Nežinau, gal tokia tema kur nors jau buvo - kiek peržvelgiau, nepastebėjau, todėl užvedžiau naują... Kol kas gyvenu su tėvais, bet po mėnesio kraustysimės su mano būsimuoju vyru į nuomojamą butą, taigi gyvensim visai savarankiškai. Netgi mano mama žadėjo šiek tiek mus paremti, pvz., padovanoti povestuvinę kelionę...
Na, nezinau, bet man atrodo, kad vyresni zmones visada taupo. "juodai dienai" , arba tiesiog tam metui, kai ateis pensijinis amzius, taigi nemanau, kad tevais liks jau visiskai be jokio pragyvenimo saltinio. Zinoma, pasitaiko sunkiu dienu- visada galima siek tiek padeti, jei negali pinigais, gal kuo kitu?..
Suprantu tave.. Mano abu tevai pensininkai, o tete vis dar dirba, nes kitaip neissilaikytu abu. Gerai, aisku, kad dar darba turi, bet jau ir sveikata ne ta, norisi ir poilsio daugiau, atmintis streikuoja, spaudimas aukstas ir t.t. As atskirai gyvenu ir kol kas mano pagalbos jiems dar nereikia (o as ir pati siuo metu nedirbu), o zinau kad ir nepriimtu pinigu, per daug isdidus. Kai kartu gyvenau, tai maisto nupirkdavau ar siaip kokiu buities reikmenu, siems dalykams ir iseina daugiausiai pinigu, jau nekalbu apie buto mokescius
Gal nebus taip blogai,kaip tu galvoji
Jei jau tevai norejo padovanoti povestuvine kelione, tai turbut turi santaupu. Taigi, pradziai gali ir neprasyti pagalbos, o suktis is savu ir leisti jums atsistoti ant koju. O jei ir reiks padeti, tai nieko nepadarysi - tevai gi. Taciau netikiu, kad ju poreikiai bus labai dideli, nes kaip jau kazkas minejo, vyresni moka taupyti ir su mazesnem sumom issisukti.
As tai dziaugiuosi, kad mano mama dar turi darba, o tevas santaupu, nes siuo metu tikrai nei vienam padeti negaleciau
Manau,kad teveliai supranta jusu situacija.O kai galesite,tai padesite ir jiems(o gal dar viso to ir nereikes).
Mes kai galime ir kai to reikia visada stengiames teveliams padeti.
Ash padedu savo mamai, na mums su vyru ir finansai tai kolkas leidzia. Bet kurio atveju ash jauchiuosi jai skolinga uz tai, kad budama pensijoje (mama mane gimde 40 metu), ji dirbo aukle, kad galetu leisti man baigti universiteta, ir ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas. O ir shiaip mamos gyvenimas buvo nelengvas, tai norisi ja nors senatvej shiek tiek palepinti.
Aišku, mano tėvai irgi turi visokių santaupų, be to, 4 kambarių butą (kai aš išeisiu, jiems tikrai tokios didelio nereikės) - bet... Mane ima pyktis dėl to, kad jie nelabai stengiasi kažkaip taupiau gyventi, pvz., buto parduoti net nesiruošia, mama sako, kad netekusi darbo naudos savo santaupas, išlaikys tėvą (jo visa pensija sueina butui apmokėti), dar yra sodas su nameliu (tik namelis toks... pašiūrė...), bet jo irgi neparduos... Žodžiu, man kartais toks jausmas, kad mano mamai visai patiktų būti auka... Kad galėtų pasakyti, jog nėra pinigų...
Kažkaip piktai parašiau, bet taip ir jaučiuosi... Manyje nuolat grumiasi pyktis ir gailestis. Iš vienos pusės - tikrai gaila savo tėvų, tikrai graudu darosi, kai mama tuo pačiu palteliu vaikšto nuo tarybinių laikų... Apie batus jau nekalbu, nes abu mano tėvai nešioja savo jaunystės batus arba kokius nors pačius pigiausius, pirktus turguje ar pan. Bet man niekaip "nedaeina", kam to reikia, kai gyvenam 100 kvadr.m bute... Sako, kad paliks tą butą man ir broliui... Bet kas man iš to, jei dabar gyventi reikia? Aš irgi visaip stengiuosi taupyti, dirbti, kažkurią žiemą visą pravaikščiojau kiaurais batais, po to gavau kiaušidžių uždegimą ir turėjau krūvą pinigų sumokėti už vaistus (kurie kainavo tiek pat, kiek ir nauji batai... būčiau geriau batus nusipirkus...). Išsiliejau čia, gal ir ne vietoje, bet jūs turbūt suprasite mane...
as tai padedavau tevaukam, kol nepaemiau paskolos - dabar jau jie man padeda. mano tevai gyvena kaime, turi ukeli. Dirba tik mama
O tu, kai jiems ateis juodos dienos, pasikalbek su jais ir patark parduoti buta ir pirkti mazesni. Gal net dabar po truputi pradek juos i ta puse lenkti, vis kalba uzvesdama. Nespausk ju stipriai. Kiek supratau jie tame butelyje isgyveno daug metu ir uzaugino savo seima. Gal skambes kvailai, bet jie gali buti labai stipriai prie jo prisirise ir gali prireikti daugiau laiko, kol emociskai jie bus pasiruose pakeisti gyvenama vieta. Taigi, po truputi, lasas po laso, padek jiems apsispresti.
Man tai ima pavydas, kai skaitau, kad tėvai dovanoja jaunai šeimai povestuvines keliones, mašinas, butą, baldus ir pan. (pagal galimybes), nes mano tėvai niekada to nedarė ir nedarys. Teisybė, vestuves mums kažkada iškėlė kad ir kuklias, o toliau rūpinasi savo komfortu. Na bet ką darysi.
O uošvienei mes padedam, nes vargingai gyvena. Na, tai nėra pastovios išmokos, bet duoda vyras pastoviai - tai vaistams, tai akiniams, tai plastikinio lango pradinei įmokai, tai skolas jos padengia (500Lt).Aišku, aš nelabai sužavėta, bet ką darysi, niekur nedingsi. Džiaugiuos nors tiek, kad jau nebereikia remti jo jaunesnės sesers.
pritariu
Toks įspūdis,kad kalbi apie mano šeimą,tik pas mane dar blogiau. Yra lodorius brolis,kuris niekur nedirba,turi žmoną su mažu vaiku ( jo žmona irgi niekur nedirba) ir visą šią govėdą išlaiko mano tėvai,kurie patys neturi kuo apsirengti. Aš negaliu dovanoti mamai pinigų arba neišpakuotų daiktų ( pvz. ; kvepalai ar kremai). Aš prie jos juos išpakuoju ir tik tada dovanoju,nes žinau,jog ji juos pakeis į piniginę vertę ir atiduos mano broliui ( beja,jam jau 30). Negalėjau žiūrėti į mamos batus be drabužius : nupirkau daug naujų. Atidaviau savo vos panešiotus. Buvo sušlubavusi jos sveikata,tai turėjau išleisti tyrimams ir gydytojams krūvas pinigų. Ji nesupranta kai aš sakau,jog laikas mano broliui būti savarankiškam. Atrodo,jog daužai galvą į sieną. Man taip jos gaila,o labiausiai to,kad ji vergauja savo vyrui, savo sūnui,o jie jos už žmogų nelaiko. Aš irgi išsiliejau. Beja mano tėvai irgi turi 4 kambarių butą, tačiau pardavimas tai iš fantastikos srities.Neįtikinsi, per ilgai jie gyveno sovietų įtakoje.
Su mano tėvais irgi ne kokia padėtis, aš ir brolis nuolat jiems padedame. Mamos prasta sveikata, ji turi II gr. invalidumą,niekur negali dirbti dėl sveikatos, o tėvas bedarbis, taigi visos tėvų pajamos mamos invalidumas, kuris nesiekia 200 lt. Tai gerai kad dar miestelyje gyvena, tai nors daržovių užsiaugina, paukštienos. Todėl labai sunkiai jie verčiasi, su broliu stengiamės kiek galėdami padėti, tai mokesčius sumokame, tai maisto nuperkame. Ir mums sunku, nes tik vyras dirba aš vaiką auginu, dar yra paskola butui, bet po truputį ir vieniems ir kitiems užtenka. Tik man abidna, kad mano uošviai visai gerai gyvena, bet mums su vyru visai nepadeda, jie geriau nusipirko dabar namą, darosi remontą, perkasi įv. baldus ir dar seno buto nesiruošia parduoti ir vis dejuoja kaip jiems sunku
As tai po teisybei dziaugiuosi, kad gyvenu toli nuo savo tevu ir nuo uosviu. Na, su mano tevais tai kol kas lyg ir nera problemu, jie turi maza ukeli, tai dar ir mums, miestieciams, bulviu ar kokiu darzoviu paaugina.
Na, o pas uosvius stengiuosi buti kuo maziau (beje, mano vyras taip pat -geraiu jau jam pas mano tevus), nes kai tik grizti, tai tokia slogi nuotaika, vis pinigu nera, ir pan., o kad gyvena dideliame bute, kurio jiems nereikia, tai niekam neidomu. Dar geriausiai buvo, kai pasake, kad musu pareiga yra islaikyti jaunesne vyro seseri, kuri mete mokslus ir atvaziavo i Vilniu laimes ieskoti. O dar geriau, kai nusivedam juos i kavine, tai iseinant uosvis susirenka arbatpinigius, kuriuos paliekam padavejoms (aisku uz viska mokam mes, ir dvejus arbatpinigius isleidziam - gi reikia palikti kazka padavejoms, o uosvis uzdarbiauja is musu tokiu budu) O kad mums patiems visko reikia, kad paskolos (2) didziules, tai kazkaip neprisimena... Na, ir as issiliejau!
Tai tegu tas kitas brolis po to jais ir rupinasi. Ot nesuprantu tokiu dalyku. Mano anyta tai kai tik sulauke pasiulymo ishvaziuoti i uzsieni uzsidirbti, tai nedvejodama sutiko, palikdama mums su vyru buta. Ir va jau greit du metai, kai ishvykus, per tiek laiko sunu mate tik pora dienu, kai jis pas ja nuvaziaves buvo. O dirba ji ten, kad mes ateityje galetume savo busta isigyti. Kai suzinojo, kad taps mochiute, tai jau siule duoti pradini inasha namui, nors mums jo visai nereikia, kadangi jos butas pakankamai geras, grishti ji nezhada, man liepe tvarkytis ir remontuotis kaip man patinka.
Ritukas rašė: "Tik man abidna, kad mano uošviai visai gerai gyvena, bet mums su vyru visai nepadeda".
Kokia pažįstama situacija. Pas mus buvo toks metas, kai mes su vyru gyvenome lyg ir atskirai- aš gimus vaikui buvau pas savo tėvus, o jis- pas savo, nes dirbo ten pas juos bendrovėje, ir patogiau buvo. Tai mano vyrelio visą atlyginimą tėvai be jokių skrupulų privatizuodavo, o aš su vaiku turėjau gyventi iš savo tėvų pinigėlių, nes buvau studenčiokė, ir savo pinigų nelabai turėjau. Situacija ir dabar panaši. Mano dirba tik mama, tėtis gauna minimalią algą, tikrai sunkiai verčiasi, bet visada paklausia, ar mums užtenka visko ( mes irgi paskolą atidavinėjam), jei mato, kad anūkams kažko labai reikia, tai nuperka. O iš uošvių- tai tik špygutę... Kažkada tai tikrai buvom į duobę įkritę, labai reikėjo paramos, tai vyrelis mamos paprašė, bet šnipštą gavo. Tuo tarpu dukrai visada atranda. Mes su sese, dabar kai abi dirbam, tai mamai vis ką padovanojam, ko labiausiai reikia- ar gražią bliuzelę, ar kvepalus, ir skanumynais vis stengiamės palepinti, kai namo važiuojam. O važiuojant pas uošvius tai man ranka nekyla ką nors vežtis, nes žinau, kad prie stalo vis tiek nepakvies, nebent pataikytume, kai dukra bus užsukusi, tada nebebūna kur dingti
Kazin ar tokia situacija del broliu diskriminicijos susikloste be jokios priezasties???? Gal kazko nezinai??? Gal dabartyje tesiasi koks nors praeities sleifas????
Nu ir as papasakosiu musu seimynos istorijele, mano tevams
padet nereikia, jie dar dirba ir save isislaiko, o va vyro mamai tai mes daug padedam. Dare jai neseniai operacija -keite keliu sanarius, tai reikejo dvieju operaciju kur uz viena reikejo moketi apie 6500 Lt, tai visa sita mano vyras apmokejo. Man negaila, sveikata svarbiausia, bet labiausiai mane piktina tai, kad yra dar vyro brolis ir sesuo, kurie prie viso sito nemato reikalo prisideti, kazkaip jiems atrodo, kad cia mano vyro pareiga, nes jis vyriausias. Va po operacijos skambina: zinai mamai reikia kastyliu, tai net tokio menkniekio negali nupirkti. Tai skambina : mamai baigiasi dujos , reikia naujo peciaus ar dar ko nors. O po to skambina ir sako koki tu cia sudina peciu nupirkai jisai blogai sildo,- nors veliau pasirodo, kad kaltas visai ne pecius o kamina tik patvarkyt reikejo. As nieko pries kad padetu, bet man pikta, kad visi tai laiko savaime suprantamu dalyku ir tik mano vyro pareiga, o kiti vaikai mat maziau uzdirba ir panasiai. Nu va bisky isiliejau .. As kartais pagalvoju gal as labai bjauri esu, kad taip galvoju..
Na gera cia tema uzvedet. Kai paskaiciau, tai man tada labai kol kas gerai.Mano mama , nors as kartais ir pykstu, kad savim visai nesirupina, o man ir broliui visas savo pajamas isdalina, bet jos parama labai daug reiskia ir dazniausiai labai laiku.O dar retsykiais ir jo mama paremia pinigais nors ir nedaug po 10-20lt , bet man ir tai pinigas kai auginu 4 vaikus.
Savo mamai as stengiuosi padet nupirkdama pacius reikalingiausius daiktus ir darbais nes kaime jo tikrai labai daug.Pries pat naujuosius nupirkau nauja televizoriu nors tai buvo is jos pinigu, tiesiog kai ji man duodavo as vis taupiau ir uz tuos pinigus nupirkau nes zinau , kad pati ji nebutu pirkusi,O dabar labai dziaugiasi. O vyro mama grieztai uzdraude ka nors pirkinet, nes kaip ji sake visko ji turi, o ko reikia pati pasakys, o be to ji pati uzaugino 5 vaikus ir supranta kaip mums sunku.
Tai aišku aš net nežinau kodėl vyro mama labiau rūpinasi kitu sūneliu. Gal ir yra kokių priežasčių Mano vyras su dviem aukštaisiais, mokslus baigė tik pats sunkiai dirbdamas, uždarbiaudamas, nes ir už bendrabutį reikėjo susimokėti ir pačiam prasimaitinti, o kitas jaunėlis, tai net pirmo kurso universitete mokamoj vietoj negalėjo pabaigti, mamytė ir už mokslą mokėjo ir visko pilnas užpakalis buvo, kam mokytis kai mama išlaiko...kam tas mokslas (jo logika). Net mano mamai kyla įtarimas, kad vyro mama tarsi jo nekentė, nes kai papasakoja kaip jį augino tai plaukai pasišiaušia, aš net nežinau kaip jis iki šiol gyvas ir sveikas liko. Ačiū Dievui, jis ne į mamą ir savo dukrytę labai myli ir ja rūpinasi. Na įsivaizduokit uošvienė liepia paleisti vos pradėjusį vaikščioti vaiką eiti vieną stačiais namo laiptais žemyn, tai aišku, kad vaikas nukristų, o ji aiškina kas čia tokio jei nukris, jei nukris matyt toks likimas.Man atrodo kad ji nevisai sveiko proto nors vaidina labai protingą ir išsimokslinusią, ji matematikos mokytoja mokykloje.Bėda tai didelė, nes nei į svečius norisi važiuoti, nei vaiko galim palikti pas juos, siaubas. Na gal ir ne į temą parašiau, bet toks sunkumas nuo širdies nukrito parašius,nes nėr su kuom apie tai pasikalbėt.
mums mano tevai padeda. Pas juos ir gyvenam, o dabar planuojam paskola savo buti pirkti. Mama sita buta zada parduoti, patys pirktis dvieju kambariu, o mums atiduoti likuti, nes jiems toks butas yra nereikalingas, jei mes issikeliam.
Vyro tevai padeda darzovem is savo sodo, bet jiems dazniausiai nedaeina, kad mums pas juos vaziuojant, tos darzoves iseina du ar tris kartus brangiau, nei realiai turguje nusipirkti. Patys dirba abu ir reikia islaikyti tik viena vaika jau ( antra sesuo irgi dirba, bet kazkodel tevai skirtingai nuo sunaus mano, kad ja vis dar reikia islaikyti), kuri dar mokosi, bet skundziasi pinigu stygium. Pas mus dirba tik vyras, bet labai daznai girdim is ju priekaistus, kodel taip retai atvaziuojame ju aplankyti - niekaip nesupranta, kad mums tai per brangu.
Mano tevams kol kas padeti finansiskai nereikia-atvirksciai mano tevas pas mus yra savotiskas "finansinis magnatas"
Siaip jau pagalvojus pagal savo pajamas tevai galetu gyventi ohoho, bet pas juos ne tas stilius-issitrenke i kaima, nesivaiko jokiu prabangos elementu... Kartais man savotiskai gaila, kad jie gyvena perdaug kukliai pagal savo galimybes, kad nesinaudoja tuom ka turi, daznai pinigus leidzia chaotiskai ir neracionaliai... Bet nenoriu as perdaug kistis-cia ju gyvenimas, ju reikalas...Aisku malonu, kai esant reikalui, galima pasiskolinti, prasukt kokia gudria investicija
Nemanau, kad po viso to, ka gero patyriau is tevu, galeciau veliau nepadeti savo vaikams, kaip kad kiti ignoruoja. Tai matyt kazkaip persiduoda is kartos i karta.. man tevai labai labai daug padejo ir dar dabar pasiaukojamai padeda, todel ir as jiems stengiuosi kuo galedama pagelbeti (nors ne visada esu ideali dukra
Aš savo stipendiją mamos vitaminams ir maistui išleisdavau, pati tranzuodavau į mokslus žiemą esant šalčiui -30, eidavau pėščiom iki barako per pusę Kauno, nes neturėdavau ant talonėlio. Mano mama serga, ir turbūt nebepasveiks deja niekada. Atsidūrus gyvenime tokioj situacijoj ant sleksčio yra mama-nėra mamos, daug ką apsuki savo smegeninėj ir bandai bent jau trumpai akimirkai padaryti mamą laiminga, nors ne piniguose laimė, ir jau už jokius pinigus jai sveikatos nebenupirksiu. Aprūpinau ja slauge, patalyne, gražiom vazoninėm gėlėm, televizoriumi su distanciniu...ir anūku. Stengiuosi dažniau nuvažiuoti- ji to labiausiai laukia.
Isvis skaitau,nera ko laukti is tevu pagalbos kai susitoki,nebent jei jie turtingi labai ir gali savo vaikui kazkom padet. As nekada nelaukiau paglbos is savo tevu ir is uosviu,net pykdavau del to kad kartais ikisdavo ka nors.Nes ateina ta diena kada uosvei prikisa ta pagalba. Dabar nepadedu nei savo tevams nei kitai uosvienei nes neturiu is ko.O ir draudziu jai ta daryt,nes jau i skola ilindom per ta geruma jos.Dave vyrui aukso uz 600lt kad uzstatitumem,nes vaikui gimstant reikejo,o vyras to metu nedirbo menesi,tai dabar tiek prisirinko jau procentu kad net bloga ir abidna darosi.Kai dave ta auksa sakiau jai nereikia issiversim be tu pinigu,bet nepaklause mane vyras ir ji.Po savaites jau tu pinigu neberekejo,bet mano vyras jau ir tos isleides buvo o kur as iki siol nezinau
tik vieną kartą parėmiau tėvą finansiškai, o jie mane nuolat po truputį remia
oi kokia pazistama situacija
as stai pries pati jau kurdama seima, nedaug beliko iki tos pradzios
Turiu drauge, kuri labai sunkiai gyvena ir stai jai besilaukiant jau treciojo vaikelio, gyvena pakolkas visi trys (dab turi greit gimti dvynukai) lab mazam kambareli, su tokiu suodziu pilna krosnim, vaikams ten siaubingos salygos, o jos tevai vieni patys gyvena dideliam name, pasiturinciai, stai neseniai nusipirko naja 2000 metu laidos automobili, deja savo dukrai ir jos seimai nepadeda, neduoda ne cento, o ateje sako ir dar su panieka ,kokioj skylej gyvenat , nejaugi nesugebat ko nors geresnio susirast, esat visa seima nevykeliai o priezastys yra dvi- pirma, drauge yra toji, kuri savo gimimu sugadino mamai karjera ir taip liko pazymeta visam laikui antra, susirado jos tevu nuomone netinkama vyra beje, drauge yra is 4 vaikus seimos- visi kiti trys buvo laukiami ir popinami, o ji kaip Pelene
Pas mane situacija ta pati
Tikrai baisu gven
Tikrai labai baisu, kai tevai dar jauni, atrodo turetu buti paciame jegu zydejime, o prikaustyti pire lovos ar invalido vezimeliu
as esu labai dekinga mamai, kad ji atiduodama jau beveik paskutinius savo pinigelius, leido man studijuoti. sunku buvo ir jai, ir man. bet dabar kiek galedama stengiuosi pati padeti mamai finansiskai nors retkarciais po trupuciuka
mano mama visą gyvenimą visus pinigus skirdavo mums su sese, nes tėvas neprisidėdavo, nes "taupė", kai užaugsim, reikės ištekinti abidvi, o dabar, kol mažos, atseit mums nieko ir nereikia. O viskas apsivertė taip, kad dabar mums iš jo nieko nereikia ir tų jo kelių nuvertėjusių dolerių. Abi ištekėjom ir jis nė cento neprisidėjo, nors mes ir neprašėm (o jis ir nesiūlė). Esu labai pikta ant savo tėvo ir dabar padedu mamai visaip, nes man jos labai gaila, kad kentė ir kenčia tokią kiaulę. Aš vietoj jos nebūčiau taip ilgai su juo ištvėrus, ir dabar, kai grįžtu namo, negaliu pakęsti jo nevalyvumo, kvailo požiūrio į viską, skūpumo ir savimylos. Todėl visokeriopai remiu mamą (sesuo taip pat), nes ji tokia gera....
Pas mus truputi kitaip. Priememe gyvent tevus i savo nama, nes jie prasesi, nes tetis dirba sunku fizini darba (bet uzdirba labai gerai), mama bedarbe nuo neatmenamu laiku, tetis irgi neoficialiai dirba. Neliks sveikatos-neliks pinigu. Pensiju jiems nenusimato, nes neuzsidirbo. Na gaus tas bazines. Tai lyg ir parama jiems, ar ne?
Tuo tarpu dabar jie mus remia kiek gali. Ir pinigu virtuves baldams dave ir siaip duoda, jei mums truksta, moka man uz moksla.Del paramos skustis negaliu, tik del tarpusavio santykiu.... O vyro motina taip pat stengiasi del musu. Nupirko naujus svetaines baldus, kiekviena proga (gimtadienis, vardadienis, nauji metai, velykos) vis ,,ismeta " po kokia simtine, surado vyrui papildoma darba. Neisivaizduoju, kaip gali tevai nepadet savo vaikams.
Patikėk, būna taip. Mano anyta 4 kambarių bute viena gyvena, turi darbą, yra sveika ir stipri ir reikalauja, kad abu jos vaikai ją išlaikytų... O mes esame paėmę didžiulę paskolą, man dar reikia mokėti už mokslus, turime mažą lėliuką ir plius mano tėvas labai sunkiai serga...
Dar kaip būna. Ir labai. Mano ponia anyta neseniai pasiėme paskolą naujam 2k. butui, seną pardavė (per prastas mat jai), pajamos jos vid. 4-6 tūkst. per mėn. (gyvena viena sau pati), apie pagalbą net minties nėra, nors mes ir neprašom. Jau kažkur minėjau, kad anūkėlei vienintelei net žaisliuko per 1,5m. nėra nupirkus, bet tiek jau to. Bet turi įžūlumo vis prašyti pas mus pinigų, nes ,,vaikai (t.y. sūnus - mano vyras) privalo motinai padėti" Ir šiaip užkniso jos tyčiojymaisi, kad mes trise vieno kambario bute trinamės Nežinau, ką ji galvoja ir kuria vieta, bet... O mano tėvai kol dirba- padeda mum kiek gali, aišku, dažniausia smulkmenom , nes ne kažkas iš algos ir telieka: tai rūbelių mažylei, tai kokių sauskelnių poką.
Nors esu gana jauna, taciau gavosi, kad ne tevai man padeda, o as jiems.....
Nuo 14 metu tapau savarankiska ir siuo metu tenka jiems padeti (nors abu dirba).... o jie gaila niekuomet to neivertina... ne tiek gal pinigais, bet broliui reikia rubu - nuperku. Reikejo krano, jau senas buvo - nupirkau. Manau jog taip reikia, juk jie mano tevai.
Papasakosiu apie savo "negyjancia zaisda": kai buvau 3 men. nescia , vyras isvaziavo i uzsieni uzdarbiaut.As labai blogai jauciausi , todel paisemus neapmokamu atostogu isvaziavau gyvent pas mama.Abi gyvenom beveik is mamos pinigu.Gavau pirma perlaida - labai dziaugiausi , kad pagaliau galesim atiduoti skola uz masina.Todel tu pinigu ir nejudinau.Po keliu menesiu atveze jo draugas siuntini ir perdave 200$ .(Pagalvojau , ko tie uosviai , tai keistai tyli visa kelia)paskambino vyras ir paklause ar atidavau jo tevams pinigus , tai as vos nenugriuvau - as savo santaupu net nelieciau , o cia imk ir atiduok
Po savaites nuvaziavau pas uosvius su mama- buvo vadinami atlaidai.Rankinuke laikiau pasiruosusi pinigus.Pas juos pilna sveciu.Vienas dedule pradejo man aiskinti kad tipo va vyro tevas skolingas 200$ ir neatiduoda...vienu zodziu tevai buvo visiems pasiskunde , kad as jiems neatiduodu pinigu ir primokino ta dedule taip kalbet Nuo to laiko niekaip negaliu atleist uosviams.Nors matomes du kartus per metus.Visaip stengiuosi pamirst , bet tikriausiai i viska reagavau taip jautriai , nes laukiausi ir buvau likus be vyro uznugario Sutinku kad reikia tevams padeti , bet tik ne baliams ruost ir visa gimine vaisint.
taupo tie, kurie turi is ko taupyti.
Mamyte- manau tu to niekada nepamirsi...
Kadangi tave iskaudino tikrai artimi zmones... Stenkis sypsotis jiems i akis niekada neparodyk , kad vis dar jaudiniesi.
As taip ir darau
Sorry, bet kazkaip nelabai suprantu ko jus cia putojates... O kodel tevai turetu padedineti pilnameciams vaikams? Jus ka, invalidai, ranku koju neturit, kad uzidirbti sau ir savo vaikams?
Man tevai nuo 16 metu pasake, kad smulkiom islaidom nebeduos, nes as jau galiu uzidirbti pati. Papykau papykau ir isidarbinau ketvirciu etato... Dauguma mano klasioku, beje, irgi po pamoku eidavo dirbti, nors chebra buvo susirinkusi neeiline, 100% visu tevai buvo su aukstaisiais ir tikrai nei vienas neskurdo... Iskart baigus mokykla isidarbinau pilnu etatu naktinej pamainoj plius dar gaudavau stipke is univerkes. Kai susiruosem tuoktis, pirmas mano tevu klausimas buvo, o ar galesit vaikai save islaikyti... Nors gyvenom pas tevus, ir uz buta savo dali mokejom ir maista sau pirkdavom. Net minties nebuvo, kad galima is tevu imti. Jiems patiems reikia: ir vaistams, ir geresniam drabuziui, ir skalsesniam duonos kasniui. Uztenka jau to, kad uzaugino iki pilnametystes nieko negailedami. Kai issikelem gyvent atskirai, pradejom kas menesi moketi "duokle" , kiek galim, bet abieju tevams po lygiai. Aisku tevai tu pinigu neisleidzia, bet uztat esam garantuoti, kad jiems niekada neteks zemintis ir prasyti is savo vaiku "ismaldos" jei kada iskiltu nenumatytai dideliu islaidu. Tiesiog taip yra, kad seimai su mazais vaikais isties tu islaidu yra labai nedaug: savo buto turet neapsimoka, nes vaikai vis vien bet kuri busta poros metu begyje "nunesioja". Baldus irgi geriau pirkti papigiai, kad po to nereiktu gaudyt infarkto, kai mazekas apsivemia ant sofos, iki tiju metu vaikui zaislu praktiskai nereikia, nes patys jo "mylimiausi" zaislai yra mama ir tetis, na, o pirkti brangius drabuzius sliauziojimui po purvynus - ismetimas pinigu i bala pilna ta zodzio prasme. O va dabar pasakysiu kodel mes taip darom. Ne, mes ne katalikai ir pomirtiniu gyvenimu irgi netikim... Tiesiog gyvenimas labai trumpas ir vienintelis imanomas rojus yra cia, zemeje... Teisingai sakoma, kad laimes uz pinigus nenupirksi, bet ja galima "nupirkti" artimui savo ir ji bumerangu sugris atgal pas tave ... Tie kas turi savo vaiku jau supranta, kad niekas niekada nieko nemyles stipriau, nei tevai myli savo vaikus. Tiesiog stipresne meiles rusis is principo neegzistuoja, taciau pasakyti savo tevams, kaip esi dekingas uz ta besalygiska akla meile - be galo sunku, tiesiog nera pakankamai geru zodziu, o kur dar tos isdavikes asaros, kurios vos susiruosus kalbeti smaugia gerkle.... Kur kas lengviau tevus lepinti: siusti pinigus, pirkti dovanas, igyvendinti ju slapciausias svajones. Ir, beje, tai pati pelningiausia is visu imanomu investiciju... Ir yra dar vienas dalykas. Kai musu vaikas buvo ka tik gimes, karta netiketai prisiminiau pokalbi vykusi tarp manes ir tevo pries gera desimtmeti, kuriame jis prasitare apie savo didziausia gyvenimo svajone. Ta svajone buvo tikrai brangi pinigine prasme, o tuomet as buvau biedna kaip lauko pele, matyt todel tevas nepasibaimino jos atskleisti, nes tikrai zinojo jog as to "neikasiu" prie geriausiu noru. Pries vaiko gimima mes buvom siek tiek pasitaupe, nes neisivaizdavom kiek gali buti islaidu. Ir sove tada mintis padaryti siurpriza ir igyvendinti ta svajone. Mano vyras igi buvo abiem rankom uz. Kaip tarem, taip padarem. Va tada as pirma ir paskutini karta gyvenime maciau teva verkiant is laimes. Po puses metu tetis staiga mire. Siandiena as drasiai galiu pasakyti, kad nera didesnes laimes gyvenime, nei ta, kad laiku suspejai parodyti kazkam, kaip labai jis tau brangus. Kol dar nevelu.Kol dar gali tave isgirsti. Kol dar yra kam pasakyti. (Likimo ironija - savo siurpriza as paveldejau, o siandienine jo verte dvigubai didesne nei suma, kuria mes i tai sukisom. O juk galejo tos santaupos prasivolioti banke...)
Ne i tema, bet negaliu sutikti... Seimai su mazais vaikais islaidu yra tikrai daug. Savas bustas visada gerai, vaikai jo nesunesios taip, kad bus nebegyvenamas, o ir siaip galima remonta pasidaryti. Baldu musu vaikas nera ne karto suvemes ar apvemes. Noreciau ir kad musiskiui zaislu nereiketu, kad tevas arba as pabuciau jais, na bet mes irgi ne leles, ne masinos, negalim visada atlikti zaislu paskirties. I lauka nebutinai reikia rengti brangiais drabuziais, na bet miestan, sveciuosna ar pan. su sudriskusiais irgi nevesi... na ir siaip nesinori savo vaiko drapanomis rengti. Daug kainuoja sveikatos draudimas, maistas, laisvalaikio praleidimas (muziejai ir t.t., susidaro sumele), na kad ir tas benzas kainuoja nemazai (cia atstumai gi nemazi). Tiesa, dar aukle daug kainuoja. Na, tikrai nemazai islaidu O rasant i tema... tai sutinku, kad negrazu is savo tevu islaikymo tiketis, kai pats gali savo rankomis ir protu uzsidirbti. Uz tai, kad mane tokia tevai isaugino ir uz visa ka jie man dave, as niekada nesugebesiu "atsilyginti"
As irgi negaliu sutikti... Taip, remonta galima pasidaryti, bet jaunos seimos tevams paprastai labai aktualus klausimas yra karjeros darymas. Aisku priklauso nuo specialybes, bet musiske yra tokia, kad sededamas vienoj vietoj dideliu aukstumu nesturmuosi. Paaustinimai yra rutininiai, kiekvienais metais, plius, jei bosas patologinis gerietis, pasitaiko neplaniniu... Pereiti is vienos labes i kita tos pacios istaigos ribose - sudetinga kaip sokti su gervem. Yra nerasyta taisykle, kad bosai stengiasi nepervilioti "svetimu" kadru del sventos ramybes ir geru tarpusavio santykiu. Vienintelis tikrai geras budas jauciamai padidinti savo pajamas - kas 2-3 ,metai keisti darboviete. Jei pasiseka, naujoji buna tame paciame mieste, bet tikimybe, kad tai bus arti namu - lygi beveik nuliui (velgi priklauso nuo to kokioj srity dirbi). Jei esi priristas prie gyvenimo vietos - gresia prasitampymas kas diena kone po pora valandu kelyje, o kuri seima su mazais vaikais tai gali sau leisti? Jei nuomojiesi buta - jokiu problemu. Dar dazniau tikrai geri darbo pasiulymai pareina is kito miesto ar net valstijos. Cia, jei turi nama, velgi jis tampa kliutimi karjeroje, arba galvos skausmu kraustantis... Jei tavo vaikas dar neveme - tu laiminga motina ir vadinas niekada neturejot tokio "malonumo, kaip cia vadinamasis "stomach flu", kuomet gali atsitikti taip, kad apvemta ir aptriesta bus viskas, nes buna atveju kai tiesiog fiziskai nebespeji keisti drabuziu, patalynes ir pan. Kam puostis einant i miesta? Ka tada daryti, kai trimetis pritupia pakedenti dulkes salikeleje, parpuola lekdamas parduotuveje ir pan??? Koks skirtumas, jei matosi, kad drabuzis panesiotas, bet jis yra nepriekaistingai svarus (iseinant is namu...) O i svecius mes vaikstom tik pas draugus. Jie ka, mano vaiko nemate, kad pagalvos apie ji blogai vien del to, kad jo kelniu keliai matomai pagyvene audringa gyvenima??? Svarbu, kad tvarkingi ir neskyleti. As irgi noreciau savo vaika rengti graziai, garbes zodis noreciau, bet negaliu. Ne del pinigu stygiaus, o tiesiog, kai as matau kaip jis su kokiu zavulingu kostiumeliu ir purvo verda kose ... man tiesiog zandikaulius surakina, o vat kai zinau, kad as jo visa vasaros garderoba supirkau garage sale uz $20 - man dafeni, nes jei neatsiskalbs, as lengva ranka ta drabuzi tiesiog ismesiu. Buna vaikai, kurie nemegsta purvinu zaidimu, bet maniskis ne toks ir as nenoriu jo "dusinti" gadindama jam vaikyste perspejimais, kad piesdamas butinai galvotu apie savo maikutes svaruma, arba ziaisdamas aiksteleje galvotu apie kelniu uzpakalio likima... Ateis ir tam laikas, bet tikrai ne dabar. Dabar man uztenka to, kad jis sventai laikosi svaros ir higienos valgydamas ir miegodamas. Draudimas atsiremia i karjera. Jei stumiesi pakankamai greitai, laiku pavyksta isplaukti i vandenis, kur didziaja dali seimos sveikatos draudimo apmoka darboviete. Tuomet nebelieka ir problemos. Muziejai. mes savo trimeti vedam tik i nemokamas ekspozicijas, nes kol kas dar nepavyko jo sudominti. Max. islaiko semesi 15 minuciu, o po to prasideda lakstymai ir karstymaisi nelaiku ir ne vietoj. Nesakau, kad nereikia vesti, bet sitokiame amziuje investuoti i sitokia veikla tikrai dar neverta. Tuo tarpu prasiurenti lapuose parke be problemu sugeba 4 valandas ir dar tenka jega temptis namo...Visokiems vaikiskiems darbeliams medziagos irgi nekainuoja: pagaliu, lapu, plunksnu ir smelio pilnas kiemas. Kartonas - nereikalingos cereal dezutes. Vietoj spalvoto popieriaus naudojam reklaminius flyer'ius. Dargi graziau gaunasi. Kainuoja tik klijai ir laikas, kuri praleidi su vaiku uzsiiminedamas tais "menais". Taip, mes ziaurus, mes samoningai ribojam zaislu skaiciu namuose, bet gal todel vaikas ismoko paprasciausia medzio saka panaudoti ir kaip arkli, ir kaip benzino uzpylimo pompa, kaip sketi, kaip karda, kaip kastuva, kaip piestuka ir... kaip vaiduokli. Sunki vaikyste, mediniai zaislai. Uztat stebuklingai veikia fantazijos ugdyme. Vienintelis dalykas ant ko netaupom - knygos. O gal vaikui ir nereikia tu leliu ir masinu: deze nuo popieriaus kuo puikiausiai gali atstoti masina - isilipai ir burzgi. O jei dar is vienkartiniu leksciu priklijuoji butaforinius ratus ir vaira... Kuo ne limuzinas? Vaiko mes nelinksminam, tevai - ne klounai. Tiesiog nedraudziam jam buti kartu kai ka nors veikiam: darom valgyt, plaunam indus, tvarkom kambarius, plaunam masina ar geriam rytine kava. Mes tiesiog neatstumiam jo noro "padeti". Uzknisantis dalykas? Neabejotinai! Nuostolingas? Net labai, bet juk savas vaikas, ko del jo nepadarysi. Maistas. Benzinas. Velgi, kai nuomojiesi buta lengviau rasti kompromisa: arti darbas, arti parkas, arti darzelis (dazniausiai tai day care priklausantis darbovietei, taigi tuo paciu ir i darba vaziuoji ir vaika vezi), o apsishopinti uztenka ir karta per savaite. Ne kazi kiek iseina. Isskyrus keliones. Vat, kad day care galetu buti pigesnis - tikrai sutinku.
Is tiesu... aplinkui visoms draugems pagrinda po kojomis padejo tevai, bet ne visi tevai per savo gyvenima sugebejo uzgyventi ir sau ir vaikams. Mano mama pilnai save islaiko, o reikalui esant palepina musu seimynele maloniomis staigmenomis. o vyro tevai, tiksliau mama jau nuo seno priprato prie "nukritusiu pinigeliu" dar iki musu vestuviu vyras jai siusdavo perlaidas, nors tikrai gyvena neblogai, todel susiruosiant pas juos visuomet paruosiam koki simtuka plius maisto savaitei ir siaip ko reikia.
Foxenai, nu niekas man neįrodys, kad nuomotis būstą apsimoka labiau, nei pirkti nuosavą. O jeigu teigiat, kad maistas ir visas kitas vaikų išlaikymas nekainuoja, tai matyt vien kruopom vaikus ir maitinat (arba gaunat pieną-mėsą-daržoves iš giminių kaime ir tai jums nekainuoja nė Lt).
Maisto gaminimas mažam vaikui (ne bet kokio, o kokybiško) man bent jau kainuoja nemažai. Aišku, yra visoki požiūriai į vaikų poreikius, ir man toks požiūris, kad vaikui tiks bet kaip kad tik pigiau - nepriimtinas. Vaikui reikia erdvės, todėl ir būsto reikia normalaus, patogios, natūralaus pluošto ir praktiškos aprangos, sveiko, pilnaverčio maisto, lavinančių žaisliukų, knygučių ir t.t. O visa tai kainuoja. O dėl vaikų rėmimo ar nerėmimo iš tėvų pusės negali būti vienareikšmiško vertinimo. Manau, padeda tie, kurie gali tiems, kuriems tos paramos reikia. Gali vienu metu būti vienaip, kitu metu - kitaip. Tik skaudu, suprantama, kai viena pusė (tėvai ar vaikai) beprasmiškai švaistydami pinigus sėdi kitai pusei ant galvos ir reikalauja paramos, nors remti nėra iš ko.Apie tai čia ir kalbama daugiausia. |