Gydytoja mane apžiūri. "Ką nors jaučiate?. Ne? Kodėl klausiu? Ogi kaklelis jau apie 5 cm atsivėręs. Šiandiem gimdysim. Kur jūsų daiktai?..."
Na blyn, pasakykit, kaip ji iš anksto žinojo, kad gimdysiu truputį anksčiau? Dėl to, kad antras nėštumas? Ar dėl to, kaip ir įprasta nėščiųjų tarpe, išsivaliau langus ir pasikabinau naujas užuolaidas. Tarp kita ko, visos mano giminaitės, draugės ir pažįstamos paskutinėm nėštumo savaitėm tą darė. Tas nerealus nėščiųjų potraukis (prieš pat gimdymą) langams ir užuolaidom, turbūt, kaip ir pykinimai bei rauginti agurkai - nuo hormonų pertekliaus...
Mano vyras laukia manęs ir vis dirsčioja į laikrodį. Nes nepasakiau svarbiausio dalyko. Mūsų pirmagimis, mūsų džiaugsmas, mūsų angelėlis su rageliais šešta diena kaip eina į pirmą klasę. Puse vienuolikos jam baigiasi pamokos ir jį reikia pasiimti iš mokyklos. "Paimk vaiką iš mokyklos, o tada mano tašę ir atvežk man - sakė šiandien gimdysiu" - komanduoju. Vyras klusniai išlekia, o aš lieku atlikinėti visų priėmimo skyriaus formalumų - laiko tam turiu gražaus...
Gimdykloje, perrengta tokiais miniakiškais ligoninės marškiniais, marširuoju pirmyn atgal. Prakerpa vandenis, registruoja vaikelio širdies tonus, rašo sąrėmių kreivę. "Ką nors jauti?" klausia gydytoja. "Na lyg taip truputį, nors nežinau..." susinepatoginu. "Kai prasidės normalūs sąrėmiai - tikrai sužinosi", -nuramina gydytoja ir išeina.
Aš vis vaikštinėju ir bijau, kad tik nelieptų gulėti, kaip kad gimdant pirmąjį.
Vyras grįžta ir vėl išlekia. Mat mūsų angelėlis neištaria vienos raidės ir todėl miklina liežuvį pas logopedę. O kadangi, kaip jau sakiau, gimdžiau jį apie 15 valandų, tai ir dabar vaikštinėju po gimdyklą oriai ir išdidžiai, nusiteikusi ilgam. Pradedu lyg ir kažką jausti. Bėda tik ta, kad pradeda darytis silpna. Tuo metu įlekia gydytoja. "Tu tik nenualpk"- sako ji ir paima už rankos, o aš ir vėl galvoju, "nu blyn, iš kur ji žino???". Aš gi niekuo nesiskundžiu. Gydytoja vėl išbėga. Viskas būtų kaip ir nieko, bet mane pradeda pykinti. "Pykina. Labai" -sakau akušerei. Ta nepatenkintu veidu išsliūkina ir iš kažkur atneša tacelę, tokio dydžio, kaip manikiūrininkės duoda indelius nagams pamerkti. "Na jei tu manai, kad aš pataikysiu į ją vemti.."-pagalvoju, bet nieko nesakau, nes bet kokiu atveju valyti turbūt reiks ne man... Tuo metu vėl įbėga gydytoja. "Vemsiu"-pranešu. "O, tai gerai, nudžiunga ji, reiškia gimdos kaklelis jau atsidaręs, gimdysim". Gimdysim? Dabar pat? Nesupratau?... Juk gimdykloj aš tik kokias 3 valandas, o dar ir neskaudėjo kaip kad reikia. Juk aš gerai žinau, ką reiškia gimdyti. Skatinamieji, skausmai, nuo kurių temsta sąmonė ir gydytojų konsiliumas ir panašūs dalukai... Bet matau - gydytoja užsidėjo akinukus. O tą ji darė ir anąkart, kai jau reikėjo stumti, todėl ko gero ji nemeluoja...
..."Berniukas"-išgirstu. "Berniukas, berniukas... - kartoju kaip nenormali ir jaučiuosi tooookia laiminga, tarsi iki jo būčiau turėjusi pulką dukterų... Mano berniukas rėkia iš visų plaučių, aš negaliu patikėti, kad JAU VISKAS, vyras laksto po gimdyklą iš laimės (kada jis spėjo grįžti?). Net akušerė kažkokia pralinksmėjusi, sako maniusi, jog bus mergaitė - tokie ilgi plaukučiai matėsi...
Taigi mielos kolegės, kurios turite žiaurios gimdymo patirties, niekuomet nebijokite gimdyti antrąkart - viskas eis kaip sviestu patepta, pamatysit
. Gamtoje gi turi būti pusiausvyra
Sveikatytės berniukams 
SVEIKINU 
.Sekmės jums 
OHO KAIP TVARKINGAI 
!