Mano gimdymas buvo nustatytas gegužės 19 d. Atėjo ta diena,man nieko,netgi buvau tą dien susinervinusi:tik visi skambina,klausia gal jau trise?
Einu pas gydytoją,o ji man ir sako:" jau puse centimetro atsidare,jei po savaites nepagimdysi tai jau gulsim ir leisim skatinamuosius,bet man rodos kad to tikrai neprireiks".
Taigi eina diena po dienos,kaip nieko,taip nieko.Atėjo gegužės 25d.-kažkas netaip, bet niekam nieko nesakau.Beje mano vyras tai buvo išvaževes į Kauną,tad aš buvau pas tėvų.Ateina vakaras,mama išeina i darbą-o aš dar juokaudama -mama aš šiandien gimdysiu. Tai likusi su tėčiu žiūrim filmą,jaučiu kad po truputį sąrėmiai prasideda,bet vėl nieko nesakau.Pirmą val. nakties skambinu vyrui,kad varytu pas mane.O aš žadinu tėti ir sakau važiuojam į ligoninę.
Atvažiavom 2.20val.,gydytoją pažiūri kad kaklelis atsivėres tik 3cm., o aš galvoju kiek man dar reiks kankintis.Man pasakė kad geriausiu atveju gimdysiu apie 10 val. Ketvirtą valandą atvažiuoja vyras,maniau bus dabar lengviau-jis man daro masažą,o aš jį stumiu.Vyras nežinojo ką ir daryti. Ateina 5val. ryto,aš jau sakau nebegaliu,duokit nuskausminamųjų,o gydytoją pažiurėjusiu nustemba:" tau jau 9cm. atsidarę,greit gimdysi".
Tai mano mažoji pasirodė 6.20val.
Kadangi ji gimė ne tokia ir smulki-4020gr. ir 53cm.,tai mane ir kirpo,tai vyrui buvo ir baisiausia kai mane jau siuvo.Dar akušerė klausia:"ar skauda"-o aš laiminga su dukryte ant pilvo,sakau:ne ne ne!
Beje mūsų dukrytės atėjimas į šį pasaulį mums kainavo beveik 1,5 tūkst. litų. Bet negalvokite,kad čia gydytojams tiek davėm,taigi mano vyras tą naktį važiuodamas pas mane, pametė.
