Net nežinau nuo ko pradėti... Na, kai žmogui septyni su puse, gerai mokosi ir labai daug supranta, atrodo, kad jis turėtų jau suprasti viską... Bet tikrai taip nėra, pajuntu, kaip bendraujant kartais lyg atsimušu į sieną. Tiesiog, kokios taisyklės yra per griežtos septynmečiui? Kaip neperspausti vaiko, bet elgtis kaip su sau lygiu? Ar visi tėvai turi pereiti "kapojimosi" su vaiku laikotarpį?

gal cia septynmeciu krize, sako buna kazkokia, pan. kaip trimeciu ??? Siaubas tada ir mane tai laukia

Įtariu, kad ta baisioji jau praėjo, tik šešių ji pas mus buvo. Bet truputį ima siaubas, negi toliau susikalbėti bus tik sunkiau? Trimečiui įvesti žmogiškas taisykles ir jų laikytis sugebėjau, o dabar kažkaip rankos svyra. Nes vaikas per daug protingas...

Jezusmarija, kokia dar krize?! As sau sesiameti auginu, rami kaip belgas, galvoju, kad sekanti krize tik paauglystej, o cia dar stai kas, pasirodo???? O kuom jinai, ta krize, pasireiskia?

Gal tikrai kas gali papasakoti apie 6-meciu krize - kaskokia katastrofa, nebesusisnekam su sunumi - meluoja, atsikalbineja, duksta, isdikauja, visokias nesamones sneka - ka daryti??? nesinori vaiko pastoviai bausti ar pykti ant jo.  ???

nelabai ka zinau todel baisu man, mes kitais metais ka jau laukt reiktu :'( siaubas.

Kaip ir visos krizės - bando save ir kitus ;D
Na, suprantu, čia sunkią temą užvedžiau, bet nebūtų man sunki, neklausčiau. Gal psichologė kokių apibūdinimų turi pagal amžių. Nuraminimo irgi laukčiau , negi taip iki paauglystės ir toliau, kol anūkų nesulauksim :-/?

na, pas saviškes tai dabar kažin kokios krizės nepastebiu, bet irgi būna, kad taip išdykauja abi, kad, jei ką nors ir pasakau, tai jos tarsi tyčiodamosi neklauso, lyg specialiai erzinasi, o kai paklausi "ar negaila mamytės, ar nebemylit, kad taip tyčiojatės ir skaudinat" tai susigraudinusios apsikabina, sako "mes nenorėjom" :, o kai klausiu "tai kodėl neklausėt", sako "nežinom" ???, šiaip, atrodo, irgi gana protingos, klausimus gerus užduoda ir t.t.

Ronjai

Reiktų konkrečiau aptarti, kokių taisyklių vaikas nesilaiko. Ar jaučiate, kad nesupranta taisyklės, ar supranta, bet nenori jos laikytis? Kadangi vaikas dar neturi tokios gerai išvystytos savikontrolės kaip suaugęs, jam būna sunkiau prisiversti daryti tai, ko reikalaujama (nors jis dažniausiai viską žino). Gal nesupranta, ko konkrečiai iš jo reikalaujama? O gal tikrai per daug reikalavimų? Čia reiktų išsamiau su jumis pasikalbėti.
Man atrodo, kad siekimas elgtis su vaiku kaip su sau lygiu, gali sukelti daugiau problemų negu padėti vaikui. Sveikoje šeimoje svarbu visiems išlaikyti ribas, tegul su bendraamžiais vaikas bendrauja kaip su sau lygiais, o su tėvais jau yra kitos- vaiko- tėvų santykis, kuomet tėvai imasi vadovauti vaikui (tai vadiname auklėjimu).
Kapojimosi laikotarpis, arba tokie vadinami kriziniai laikotarpiai ryškiausi būna 1,5-3 metų amžiuje, ir paauglystėje. Jeigu krizės savo laiku neišsprendžiamos, jos gali nusikelti į vėlesnį laiką, ar net suaugusiojo amžių. Kai kuriose psichologinėse teorijose yra minimos kiekvieno amžiaus tarpsnio krizės, tame tarpe ir 7 metų krizė, kuri yra susijusi su  vaiko išėjimu į mokyklą ir dėl to atsirandančiu kompetencijos/nekompetencijos jausmu. Tik atrodo, kad Jūsų situacijoje sunkumai yra susiję su vaiko ir jūsų santykiais, problemos pobūdis kitoks.

7 metų vaikas jau gali turėti namuose pareigų, pvz., pasikloti lovą, suplauti savo indus, sutvarkyti savo stalą, nuvalyti dulkes savo kambaryje, išnešti šiukšles, laiku paruošti pamokas. Dėl vaiko pareigų reikia visiems šeimoje susitarti, čia nėra taisyklių,

Būtent, dėl to skaudinimo specialiai - iš kur jis atsiranda? Ir kaip reaguoti šiuolaikiškiems tėvams, kai vaikas ant jų šaukia?
Paprastai stengiamės, kad taisyklių būtų ne per daug, bet jų laikomasi griežtai. O dabar įvestą taisyklę vis bando apeiti, ir įvairiais būdais - zirzimu. verkimu, komandavimu ir t.t. Juk jau ne trimetė, kažkaip keista sulaukti tokios reakcijos :-/

Vaikas Jus specialiai skaudina, nes pyksta ant Jūsų. Suaugusių žmonių gyvenime juk irgi taip būna, kai supykęs žmogus bando atkeršyti įgeldamas (įskaudindamas).
Kaip reaguoti? Turbūt taip, kaip Jūs ir rašote- griežtai laikytis taisyklių. Galite ramiai pasakyti vaikui, jog jūs suprantate, kad vaikas dabar pyksta, nes nenori daryti to ar ano, bet taip reikia.(tuo momentu geriau su juo per daug nediskutuoti, nes kalbėtis su mama vaikui gali labiau patikti negu, pvz., tvarkytis) Vaikas geriau pasijaus vien dėl to, kad Jūs pripažinite jo pyktį, leisite pykti, bet kartu vistiek laikysitės savo. Dėl tokio elgesio vaikas pasijaus saugus, nes supras, kad gali pykti ir dėl to nieko baisaus neatsitinka (mama nepasimeta, vistiek jį myli).

o kaip link vyresnėlių daiktų nesaugojimo, nevertinimo?Nuperku gumyčių vaikams, papuošaliukų, tai po 3 dienų arba išmėtyta arba sudraskyta , ir aiškink, kiek nori ir kaip nori, atrodytų-viską supranta, bet ir toliau bando mano kantrybę :'(, nepasakyčiau, kad vaikai yra per daug lepinami ir jiems viskas iš eilės perkama :-/

Ingrid'ai  
Žinoma, kad pikta, kai nesaugo nupirktų daiktų ir tai visai gali būti nesusiję su lepinimu. Ar jaučiat jog tyčia sugadina, ar netyčia?  Jei tikrai netyčia-žaisdamos, matuodamos, tai gal verta apgalvoti, kiek tikrai negaila Jums pirkti- pvz., 1 gumytę per savaitę ir tegul daro su ja, ką nori.

man atrodo, kad jos yra neatidžios, nenuoseklios, užmaršios, labai mėtosi nuo vienos veiklos prie kitos, nesusikaupia, todėl pamiršta, ką kur padėjo, o tą daiktų nevertinimą nežinau, kaip paaiškint, gal čia bus ta situacija, kaip kad mano brolio, kuris, būdamas labai aktyvaus temperamento puldavo žaisti, kažką norėdavo pademonstruot, o apie padarinius tarsi nespėdavo pagalvot, na, nežinau, kaip paaiškint  :
P.S.Gal dar gerb. psichologe, galėtumėte patarti, kokius būrelius tokio būdo mergaitėms būtų geriau lankyti (ar kokią dailę, ar atvirkščiai-aktyvų sportą), kaip skatinti tą dėmesio išlaikymą, susikoncentravimą, susikaupimą, atidumą?

Turbūt geriausia būtų pasikalbėti su pačiais vaikais, ką norėtų lankyti, pabandyti vienur, kitur. Gal, jeigu yra neatidžios, nenuoseklios gali ir nelabai patikti kruopštumo reikalaujantys darbeliai, gal tikrai geriau, kaip Jūs sakote patiktų aktyvesnė veikla.

QUOTE

man atrodo, kad jos yra neatidžios, nenuoseklios, užmaršios, labai mėtosi nuo vienos veiklos prie kitos, nesusikaupia, todėl pamiršta, ką kur padėjo, o tą daiktų nevertinimą nežinau, kaip paaiškint, gal čia bus ta situacija, kaip kad mano brolio, kuris, būdamas labai aktyvaus temperamento puldavo žaisti, kažką norėdavo pademonstruot, o apie padarinius tarsi nespėdavo pagalvot, na, nežinau, kaip paaiškint  : kaip skatinti tą dėmesio išlaikymą, susikoncentravimą, susikaupimą, atidumą?

Va va, mano sūnūs taip pat išsiblaškę, nesusikaupia, užuomaršos. Abiejų mokytojos jų mokslu nesiskundžia, netgi atvirkščiai, bet tas jų užmaršumas, tingėjimas, netvarkingumas, na visa tai tiesiog siutina. Taip pat kaip ir kartojimas to pačio kiekvieną dieną...
Atrodo, turėtų jau seniai būtų į galvą įsikalę visi tie dalykai, bet ne, reikia kiekvieną kartą kartoti, vos ne su pirštu rodyti. O jei griežčiau pasakai, tai dar panosėj burbuliuoja. Arba dar viena iš problemų, tai kai reikia tvarkytis, tai dažnai būna - čia jis paėmė, o čia jis. Aš jiems sakau, kad kai aš tvarkausi, skalbiu ar lyginu ar panašiai, tai aš gi neskirstau kur kieno...
Va, kad taip kas patarimą duotų... : : :

Turite labai aiškiai susitarti su vaikais, galite visi susėdę susirašyti kokie darbai turi būti padaryti (be priminimo), už atliktus darbus - "pliusai". Už 5 pliusus per dieną- kas nors skanaus ar įdomaus vakare, ir pan.
Kadangi teko konsultuoti labai daug tėvų su šia problema, tikrai galiu sakyti, kad tokie susitarimai būna veiksmingi, bet, reikalinga bent 1 val. trukmės konsultacija su vaiku ir tėvais, kad viskas būtų išsiaiškinta, pasirašyta "sutartis" tarp tėvų ir vaikų, kad vaikai būtų motyvuoti, t. y. reikia skirti laiko, dėmesio šiam dalykui. Po savaitės susitinkama dar kartą su vaikais ir tėvais (ar mama), aptariama kaip sekėsi.
Galite pabandyti savarankiškai, bet geriau nueikite tai daryti su psichologu, kuris objektyviau matys viską.

Gal galėtumėte parekomenduoti savo kolegą iš Klaipėdos?  ???
Ačiū.    :D

Tikrai nepažįstu nė vieno psichologo Klaipėdoj, bet Jūs galite nueiti į Psichikos Sveikatos Centrą poliklinikoje pagal savo apylinkę, tai turėtų dirbti psichologas ar bent vaikų psichiatras.

Psichologe
galite visi susėdę susirašyti kokie darbai turi būti padaryti (be priminimo), už atliktus darbus - "pliusai". Už 5 pliusus per dieną- kas nors skanaus ar įdomaus vakare, ir pan.

Na, aš pastebėjau, kad po panašaus "motyvavimo"vaikų  sąlygos tėvams labai išauga, vaikai nuolat kažką daro su tam tikrom išlygom, pavyzdžiui maniškė pareiškė:"JEI duosi ką nors skanaus, TAI užsidėsiu pėdkelnes, o šiap aš noriu kojinių"  :o
Negi nėra kitų būdų, tos sąlygos vaikams po to užsifiksuoja kaip norma, tada jie tokiu pat būdu "stroina" tėvus, stato ultimarumus, ir taip be galo...

Jeigu nėra vidinės motyvacijos, kad pats kažką darytų, tai mums belieka sugalvoti, kaip vaiką motyvuoti- būtent, ką padaryti, kad jis pats užsinorėtų. Tuomet, kai kartu su vaikais ir tėvais viskas labai detaliai aptariama- ko nori vaikas, tėvai, kas ir kaip kasdiena turi būti padaryta, tuomet yra sukuriama ta motyvacija (is praktikos galiu pasakyti, kad tam issiaiskinimui, motyvavimui reikia apie 50-60 min. laiko). Taisyklės ar pareigos, dėl kurių susitariama, yra stabilios ir, kai nuolat jų reikalaujama laikytis, jos "įauga" vaikams.
Jūsų situacijoje, man atrodo nebuvo susitarta is anksto, uz kokias pareigas ar taisykles yra paskatinimas, nes mergaitė pati cia jau kelia sąlygą- "jei neduosi- nesimausiu". Bendra taisyklė galėtų būti, pvz.,  "atsikalbinėjimas mamai", jei per dieną, pvz., už šią taisyklę gauna 5 minusus, vakare- jokių animacinių filmukų ar pan..Taisyklių sąrašas turi būti pakabintas matomoje vietoje, kur pati mergaitė galėtų pasižiūrėti, pvz., kiek kartų siandien dar gali atsikalbinėti. Tokiu būdu vaikas pasijunta galįs pats rinktis.

Ačiū psichologei už pagalbą, patarimus.Dar noriu paklausti, o kaip elgtis, kaip atpratinti vaiką manipuliuot tėvais, juos gąsdint, keršyt (na, gal čia per 'riebiai" tai įvardijau  :), bet va, pavyzdžiui, kad ir tokioje situacijoje: vyras neleido dukrai klijuoti tapetų, ji labai įsižeidė ir pareiškė "na ir neduok, tada aš viską suplėšysiu"  :o .Kas tai per reakcija, kodėl, kaip išspręst tokią piktybinę problemą?

Jūsų situacijoje džiugu tai, kad dukra jaučias visai laisvai reikšdama pyktį tėvams- vadinasi jaučiasi tikrai saugi santykiuose su tėvais. Kai pasakė, kad suplėšys, aišku, kad supyko. Turbūt neįmanoma visko išspręsti taip, kad vaikas niekada nepyktų. Kaip supratau, dukra tik pagrasino, kad suplėšys, iš tikrųjų taip nedarytų? Tuo atveju galima dar neaiškinti, kas gresia už suplėšymą. Manau, ji geriau pasijaustų, jei pasakytumėt "suprantu, kad tu nori kartu su tėveliu klijuoti tapetus ir labai pyksti, kad tau neleidžiame, bet klijuoti tapetus yra suaugusiųjų darbas." Ir tegul įveikia savo pyktį pati.
Šeimoje vaikas turi patirti ir pykčio, ir nusivylimo ir pan., nes juk vėliau, niekas jo nuo to neapsaugos (kaip kad vaikystėje stengiasi tėvai, kad vaikas kuo geriau jaustųsi). Šeimoje įgyja patyrimo, kad ne visi poreikiai gali būti patenkinti, kad tenka nuryti kartėlio. Išmoksta su tuo pats tvarkytis.

o ar taip pat gerai yra, kai vaikas nori rengtis savarankiškai, tik tokį drabužį, kokį pats išsirinks ir nieku gyvu-kito, ar reikia jam prie manęs taikytis ar man prie jo? Ar čia toks šokdinimas, ambicijos ar kaip tik geras skonis (tikrai neblogai derina viską) reiškiasi, kokiems vaikams tai būdinga, ar tai ne problema? Mane tai kartais erzina toks užsispyrimas ir mano nuomonės nepaisymas  :. ,

o ar taip pat gerai yra, kai vaikas nori rengtis savarankiškai, tik tokį drabužį, kokį pats išsirinks ir nieku gyvu-kito, ar reikia jam prie manęs taikytis ar man prie jo? Ar čia toks šokdinimas, ambicijos ar kaip tik geras skonis (tikrai neblogai derina viską) reiškiasi, kokiems vaikams tai būdinga, ar tai ne problema? Mane tai kartais erzina toks užsispyrimas ir mano nuomonės nepaisymas  :. ,

o ar taip pat gerai yra, kai vaikas nori rengtis savarankiškai, tik tokį drabužį, kokį pats išsirinks ir nieku gyvu-kito, ar reikia jam prie manęs taikytis ar man prie jo? Ar čia toks šokdinimas, ambicijos ar kaip tik geras skonis (tikrai neblogai derina viską) reiškiasi, kokiems vaikams tai būdinga, ar tai ne problema? Mane tai kartais erzina toks užsispyrimas ir mano nuomonės nepaisymas  :.

Ko gero vaikas stengiasi būti savarankiškas. Tai būdinga visiems vaikams, pirmieji kovos už savarankiškumo žingsniai atsiranda maždaug nuo 1,5- 2 metų. Jei labai užsispiria dėl rūbo, ir matote, kad pasirinktas rūbas atitinka orą- su juo nei sušals, nei perkais, tai gal neverta kovoti. Bet Jūs galite užbėgti tokiems konfliktams už akių, prieš rengiantis pasakydama, jog vaikas šiandien gali pats pasirinkti , ką norėtų dėvėti ir pateikti kelis savo variantus: šitą, šitą ar šitą. Ar dalinotės su vaiku savo nuomone apie sugebėjimą derinti rūbus? Manau, jei išgirstų, būtų labai pamalonintasa, gal šiek tiek sušvelnėtų ir konfliktas.

Noreciau psichologes paklaust ar gerai palikti vaikams laisve spresti su juo susijusius klausimus, kaip rengtis, ka valgyt ir t.t.
Ar verta visada reikalauti kad vaikas darytu tai ka sakom?
mes juk irgi galim klysti. Ar tevai turi buti neginciajami autoritetai?

be to ar reikia reikalauti kad atsirengtu butent ta ar ana, vaikas gi nenurodineja mums kaip rengtis. Gal geriau bendrauti kaip su sau lygiu zmogumi, tik mazesniu ir jeigu kas nepatinka taip ir sakyt, tarkim kad as manau kad sitas megstinis netinka prie sito sijono ir pan. bet nedrausti apsirengti taip "nesuderintai"?

Ivai
Manau, kad vaikas gali apsispręsti ten, kur mes matome, kad yra saugus bet kuris variantas, kurį jis pasirinks.
Vaikams tėvai dažniausiai būna autoritetai (nors kartais ir nesutinka su jų nuomone) iki paauglystės. Neverta stengtis būti vaiko draugu, nes tėvai yra vyresni. Vėliau, maždaug nuo 12 m.  vaikas pradeda abejoti tėvų autoritetu.
Man atrodo, kad vaikui visada svarbu žinoti tėvų nuomonę, pvz., apie tai, kaip jam tinka rūbai.

Gerbiama psichologe,gal ir man paguodos zodi rasite?Mano sunui 11 metu,mokslai musu silpnoji vieta.Nesiseka ir tiek.Problemele kuria turime tai begalinis issiblaskymas,jeigu pasiusiu duonos i parduotuve,tai butinai gris kazka pamirses,negali isidemeti daugiau negu 3 daiktu,arba supainioja kiekius,spalvas.Tarkime 100g razinu,1kg bulviu,2 agurociai.Butinai viska supainios,arba atnesines viena daikta, paskui kita ,pasitikslindamas,ar taip ,ar tas.Nezinau,ar tai nepasitikejimas savimi,ar issiblaskymas,ar tikrai nesugebejimas issaugoti sukaupta informacija.Samdem privacia mokytoja,tai viena diena radau abu verkiancius.Mokytoja mate,kad nepasieke jokiu rezultatu o mano sunus,kad jinai verkia.Zodziu uzburtas ratas.Buvome pas mokyklos psichologa,padareme kruva autoanalizes testu.Keista,kad vieni dalykai stipriai virsija jo amziu,tarkime,kad gyvenimiski suvokimai yra 14-16 metu vaiko,kas liecia sanprotavima apie zmoniu santykius,exstrimalias situacijas.Bet zaidimo forma lygi 6 metu vaikui,piesime irgi mazai pazenges.Gal tai mazesnio brolio itaka?O gal atsiliepia pogimdybine trauma,adenoidu operacija 3 metuku su narkoze?Nebezinau ka galvoti.Bet sitokiu problemu musu seimoje niekada nebuvo.Is anksto dekoju.Su pagarba L.B.