Žadintuvas... 4:00... Pabundu ir žinau, kad manęs vėl laukia beprotiškai sunki diena... Ką čia diena - dar naktis, bet tą naktį turiu vėl pavadinti savo nauja diena, nes 5:20 jau turėsiu sėdėti autobuse ir po trijų valandų jau laikyti egzaminą...

Aš nežinau, grįšiu šiandien, ar ryt; žinau tik tiek, kad manęs laukia dar viena sunki diena. Nieko nenujaučiu, tik noriu, kad ši diena kuo greičiau baigtųsi ir aš vėl galėčiau griūti į lovą ir ilsėtis, ilsėtis, ilsėtis... nes esu beprotiškai pavargusi nuo visko: nuo darbo, nuo mokslų, nuo nuolatinės kovos už savo gyvenimo meilę...

Pusiaudienis, jau žinau, kad šiandien spėsiu grįžti, bet tau neskambinu; nes noriu
pradžiuginti tuomet, kai jau sėdėsiu autobuse atgal ir tau tikrai galėsiu ištarti tuos
stebuklingus žodžius: "aš jau grįžtu". Tie žodžiai mus pradžiugina kaskart: tavo balse pasigirsta jaudulys; o aš taip ir laukiu, kada aš, tokia mažytė, galėsiu panirti į didelį, didelį ir stiprų tavo glėbį, galėsiu jausti tave ir žinoti, kad niekas ir niekada mūsų neišskirs...

Jau snūduriuoju autobuse, jau gyvenu laukimo akimirkomis, ir štai, likus 1,5 val. iki kelionės pabaigos, nusprendžiu tave pradžiuginti... O tu taip keistai šiandien ištari: "einu į parduotuvę, o paskui atvažiuosiu tavęs pasitikti". Kodėl tavo balse nesijaučia jaudulio? Ko tau reikia parduotuvėje? Juk jeigu važiuosi manęs pasitikti, vadinasi grįždami kartu nueisime į parduotuvę... Bet mintys ir nuojauta manęs ilgai nekankina, imu snūduriuoti ir ramiai laukti kelionės pabaigos...

Štai ir kelionės pabaiga - išlipu iš autobuso, o tavęs nėra... vėluoji... O aš taip
norėjau pasigirti tuo prašmatniu autobusu, kuriuo atvažiavau (kiekvienąkart, kai tu vėluoji manęs pasitikti, aš grįžtu su tokiais gražiais ir gerais autobusais, jog kaip vaikas kaskart nusimenu, jog tu ir vėl nepamatei mano gražiojo autobuso)...

Štai jau matau lipantį tave iš troleibuso; tu paimi mano daiktus; aš stveriuosi tavo rankos ir mes vėl kartu...

Važiuojam į tavo namus...

Dar užeiname į parduotuvę... Tai ko tau reikėjo tada parduotuvėje, jei mes ir vėl čia einame? O gal aš blogai išgirdau; gal tu man sakei, kad kai grįšiu, reikės užsukti ko nors nusipirkti? Nežinau... Esu per daug pavargusi, kad dar pajėgčiau rutulioti visokias keistas mintis, kamuojančias mane. Nuveju jas šalin...

Ir štai mes jau žengiame per namų slenkstį...
Bet kodėl uždarytos tavo kambario durys? Kodėl neleidi man vienai ten eiti? Ir dar kažkokia keista šviesa sklinda už durų... Štai dabar mintys jau nebepalieka manęs, širdelė ima spurdėti... o tu ramiai paimi mane už rankos, nusišypsai ir atidarai duris...

..........................................................................................

žvakių takas...
link stalo...

bet man labai nedrąsu...
aš jaučiu ir jau beveik žinau, kas čia vyksta, bet eiti bijau...
o dar ir širdelė daužos kaip pašėlus...

tu įkalbini mane žengti tuos kelis žingsnius link stalo šviesiuoju žvakių taku...
pasodini į kėdę...

ir paduodi man raudoną rašiklį...

ant stalo staiga pamatau A4 formato lapą...

o jame tekstas, kuriuo TU prašai mano rankos... Ir jei aš sutinku, prie žodelio TAIP turiu nupiešti širdelę...

bet aš bijau...
nors laukiau tokio vakaro...
vis tiek bijau...

tau tenka išklausyti daugybę mano abejonių...
tau tenka atsakyti į daugybę mano klausimų...
bet aš vis dar nesiryžtu...

o tu taip lauki...
ir ištari: "o filmuose viskas taip greitai... "
neištvėręs atsistoji ir kažko ieškai gėlėse, kurias pamerkei man...
ištrauki žieduką...

ir vėl ragini mane ką nors tame lape parašyti (žinoma, man yra palikta galimybė ir prie NE žodelio kažką nupiešti tuo raudonu rašikliu)...
vėl daugybė mano klausimų ir abejonių...

Kol galų gale pasiryžtu nupiešti širdelę...

žodžių nebereikia...
žiedas ant mano rankos...
ir aš, tokia mažytė, tokiame dideliame tavo glėbyje...

.........................................................................................

po kelių dienų, Kūčių vakarą, mano rankos tu prašei mano tėvelių namuose...

.........................................................................................

rugpjūtį mes susituokėm...

.........................................................................................

myliu tave ir tikiu, kad panašių vakarų mūsų gyvenime bus dar ne vienas...

neverk

Labai gražu ....

ačiū man tikrai buvo gražu...

labai gražu

Vaje kaip gražu...Tiesog

ačiū

Man net šiurpuliukas nuėjo per kūną

Uiii... išradingas gi tavo vyras

o jis pats kątik pareiškė: "nei aš čia išradingas, nei ką..."

kuklinasi vyriokas

Tikrui kuklinasi šaunuolis jis tikras ir prisiminimas visam gyvenimui abiems bus ką ne tik vaikams bet ir anūkams ką papasakoti

Pribloskei

tai kad nieko tokio pribloškiančio, man rods, kiekvienos gyvenime kažkada būna kažkas panašaus

Ai pas mus tai vis detalėm tai žvakės tai gėlės tai žvilgsniai tai dar kas
O čia viskas taip kaip turi būti

G R A Ž U Labai labai...

Nu jo pasipiršimas būna, bet toks įspūdingas tikrai ne kiekvienai pasitaiko


Nu nieko sau neišradingas. Tokių dar paieškot reikėtų

Mažulėle, slėpk

tai gal nereiks slėpt jei ką, tai dar vieną panašų žinau, bet ir tas jau vedęs
ir išvis, niekam aš jo neduosiu

Varge varge, aplink vienos (t.y. dvejos) pagundos

grazu
bet ko gi taip ilgai lauzeisi?

norėjau įsitikinti, kad jis neabejoja tuo, ką siūlo man norėjau būti tikra ne tik savuoju, bet ir jo sprendimu

Nu jo tikrai blaivaus proto nepraradai aš tai būčiau susilydžius dar po to ir ne prie tos vietos tą širdelę būčiau nukeverzojus

Nesijuok o jei rimtai tai jis tik žaislus susirenka ir viskas balius baigtas

Gražu

labai grazi istorija

o jei rimtai, tai jis daiktų, manau nesusirinktų, o ateitų kitadien to paties paklaust




smagu, kad ir manieji prisiminimai jums sukelia teigiamas emocijas

kaip filmuose maniau, kad tikrovėj taip nebūna, arba būna, bet taip retai, kad po to apie tokius atvejus sukuria filmą ...

kaip tai nebūna būna būna, bet va kai komentarus pradėjau skaityt, tai jaučiu reiks patikėt, kad nelabai būna...

na bet tikrai juk būna, žinau dar vieną gražią pasipiršimo istoriją...

Kaip išradingai pasipiršo Tavo vyras Labai šaunu, kad turi "vaizdinį" prisiminimą apie pasipiršimą, juk manau, kad išsaugojai tą lapą

tą lapą saugo mano vyras

kaip fainai skaitant ir man sirdele net pradejo virpet is nerimo galvoju: "nu svolocius,kazka jau negero sumaste...gal kita susirado..."

ui, ne, ne svolačius jis geras jis pas mane

o ir dar rankos drebančios neaišku ką nupieštų

GRANTA, na tu čia tai jau neprisigalvok

romantiška istorija

labai labai gražu Aš ir jau buvau beišsigąstanti kad įvyks kažkas blogo ,bet viskas tiesiog nuostabu Komplimentai tavo vyrui ir tegul tai nebūna vienintelis toks vakaras jūsų gyvenime Sėkmės

žinot tuo momentu romantika man mažiausiai rupėjo visa drebėjau kojos linko ir niekaip nepavyko jo įtikinti kad jis suklydo savuoju pasirinkimu išvis tuo momentu maniau kad jį paveikė aplinkinių spaudimas... tikrai buvo baisu...



o kurioj vietoj pradeda atrodyti, kad įvyks kažkas blogo?

manau tikrai tai nebus toks paskutinis vakaras mūsų gyvenime mes abu taip galvojam

tai va, apie ką aš ir šneku , tai gerai dar kad konors neprikeverzojai netinkamo o tai vyras nebūtų suprates kokiais ten jeroglifais tu nori jam pasakyti "TAIP"

toj vietoj,kai lyg tau ir prisimeluoja dėl parduotuvės,o dar labiau,kai parėjus namo pamatai iš už durų sklindančią šviesą...Kažkodėl atrodė,kad jas atidarius pamatysi kažką baisaus (na,kitą moterį,ilgai slėptą vaiką ar dar ką panašaus ),bet dar kartą pasidžiaugsiu,kad viskas taip gražu

man tik kojos linko, su rankom viskas gerai buvo

oi tai gerai

spaudžia ašarėlę

na jau tik neverkit

skaiciau Tavo romantiska vakara pries kelias dienas, bet nieko nekomentavau, tiesiog triuko zodziu

skaiciau jau nemazai istoriju, bet si ypatinga sunki dienele buvo bet kartu ir romantiska

ui, mergaitės, negirkit taip, išpuiksim dar nuo tokių gražių kalbų