tikra teisybė, kad moteris apie savo gimdymą gali galvoti, prisiminti, pasakoti, aprašyti be galo be krašto..
Tai sukelia daug prieštaringų jausmų: primena baimę, jaudulį, laukimą, skausmą, meilę, laimę, džiaugsmą, euforiją, keistą dar nejaustų jausmų mišinį.. Ypač jei tai yra pirmas gimdymas, kurio be galo laukei.
Taip buvo man.
Buvo tvanki vasaros diena, terminas- už poros dienų, puškuodavau sau linksmai visa sutinus Kauno senamiesčiu. Ieškodavau laiptų, nes buvau girdėjus, kad tai padeda kažkiek paskatinti gimdymo pradžią. Labai bijojau pernešioti, nes gydytoja šnekėjo, jog mano sūnelis didokas, prognozavo virš 4 kg naujagimį. Širdies gilumoje baiminausi, kad bus sunku didesnį pagimdyt, kad su kiekviena diena jis dar ir dar didesnis.. Gerai, kad tos mano baimės aplinkiniai nepastebėdavo, daugelis gyrė, kad esu linksma ir laiminga nėštukė, kad vaikelis turbūt irgi bus linksmas ir laimingas, o nuo tokiu kalbų man tik smagiau, žinoma, buvo.
Taigi tą vasaros dieną šiaip sau užsukau į vaistinę (vyras dirba, per dienas nėra kas veikt
), pasimatavau kraujo spaudimą.. Vaistininkė paklausė, ar gėriau kavos, o kai atsakiau, kad tik puodelį pienuko, liepė skubiai vykt pas gydytoją, nes mano spaudimas, jos manymu, gana aukštas (įsiminiau skaičius 152).Nuo to viskas ir prasidėjo, nuėjau iki Krikščioniškųjų gimd.n. Ten mane apžiūrėjo, užrašė į dienos stacionarą, liepė ateiti rytoj, o iki tol- jokių pasivaikščiojimų, jokių laipiojimų laiptais.
Nuo tos apžiūros namie pasirodė kraujas. Baimė (kas čia? kodėl?) ir džiaugsmas (valio, jau!) užvaldė kartu. Vyras (jau grįžęs iš darbų) puolė vartyt knygas. Pasirodo, viskas normalu, po apžiūros taip gali būti. Vakare atsigulėm miegoti, o man ima mausti pilvą, kaip per lengvas mėnesines, net galiu suskaičiuoti: suspaudžia, palaiko apie pusę minutės, atleidžia, po 15- 20 min kartojas. Taip praskaičiavau sąrėmius iki 5 ryto. Nusprendžiau, kad turbūt man prasidėjo gimdymas, bet toks keistas, nes sąrėmiai visiskai neskausmingi, dažni (kas 5 min pradėjo kartotis). 6val nusiprausiau, 7 susidejau likusius daiktus (lagaminas stovėjo sukrautas nuo 6 mėn, labai smagu buvo kraut daiktus
). 8val jau buvom gimdymo namuose, kur laaaaaaabai skausmingai apžiūrėjo, davė tokį sterilų, nejaukų rūbą ir paguldė į sąrėmių kambarį. Prisimenu, kaip gydytoja sakė: "Na, jau iki 18val turėsit vaikiuką". O mano Andriukas (vyras) vis kartojo, kad negali patikėti, jog TAI jau vyksta! Paskelbėm sms žinutėmis gydytojos prognozę.18 val. Aš vis dar
Jau į dantis įsikandus paklodę. Skauda. Atsidarymas- 1cm. Po šitos žinios nors sprok. Kur tas žadėtasis vaikas? Apie atsidarymą jau net nešneku. Giminiečiai skambinėja, rašinėja. Ir kokio bieso mes jiems pranešėm? Tai mus dar labiau vedė iš pusiausvyros. Toliau viską pamenu kaip per rūką: atvyko dar viena gimdančiųjų pora, kikeno jie sau linksmai.. Aš su lašeline koridorium sienom sienom.. vyras vis šalia, nevalgęs visą dieną, o man nėr kur dėtis, prigulu ant lovos su ratukais (koridoriuj), pašoku ir vėl einu, vėl norisi gult,
į tualetą, stogas važiuoja, gydytojai norisi dantis išmalt, paskui norisi maldaut, kad kuom padėtų. Tas anksčiau minėtasis jausmų mišinys.. 22 val. Aš jau gimdykloj. Mokinamės stumt, atsidarymas beveik pilnas. Valio.
Andriukas laksto nuo kriauklės su šaltu drėgnu rankšluosčiu iki manęs, pavalo veidą, atsipeikėju šiek tiek, lyg jėgų kažkiek padaugėja. Gydytojos (atbėgo jų gal 3) rimtais veidais aptarinėja, Andrius lenkias prie manęs, kad nieko nenugirsčiau iš jų pokalbio.
Vaikiukas niekaip nenorėjo leistis žemyn, nors atsidarymas jau gal 11 cm buvo. Liepė man stovėt, tupėt, klūpėt, keturpėsčiai visaip, jėgos senka, o niekas nesidaro.. visiškai beviltiškai jaučiausi, ypač kai jau mačiau 00.30 laikrodis rodė.
Daktarė nieko nekomentavo, tik 00.50 prakirpo, liepė dar stumt, po poros stūmimų pajutau šiltą "šliukšt" ir ta akimirka man išliko kaip pati maloniausia, kokią savo gyvenime esu gyvenus, per tas 2 sekundes dingo visi mano buvę skausmai, atrodė, kad gėris užvaldė pasaulį. Tą gydytoją, kurią prieš kelias valandas mielai būčiau nudobus, dabar norėjau išbučiuot.
Paskui pamenu Andriaus ašarotą veidą, "jau gimė, jau gimė!" kartojo, pats tuom netikėdamas.
Čia pat gimdykloj maitinau, glosčiau sūnelio šviesius plaukus
Tą naktį leido miegot vienoj palatoj su vyru, o vaikiuką išnešė į inkubatorių.
Dabar Joniukui 5,5mėn. Turim nuostabų zuikį- puikį.
Sėkmės Jums 
Labai jau norim jus "gyvai" pamatyt 
Tevelis jusu tikras gerietis, labai supratingas. 
