Kiekvieną sykį atsimindama gimdymą vis labiau džiaugiuosi, kad gyvenu šiais laikais, kai yra ligoninės, gydytojai.. Taip pat kiekvieną sykį prisimenu savo poliklinikos ginekologės žodžius: "Na kuo gi mes skiriamės nuo tų moterų, kurios šieną grėbdamos ar bulves kasdamos pagimdydavo?". Su tokia fraze sutikti galėjau tik nėštumo pradžioje..

Gruodžio 19d. dešimt minučių po devynių pradėjo bėgti vandenys, staigiai susisukome ir jau vienuoliktą valandą gulėjau gimdykloje ant stalo. Nevyko jokia veikla.. Man buvo taip keista, nes gerą mėnesį naktimis mane puldavo netikri sąrėmiai ir po tokių naktų pamažu vėrėsi "durelės". Gydytojai kaip susitarę vienu balsu skalambijo - GERAI, PUIKU, ŠAUNU! JEI TAU YRA PARUOŠIAMIEJI, VADINASI GIMDA RUOŠIASI IR GALIMA KALBĖTI APIE NATŪRALŲ GIMDYMĄ. Deja.. guliu aš ant stalo, statoma lašelinė, leidžiami skatinamieji vaistai, aparato (fiksuojančio mažutės širdelę ir sąrėmius) davikliai pastoviai nusimuša, menkai ką ir rodo, aš vis stengiuosi prispausti daviklius, kad pastoviai girdėčiau širdelės plakimą.. Prasideda sąrėmiai, kuo toliau tuo labiau siprėja, aš spaudžiu pagalvės kraštą ir inkščiu iš skausmo ir noro kuo greičiau pamatyti savo mažutę. Kartais ateina akušerė ir švelniom rankom paliečia pilvą tikrindama sąrėmius, kartais ateina ir gydytoja, paklausus ar skauda šypsosi.. Kartais akušerė suleidžia galvą apsvaiginančių vaistų, ir pasijuntu lyg per daug vakarėlyje išgėrusi paauglė.. Apie pusę trijų nakties sąrėmiai ima retėti, o "durelės" teatsiveria nuo 2 iki 4cm.. Gydytoja su akušere pasitarusios didina skatinamųjų dozę, sąrėmiai ima dažnėti, nebesuprantu kur sąrėmio pradžia, o kur pabaiga.. Ir toliau inkščiu lyg nuo motinos atskirtas šunelis ir nieko nebenoriu girdėti, kalbėti negaliu, norisi tik greičiau apkabinti savo mažutę.. Karts nuo karto gydytoja apžiūri "dureles" ir pamėgina jas plačiau atverti, tačiau niekas nebejuda.. VIS TIE PATYS 4 CM..
Prieš ketvirtą valandą vėl ima retėti sąrėmiai.. patikrina.. ir vėl tie patys 4 cm.. Gydytoja primygtinai siūlo epidūrą, aš nenoriu sutikti, bet viskas nusprendžiama be manęs.. greitai ir be jokių dvejonių.. Iki penktos valandos epidūro ir gydytojos rankų pagalba "durelės" pagaliau praveriamos iki 8 cm.. Dar kažkiek laiko jaučiu, kai mažutė eina link pravertų "durų", po to pastebiu, kad jau šešios ryto.. kažkuriuo momentu nutrūksta samonė ir staiga jaučiu, kad aš pati stumiu savo mažutę link išėjimo!!! Dedu visas pastangas, akušerė labai giria.. Išgirstu gydytojos pašnekesį su akušere, tačiau iš visų žodžių išskiriu tik "tonai, tonai, tonai..", esu raginama paskutinį sykį pasistengti ir nepavyksta.. Tada jau man griežtai liepiama: “Pasistenk, šį kart jau tikrai reikia išstumti”..
Įtempiu raumenis iš paskutiniųjų ir po kelių akimirkų pajuntu neapsakomą palengvėjimą.. tiesiog stulbinančiai malonų jausmą.. man atsuka vaikelio (abiem rankutėm įsikibusio virkštelės) užpakaliuką – MERGAITĖ! Ir išgirdusi pirmą jos klyksmą pajuntu begalinio džiaugsmo ašaras, riedančias mano skruostais.. Ir tik viena mintis sukasi galvoje: “Gerai, kad ne šieną grėbiant teko gimdyti.. “

Gera istorija apie gimdymą begrėbiant šieną

Dėkui

šaunuolė, tikrai gražiai aprašei Man ypač patiko išsireiškimas "durelės", tikrai O Tavo Liepužė labai graži mergytė

Mano gimdymo istorija keista o kartu net juokinga
Labai bijojau gimdymo, labai bijau skausmo , kadangi pati dirbu Antakalnio klinikose tai tariausi iš anksto, parašiau, kad "nekankintų" jeigu kas nors darytų Cezarį ir taip toliau....
Na ir atėjo ta diena, tiksliau naktį namie kėliausi į tualeta ir man nubėgo vandenys, bet dar nieko neskaudėjo, vyras tuo metu dirbo, paskambinau jam ir paprašiau atvažiuoti, na žodžiu susiruošėm į ligoninę, laukiu, laukiu kada pradės skaudėti , bet kažkodėl neskauda.... Nuvažiavom į ligoninę apžiūrėjo gydytoja ir sako, jums ponia 8 cm atsidaręs kaklelis, bet sakau kad man nieko neskauda tada ji dar pasišaukė viena kolegę toji irgi sako 8 cm. Paskubom užpildė popierius , dušas, klizmutė irt.t Na laukiu laukiu kada pradėsiu raitytis iš skausmo, bet man nieko nesidaro, nuvedė į gimdykla ir guldo ant stalo, aš sakau nenoriu gulėt, pavaikščiot ar ką, o ji sako vaikeli tu tuoj pagimdysi, na galvoju jauna gydytoja gal nesusigaudo, ir nepraėjo 10 min toks skausmas užėjo visi subėgo, tai vienu žodžiu pagimdžiau per tas dešimt minučiu 3900 kg. 57 ugio berną. Į ligoninę atvažiavau 6.30, o pagimdžiau 7.30 Nei plyšo nei ką. Reiks kada paklaust gydytojų kodėl man taip buvo nejaučiau sąrėmių skausmo, nors labai bijojau, ir tam ruošiausi . Va kokia mano gimdymo istorija

Dėkui man ji - pats gražiausias kūdikis pasaulyje




Va tokio gimdymo pavydėtų bet kuri. Tik iškelk į viršų savo gimdymo istoriją, nes čia ne visi perskaitys

Tavo Lauryna irgi labai graži mergytė tikras modeliukas

Veitei

atsiprasau, jusu dukrele gi Mildute, o ne Lauryna

Labai grazi mergyte Liepa. Sveikatytes Jumi.

graži istorija ir gražiai papasakota
aukit sveikutės

Nu labai graziai papasakota Sveikinu

Labai gražiai, švelniai, ramiai papasakota

O "durelės" tai tikrai labai gražus pavadinimas . Kažkaip labai tiko šiai istorijai

Laurite, edituk09, juratiki, ketti, dėkui už komentarus

Augsim, stiprėsim ir pasakosime naujas istorijas

Labai gražus pasakojimas.
Sekmes jums

Nejau tikrai dar prisiminei tą šieną pirmą kart pamačius dukrytę? Smagu, kad laimnga pabaiga, aukit sveikos!

As irgi labai laiminga, kad si istorija baigesi laimingai

Na tikrai gerai, kad ne šieną grėbiant
Graži, jausminga ir šilta istorija