Mano dukrytei 2 m. ir 9 mėn., nors ji auga ir protingėja, bet pykčio priepoliai nemažėja. Kai jos nuotaika prastesnė, ji kandžioja metinuką brolį, duria jam pirštais į akis. Aš tokio elgesio netoleruoju: aiškinu, baru, sušeriu, trumpam uždarau kitame kambaryje. Atsiprašo ir vėl kartojasi.

Svetimų nebijo. Pagulėjusi pora dienų su roto virusu ligoninėje su dirželiu vijo atėjusią aplankyti seselę.
Dažniausiai dieną nemiega. Kai matau, kad pervargusi, bet duodasi laipioja ir nukrenta, tai kartais kiauliškai pradedu šaipytis. Beje, tai vienas iš nedaugelio būdų ją nuvaryti miegoti dieną. Naktį be didelių skandalų užmiega su tėčiu.
Gal mums abiems reikalinga psichologo konsultacija? Tur būt dar anksti kreiptis į vaiko raidos centrą.

Na štai, prisipažįsti visam svietui, kad neesi ideali mama ir net palengvėja. Ne veltui katakombų laikais praktikuotos viešos išpažintys.

Problemų turime ir daugiau.
Pavyzdžiui būtų dar galima rašyti tokia tema, kaip
Nenoriu mamytės, kai užaugsiu būsiu tėvelis (kalba mergaitė)
Ypač dažnai ši tema pasikartoja savaitgaliais, arba kai atsikelia prastos nuotaikos.

Kartą rodžiau knygutėje paveiksliukus su įvairiomis profesijomis. Paklausta, kuo norėtu būti suaugusi atsakė - "berniuku".
Tiesa aš vaikystėje ir pati karsčiausi visur ir mieliau būčiau kalusi vinis negu laužiusi vašelius bandydama išnerti "darbelius".
Iki šiol gerbiu savo abu tėvus, bet didesnis autoritetas man buvo mama, kuri daugiau mumis rūpinosi. Maniau, kad Z.Froido aprašyti Edipo ir Esteros kompleksai retos išimtys neaplenkusios ir šių kompleksų atradėjo. Žinoma, džiaugiuosi, kad vyras rūpinasi dukrele, bet vis tiek nemalonu, kai jiedu susėdę žiūri televizorių, įeini ir dukrelė pareiškia - "negalima, eik iš čia". Kartais net padepresuoju - gal paauglystėje iš namų išvarys? Darbo dienomis, o ypač kai miega broliukas, su dukryte smagiiai žaidžiame, piešiame, skaitome.