Laba diena, labai norėčiau gauti psichologo atsakymą.Sūnui 14 metų mokosi gerai, paklusnus, Namuose padeda, sutvarko namus, parižiūri sesutę.Draugų neturi daugiausiai draugauja su mergaitėmis,nes aplink vien mergaitės.Mažas sirguliuodavo dažnai, tai sportu taip ir nesusidomėjo, o dabar bendraklasiai pasišaipo,tai kūno kultūros visai vengia.Daug skaito,piešia.Pasitikėjimo trūksta, mažesnis labiau pasitykėdavo.Atrodytų nieko baisaus,bet auklėtoja kiekvieną kartą kartoja,kad jis kitos, kad reikia būtinai eiti pas psichologą,kad baigus mokyklą jam bus sunku, kad reikia išmokti pakovoti užsavę.Bet klasėje nevisi tokie drąsus ir pasiūte yra ir ramiu, tyliu berniukų ne jis vienas.Ar aš ko nors nesuprantu.Ar auklėtoja vis kartodama,kad jis kitos ar neprikabins iš tikrūjų etikėtės,kad kitos?Kaip reikėtu kalbėti su auklėtoją ir ką jai atsakyti į jos tokius pareiškimus. Padėkit būsiu labai dėkinga.

man atrodo ta aukletoja pacia kur nors nuvest pakonsultuot reiketu. siaip vaikas yra zmogus, o ne kazkoks gaminys, kuri reik remontuot jei jis neatitinka sisteminiu reikalavimu. vaiko gabumai ir talentai kitoj srity -- juk ne visi tuos sportus turi myleti. o siaip 14 metu zmogus jau pakankamai didelis, kad pats nusprestu, su kuo jam ir kaip bendraut.

Nemanau, kad reikėtų tokioje situacijoje vesti pačią auklėtoją kur nors konsultuoti. Gal verčiau įsiklausyti į motyvus, kodėl auklėtoja siūlo apsilankyti pas psichologą. Juk ji jūsų vaiką mato visai kitoje erdvėje nei jūs, be to , šiaip ar taip, ir pedagoginį išsilavinimą turi.Gal kaip tik auklėtoja mato jūsų vaiko kažkokius kompleksus, vidines problemas, bendravimą , nepasitikėjimą ir norėtų, kad tų problemų ateityje neturėtų. Gerai, kad vaikas ramus ir geras, bet gal tas jo ramumas yra jau už tos ribos, kai jis leidžia kitiems iš savęs šaipytis ir visai nekovoja už save?Tu to norėtum? Juk tokiems žmonėms , iš tikrųjų, labai sunku kur nors įsitvirtinti šiandieninėje visuomenėje.Patikėkit manim, vaikai tikrai turi daug problemų, kurių nemato tėvai ir, kartais toks pyktis suima, kai tėvai nenori jų spręsti. Aš, ko gero, šioje situacijoje tikrai eičiau su vaiku pas psichologą, nes man įdomu būtų suprasti 1. Kodėl ankščiau labiau pasitikėdavo savimi, o dabar ne? (pati taip rašai).2. Kodėl labiau linkęs bendrauti su mergaitėmis, o ne su berniukais? Be to, bendraujant su psichologu galima ir daug kitų dalykų išsiaiškinti, o tai naudinga ne tik tėvams, bet ir pačiam vaikui. O auklėtojai, šioje situacijoje, būčiau dėkinga, kad ji ne tik formaliai dirba su klase, tvarko popieriukus, bet ir rūpinasi vaiku.

man cia kazkaip panasiau ne i problemos sprendima, bet jos ieskojima. kitas dalykas, vaikui ne 5, ne 7, o 14 metu. zmogus jau pakankamai suvokiantis kas vyksta. tai jeigu teveliai viena diena pareiks "einam, suneli, pas psichologa konsultuotis" tai isivaizduoju vaiko reakcija: arba jis pasius ant tevu, arba rimtai pagalvos kad su juo kazkas netaip.
o tas aukletojos argumentas kad jis "kitoks" kazkaip labai jau nerimtai skamba. siaip mokytoja tegu ir su issilavinimu, bet ir pati gali turet savu "priciudu". kyla klausimas -- o ko jinai is to vaiko nori?
o kad vaikas pasitiketu savimi, gal jam verciau paieskot jam tinkamos ir jo megstamos veiklos? sakot, megsta piest, skaityt -- gal tegu eina i koki nors meno bureli. tai nors save atras.

Dios, 14 metų jau suvokiantis vaikas. Bet tai dar vaikas. Kaip tik tai yra amžius, kada prasideda begalės problemų, kompleksų, savęs suvokimo, savianalizės. Tu pati iškėlei klausimą: o ko mokytoja iš vaiko nori? Tai ir yra pradžia pokalbiui tėvų, visų pirma, su mokytoja. Protingi tėvai, manau, suras būdų kaip pasakyti vaikui dėl psichologo konsultacijos, o ne tiesmukai:"Einam pas psichologą".Galų gale, gal jie vieni pirmiausia nueis pas psichologą ir to užteks.Tik pirmiausia, manau, kantrimė turėtų rasti bendrą kalbą su auklėtoja, o ne atmesti viską ką ji sako.