Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad per didelė senelių meilė gali būti problema...
Kai laukiausi mano tėvų dėmesys man buvo malonus. Jie domėjosi, kaip aš laikausi, labiau už mano vyrą jaudinosi, kai gimdžiau. Galvojau, štai kokius mano dukrelė senelius turės - tikra paguoda. Bet dukrytė augo (dabar jai metai) ir pamačiau, kokia našta - per didelė senelių meilė.
Pradėsiu nuo to, kad mūsų su vyru ir mano tėvų požiūris į vaiko auklėjimą radikaliai skiriasi. Mes norime įvesti kažkokias (nors minimalias) taisykles - kad vaikas nebūtų kaip be galvos. Miegoti guldome panašiai tuo pačiu metu, pripratinom miegoti savo lovytėje, valgyti ruošti taip pat stengiuosi daug maž vienodu laiku.
Vyro iniciatyva (gal ir per anksti), pradėjom ugdyti dukrelės savarankiškumą. Leidžiam savarankiškai domėtis jai aplinka, tyrinėti, pačiai jai žaisti, jei tik ji to nori. Tačiau visada ar aš, ar vyras būnam šalia, saugodami nuo nelaimės.
Bet senelių požiūris į vaiką liberlaus (nors man tas liberalumas daugiau primena chaosą). Kai tik nuvežu dukrelę pas juos, jai leidžiama daryti ką ji tik nori, nėra žodžio - negalima. Jokio savarankiškumo - mergaitė pastoviai ant rankų. Jei žaisliukas nukrenta, seneliai neleidžia pačiai pakelti, o paduoda tiesiai į rankas. Iš didelės meilės, jie net nepasidalija savo anūke, būna, kad net iki ginčų nueina - kuriam dabar nešioti, kurį labiau myli... Jei dukrelė susidomi kažkokiu nepavojingu daiktu, mes su vyru leidžiam jai tą daiktą apžiūrinėti netrukdydami,  o seneliai jaučia pareigą būtinai užimti anūkėlę - t.y. įdomus daiktas ištraukiamas iš rankų, duodamas kitas, po kelių minučių vienas iš senelių stveria anūkę ant rankų, kitas kalbina ir t.t...
Su miegu ir maitinimu - tas pats. Kas pusvalandį kišamas tai obuolys, tai jogurtas, košės po to ji, aišku, nebevalgo. Miegoti guldoma kas pusvalandį ir miega vos kelias minutes, nes seneliai vis lenda į kambarį, pažiūrėti, ar nenubudo...
Nevežti anūkės seneliams negaliu - taip stipriai myli jie anūkėlę. O kai parsivežu, negaliu dukters pažinti - jokios tvarkos valgyme ir miegojime, visas savarankiškumas - šuniui ant uodegos, pati nežaidžia, prašosi ant rankų, zirzia.
O jau naktį....Siaubas, visą naktį prasivarto, praverkia.
Žinau, kad jei jau buvom pas senelius - mūsų laukia bemiegė naktis.  
Per savaitę vargais - ne - galais įšokame į ritmą, o savaitgalį ir vėl tas pats.

Aš stengiuosi nepalikti dukrelės kartu su mano tėvais, kontroliuoti jų auklėjimą. Su savo tėčiu dar galima suderėti, bet tik ne su mama.
Taip, ji be galo myli savo anūkę, bet ji įsivaizduoja, kad ta meilė suteikia jai teisę ignoruoti mano prašymus, kaip elgtis su vaiku. Ji moko dukrelę, kad tik močiutė gera (močiutė - caca, diedukas - kaka), neleidžia paimti jos ant rankų (sako - jūs prisinešiojat, dabar man duokit), pati ima maitinit, stveria šaukštą man iš rankų (duok, tu nemoki), migdo, net jei aš matau, kad vaikas nenori miego (jau akytės merkiasi). Ir visiems aiškina, kad čia jos vienintelė jos gyvenimo prasmė (o aš su tėčiu?), kad tik jai turim būti dėkingi, kad vaikas prižiūrėtas.
Pastaruoju metu man šiurpą kelia mano mamos pasisakymai, kad anūkei ji nieko neatsakys, kad jai bus VISKAS perkama, nueis į parduotuvę, ką ji parodys, tą ir pirks...

Kaip man elgtis? Negaliu leisti, kad mano metinukė dukrelė būtų taip auklėjama, juk srėbti visa tai teks man...
Iš kitos pusės, nenoriu neleisti seneliams bendrauti su anūke. Pyktis su savo tėvais irgi nesinori, bet ką daryti, jei paprasti žodžiai jų ausų nepasiekia?

Man buvo panasi situacija su mano seneliais, tiksliau, mociute. Gal siek tiek lengvesne... Tai ka, apsipykom keleta karteliu - negrazu, bet ka daryt?! Ir dar taikiau viena spec. priemone - visada atrast priezasciu pas juos vieseti kuo trumpiau - reikalai kokie ar kas. Taip pratempiau keleta meteliu, tai paskui kazkaip ta meile susinormalizavo. Ir vaikui mociutes pypsejimai pasidare nebeidomus - o kaipgi, ji po siai dienai nieko neismano nei apie digimonus, nei apie pokemonus, nei apie "Drakonu kovasZ", nei apie Jackie Chana, nei ape kompiuterius, nu vienu zodziu, nieko neismano, tai apie ka su ja sneketis? ;D

As tau patarciau pora savaiciu nevezt vaiko pas senelius,  jei pries tai jie tavo pastabu neklauso pasakyk arba jus darysit taip kaip as to noriu (kas liecia vaika) arba jus ji matysit reciau. Mano atveju tai suveike, ir uzteko vienos savaites (praleistos) kad viskas eitusi taip kaip as sakau (nebutu duodamas vaikui raugintas agurkas ar sokolado gabalas nuo stalo)

Pas mus irgi panasus variantas. Siandien buvome, tai kai nemaciau pakirpo vaikui plaukucius! Sakiau, daugiau visada busiu salia. O ir siaip anksciau dazniau apsipykdavome, dabar stengiuosi nuvaziavus trumpiau buti.

Turbūt visi seneliai labai panašūs, ypač dar jeigu anūkas pirmas, tai iš visi eina iš proto. Mano mama, kai anūkėlė (4 mėn.)pradeda verkti, tai pati vos neapsiverkia, bėga imti ant rankų ir nešioja, gal valandą (abi žandais susiglaudžia.)Mažutei patinka turbūt labai. Tai dabar, kai namuose tai ji beveik niekada neverkia, o kai būna pas senelius , tai verkia, kas 5 min. Aš tiesiog vaiko neatpažįstu. O kai vieną kartą pasakiau, kad neimtų ant rankų, o vaikas paverks ir nustos, tai išvadino mane beširde, vos ne sadiste, vaikų kankintoja ir pati apsiverkė ir nubėgo pas anūkėlę. Man tai ne pyktis, bet juokas iš jos ima.
Nežinau, gal ir mums taip bus, kai tapsime močiutėmis. Dabar atrodo, kad iš tos meilės anūkėlei, mano mamai biškį "stogas pavažiavo". Tik visa laimė, kad gyvename atskirai ir vaikas dar mažas. O toliau bus panašiai, kaip ir tau Kiškeli.

Turbut visur panasiai Mano tevams tai pirmoji anukele ir jie ja labai myli. Bet as zinau, kad poziuris i saldainius musu sutampa. Man mama pirma karta saldaini dave gal kokiu 3metu. Bet va ka reiks daryti su vyro tevais. Jiems tai trecia anuke. Anukus jie ypac lepina. Musiske dukryte ir kitas anukelis yra beveik to pacio amziaus (3men. skirtumas). Anie tevai nepriestarauja vaiku lepinimui (vyriausias anukelis 5m. nuo labai maziuko gavo saldainiu ir dabar juos valgo saujom, t.p. cipsus, coca-cola). Zinoma, kas kaip nori tas taip augina. Bet bijau, kad maniskei bus trauma, kai vienam vaikuciui bus galima saldainius valgyti, o manajai grieztai ne :. Seneliai aisku atsizvelgs i musu nora (bent mums matant ) , bet gaila dukrytes :-/ Na pagyvensim pamatysim, juk dukrytei dar tik 5 men ;D

Kiskeli tau uzuojauta turiu gyva pavyzdi mano jau trys metai ir mociutes lepinimo pasekmes jau dabar ryskiai jauciasi vat praeita savaite palikom su mociute tai pati nuo mazes verke nes ji visiskai neklauso daro ka nori o kai grizom mociute priskunde kad jau kas bus po 3 metu po laukus vaikysites ja atseit o kai as pradedu auklet ja arba draudziu ka nors tai mane apsaukia kaip kokia sadiste.  Vos tik apskunde sedom uz stalo valgyt ir aisku mazoji neleido mociutei sestis uzeme jos kede as pasakiau kad leistu mociutei atsisest o mociute tegul mergaite seddi as pastovesiu Nu tai ko dar paskui dar skundziasi jeigu elementariems dalykams priestarauja ???Tvarka turi buti tvarka.
O su mazuoju kai pabuna tikrai visas rezimas issimusa is veziu istisai nesioja ir sako bet jis visai nemiega nu tai kaip jis gali miegot jeigu ji isvien tampo sakau paguldykit i lovyte ir uzmigs nu tai kur tau reikia nesiot o jeigu jau uzverke nu va alkanas jau nors valge pries pusvalandi tai kai palieku jai savo angeleli padarau vaikui valgyt kiek priklauso nes jeigu pati darytusi tai tikriausiai kistu kol tas apsivemtu :-/
Tai va kartais ir gerai kai kas paziuri vaikucius bet po tokiu paziurejimu ilgai nesinori niekam palikti.
Taigi stiprybes tau kiskeli i

Kažkaip ramiau pasidarė, kai supratau, kad ne tik pas mane tokios problemos...
Bet kaip tai mano mamai paaiškinti, kad su anūke elgtųsi kitaip? Bandžiau sakyti - neklauso, bandžiau piktuoju - pyksta, sako, tu mane kvaila laikai? Aš tiek vaikų auklėjusi esu (mano mama - pedagogė), negi anūkei ką bloga padarysiu. O galų gale, trenkia durim, išeina į kitą kambarį, apsiverkia. O jei jau visai iki "peilių" konfliktas įsiplieskia, į mūšį metamas paskutins ginklas - šantažas. Tada prasideda, aš ligota, greit mirsiu, kiek man čia liko, noriu anūkę prieš mirtį palepinti, kad geru žodžiu prisimintų. Na, aš gal "per minkšta" tokioms kalboms, imu gailėtis iš vis ką nors sakiusi, tampu kalta, kad reikalauju tam tikro elgesio iš senelių anūkės atžvilgiu.
Taip ir baigiasi konfliktai.
O pastaruoju metu, iš vis pradėjau pastebėti blogus požymius senelės elgesyje.
Ji pradėjo susitapatinti su manim - t.y. Eglutės mama. Atrodo, kad visa neišreikšta meilė vaikams dabar prasiveržia begaliniu jausmu anūkei (mane augino seneliai, mama mokėsi).
Prasidėjo viskas nuo to, kad savo auksinius papuošalus pažadėjo anūkei. Sako, po mano mirties čia viskas Eglutei. Nusijuokiau, sakau, tai aš jau neturiu teisės, kaip tavo dukra į tavo palikimą?et kuo toliau tuo baisiau, ir juokas manęs nebeima. Dabar mano mama džiaugiasi, kad mano dukrelė neina pas mane ant rankų, sako - tik močiutę myli, aną kartą išgirdau, kad mokina save vadinti mama  :o . Rodo savo nuotrauką ir sako čia mama? Ta linksi galvute, o močiutė kad patenkinta....
Galiausiai, pradėjo mane kritikuoti... Prasidėjo nuo to, kad vaiko auginti nemoku (pediatrė nemoka vaiku pasirūpinti - ar ne juokinga?), dabar jau kritikuoja ir mano rūbus, figūrą, išvaizdą, elgesį su vyru ir t.t...
Atrodo, kad meilė anūkei išaugo į konkurenciją su savo dukra. Kuo didesnė meilė anūkei, tuo šaltesni jausmai dukrai.
Labai norėčiau psichologės patarimo, bijau, kad situacija gali tapti nevaldoma.

Ji pradėjo susitapatinti su manim - t.y. Eglutės mama. Atrodo, kad visa neišreikšta meilė vaikams dabar prasiveržia begaliniu jausmu anūkei (mane augino seneliai, mama mokėsi).
Va va kiskeli man irgi atrodo kad tie tevai kurie neskyre pakankamai demesio ir meiles savo vaikams kai jie buvo mazi dabar anukams ta meile su kaupu bruka.
Skaitau tavo pasakojima ir matau save, man irgi tos pacios problemos supykstu bet paskui gi jautruole susileidziu iki kito karto. Kiskeli o tavo mamyte kai susipykstat su vyru kartais ne vyro pusej buna?

Mano mama mano konfliktuose su vyru užima labai įdomią poziciją. Kai būname dviese, ji peikia maniškį: mažai rūpinasi, lėtai dirba, mažai uždirba, kito darbo nepaieško...
O kai būname visi, ir aš dėl kažko papriekaištauju Artūrui, tai ji, kaip kalnas stoja už mano vyrą, niekais paversdama visus mano priekaištus.
Tai ir gaunasi tokia dvilypė padėtis - man atrodo, kad mama žentu nėra visai patenkinta, nes man į akis sako, kad jis negeras, o Artūrui atrodo, kad jį uošvė labai vertina, nes visą laiką užstoja.
Laimei, kad tie konfliktai mūsų šeimoje labai reti.

Va skaitau ir senas nerimas grizta. Nors dar tik laukiuosi bet itariu, kad turesim LABAI dideliu problemu su vyro tevais. Mano mama dar jauna, na ir jau gerai pamokyta kad i mano gyvenima per daug nesikistu  ;D (nuo to laiko dieviskai sutariam) Bet va vyro mamele tai jau  :o Ji po siai dienai mano kad jos sunukas mazas durnelis ir visi jo sprendimai vaikiski, o kai tie vaikai vaikus turi... Ir apskritai ka bedarytumem tai mums vien tik blogai iseina - ji visuomet teisi, viska zino, viska tobulai moka. Gerai, kad vyro tai mazgote nepaverte. Kaip tik tvirtas, saunus. ir sako kad uzsiaugino nuo motinos stora skura  ;D, visai i jos nurodinejimus demesio nekreipia, bet man tai pvz sunku, oi kaip sunku  :-/

ir as isvada priejau tokia - visi seneliai vienodi! Ypac su saldainiu kisimu ir "vitaminu tu savo vaikui neduodi, kas tie sintetiniai - mes nuo antros savaites morku sultis gyrdem". Ir nesiojimas ant ranku - vaikui nei pavaiksciot neduoda. Ir dar sako -" tu turbut bijai, kad vaikas senele uz mama labiau myles? As tai senele labiau mylejau..." ...Nieko as nebijau, tik seneliu kisimosi.  Kai Kiskelio istorija paskaiciau, tai net juokas paeme - mano mama irgi pedagoge, as medike,  ir seneliai panasus, tik aciu Dievui, Ne tokie dar.

kazkur skaiciau tokia minti - tevai reikalingi kad auklet, o seneliai kad lepint

pas mus irgi karai, kazin ar buna pas ka sutampa poziuriai i vaiku auginima, kaip ten sako kartu konfliktas >:( siaip laikausi tokio principo kuo maziau su seneliais buna tuo geriau, nes dabar yra kaip jeigu pas senelius buna puse dienos, susisneket negalim visa sek. diena, jeigu visa diena tai jau 2 dienas sakes mums, o jeigu ilgiau, nebuvo, bet itariu kas butu. Kosmaras. bet dabar kai paaugo pana tai jau apsigint pati gali, jeigu nori, tai mociutei ka pasakyt ir siaip, dabar maziau problemu nei anksciau ;D

Oi, kai paskaiciau sitas istorijas, tai net vel kraujas uzvire >:(, vel prisiminiau panasius kosmarus. Tik as ne savo mamai, o anytai prasta pasirodziau - nemokejau zindyti (nors pati tik po menesi savo du sunus zinde), ne taip vaikui galvyte prilaikydavau, neleisdavo vaiko ant pilvo guldyti, nes tai kankinimas vaiko anot jos... Baisiausias epizodas buvo per Kaledas. Nepatikesit, bet seneliai nepasidalino vaiko gryna ta zodzio prasme: senelis laike vaika uz pazastu ir tempe i save, o anyta uz koju ir irgi trauke i save. Kokios buvo vaiko akys! O as pakraupau nuo to, kiek gali suauge zmones nukvakti is tos begalines meiles. Is sono atrode, kaip dvi bezdzioneles nepasidalinancios leles ar kokio banano. Siaip nieko pries vyro tevus neturiu, bet... Beje, anyta - pedagoge.
Ka dariau? Ta karta tiesiog atemiau vaika. O siaip tai nieko su jais nesiaiskinu, bet apsilankymus labai riboju. Gerai, kad vyras tam nepriestarauja.

KOSMARAS  :o  :o  :o
 

Tik niekas neisizeiskit, bet sako gal blogiausi tevai ir seneliai - pedagogai, nezinau, bet kiek tokiu vaiku pazistu tai kosmaras grynas. Giedrulka, teisingai ribok, pagaliau vaikas tavo ir atsakomybe uz ji, jo auklejima tavo ir vyro, tad tegu pratinasi seneliai, pas mus va seneliai turi vos ne pries menesi pranest kada ateina ;D ir dazniausiai tai buna gimtadieniai, o mes irgi pas juos nuvaziuojam ne taip jau ir daznai.

Jo kosmaras, o ko jie vaika dalino, kiekvienas palaikyt norejo?

As visai nebijau pyktis su tevais. Mano tevai, tai vaiko visai nelepina, elgiasi taip kaip ir mes. Bet mano mamai ir sakyt nereikia, ji net pati sako, kaip tokie kvaili seneliai gali buti, nejaugi neprisimena, kaip patys vaikus augino ir nenorejo, kad ju tevai juos lepintu. O su vyro tevais esam ne karta susipyke, ir as grieztai pasakau, kad darytu taip kaip reikia. Manau, jie turetu bijoti, kad gali is viso anuko nebegauti ir prisitaikyti prie padeties. O jei nenori, tai tiek tas anukas jiems ir rupi.

Taaaaip, pasidalinti negalejo, kuris nesios! Tai gerai, kad mano vaikas dabar toks, kad noresi ant ranku nepaimsi panesioti, reikia eiti, lipti, griuti, keltis ir vel eiti Tai vat ir negauna daugiau nesioti.
O kol maziukas buvo tai ji nabaga, atrodo uzkratys. Ne siaip kad nesioja, o butinai su papurtymais, patrepsejimais.
Jokie ikalbinejimai paleisti vaika neveikdavo. As suprantu, kad labai malonu nesioti kleckiuka, apkabinti, bet juk labai idomu ji ir stebeti, kaip jis zaidzia, kaip ropoja, kaip spardosi.

 Kol kas neteko palikti saviski seneliams. Saugojo tik kelias valandas musu namuose. Bet ir tai tada jis miegojo [img]http://www.mainzelahr.de/smile/muede/123.gif[/img].

Tik kai nuvaziuoju pas saviskius, tai irgi buna nesiojimai, maitinimai: "juk vaikas alkanas, nieko nevalges". Nesvarbu, kad prie atvaziuojant mes bunam ji primaitine [img]http://www.mainzelahr.de/smile/essen/hunger.gif[/img].

Su saldainiu davimu, tai grieztai pasakiau "ne!". Bet vis tiek, net ir esant mums su vyru salia, ziurek, jau ir kisa tam musu vaikeliui kokia nors saldzia bandele...

Vieninteli karta "ziauriai" supykau [img]http://smilies.sofrayt.com/%5E/t/steamed.gif[/img], kai mano mama dave vaikiukui gerti gryno, neskiesto kaimisko pieno (tiek gerai, kad nors pavirino). Tai paskui viduriavo kelias dienas .

Kelis kartus teko pabuti ilgiau, nei mes anksciau budavom. Tai teko pas mama migdyti vaika. Kosmaras!!! Kad ir kiek migdziau - niekaip ...Issikankino beveik visa val, kol is nuovargio pats uzmigo. Galvoju, pamiegos kokias 1-2 val. Bet kur tau [img]http://smilies.sofrayt.com/%5E/t/smileangry.gif[/img]! Mama pradejo tvarkytis, tai triuksmas skambejo per visa buta. Tai ir atsikele maziukas jau po 0.5 val, neisimiegojes, piktas. O mama dar priekaistauja: "reikejo is anksto pratinti vaika prie triuksmo...o ne tyloje migdyti" [img]http://mysmilies.creativesell.net/otn/shocked/Wow1.gif[/img]...
Tai pagal ja, kai tik vaikas uzminga, turiu kelt triuksma ???

Greit zadu i darba grizti, tai net nezinau kaip man pasakyti mamai del tu draudimu, nesiojimu, migdymo [img]http://www.freeadpower.org/~mrsmiles/contrib/zar/hum.gif[/img]

Jo brangiosiso istorijos tikru vakariniam seansui siaubo filmu... Nzn, gal mes pasensim ir irgi nukvaksim, bet kol kas tuo sunkiai tikiu.
Ant savo mamos labai pykstu, kad mazaja ipratino prie sokolado  >:( Parduotuveje dabar - kosmaras, ana diena krito ant zemes aciu Dievui be klyksmu, tai as ranku kaip maiseli tisiau iki duru, nes prie kasu, kur ziopso minia nenorejau aiskintis su mazaja santykiu.
O siaip mano didziausias siaubas - mano pacios mociute - nerealiai ebnerginga moteriske. O dar gyvena gretimam name. KOSMARAS GUOBU GATVEJ  :o
Nuo pirmos dienos - rengiu vaika ne taip, maudau ne taip maitinu ne taip, valgyt isvis turbut neduodu, vaikutis isbales, turbut serga... Mazoji nusiciaudi - mociute appalpsta... Du kartus be dvasios parlekiau is darbo, nes mazoji jau beveik keliavo is namu i reanimacija  :o (anksciau mociute ja priziuredavo, kai isejau i darba) Nu vien zo... Amzini priekaistai man, kad nieko nemoku, nieko nedarau,  ir t.t Galu gale, karta truko kantrybe ir man ir isreziau: jei as tokia niekam tikus mama, iskvieskit VTAT ir gal jums ta vaika atiduos auginti...
Ai, kuo daugiau rasau, tuo labiau nervinuosi. Psio...

Jooo.... paskaičiau ir pagalvojau, kad man pasisekė su seneliais....  :o Nors mano anyta ir pedagogė, bet dar su protu... na dar viena aplinkybė, kad nešioti negalėjo nuo pat gimimo-su stuburu problemos, tai netąsė... O šiaip jokių saldumynų, jokio maisto be mano žinios neduoda-pirma pasiklausia manęs ar galima duoti, gal dėl to, kad esam alergiški ir dar nežinia kam... Kai aš užbaubiu dėl blogo vaikų elgesio ar nubaudžiu-irgi stengiasi nesikišti, tik vat paskui labai knieti pulti guosti, nes pati vos neapsižliumbia, kai vaikas bliauna...  O mano mama gyvena kaime, mato rečiau, perdaug lepinti neturi galimybių, o ir nėra iš tų suskydusių.

QUOTE

Jo brangiosiso istorijos tikru vakariniam seansui siaubo filmu... Nzn, gal mes pasensim ir irgi nukvaksim, bet kol kas tuo sunkiai tikiu. Ant savo mamos labai pykstu, kad mazaja ipratino prie sokolado  >:( Parduotuveje dabar - kosmaras, ana diena krito ant zemes aciu Dievui be klyksmu, tai as ranku kaip maiseli tisiau iki duru, nes prie kasu, kur ziopso minia nenorejau aiskintis su mazaja santykiu. O siaip mano didziausias siaubas - mano pacios mociute - nerealiai ebnerginga moteriske. O dar gyvena gretimam name. KOSMARAS GUOBU GATVEJ   Nuo pirmos dienos - rengiu vaika ne taip, maudau ne taip maitinu ne taip, valgyt isvis turbut neduodu, vaikutis isbales, turbut serga... Mazoji nusiciaudi - mociute appalpsta... Du kartus be dvasios parlekiau is darbo, nes mazoji jau beveik keliavo is namu i reanimacija   (anksciau mociute ja priziuredavo, kai isejau i darba) Nu vien zo... Amzini priekaistai man, kad nieko nemoku, nieko nedarau,  ir t.t Galu gale, karta truko kantrybe ir man ir isreziau: jei as tokia niekam tikus mama, iskvieskit VTAT ir gal jums ta vaika atiduos auginti... Ai, kuo daugiau rasau, tuo labiau nervinuosi. Psio...

Oi musyte gal Alytuj koks rugstus lietus lijo ;D ;D ;D
Nu cia jau mano mamos kopija pastoviai as nieko nemoku issivaizduok kai maitinau tai sako kad greiciau tas pienas pasibaigtu butu ramu is buteliuko matyciau kiek suvalgo o tai dabar alkanas pastoviai ???
Gyvenime bet ka pradedavau sakydavo nu tu tikrai nesugebesi nu jau tu tai ne, gerai kad tevukas palaikydavo.
Bet as po tokiu jos sapaliojimu specialiaia pasistengiu ir padarau viska ciki.
O jau jei vaikams nesveika ar ozys uzeina tai jau sako mirsta na va dejuoja paseja ji man nerima. pykstu ant jos ir vel atleidziu na nieko nepadarysi.
O pas vyro tevus labai retai vaziuoju srtengiuosi riboti apsilankymus nes bunu pastoviai nemaloniai nustebinta
pvz paskutini karta kai buvom teske:
Na vaikas tai grazus bet jau varda kad isrinkot... na bet vaikui jau 5 men tai gal jau laikas susitaikyt ir priprast ir nekarkset nesamoniu.
[smiley=000097.gif]

Kiskeliui

Jūsų situacijoje tėvai akivaizdžiai nejaučia pagarbos Jums kaip suaugusiai savo dukrai ir nelabai paiso savo anūkės poreikių.
Močiute lepina anūkę, norėdama užsitarnaudama jos meilę. Taip pat manipuliuoja Jūsų jausmais ir Jus skaudina, sakydama, jog, pvz., atiduos auksinius papuošalus anūkei, kad Jūs nemokate jos auklėti. Tai reiškia kažką panašaus kaip “Tu nesi man tokia brangi kaip anūkė, aš esu geresnė mama negu tu”. Motina yra vienas artimiausių žmonių, todėl skaudu yra girdėti iš jos tokius žodžius, kyla bejėgiškumo ir kaltės jausmas, ypač tada, kai Jus pradeda šantažuoti (kad ligota, kad mirs), kuomet susipykstate. Vėlgi Jums lyg perteikia žinią jog esate bloga dukra, nes pykdote vargšę  mamą, turinčią tokių kilnių tikslų (kad anūkė prisimintų ją po mirties). Dar sunkiau yra išlikti tvirtai ir nepasiduoti manipuliacijoms, kai žinote jog mama yra pedagogė- lyg ir autoritetas.

Galima pabandyti spėlioti, dėl ko Jums yra sunku atsilaikyti prieš tėvus konfliktų metu. Jeigu pabandytumėte prisiminti savo vaikystę, paauglystę, turbūt prisimintumėte situacijų, kada panašiai jautėtės (kada deklaruojama, jog viskas daroma vardan gerų tikslų, ar Jūsų labui, bet Jūs pati viduje jaučiate, jog taip nėra). Vaikas tiki tuo, ką sako tėvai ir geriau yra linkęs abejoti viduje kylančiais nepasitenkinimo jausmais. Tie jausmai gąsdina vaiką, nes jis yra priklausomas nuo tėvų, kurie jam –autoritetas. Todėl nepasitenkinimo jausmus  vaikas priskiria ne tėvams, o sau- atsiranda abejonių, gal aš pats esu blogas. Tai vyksta nesąmoningai ir įsitvirtina labai ilgam. Vėliau, suaugusiojo amžiuje, žmogus jau gali kritiškai žiūrėti į savo tėvus ir matyti, kad jie klysta, bet viduje yra išlikęs tas seniai įsitvirtinęs jausmas (o gal aš esu kaltas ir blogas). Juo labiau, kad tėvai gali visai nesąmoningai  pastiprinti tą jausmą- tiesiai pasako, jog, pvz., mane nuvarysi į kapus, tu nemoki kažko daryti. Protas sako viena, jausmai ką kita, dėl to kyla gailestis mamai, kuomet ji verkia ir kaltina Jus. Ir sunku yra pasijausti teisiai ir tvirtai.

Vis dėl to išeitis būtų atviras konfliktas. Aš jums rekomenduočiau  nueiti bent keletą kartų pas psichologą- psichoterapeutą ir pasikalbėti apie savo pačios patyrimą su tėvais. Tai galėtų Jums padėti užauginti savyje daugiau pasitikėjimo savimi konfliktų metu. Viena iš galimų išeičių galėtų būti atsiribojimas (nevežti seneliams anūkės), bet kažin, ar tai geriausia išeitis. Pirmiausia todėl, kad Jūs pati dėl to labai blogai jaustumėtės.

Ot beda su tais seneliais... Labai negerai daro ir mano mama, dukrai pastoviai aiskindama, kad " mama negera, ji nesupranta, ka daro..." ir lepina iki pamelynavimo...

Pas mus lygiai ta pati problema, tik jau gerokai įsisenėjusi Svajoju, ne tiesiog jau kliedžiu persikėli į savo butą Jau nebeturiu jėgų kovoti su mama dėl tų nesąmonių, kurias daro su mažąja Matau tik vieną išeitį, kuo greičiau iš jų išsikraustyti... Nes tikrai nemanau, kad tai normalu, kad beveik trijų metų vaikas miega vienoje lovoje su seneliais Ir ką aš mamai be aiškinčiau ji vis tiek mažąją tempiasi į savo lova, o ši jau ir nebenori viena miegoti Nu kažkokia nesąmonė Aišku, aš suprantu, kad tokiu elgesiu mama sąmoningai ar nesąmoningai bando nustumti mane į antrą planą Mano tėtis net vieną kartą pasakė, kad aš dukrai "sesutė". tai kai pakėliau skandalą, tai truputį viskas į savo vietas atsistojo. Bet kiek gi taip žmogus gali rietis, kai su tėvais po vienu stogu gyveni tenka Būtų gyvas vyras, tai pastatytų greitai senelius į vietą, nes dabar tai tėvai visomis įmanomomis priemonėmis bando tapti mažąjai tėvais, o mane paversti "vyresniąja sesute"

kad man taip...
as viena su vaiku istisai sedziu ir svajoju apie tokius senelius:(
dziaukis kol gyvi, ir paaiskink kad po tokiu vizitu tau sunku pasidaro, aiskink ir aiskink, pasakyk kad l. vertini ta meile bet tipo vaikui reik disciplinos ir pan.
sekmes
Papildyta:
Erbe,
kokia keista situacija, man nesuvokiama...ta prasme, kad mano mama VENGIA pasilikt su vaiku, ir vyro tevai irgi...
atrodo, as lyg ir dziaugciaus, bet "vyresne sesute" ir miegojimas vienoj lovoj su seneliais...nzn...KEISTA
reik kraustytis Tau:)
sekmes

Mes irgi kankinamės .... ir tik vienintelė išeitis tai kuo mažiau kartu būti. Iš principo tai gaunasi, kad maitinu ne taip, migdau ne taip, ir iš viso viską darau ne taip, kaip jų nuomonė turėčiau. Stengiuosi su seneliais kuo mažiau laiko praleisti, tikiuosi gal vėliau geriau bus

Ir aš taip galvoju, kad kitaip tai jau nieko gero čia mums nebus Nu gal iki vasario pabaigos (beveik tris metus savo tėvų namuose dantis sukandus atbuvus), pagaliau ir į savo namučius įsikelsim

..cia auklejimas?..
Perduopkit uzuojauta savo anytoms, tevams, mamoms kad jus tokias uzaugino.. tokias protingas, idealiai auklejancias savo vaikus.. Kaip jiems, tokiems kvailiems, piktybiniams neismaneliams tai pavyko? Negaliu atsistebeti..

mums itin sunku.mano tevai ishsiskyre-abu turi savo seimas.tai mano tetis(senelis) perlepina anukele iki neimanomumo.atgavus susikalbet neimanoma.jeigu anukele pas seneli suserga(bronchitu)-seneli vos ne infarktas trenkia.tenka sokinet aplink abu.o mano mama(mociute) atvirksciai.salta karjeriste anuke matanti 3 kart per metus.standartiskai paklausia-kaip gyveni vaikeli?ir mano,kad juos suo protingesnis uz anuke.nusisaut norisi su tokiais tevais

Pagaliau mes persikraustėm į savo butuką ir visi reikalai pradeda dėliotis į savo vietas Tfu tfu tfu, tikiuosi viskas bus gerai Mažoji tvarkingai miega savo lovytėje, o aš savo, tai dabar bandysim dienos rėžimą normaliai susidėlioti Be to išsikrausčius iš tėvų ir santykiai su jais kaip ir pagerėjo, nes kartu gyvenant buvo kažkokia trintis atsiradusi Žodžiu, mano protu seneliai labai reikalingi vaikui ir smagu, kad jie jį palepina, bet vaiką auginti turi patys tėveliai, o ne seneliai

[kaip as pavydziu toms kurios gyvena atskirai nuo tevu mes dar gyvenam su vyro tevais is vienos puses gyventi lengviau bet is kitos ...tarkim siandien nusipirko anyta mineralinio atejo mazoji su buteliu pilk mama sakau jai kad tau mazute negalima tai nunese atgal mociutei nueinu i ta kambari ogi mazoji jau geria gazuota mineralini mes dar turim bedu su virskinimu ir pilvuko putimu.o ka jau kalbeti apie saldainius i diena vos ne po 5 suvalgo primaitina viskuo paskui normaliai nieko nepavalgo vaikas siandien apsipykome kad nesutinku mazajam duot karves arba ozkos pieno mat tai yra sveikiau nei misinukai,net nezinau ka ir daryti visur stengiasi vadovauti

uzuojauta, linkiu susirasti savo kampa
seneliams ir mociutems anukai tikrai susuka prota lyg noretu istaisyti pareities klaidas, ir toko nesuteike mums vaikysteje dabar duoda anukams. bet kai pradeda "rasytis" i tevus tai mane is vis siutas ima. mano mama taip pat megeja tokiu bajeriu tas is vien mano.. mano.. mano.. ir kad jos niekas taip nemyli kaip ji..

nu cia egoizmas totalus..vaikai myli besalygiskai ir seneliai bando visokiais budais ta meile "pasigrobti", gerai, kad isikraustei
laimei mano mama yra nuostabi mociute ir mano tetis taip pat, nors jie isskyre. Mums seneliai yra santykiu turejimas, bendravmas, nu kartais paprasau mamos pagalbos, bet siaip vaikus auginame su vyru, ne seneliai. Aisku, jei nera kitos iseities, kaip palikineti vaikus pas senelius tai ka padarysi, bet retenis matymasis, nei kas savaitgali manau ir vaikams ir seneliams yra i nauda

Merginos, BŪTINAI turit nubrėžti ribas, o dar geriau, jeigu niekas negerėja, kuo greičiu ATSIRIBOKIT pačios. Visad buvau netikus mama (oi, kaip pažįstamos jūsų visų išsakytos frazės), visada jaučiau kišimąsi ir gyvenimo reguliavimą. Kaip jums patinka - gimė sūnus vasarą, buvau antrą kursą pabaigus, tai rugsėjį išrėkė: vaiką auginam MES, o TU grįžti mokytis. Blioviau nerealiai (dabar galvoju, kad geriau būčiau pasiėmus vaiką ir į niekur išėjus, tikrai būtų atsiradę gerų žmonių, nu bet kai tik pora mėnesių po gimdymo, tai iš kur ten smegeninė veiks, dar depresija baisi buvo. Pasekmėje nemaitinau savo vaiko natūraliai, nemačiau nė pirmų žingsnių, nieko. Labai sunku buvo mokytis, matyti vaiką tik vakarais arba tik savaitgalį. Nuolatinia kalimas kokia aš netikus padarė savo, atstumas irgi. Jam 12, ryšys po truputį atsistato, bet kiek turiu dabar dirbti ) Man irgi buvo gaila tėvų, vis pateisindavau, kad "nu va, seni, tiek to, tegu pasidžiaugia, nu gal jie geriau kartais išmano" - tiek man buvo smegenys išplautos... iširo mano šeima. Po kiek laiko pradėjau bendrauti su kitu, sūnus jį puikiai priima, bet net ir per 8 metus jie vis randa prikibti - tai ne taip pasakė, tai vėl kas... Žinoma, ir kurgi tiks, jis man akis atvėrė, parėmė visur ir visada, palaikė mano norą teises laikyt (išsilaikiau ), mokytis jei norėjau, sudomino visokia veikla, sportuojam dabar visi, kartu einam kur nors, jaučiuosi tikroj šeimoj. Tai jiems spyglys subinėj, nes aš jau jiems nebepataikauju ir nebenusileidžiu. Paskutinis lašas buvo kai neseniai apturėjau nesivystantį nėštumą, tai ir drėbė - jūs patys kalti, jūs per seni (man 33, kai aš gimiau, mamai buvo 36), jūs alkoholį vartojot, tu vairavai mašiną (net 2 kartus, ir tai vyro didelę ir saugią, kuri man labai patinka), ir t.t. - tai buvo pirmas jų vizitas man grįžus iš ligoninės... MB neištvėręs durnais pavadino, tai galit tik įsivaizduot, kokis niekšas patapo jų akyse. Juo labiau kad vaikutis buvo itin laukiamas, o MB raudojo, kad net klinikos aidėjo. Tai nuo tada sakau visiems - netekau ir vaikelio, ir tėvų tuo pat metu. Nutrūko galutinai viskas, kalbuosi, žinoma, bet tik formaliai, nes tiesiog nebegaliu, kaip skauda. Atleidau, nelaikau pykčio, bet nieko jiems nejaučiu. Beje, sūnus kai išgirdo tokią baisybę iš jų, tai pribėgo ir apsikabino mane, sako mama, tu neverk, tu nekreipk dėmesio. Po to kai papasakojo,kad kai jis pas juos būdavo, tai vis klausinėdavo jį, ką MB blogai daro, viską ką kalba išklausinėdavo - nu, manipuliuodavo vaiku ir jį nuteikinėjo. Tai dabar labai daug kalbamės su mažium, papasakojau jam visą istoriją, ramiai, be pykčio, jis labai daug supranta ir manau, kad atstatysiu, kas prarasta. Beje, turim jau ir sugedusių dantų - juk seneliai ne krokodilai, neverčia vaiko dantis valyt, užtat saldainį duoda, kad miegot eitų, ir padėt prie darbelių nereikia - nu juk tai vaiko išnaudojimas, jei jis kelis įrankius sušluosto, o jei lapus pagrėbstė, tai jau visai tėvai banditai Ar ne? Ir vis gąsdindavo - jei tu jį barsi tai jis pas tėvą pabėgs (na pas pirmąjį vyrą). Taip, negalima vaiko pabarti, jei neparuošė pamokos, pasiuntė draugą kur "toli"... Geriau tegu prie kompo pasėdi nepamirškit - tai JŪS tėvai, ir tik jūs esat už vaiką atsakingi, tik jūsų pareiga jį užaugint. Suaugusiam nepasiteisinsit, kad dėl senelių kažko jam nedavėt gyvenime. Aš žiauriai pasimokiau, niekam to nelinkiu, užtat sakau - DABAR turit kažko imtis ir nelaukti, kol bus blogiau.

... nepavyko, o tiesiog priespriesos reakcija ivyksta nesinori daryt tu paciu klaidu, kaip kad dare musu paciu tevai, ir dar stengiasi ta pati atkartoti su musu mazyliais. Paprasta ir elementaru.. ner ko stebetis.. nes jai dabar stebites ,kas bus kai anuku sulauksit ..?

Kaip ten bemylėtum tėvus, bet pritariu, jog ribas nubrėžti reikia. Reikia tėvam paaiškint, kaip tu auklėji savo vaiką, kas vyksta namuose, po pasisvečiavimų pas senelius, ir neleisti auklėti savo vaiko ir aiškinti, kad esi bloga mama. Tiesiog - tai ne tavo vaikas, aš turiu pilną teisę auklėti jį kaip man atrodo teisinga, ir žinoma, nepamiršti priminti, jog lepinti jį reikia su saiku. Blogiausiu atveju pasakyti, jog nebematysi vaiko visai...
Taip sakant, neleiskit lipt tėvam ant galvų