Tačiau kita vertus, praeitis yra istorija, aš jau jos nebeturiu, tik dabartį, tad tai kas buvo - buvo, o ir šiaip virtuali erdvė kol kas tokia ir išlieka..Mano istoriją turbūt įvertins ne kiekviena, nesu apsigimus motina, o ir dar daugelis dalykų, žiūrėjimo taškų tikrai nesutaps su visuotinai priimtom nuostatom..
Tad, manau pradėsiu nuo nėštumo, kuris išties buvo varginantis. Iki jo gyvenau tikrai pakankamai gerai, be didelių bėdų ir problemų (kas liečia fizinę sveikatą).
Tai va, grįžom su draugu iš festivalio, praėjo viena diena, antra, kai jau turėjau sulaukt savo m., bet jų nėra. Kadangi testų jau esu darius nesuskaičiuojamą skaičių, tai šįkart nusipirkus per daug ir nepergyvenau. Pabudau 4 ryto, galvoju - ai, einu, ko čia laukt, miegas kažkaip vis tiek neima. Nuėjau, padariau viską, ką reikia, palieku testą, išeinu parūkyt (retai, kada naktį rūkau, bet tąkart išėjau), grįžtu į vonią, užmetu akį - ok, viskas gerai (po tamsos matyt akys nelabai gerai man viską rodo), atsisėdu, atsigeriu mineralinio ir dar kartą žvilgteliu, paskui dar kartą ir dar kartą.. Ojojoj.. Kažkas čia ne taip! Išsigąstu ne juokais, čiumpu tą testą, nubėgu į miegamąjį, purtau draugą ir kišu jam jį panosėn
Tas vargšas šiaip ne taip atmerkia akis, nelabai ką irgi dar supranta, o aš rėkiu, kad man rodos, jog esu nėščia.. Taip prasidėjo mūsų rytas.. Devyni mėnesiai prabėgo sunkiai - viena gydytoja, kita, pagulėjimai ligoninėj, biuleteniai ir t.t. Prognozavo man ankstyvą gimdymą, nes kaklelis sutrumpėjęs, suminkštėjęs ir t.t.
Taigi, 40-ta savaitė - aš dar vis negimdau
Mane jau ima nervint, pavargau. Ir fiziškai ir emociškai, noriu, kad tas vaikas greičiau lįstų lauk, pažadu sau, kad ištversiu viską, kad tik greičiau viskas baigtųsi. Nueinu pas gydytoją, pamatuoja spaudimą, sako: "Gal tu važiuok į ligoninę, ten būsi po priežiūra (kadangi terminas jau kaip ir..).Pavedžioju šunį, susikraunu daiktus, sėdu į autiką, ir nuvažiuoju į ligoninę. Priimamajam mane pasitinka tetutė, sėdžiu ilgai ir nuobodžiai - popieriai, ultragarsas (vandenų jau mažokai..), galiausiai liepia keliaut į skyrių. Susirenku daiktus, einu ten. Vėl sėdžiu, laukiu. Ateina gydytoja (gerai, kad nusiteikimas tadien buvo neblogas, nes po jos apžiūros, maniau, kad pasakysiu porą gražių žodžių..)
Taigi, "apžiūrėjo" ji mane, nekalbu jau, kad aprėkė, bet dar popierius pildant pareiškė, kad jei neišmanau, kas yra placenta ir jos savybės, tai ji geriau su manim išvis nešnekės. Sakau: "Gerai, nešnekam geriau tikrai, nes nesu medikė ir visko apie placentą neišmanau". Išeinu iš kabineto, po apžiūros dar vis skauda. Ateina sesutė, palydi mane iki palatos. ten pamatau savo jaunąją kaimynę, tai kiek pradžiugina, bent jau bus su kuo pakalbėt.
Vakaras praeina ramiai, nors einant miegot jaučiu neskausmingus gimdos susitraukinėjimus, bet ramiai užmiegu.
Rytas, kokia šešta valanda, nemėgstu miegot nesavo lovoj, pabundu nuo šiokio tokio maudimo, bet jis greit praeina. Laikas slenka lėtai, pliurpiu su palatos kaimyne, laukiu tėčio, draugo, skaitau knygą. 11 valanda - atvažiuoja tėtis, atveža vaisių, klausia kaip jaučiuos - sakau, gerai. Atvažiuoja draugas, man kartais pamaudžia, praleidžiu ligoninės pietus (labai ir nesigailiu), pamaudžia vis labiau. Koridoriuj sutinku palatos gydytoją, pasakau, kad paskaudena - ji patikina, kad tai paruošiamieji sarėmiai. Aha, galvoju, gal gerai. Antrą val. draugas išvažiuoja. Man vis labiau skauda. Einu pas sesutę, paguldo tonus patikrint, sako: "kai gydytoja ateis, parodysiu". Aš keliauju atgal į palatą. Ojoj, skauda jau nejuokais.. Mano palatos kaimynė žiūri į mane siaubo pilnom akim
Staiga atsilapoja durys, įvirsta mano gydytoja, užtaiko ant sarėmio, sako: "greičiau rinkis daiktus, einam į gimdyklą". Va čia ir prasidėjo didysis išbandymas. Susirinkau viską, nukeliavau ten, skauda žiauriai. Lipu ant kėdės, apžiūri mane jau kita gydytoja, sako 8 cm. Aš sakau, kad man labai skauda, noriu vaistų, ta aiškina, kad jau nebeverta leist jų, kentėk.
Kenčiu.
Skambinu draugui, paaiškinu padėtį, liepiu važiuot pas mane. Važiuoja. Rašau mamai, kad tik kuo užsiimt.. Nes skausmas žvėriškas.
Atvažiuoja draugas, aš dar vieną kitą juoką išmetu.. Laikas eina, skausmas darosi nebepakeliamas, ateina akušerė, aš jai rėkiu, kad negaliu kentėt, ji man atrėžia, kad visos pagimdo ir tu pagimdysi.
Laikas eina taip lėtai.. Skauda taip baisiai, kad daugiau minčių nėra, apie nieką. Skaičiuoju sekundes.. Draugas vis pažiūri į mane, kažką sako, nelabai ką girdžiu.. (vėliau pasakė, kad mano akys buvo pilnos tokios panikos ir skausmo, kokio jis dar niekada nematė..)
Pagaliau. Liepė lipt ant stalo, stumt (jėgų nebėra..) Suleidžia vaistų galiausiai, ir staiga toks nerealus jausmas - VISKAS. Dukra ant rankų, nieko neskauda.. Žiūrėjau dar ilgai į ją, bet kol supratau, patikėjau jos buvimu tai laiko praėjo nemažai..
be jokiu susaldymu 
as prisimenu iki siol.stengiuosi neprisiminti 
bet kiekvieno menesio 15 diena prisimenu 
