyt  nori kad tik su ja zaistu, bet manau cia mociute pati kalta kazkaip reikia neparodyti kad kazkuriam vaikui yra kazkokiu privilegiju. Kai mazasis miega o vyresnioji oziuojasi sakau nurimk nes prikeklsi broli ir man reiks ta reksni nesiot negalesiu su tavim zaist. Iskart susitariam.
Vyresnele is tu vaiku kur niekuo nesidalina su vaikais bet va broliui net ruzavas kelnytes atidave ;D.
As jokiais psichologu patarimais nesivadovauju tieasiog intuityviai.

Noa,
Iš to, kaip papasakojote, atrodo tikrai vaiką paruošėte broliuko gimimui ir padarėte viską, ką galėjote. Kažin, ar būtų buvę įmanoma dar ką nors pridėti. Yra normalu, kad vaikas taip reaguoja į gimimą. Jis aišku, suprato, kai buvo kalbama anksčiau, kaip bus, kai gims broliukas, bet tada dar to nebuvo patyręs, o dabar pats jaučia, jog atsirado dar vienas žmogutis, tiek pat svarbus tėvams kaip ir jis pats. Tai priimti labai sunku ir susitaikymui su šia situacija reikia laiko. Be to, kol broliukas mažas, su juo dar neįdomu bendrauti. Gali būti, kad vaikas laukė broliuko, o dabar yra šiek tiek nusivylęs, nes broliukas dar nieko nemoka (nei žaisti, nei kalbėti). Gal dėl to vaikas jaučiasi kaltas, kad jam tas broliukas visai nepatinka (kaip sakote, kalbina kažkaip dirbtinai, lyg per prievartą). Gali būti, kad jaučiasi kaltas prieš Jus, jog nejaučia didelės meilės broliukui. Dėl to galvoja apie save, jog yra blogas vaikas (kaip Jums pasakė).  
Gali būti, kad čia veikia toks žmogaus psichikai būdingas mechanizmas: kai žmogus ant ko nors pyksta, yra kažkuo nepatenkintas, bet išorinėje aplinkoje yra nepriimtina (ar pats žmogus mano, kad yra nepriimtina) reikšti kilusį pyktį, nepasitenkinimą, jis pakeičia to pykčio objektą ir pradeda manyti apie save, jog esu niekam tikęs, blogas. Galbūt dėl to vyresnysis berniukas taip pasakė apie save. Turbūt todėl jis ir negali Jums paaiškinti, nes pats nežino už ką yra blogas, tik taip jaučia. Visa tai vyksta pasąmoningai, vaikas nesuprastų, jei pradėtume jam aiškinti.
Ką galima padaryti, kad geriau pasijaustų, tai atspindėti jam jo paties jausmus. Pavyzdžiui, galima pasikalbėti apie tai, kad jis turbūt yra nusivylęs broliuku, kad broliukas jam dar nepatinka, ir kad Jūs vyresnėlį vistiek labai mylite, nepaisant to, kad jam nepatinka broliukas, "kai kartais pagalvoji, jog broliukas nepatinka, gal pasijauti kaltas?", gal pyksta už tai, kad jis atsirado, "gal norėtum, kad mama su tėčiu daugiau būtų su tavim", tai galima sutarti, kad, "kai norėsi būti su manim, tu man pasakyk". Dažnai pakartokite, kad jį labai mylite, bet jokių nuolaidų, susijusių su blogu elgesiu daryti turbūt neverta.

Labai aciu Psichologei uz atsakyma - panasu, kad taip ir yra, kaip Jus rasot. Kalbejau su vyresneliu - kelis kartus. Na, padetis lyg ir gereja, teisybe, is leto, bet tiketis greitu permainu turbut neverta... Po pokalbio pagerejo ne tik vyresnelio poziuris i save (na, sunku sita nusprest, po teisybei), bet pasikeite jo poziuris i tevus. Be to, kazkaip kuo daugiau jis su tuo broliu bendrauja, tuo daugiau atranda bendru tasku, ka su juo galima daryt, jau moka ji nuraminti savo specifiniu budu ir tai juos kazkiek suartino... Tikiuosi, kad viskas bus gerai. Dar karta aciu.

Noa, tarp mano vaikiuku irgi panasus skirtumas, panasios ir problemos. Bet rodos, kad jau galima sakyti "buvo". Didzioji vis labiau pamilsta maziuka. Kiap jau cia ir nepamilsi, kai tas pamates ja krykscia ir spardosi is laimes, kai visu balsu kvatoja juokinamas.
O jau klausimeliu atsiranda, kaip pavyzdziui - kuri tu labiau myli, jei reiketu atsisakyti vieno vaiko, kurio atsisakytum, koki daikta atiduotum uz mane ir uz broli, kurio labiau gailetum jei numirtu ir panasios variacijos. Ir nuolat lygina save su broliu - o as kai tokia buvau ka jau mokejau, o mane irgi taip  zaidindavai, prausdavai ir t.t. Tenka nuolat suktis irodinejant kad abu panasus ir vienodai mylimi.
Tokiu pavydo priepuoliu kai jau maniau, kad papa reiks duoti abiems kartu ciulpti nebera, zodziu ir jums tik laiko reikia, juo labiau sakai, kad jau ir pastebi pagerejimus :-)

;D Pas mus tos pacios bedos budavo is kart ,kadangi skirtumas gana didelis ,o vaikutis pasirode visai ne taip greit augantis kaip didzioji tikejosi Bet dabar kai jau spirgui 3 metai ir ji sugeba ir pazaist kartu o ne tik griaut ,ir skaiciuot pamoko ir raideles pazysta ,tai vyresneliai ydomiau .Bet mazoji zymiai lengviau viskuom dalijasi ,jai net kai seses ner saldainiuka sesei palikt reikia .Jei ka mazajai tai ir sesei mama nupirk ,ko is didziosios nepastebiu .Bet mazoji tobuleja zymiai greiciau ,nors demesio skiriama vienodai ,pasirodo sese moka ir jai reik .pavydas buvo pirmus menesius ,dabar jis yrgi yra bet stengiames suprast kad tai neisvengiama .

pas mane vyksta kazkas baisaus. turiu dukra (4.5 metu) ir sunu (3 menesiu). dukra neklauso visai, kai tik nematom daro tai, ka mes sakome nedaryti. ji zino, kad blogai elgiasi, todel daro tai pasislepusi. netgi skriaudzia broli, specialiai jam gnybia, suspaudzia rankyte, bet tik tada, kai galvoja, kad nematom. buna prisislapina i kelnes, nes laukia iki paskutines sekundes eiti i tualeta. ir tai dar ne viskas... mokykloje musasi, stumdosi vaikams, atsikalbineja pries visus, kai kalbu telefonu tai isvis tragedija: daro viska ko negalima, o jei neleidziu, tai prasideda isterija...
viska isbandem: ir graziuoju, ir piktuoju, nebezinau ko imtis... gal galit patarti?