Pirmą kartą gimdžiau vienuose Kauno gimdymo namuose. Gimdymas buvo skatinams, kadangi lelius jau buvo pernešiotas, kilo spaudimas, o kaklelis dar net neminkštėjo. Atvažiavau, kaip ir tarėmės su gydytoja 8 ryto, 9 įdėjo puse kažkokios tabletytės, kad paruoštų gimdymo takus. 5 vakaro prakirpo vandenmaišį, prasidėjo sarėmiai. Paprašiau nuskausminamųjų. Veikla nebuvo ideali, leliaus tonusai ištisai krito. 9 sulaukėm 9 cm, atėjo stumimo momentas. Kūdikio tonai stipriai krito, aš niekaip negalėjau išstumti... Mano prisiminimuose, 15 žmonių palatoje, vieni ant kitų šaukia, stumdosi, visų akyse baimė, sutrikimas... Pagaliau po 25 min stumimo pirmyn, atgal, gimsta mano angelėlis... Nieks neverkia, jį greit paima ir nusineša ant naujagimio stalo, vis dar tyla. Prašau vyro, kad nueitų pasižiūrėti, bet naujagimių gyd. jį nustumia, liepdama patsitraukti. Praeina pora laukimo minučių, pagaliau verksmas, silpnas, bet verksmas. Naujagimį parodo ir nuneša į inkubatorių, reikalingos deguonies vonios. Mane nuveža į palatą, visi artimieji ir draugai rašo sms, skambina na kaip, kas gimė? Mes laukiam, laukiam žinių... Ateina naujagimių gyd. ir susako: pagal apgar 5-8, dvipusės hematomos, sutrikusi širdelės veikla ir dar kažka beria, beria, bet jau nebegirdžiu... Po 6 val. atnešė pamaitinti, pienuko dar neturėjau, bet pasidarė žymiai ramiau. Pamačiau, nusiraminau, priglaudžiau... Bet dar nežinojau, kad viskas tik prasidėjo... Išlindo gelta, ji niekaip nemažėjo, kiekvieną dieną išlydėdavau po naują palatos kaimynę ir pati svajojau greičiau išeiti...
Septintą dieną po gimdymo atėjo abi ten dirbančios naujagimių gyd. ir pasakė, kad kraujo tyrimo rezultatai l. prasti, gelta nesitraukia, reikalingas kraujo perpylimas. Klausiau kodėl? Kodėl jam nemažėja gelta. Tada išgirdau atsakymą, kad ko gero dėl pridusimo gimdymo metu neįsijungia kepenų veikla, todėl skubiai reikia vežti į Kauno klinikas ir neaišku kokia bus tolimesnė eiga. Išvykome ne iš ryto kaip buvo numatę, bet tuoj pat vieni su vyru. Buvo 10 vakaro, kai atvažiavome. Pasitiko gyd. Simonaitytė (Ačiū Jai už viską). Po pusės valandos paieškų rado vieną laisvą lovą per 2 aukštus. Apžiūrėjo sūnų, padaviau tyrimų rezultatus, išrašą iš anos ligoninės. Jam jau praeina gelta, buvo jos pirmi žodžiai. Negalėjau patikėti, bet kaip, gi šiandien daryti tyrimai iš venos bilirubino rodo ką kitą. Ji tik pasakė, kad nesijaudinčiau be reikalo, kad paims iš naujo kraują ir kad apie 12 nakties bus atsakymai. Meldžiausi ir laukiau... 12, gydytoja pasirodė. Bilirubinas 176 su tokiais parodymais į namus išleidžiam... O aš per tą pusdienį galvojau išprotėsiu... Pasirodo tyrimai daryti anoje ligoninėje, buvo klaidingi, taip atsitinka, nes kažkas ten atsitinka su tuo mažu naujagimio kraujo paimtu kiekiu. Buvo penktadienio naktis, likau klinikose, nes sužinojau, kad hipoksijoje gimusiems vaikeliams reikalinga smegenu ekoskopija, kad patikrintų ar nėra pakitimų dėl patirto deguonies bado. Ir vėl 2 dienos laukimo, laukimo ir maldos. Pirmadienis. Ekoskopija. Be pakitimų. Važiuojam namo. Pagaliau.
Bet ir tuom viskas nesibaigė. Prasidėjo vizitai pas gyd., tiksliau pas neurologę. Sekamas dėl VCP, tikslaiu tariant dėl cerebrinio paralyžiaus. Naujas nuosprendis. Ir žinote kas baisiausia, 5 mėn. lankantis pas neurologę, kad kiekvieną kartą buvau gązdinama, gązdinama, kad jis serga, kad turi daug požįmių būdingų šiai ligai. 6 mėn. Nesibaigiančios mankštos, masažai... 6 mėn nusprendžiau pas savo neurologę neiti, nes tas ėjimas man būdavo mėnesio stresas. Nuėjom į klinikas. Apžiūrėjo viena iš geriausių spec., ir nuosprendis, kad viskas gerai, kad normaliai vystomės, normaliai augam... Akyse prašviesėjo... Ir dar pasakė, kad nei vienas gyd. negali gązdinti tuom KAS BUS jeigu to dar nėra.
Mano mažylis pradėjo 8 mėn. ropoti, 11 mėn vaiksčioti. Atsipūčiau... Vėl pradėjau gyventi...
Kai suėjo metukai vėl laukiausi. Džiaugiausi ir bijojau, bijojau gimdymo, bijojau komplikacijų. Svarsčiau ar vėl gimdyti natūraliai, ar daryti cezario pjūvį. Pasirinkau vieną geriausių gyd. Kauno Klinikose. Jis garsėja kaip natūralistas, todėl abu nusprendėme, kad vėl bandysiu gimdyti natūraliai. Tik šį kartą be epidūros, kad sumažint pridusimo riziką. Ką gi vėl paskutinės dienos, puškuoju ir vėl nelemtas spaudimas. Paguldo į ligoninę ir nusprendžia, kad ir man ir vaikui geriau jei skatins gimdymą, nes vaistai spaudimo nenumuša, o vaisius pilnai išnešiotas.
Ir vėl atsitiko taip, kaip net baisiausiam sapne nesapnavau... Nors iš pradžių viskas buvo idealu, nei vieno tonuso pakritimo, jokių rizikos veiksnių... Buvo 10 cm., stumimas, ir likus 2 sąrėmiams viskas komplikavosi, smarkiai krito leliaus tonusai, aparatas ištisai cypė, veiduose vėl nerimas, sumaištis... Ir nors šį kartą viskas labai trumpai užtruko, vos 5 stūmimai, bet vėl tyla... Jau žinojau ką tai reiškia... Nesuvokiau, kad kašmaras gali pasikartoti, kad 2 kart galima įbristi į tą pačią upę... 4-8 pagal apgar, virkštelė 2 kart buvo apsivijusi apie kakliuką. Na ka vėl galvytės ekoskopija, vėl stebėjimas... Ir vėl metai laukimo... Vėl nerimas prie neurologo kabineto... Mintys sukosi, ir negalėjau su tuo susitaikyti, kaltinau save, pykau ant gydytojų... Tada praėjus pusvalandžiui nuo gimdymo atsijungiau... Mačiau dykumą, ir daugybę bėgančių gražių arklių, buvo gera, šilta, gražu... atsibudau, pasirodė taip nyku šalta aplink, (kaip vėliau pasakojo vyras žiūrėjau į visus paklaikusiom akim ir nieko nepažinau), tada atsijungiau antrą kartą. Atsibudau pas anestiaziologus, prasidėjo isterija. Draskiausi, rėkiau, prašiau, kad atneštų vaiką. Išgirdau, kaip sesutei liepė suleisti raminamųjų, nustūmiau, neleidau,sakiau, kad maitinsiu vaikelį, kad man nereikia vaistų. Tada gyd. sugriebė ir liepė nusiraminti. Judesiai ir riksmas nurimo bet širdis kraujavo, ašaros bėgo iš negyvų akių. Mano du atsijungimai taip ir liko neaiškūs gydytojams, bet aš žinau, kad tai buvo maištas. Maištas prieš likimą, prieš nenorą susitaikyti, nenorėjau suvokti, kad ir vėl taip atsitiko. Tai buvo emocinė perkrova, kai organizmas jos nebegalėjo atlaikyti tiesiog išsijungė.
Naktį man atnešė mano antrą sūnelį. Pagal apgar įvertino 4-8, bet taip kaip jis griebė, taip taip griebė mano krūtį ir kaip jis ją traukė sakyčiau turėjo gauti 10 10
Na ką po 3 dienų išvykom į namus. Kaip ir pirmąjį kartą laukė visas maratonas gyd., stebėjimų, mankštų. Bet jau buvau daug stipresnė, kadangi maudžiausi 2rą kartą toje pačioje upėje, o gal pelkėje. Bet sūnelis buvo tikras šaunuolis, vystėsi puikiai, netgi lenkė savo bendraamžius, bet tai greičiausiai įtakojo mankštelės ir masažiukai, kuriuos pati išmokau ir nuo 3 sav. kiekvieną dieną su juo sportavome. 6 mėn. ropojo, 9 mėn žengė pirmuosius žingsnius.
Dabar vienam mano vaikinukui 4, kitam 2,5 abu žavūs, protingi berniukai. Niekuom nesiskiria nuo savo bendraamžių. Neseniai buvome pas neurologę, kuri apžiūrėjusi juos pasakė: Žinote, kad čia ne atsitiktinumas, kad Jūsų abu mažyliai yra sveiki, čia yra tikras Dievo stebuklas.
Dar prieš metus negalėjau viso to pasakoti, dabar pasiryžau parašyti ir ne todėl, kad pasiguosčiau dėl sudėtingų savo gimdymų, bet todėl, kad pasakyčiau, kad Dievas, Marija, visi Šventieji yra visada šalia mūsų, Jie tikrai girdi mūsų maldas ir daro stebuklus mūsų gyvenimuose. AČIŪ JIEMS VISIEMS, KAD MANE IŠGIRDO!
Todėl mielosios, Mamytės, jei Jums bus kažkada išties sunku ir viskas jau atrodys nebepakeliama, atminkite šalia Jūsų visuomet yra Dievas. Baigti norėčiau šiais Biblijos žodžiais.
Jėzus sakė: Turėkite tikėjimą Dievu! Iš tiesų sakau Jums: kas pasakytų šitam kalnui: Pasikelk ir meskis į Jūrą ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, tai jam ir įvyktų. Todėl sakau Jums: ko tik melsdami prašote, tikite gausią, ir tikrai taip bus.
Ačiū už kantrybę skaitant
Sveikinu 
vajei, likau be zodziu.. 
uz stiprybe mamytei ir jos suneliams 
Nors is tikruju prieziura tikrai ten puiki,ir personalas dirba