Mūsų istoriją būtų galima pavadinti "liūdna pasaka su laiminga pabaiga".Prieš penketą metų buvau pastojusi , bet nėštumas tetrukęs vos 5-6 savaites nutrūko .Niekas nepasakė nei kaip , nei kodėl. Buvo labai sunku , nes vaikelio aš labai laukiau.Nepraėjus metams , vėl pasijutau besilaukianti - euforija !!!! Šį kartą tai truko 9-10 savaičių. Tai patyrusių moterų minčių geriau nežinoti...
Po to lankėmės daug kur : poliklinikose , klinikose , genetikos centre ir niekas negalėjo pasakyti - kodėl?Ilgą laiką jutau labai didelę tuštumą , o ypač nervindavo vyresnių žmonių kalbos - esi jauna , viskas bus gerai .užknisdavo (atsiprašau) , iš tikrųjų. ( cia liūdnoji dalis ir baigiasi).
2002 m. vasarį testas parodė teigiamą rezultatą.Jausmo negaliu apsakyti - tikėjimas , džiaugsmas , bet kartu visa tai lydėjo didelė didelė baimė . Kai buvau 5-6 sav. pasirodė tie patys požymiai , kaip ir pirmus kartus . Tikrai maniau , kad man susisuks varžteliai.Taip prasidėjo ilga Žmogeliuko kelionė į gyvenimą. Aš verkdavau ir melsdavausi naktim - ne Dievui , o tam Žmogeliukui . Ir sakydavau , "jei aš kažko negaliu , jei nesugebu ,tai bent tu būk STIPRUS ir laikykis". Savaitė, dar viena , ir dar...(ir vis arba ligoninėj , arba siaip lovoj). Kai pajutau pirmuosius judesius , džiaugsmui nebuvo ribų.Taip po truputį savo kukuliuką aš išnešiojau beveik iki 38 savaitės. Gimdymo skausmų nebejutau , nes man tai buvo tolygu stebuklui.Na gerai , gerai siek tiek skaudėjo , bet su tokiais skausmais galėčiau gimdyti ir gimdyti.
Dabar mes va tokie laimingi
Ilgai laukto vaiko gimimas - stebuklas. 
aukit diduciai 
va o sako kad stebuklai tik pasakose 
labai džiaugiamės, jog Tau ir mažiukui, pavyko įveikti "baubus" 
