O viskas buvo taip...Savo pirmagimės susilaukėme 2006-08-08, po labai sunkaus ir nesklandaus gimdymo, kuris baigėsi extrine cezario operacija. Po jos labai sunkiai atsigavau, todėl mintys apie antrąjį vaikelį tik netyčiom užklupdavo... Atrodė dar per anksti, dar per greit, dar nepamiršti anie košmarai... Tačiau širdyje žinojau, kad mums tikrai lemta turėti dvi nuostabias dukreles. Todėl patyliukais mintyse įsiviešpatavo noras vėl užuosti to mažo gniutulėlio pienišką kvapą, nubučiuoti tas mažas pėdutes ir rankutes...
Taigi nusprendėme, jog pribrendome antram mažyliui. Matyt gandrai jau suko ratus aplink mūsų namus, nes neilgtrukus, 2009-08-06 teste išvydau tas II stebuklingas juosteles.
Užplūdo neapsakomas jausmas ir ta ramybė, kad štai jau ir turim antrą gyvybę po širdele. Nebesugalvojau jokių mielų žodžių, jokių staigmenų, tiesiog labai natūraliai pasakiau tik grįžusiam vyrui iš darbo, jog darsyk tapsime tėveliais. Vyro šiltas, jautrus žvilgsnis dar dabar tebestovi mano akyse.Tačiau nėštumo pradžia nebuvo labai sklandi. Jaučiausi pavargusi, išsekusi, silpna, nuolat sukosi galva. Ir galiausiai 5sav. pradėjo teplioti. Kaip ir susitaikiau su ta mintimi, jog mažylis mus paliks, bet tikėjau, jog jis grįš, todėl nubraukusi karčią ašarą nuėjau miegoti. O ryte vis tik nusprendžiau nuvažiuoti į privačią kliniką pasitkrinti ir įsitikinti. Gydytoja manęs nei nuramino, nei užtikrino, jog nėštumas išliks. Liepė saugoti save, daug gulėti, nieko nekelti ir gerti vaistukus bei magnį. Dar vis tepliojo, bet jaučiau, kad tas mažas žirniukas kabinasi į gyvenimą, nenori mūsų palikti. Taigi mūsų visų džiaugsmui, 17sav gėrus vaistelius, vaikelis įsitvirtino nejudinamai. Kai pajutau pirmuosius judesiukus, tapo aišku, kad viskas bus gerai. Taigi toliau viskas ėjosi sklandžiai, pilvelis didėjo ne dienom, bet valandom, visi klausė ar tik ne dvynukų laukiam.
Na, o kai 32sav gydytojas užtikrintai pasakė, jog mato pupa tarpas pupa () nudžiugom, kad ir antrąkart pinsim kasytes. 
Mano gyvenimo svajonė ir tas mano užtikrintas žinojimas pasitvirtino.Nėštumas ėjo į pabaigą, psichologiškai jaučiaus nuostabiai, buvau rami ir geros nuotaikos.
Mane kankino tik viena dvejonė, o kaip bus su gimdymu... Ilgai svarsčiusi ir dvejojusi, ryžausi paskambinti gydytojai, kuria pasitikiu. Mudvi susitikom ir nutarėm, jog antrą kartą laukti ir kankinti vaikutį bei mane, nėra prasmės. Nutarėm daryti planinį cezarį. Išsirinkom datą, kuri ir buvo terminas pagal pirmąjį echoskopą.
Taigi gražų 2010 balandžio 14-osios rytą mudu su vyru atsikėlėm pakilios nuotaikos, susiruošėme ir 12h prisistatėme į gimdymo namus. Mūsų jau laukė. Įvedė į vieną iš gimdymo palatų, o mudu stovim kaip du išsigandę paukštukai.
Gimdykla didžiulė, moderni, tėveliui pastatytas toooks fotelis, kad gimdymas galėtų tęstis nors ir parą, jis ten nepavargtų. Stovim mudu vidury tos gimdyklos ir pajudėt bijom, galvojam, kad čia lyg tarpinė stotelė, kur supildys dokumentus ir nuves į tikrąją gimdyklą, kokioje ir buvau prieš nepilnus ketverius metus: su nudaužytom, daugkur nukritusiom plytelėm, kur vyrui poilsiui skirta tik suklypusi taburetė. Galiausiai akušerė nuramina, kad čia ir praleisim laiką, kol suruoš mane operacijai. Taigi įsipatoginu lovytėje, matuoja toniukus. O mažoji duodasi lyg užsukta, aparatas kas minutę pradeda plyšauti nušokęs nuo ritmo, nes nebespėja fiksuot judesių. Jaučia mūsų mažoji, oij kaip jaučia, kad didysis įvykis čia pat. 
Taigi kol mane suruošia operacijai ateina ir 14h, tada guldo mane ant lovytės ir išvažiuojam į operacinę. Ten perlipu ant operacinio stalo, mane nuskausmina, užkloja širmą, ir neilgtrukus išgirstu tylų be be be. Dar mintyse tyliai pajuokauju, kad kaip maža avytė, negi visada bus tokia ramučiukė... Taigi nuostabią 2010-04-14 popietę, 14.27 pasaulį išvydo mūsų gražuolė Eglutė,4390g, 55cm. Rami lyg angelėlis, graži kaip iš pasakos...
Kasdien, kasryt išbučiuoju visą nuo galvos iki pirštų galiukų ir dėkoju Dievui, kad turim štai tokią laimę namie...
Dabar jaučiu, kad esu absoliučiai laiminga, nuostabiai laiminga dviejų nuostabių dukryčių mama...
P.S. po operacijos atėjusi gydytoja pasakė, jog mūsų priimtas sprendimas daryti cezario operaciją buvo teisingas, sprendžiant pagal visus gimdos ypatumus, vargu ar būčiau pati pagimdžiusi sveiką vaiką. Tai nuramino mane, nes kažkur širdies kertelėje mane graužė mažas kirminiukas, kad savo noru (lyg bijočiau, ar būčiau išpopinta princesė) atsisakiau to, kas šiaip jau natūraliai moteriai gamtos skirta... Nurimau, nes žinau, kad nesvarbu kuriuo keliu pasaulį išvydo mano dukrytės. Svarbu viena, jos sveikos ir laimingos, o tuo pačiu laimingi ir mudu su vyru.
sėkmės jums 
