Dėl kakučių Naitas ko gero šaunuolė O Alchemie ko gero nepagavo esmės

Kakutis mamai - tai taip intymu ir asmeniška. Prie ko čia viešas ''valio'' ir atlygis? Kodėl asmeninė padėka geriau nei viešas džiaugimasis ir plojimas katučiu? Ar tu pasimylėjusi su vyru visiems skambini apie tai girtis, kad kiti tau paplotų. O gal net tikiesi atlygio po to iš kažko kito? O gal po to geriau jausti dėkingumą vienas kitam ir pažiūrėti į akis? Čia pamąstymui.
Dėl ryšio su psichologu. Nu moterys, tikrai tiesa, kad kiekvienas skaito ir perskaito tai, ko jam reikia, o ne ką rašo rašantysis. Nu kur aš rašau apie savo ryšį su psichologu? Nu niekur - aišku, aš ją giriu, žaviuosi, ji man autoritetas. Bet rašau aš visai ne apie tai - rašau apie ryšį su savo vaiku. Atkreipkit į tai dėmesį. Aš suradau ryšį su savo vaiku, gydžiau savo santykį su vaiku, o ne su psichologu. Psichologė man tik padėjo. Aš nekūriau su ja savo kažkokių ypatingų santykių. Ir apskritai, aš buvau tokioj padėty, kad man nerūpėjo - bus gera ar negera, palengvės ar nepalengvės, man tikrai reikėjo pagalbos ir aš ją priėmiau be jokių svarstymų - sėdėjau jos kabinete ausis ištempus, linksėjau galva, viskam pritariau ir be kažkokių kritinių svarstymų vykdžiau jos rekomendacijas. Aš tiesiog galvoju, kad jei jūsų vaikams pasidarytų kažkas panašaus kas mums buvo, atrastumėt tada ir jūs visus reikalingus jums ryšius, kad tik padėt savo vaikui. Matyt nėra jums taip blogai dar

O toliau aš terapinausi pati - perskaičiau daug knygų, daug meditavau ir mąsčiau (naktimis, nes kankino nemiga - depresijos požymis) ir iš gautų žinių man pradėjo dėliotis labai įdomios įžvalgos ir sprendimai. Dabar vaikštau pas kitą psichologę (ne vaiko), nesu labai sužavėta ja, bet man tai nerūpi. Man rūpi kaip aš sprendžiu vieną ar kitą problemą ir specialisto kometaras bei patarimas. Jokio ryšio aš neieškau. Iš kabineto išeinu dažnai suirzus ir pikta, bet žinanti ką toliau daryti ir pasitikinti savim.

Na jau lyg ir viską parašiau, kokių taškiukų tau dar trūksta, skruzdėda?

Mano vaikas kalba.

Aš suradau ryšį su juo. Išmokau valdyti tą ryšį. Išmokau daug visokių metodikų, kaip nepasimesti kasdienėse situacijose. Išmokau žvelgti kitaip.

Tau, skruzdėda, norisi, kad tau kažkas imtų ir sudėliotų taškelius, parodytų kelią, paguostų ir pakylėtų. Kitaip tavo protas sako ''trūksta įrodymų''. Pasikliauji vien savo protu. Esi tiksliukė? O gal žaidi žaidimą ''aš bėgu, o jūs mane gaudykit''. Ir jokia ne tiksliukė iš tikrųjų, bet po tiksliukės kauke slepi šitą žaidimą. ''Gaudykit kiek norit, aš vis tiek pabėgsiu, įrodinėkit kiek norit, nepatikėsiu''. Nebent kūju priplotumėt, na tada gal gal gal .... patikėsiu, o gal ir ne

Aš irgi tokia truputį esu. Bet išmokau įžvelgti šitą savo prigimtį bandau ją suvaldyti, kad daugiau man nekenktų

Keli Mutu, as pamenu is musu pokalbio, kaip minejai apie dovanojima kakuciu ir t.t. jei man dovanoja dovana, as dziaugiuosi man tai naturalu, ir tai nera viesas lakstymas ir saukimas valio. Su sunum pas mus vykdavo pokalbiai tulike as jam kojas laikydavau, akd i klozeta neigriutu ir jis proceso metu amn ismintis barstydavo taip tai budavo labai intymus laikas mano ir jo, galima sakyti, akd nebuvo apdekos, bet buvo buvimas kartu tuo metu, kas sakysim yra gal ir lygybes zenklas. Kaip supratau is to musu pokalbio tavo vaikui bedos su tais reikalais buvo butent delto, kad nebuvo padekos gal ne visai teisingai supratau kadangi mano vaikas bedu su situo nera (bent kol kas mazajai nera, o sunui ir nebuvo, nors jo draugui vienmeciui buvo dideles bedos ) as manau, kad ta padeka as tiesiog intuityviai perteikiau kitokiais dalykais
Beje..vakar buvome gimtadienyje, mano drauges, su kurios vaiku mano sunus yra pries pora metu sukonfliktaves..anas dar vis prisimena ir nesikalba su maniskiu o mano sunus nuo to ivykio padare pazanga (nu as cia pasigirsiu) jis padare isvada ivardijo pavydo jausma del gimtadinu, rado buda kaip sutvarkyti savo emocijas, jei jam gimtadienyje kazkas nepasiseka, nelaimi ir pan. ir jau sia vasara i gimdienius ejo ir dovanas pirko, pavydo praktiskai nebeliko as juo labai didziuojuosi, nes kaip supratau tas berniukas, nors normalios raidos, deja turi per pykcio laikyma ir ambicija dideliu bedu su emociju valdymu seimoje situacija tokia, akd tikrai nepades to ismokti

Nu net nezinau, ar esu tiksliuke, tiesiog dirbu tiksliukiskos srities darba jeigu apie specialybe kalbet, bet zinau, kad esu tiesi ir ne visada sugebu pagauti, ka zmogus norejo pasakyti, jeigu jis nesako tiesiai sviesiai ir paprastai. Tai is to ka parasei man visvien neaisku, ( ...nu man gal ir aiskiau), bet manau kad kitoms irgi nelabai. Nugi matai pati, kad interpretuoja, kas kaip nori. Nu bandau sakyt kaip supratau: tu nori pasakyt, kad viena diena supratai, kad neturi su savo vaiku rysio? Tada nuejai pas psichologe ir isdestei "neturiu su savo vaiku rysio ir prasau man padet" ir psichologe tau padejo. Teisingai supratau? Ar per daug tiesmukiskai? Ir tas atrastas rysys su vaiku vaikui padejo kame??? Kalboje, pasitikejime savimi, savarankiskume, kame dar?

Jeigu rimtai , as nieko nesupratau ir apie "begu - gaudykit" . Rimtai nesupratau, ka norejai pasakyt. Sakyk tiesiai sviesiai Realiai tai man paciai ne itin kyla daug klausimu, todel kad esame susirase ir zinau daugiau. Klausiu, nes galvoju, jog tavo patirtis gali padeti kitiems. t.y. klausiu ne del saves , o del visu sio forumo dalyviu ir del taves. T.y. jeigu rasai, tai kad viskas, ka rasai, butu geriau ir silciau priimta.

Anksciau esu lankiusis autistuku forume, tai ten kazkas parase tokia minti, jog jeigu vaikas nekalba, jis turi autizmo bruozu, tai reiskia jog kalti seimos santykiai, seima. Oj oj oj, kaip tas dalyvis buvo isplustas. Kazkiek gal ir turejo jo pasisakymas tiesos, bet si mintis buvo visiskai nepriimta, nes nebuvo tinkamam formate pateikta. Gal reikejo pasaku/istoriju terapijos.

įdėkite ir Panevėžio pedagoginę psichologinę tarnybą
http://www.panppt.lt/

Jau tik kitoje temoje idesiu negaliu svetimos zinuts redaguoti

Kažkam pasirodė juokinga, o man labai gaila... logopedės. Ji primygtinai stengiasi suteikti kuo daugiau informacijos (komentuojant darbo eigoje tai kaip tik yra lengviausia ir suprantamiausia Jums pačiai), o Jūs atkakliai vengiate tos informacijos.
Džiaukitės, kad logopedė įsileidžia į pratybas ir viską aiškina, kaupkit tas žinias. Ne krapštykite nosį, o konspektuokite pastabas. Jos labai pravers, kai logopedė prašys įtvirtinti įgūdžius namuose.
O gal nė neketinate to daryti?.. Tuomet priminsiu, kad vaiko kalba ir visi kiti spec. poreikiai - tėvų kasdienis rūpestis. Logopedas yra mokytojas, patarėjas, konsultantas, o tėvai - ta didžioji jėga, kuri atlieka visą juodą darbą, įtvirtinant įgūdžius. Be tėvų pagalbos logopedo darbas minimalus.

Čia ne tas atvejis, kai vaiko kalbą komentuoja "bobutės troleibuse", draugės, tetos... Replikos iš pašalies žlugdo vaiko pastangas, o logopedo komentarai atkreipia vaiko dėmesį į tai, ką jis daro negerai. Vaikas turi žinoti, ką jis daro blogai ir kaip reikia daryti gerai, kad galėtų skirti geros-blogos kalbos pavyzdžius. Jei niekas neatkreips vaiko dėmesio į tai, jam bus labai keblu susigaudyti, ko iš jo norima ir ko turėtų siekti. 4 m. turi dar labai menką savireguliaciją, todėl Jūs turite jam padėti.

su Klopedija. Pradzioje darbo su logopede as irgi sedejau ir del vaiko ramumo ir del patirties. Turiu pasakyti, kad is tu metu, kur sedejau pamokoje as gavau tiek info, kad cia vis dar dalinuosi ir dalinuosi Tiesa, ne viskas man isejo namie, nesas ne logopede ir manes vaikas daznai neklausydavo, jei abndydavau uzsiimti, kaip ji, bet radome kitus budus, zaidimus ir t.t. Blogai, kai kalba apie vaika va jis musesi, negeras, ir t.t. darzelio aukletojos, ka turetu apsakyti tevams, jog sie bandytu aiskintis situacija, reguliuoti vaiko legesi, logopedas NESAKO, akd jusu vaikas blogas ar ten toks anoks, jis sako apie vaiko kalba ir elgesi, kas nera lygu, jog VAIKAS netikes. Psichologai beje pabrezia, akd vaikas yra geras, tik jo poelgis negeras..taigi bandykite atverti akis ir ausis

na ką.mes iš ppt gavom ,,motorinę alaliją'' nujautė man ,tai biški jau pasiskaičius buvau... dirbsim ir lauksim rezultatų...nors nuotaika net nežinau,liūdna kažkaip..

Patirtis rodo, kad čia - tikrai ne pati baisiausia diagnozė. Tiesiog labai daug dėmesio skirti reikės bendrosios ir ypač smulkiosios motorikos, artikuliacijos aparato lavinimui.

galima smulkiau
pagal dick motorika mūsų neprasčiausia

Tą patį norėjau ir aš parašyti.

uhu, džiaugtis, o ne piktintis reikia, kad logopedė taip stropiai ir sąžiningai dirba, nesislepia už uždarų kabineto durų su vaiku nuo tėvų ausų ir akių.

Jei manote, kad visos Jūsų vaikelio problemos bus sprendžiamos ir išspręstos tik logopedo kabinete, o Jūdų tai neliečia, nes tai tik logopedės reikalas ir darbas, tai labai klystat. Logopedė Jums nori duoti gaires, parodyti, kaip reikia dirbti su vaiku. Naudokitės proga. Ji dirba kartą ar du per savaitę su Jūsų vaiku. O Jums tenka kasdienis bendravimas su vaiku ir lavinimas pagal galimybes namuose. Sunkoka, bet taip būtų geriausia.

Asmeniškai aš siusdavau už uždarų logopedo kabineto durų laukdama vaiko. Nežinioje... Negalėjau žinoti, kaip dirbama. Įsitikinau, kad tuo metu nebūtinai kiekvieno užsiėmimo metu dirbama su mano vaiku Kiek galima skirti dėmesio vaikui, ypač su rimtesniais kalbos sutrikimais per pusvalandį, jei jis dalinamas su kitu vaiku ir nebūtinai po lygiai ar atitinkamai poreikiui?

Tačiau ta pati logopedė leisdavo man sėdėti kabinete, jei neateidavo kitas vaikas. Ir tada tai tikrai pasisemdavau žinių. Už tai jai AČIŪ.

Visų savo patirčių su logopedėm nepasakosiu, bet jos davė postūmį mano dukrelei užmezgant kontaktą su žmonėmis ir man šiek tiek žinių, supratimo kas ne taip ir apie būdus, kaip padėti vaikui. Esu tikra, kad visa kita - mano darbas ir reikalas.

Na tai ką jau čia... daug kartų buvo rašyta: artikuliacijos aparato mankšta (galėčiau atsiųsti pratimėlių į el.p.), rankų pirštukams daug darbo (plėšyti popierių ir aplikuoti, lipdyti, varstyti, karpyti pagal kontūrą ir t.t. Taip pat masažuoti delniukus, pirštukus. Labai gerai ir vaikui smagu sugrūsti plaštakas į žirnius, pupeles, ryžius ir gniaužyti juos); pagal galimybes lankyti kineziterapiją, masažus ir t.t., ir pan...

aš sėdėdavau ir prašydavaus leisti pasėdėti... kad suvokčiau kas vyksta, ir kaip vyksta.


Bet Tu teisingai parašei Aš parašiau apie tai, kur man po šiai dienai labai skauda. Ta psichologė bandė išgydyti mano ryšį su uošviais. Atsiprašau, aš to nepaminėjau... Kadangi ji taip teigiamai apie juos kalbėdavo, tiek improvizuodavo, kad man net jau būdavo bjauru viską neigti.. kartais ji mane priremdavo savo argumentais, ir jausdavaus saugi ir tikinti ja pačia. Na, kad ji išmano savo dalyką.. bet labai greitai viskas subliukšdavo..
Ta psichologė pabandė ateiti iš toliau į mano ryšį su vaiku.. pabandė pirmiausia pagydyti ryšį su jo seneliais.. bet aš negaliu jiems atleisti ir jau niekada neatleisiu. Viskas? sugadinau ryšį su vaiku? Ko gero... nes aš jaučiuos kaip tas laukinis paukštis.. kai kas nors svetimas įkiša savo smirdančias rankas į jo lizdą, liečia kiaušinius ar mažus paukštukus, jis jį palieka...

O jeigu vaikui visa šita veikla yra neįdomi ir jis jos atsisako?

ačiū,visą tai pastoviai darom ...patinka jai darbeliai ir daržiuke ir namie,galgi prasilaušim kada nors

Skruzdėda,

1. Tegu interpretuoja kaip nori ir kaip kam reikia Man tai kas. Man svarbiausia, kad aš išlipau ir pasakiau visiems, neslepiu šito. O visa kita - jau ne mano reikalas. Aš, nors ir buvau perskaičius daug visokių psichologijos knygų, nebuvau supratusi dėl savo ryšio su vaiku nieko. Bet užteko keleto psichologės ''bakstelėjimų'' ir man viskas paaiškėjo. Bet negalvokit, kad paaiškėjo sėdint kabinete - paaiškėjo, kai visą gautą teoriją pradėjau teisingai taikyti praktikoje ir kai ėmiau matyti efektą.

2. Yra tokia psichologijos teorija apie žaidimus. Apie juos man irgi užuominomis kalbėjo psichologė, bet išsiaiškinau iki galo viską tik šią vasarą. Oi kiek ten daug reikėtų tau paaiškinti - visą traktatą parašyti. Esmė trumpai - visi žmonės žaidžia žaidimus tam tikrus. Tie žaidimai yra gerai, bet iki tam tikro lygio. Jei žmogus perdaug užsižaidžia, tai ima kenkti ir jam ir aplinkai. Žodžiu ten tokie subtilūs dalykai, labai daug aiškinti. Gariau pati pasiskaityk knygose

3. Radau ne vienoje vietoje dėl autizmo, kad tai - visos šeimos santykių problema. Apie tai ir Lapino knygose ir kai kurių amerikiečių psichologų knygose yra (tik dabar tiksliai negaliu atgaminti, kur konkrečiai skaičiau).

Apskritai visos psichinės ligos kai kur apibūdinamos kaip visos šeimos santykių rezultatas. Ne tik psichinės - ir psichosomatinės tokios kaip astma, alergijos, skrandžio opos ir kt. Kad tas ligas palaiko visa šeimos sistema, nes pažiūrėjus tam tikru kampu - visai šeimai tos ligos pasirodo naudingos.

Beje atsimenu ir savo vaiko psichiatrės žodžius, kad šiuolaikiniam pasauly vyrauja toks atstumiantis ir nepriimantis bendravimo būdas, kad žmogus nuo gimimo jaučiasi absoliučiai vienišas. Ir tada jos žodžiai: ''nuo to ir prasideda visos psichinės ligos''.

Aišku, aš neturiu tokios praktinės patirties, kad patvirtinčiau, ar paneigčiau visa tai dėl tokių rimtų ligų. Bet kartais pamąstau ir jaučiu, kad maždaug įsivaizduoju kaip tai vyksta ir kad tai ko gero tiesa.

Na, va pamėginau vėl tave ''vytis''. Ką darbar, skruzdėda, darysi? Ar bėgsi toliau, sakydama ''tikrai nieko nesuprantu, tai parašyk man tiesiai šviesiai''? Ar gal baik žaidimą, sustok, pagalvok ir daryk, ką nuspręsi.



Naitai, nori mano nuomonės? Aš manau, kad svarbiausia susitvarkyti toj pagrindinėj šeimoj - Mama, tėtis, vaikai. Tada savaime išsispręs visi kiti ryšiai. Prie ko čia uošviai jūsų šeimoj? Tu neteisingai galvoji, o psichologė negali tiesiai sakyti, kad tu neteisingai galvoji, ji turi užvesti tave ant kelio, kad tu pati tai suprastum. Tai toks universalus (ir tikrai teisingas) metodas, kad žmogus turi pats suprasti ir nuspręsti. Taigi gydyti santykį reikia pirmiausia su vyru ir vaikais. Aš čia biški nusikalstamai tau sakau, teisindamasi, kad nesu psichologė ir etika man tai leidžia

O tada pamatysi kaip lengvai nuspręsi, kas yra tavo uošviai ir ką su jais daryti.

Sakau tai iš patirties, ką padariau aš su savo mama.

Naitai, vyras ir vaikai. Štai kur tavo šeima. Viskas nuo tavęs joje priklauso. Nuo jūsų penkių

Jei psichologė bandytų gydyt mano ryšį su vaiko seneliais - visais keturiais, tai turbūt būtų paskutinis kartas, kai lankausi pas ją... Turi būt kitų kelių...

Bet labai sunku kažką suprast, kai nesuprantu, kas turima galvoje, kalbant apie ryšį su vaiku. Ar tai kažkas tokio nerealaus, ką reikia atstatinėt? Ar jis gali būti apskritai blogas ir sugadintas, kai vaikas dar mažiukas?

Gali. Jei tave mama augino iškraipytai, jei seneliai buvo tokie ir taip toliau ir taip toliau.

Alvyda, tai labai sudėtinga paaiškinti. Tuo labiau raštu. Gyvai ne iš karto suprastum, o ką čia apie internetą bekalbėt.

Čia reikia specialiai lavintis apie tai, domėtis, galvoti...... Ir manau, kad vis tiek gyvai bendrauti su tuo išmanančiu specialistu, taip pat stebint, kaip jis bendrauja su jumis ir jūsų vaiku.

Lengviau yra numoti ranka ir pasakyti ''netikiu, nesąmonė''. Ir tai yra jūsų teisė beje

Yra kitų kelių - astrologija, būrėjos, karma, sensokorekcija

Neišdrįsdavai net psichologo kabinete deramai užpykti ant uošvių ir pačios psichologės Kas tave išmokė tokio nuostabaus mazochizmo ir kuo jis tau pačiai naudingas Kuo jis naudingas tavo uošviams?

Iš to, ką parašei, manau, kad psichologė gerai dirbo savo darbą. Tik tau pritrūko tavo pačios tam tikrų įžvalgų

Na taip, sutinku... Tiesiog kiekvienas matyt tikimės, kad duodame daugiau, nei esame gavę... Ir aš noriu tuo tikėt... Nors numoti ranka neketiniu ir pasakyt, kad nesąmonė - taip pat...

Sakydama "kiti keliai" tikrai turėjau galvoje ne tai - o suabejojau, ar būtina atstatinėti ryšį su seneliais. Tiesiog įdomu, ar neužtenka suvokti, kas buvo daroma ne taip, kokios klaidos velkasi iš kartos į kartą? Tiesiog nesuvokiu, kam man pvz. atstatytas ryšys su tėvu eks alkoholiku, kuris man į akis pasakė, kad aš ne jo vaikas ir nemačiau jo 17 metų ir kuris mano vaikystėje paliko tik juodus prisiminimus - ar tokio žmogaus reikia mano ir mano vaiko gyvenime?

atrodo, gaudau mintį.. ir esu nusprendus, kur yra vieta mano šeimos.. bet kartais mano šeimą pradeda ardyti svetimos smirdančios rankos - uošviai. Vyras niekaip negali nusikirsti bambagyslės, ir tai aišku kažkaip ateina į mūsų vaikus.. visai tikiu, kad ligos eina iš šeimos santykių.. dar labiau tikėčiau, jeigu autizmas eitų su trečiu vaiku, ar bent jau antru.. nes kol gimė pirmagimis, ir pradėjo ryškėti jo diagnozės, santykiai su vyro familija nebuvo dar tokie komplikuoti. Priešingai, atrodė viskas netgi gražu... nors užslėptus durnumus mačiau ir skyriau, bet vaidinau, kad nepastebiu, kad toleruoju, kad žmonės gali būti visokie... blemba... išmėčiau tiek metų...


cha cha... kiek reikia iškentėti, pažinti, suvokti, kad suprastum, kad tarmim mano tėvai mane augino iškraipytai ... na aš apie savo tėvus taip niekada nepasakyčiau.. bet va apie uošvius.. savo vaikams totaliai sulaužė gyvenimo stuburus... totaliai.. dukrą augino tam, kad ji juos nukaršintų senatvėj, neleido su bernais draugaut, ta dabar matyt pasąmonėj siautėja iš piktumo dėl nesukurtos šeimos, neišnaudotos motinystės; sūnus augino tam, kad šie jų dukra, savo seserim rūpintųsi. O marčios - svetimos. Tik va anūkai yra savi.

Tema apie vaiko raidos problemas.. nekalbėjimą.. bet tai tikrai turėtų ateiti iš šeimos..
Papildyta:

na bet tada kas yra tolerancija? Aš labai nuoširdžiai nekenčiu anos pusės.. susigadinau sau sveikatą po jų apkaltinimo dėl vaiko bėdų.. Jie kaltina mane tokiais gan materialiais dalykais - aš nėštumo metu dirbau jų nuomone pavojingą darbą ir tai pakenkė vaikui. Nors kiek klausiau genetikų, neurologų, nėra niekur apie tai pastebėta... O aš matau, kad jų visa gyvensena yra ištisai psichinei sveikatai pavojinga.. nors iš šono - eilinė, tvarkinga, pamaldi ir darni šeima.
Mano tėvai kai susipažino su jais, tai jiems labai jie patiko.. Mama vis sakydavo - neužgauk, jie vyresni, nusileisk - jie vyresni.. Aš neužgaudavau, nusileisdavau, nutylėdavau.. biškį laužiau savo stuburą, kad tik mamos savo neužgaučiau.. Hmmm.. gal ir buvo šiek tiek mazo....

Čia neina kalba apie bendravimą su tuo, su kuo tu visai nenori ir nenaudinga tau bendauti. Čia ryšys - visa sistema santykių. Santykis čia ne materialus bendravimas, tai tokia dvasinė būsena, išreiškianti tavo poziciją.

Na sudėtinga čia. Bet reik gilintis jei nori kažką suprast.



Man patinka kaip tu mąstai

Aš pilnai jau suvokiau, kad mano vaikas nekalbėjo dėl psichologinių priežasčių. Nežinau, kaip ten su sunkesnėm ligom, bet pilnai įsivaizduoju kad ir taip gali būti.
Papildyta:


Galbūt konfliktas - tiesos atvėrimas - išgelbėjo tavo kitus vaikus

Tai kad Jūs ant jų tikrai pykstate. Kodėl čia KeliMutu nusprendė, kad nemokate to daryti Ne Jūs viena taip ,,mylite" savo uošvius

Tiesą pasakius, nesupratau: ar uošviai kaltino Jus, ar Jūsų darbą

Kai kas, manau, sakytų, kad reikia susivaldyti, susitvardyti. Susitvardymas - tai ne tik nuoskaudos nurijimas ir nutylėjimas. Tai ir gebėjimas ramiai pasakyti kitam, kad jis įskaudino, kad su jo nuomone nesutinkam. Tuomet blogos emocijos nesikaupia viduje, netampa tiksinčia bomba, kuri vieną kartą sprogs. Ir tai nieko neįskaudintų.

Bet nepatarinėju taip daryti, nes pati tik mokausi būti tokia visur ir su visais Tačiau žinau tiksliai, tai veikia. Bendraudama su anyta beveik nuo pažinties su ja pradžios kalbu atvirai visiškai ramiu tonu. Nelabai ji ir gali paveikti mano šeimos gyvenimą. Jei paveikė, tai prieš daugelį metų auklėdama mano vyrą

Bet jeigu uošviai patys nesirenka tono ir žodžių su Jumis kalbėdami, nebegalite daugiau kentėti, tai kitą kartą rėžkit, ką galvojat apie tai, jiems į akis.

Del ligu ir santykiu rysio tai labai senas ir irodytas dalykas, gal seniau ezoteriniu mokslu, paskui jau psichologai, psichiatrai su tuo sutiko ir prieme. Mano seimoje labai aiksus reikalas buvo mano astma ir tevu skyrybos, tiesa ziedadulkiu/dulkiu alergijos vis tiek negaliu isigydyti, kankina sezono metu, bet dusimai praejo, nes su abiem tevais bendrauju ir santyki atkuriau, juolab, kad SUNUs ivykde mano svajone (nors nesu jam apie tai zusiminusi, net nesakiau, kad jie buvo vyras ir zmona, jis pats juos suporavo, nors tuo meut dar buvo viena mylima mociute), kad abu tevai bendrautu ir susitiktu vienoje bendroje sventeje. Tai ivyko ir kas syki apie tai pagalvojus noriu verkti is dziaugsmo ir meiles.
Taip as ne psichologo (deja neteko tokio gero seimos psichologo gauti, tik vaiku psichologiu pora geru zinau) patarimu, pagalba situos reikalus radau, radau per meditacija, religija (rytu, ne krikscioniskaja) kai apziuri, o reikia ismokti paziureti is sono, ivertinti, kad tai sakysim zmogaus poelgis siekiantis iskaudinti, bet jis pats to nesupranta ir t.t. tai yra vertinti zmogaus polegius, bet ne zmogu..bet turiu apsakyti, akd nors seimoje man su vyru tas +/- iseina, su svetimais ne visada deja

AlfaBeta, skaityk įdėmiai, kur aš rašiau, kad naitas nemoka? Aš rašiau, kad nedrįsta to daryti



Man irgi padėjo rytų filosofija. Jau daugiau nei metai praktikuoju jogą. Tai buvo sena mano svajonė, kurią pagaliau leidau sau įgyvendinti, atsisakiusi kraštutinių mazochistinių savo polinkių atidėlioti sau malonius dalykus Bet paskutiniu metu pradedu kitaip žiūrėti ir į pačią krikščionybę. Šiaip aš laikau save rytietiška krikščione savatike (turiu savo tikėjimą). Kažkada jaunystėje labai karštai praktikavau katalikybę, bet paskui nusivyliau. O dabar susikūriau savo tokį tikėjimo modelį ir man gerai su juo

Keli Mutu parašykit prašau kažkiek knygų pavadinimų rekomenduotinų jūsų požiūriu paskaityti (psichologinių) , knygynai pilni, sunku pasirinkti.

perskaičiau, lengva tokia

Žodžių vartojimo niuansai, kurie kaži ar kiek ženkliau keičia esmę . Jei moka pykti, tai ir drįsta. Juk ji pyksta. Na, aišku, pyktį galima mokėti išreikšti vienokiu ar kitokiu būdu.

Jei jau tiksliai vertintume tavo pavartoto žodžio mazochizmas leksinę reikšmę ir reiškinio etiologiją, tai naitui šis terminas nelabai tinka tame konflikto su uošviais kontekste. Nes kažin ar galima jausti tam tikrą ar bent kokį nors malonumą kenčiant pyktį ir nuoskaudą.

Dėl žodžio vartojimo - nesutinku su tavim.

Oi dar ir kokį malonumą galimą jausti kenčiant ir laikant pyktį. Tu net neįsivaizduoji

Skambanti tyla, ta knyga, kurią čia įdėjai aš skaičiau labai seniai - tai buvo pirmoji knyga mano perskaityta, kurios patarimus labai nuoširdžiai, bet deja, neteisingai taikiau. Bet tai nereiškia, kad bloga knyga tai. Tiesiog man trūko tam tikro žinių konteksto, kad teisingai taikyčiau tai, kas ten parašyta.

Bamėginsiu surašyti knygas, kurios mano nuomone labai naudingos man buvo.

O šiaip aš skaičiau viską iš eilės tikrąja ta žodžio prasme

Tu teisi - neįsivaizduoju

Tai ne visai pirma knyga, anksčiau skaičiau kitas, kai augo dukra. Bet dabar pagalvoju, kad ją auginant visai galėjau neskaityti, jokių problemų palyginus su sūnum nebuvo. Vadovavausi nuojauta, turimomis žiniomis, ir meile. Kol kas rezultatai džiugina. Aišku darome klaidas, bet bandom kartu jas taisyti.
O iš knygos gal tikėjausi kažko daugiau. Ir kažkodėl ne su visais teiginiais / auklėjimo priemonėm sutinku. Kai kas man visai nepriimtina. Kai ką pradėjom ( vyrą priverčiau skaityti ) taikyti su vyru.
Bet ....

Lauksiu rekomendacijų

As beje supratau, kad man svarbu kankintis mylint zmogu tiks prie kokius 5 metus tipo tada as myliu be proto, o jei nesikankini, tai tokia meile, nu kasdiene esme, kad AS NORIU KONTROLIUOTI situacija, jei zmogus neleidzia man kontroliuoti situacijos, as kankinuosi, bet tai traukia
, tai zaidimas, kaip minejo Keli Mutu ir tai ateje is vaiksytes tevu skyrybu (as tecio dukrele, be proto ji mylejau ir myliu, bet jo neturejau). kai sita issiaiskinau tai issiprende tiek dalyku, kaip karoliai nutruke pabiro

Nei pridėsi, nei atimsi
Švelni meilė vaikams - vaistas nuo dvasinių ir fizinių ligų.

neeee, aš jokio malonumo nejaučiu... tą jų atvirumo minutę, kai pasakė, kad tik aš dėl visko kalta, man sugriuvo visas pasaulis.
Daugiau plėstis ko gero nereikia... ir taip užėmiau per daug vietos čia..

šiand su darželio spec pedagoge pakalbėjom apie Kaune, Bajorų g, vykstančius tėvų, auginančių vaikus su autizmo spektro sutrikimu, savitarpio pagalbos grupės susitikimus. Aš tiesiog bijojau eiti ten.. Kaip supratau iš jos pasakojimo, tai tėvai ten gan atvirai pasakojasi apie savo vaikus. Man žymiai lengviau ieškotis pagalbos forume, negu akis į akį atvirauti...

Ar čia užeina kas nors, kas lankosi tuose susitikimuos?
Papildyta:
Keli Mutu .. prisimeni mano ankstesnį avatarą? Tą bėgantį akmenuką... o kaip šitas? Abu kažką turi bendro... Šitą pamačiau, ir viskas , MANO. ,, visai tikiu, kad sutrikimas ateina iš šeimos.. matyt, aš tokia. Nors dėl darbo ne kartą turėjau praeidinėti visai griežtus sveikatos patikros barjerus, tame tarpe ir psichinės būklės.. hmmm. esu autistiška..

Yra atliktos mokslinės studijos, kurios patvirtina, kad vaiko buvimas autistu visiškai nepriklauso nuo šeimos, ypač mamos santykio su vaiku, problemų.
Tačiau niekas negali paneigti, kad meilė turi gydančią galią.
Papildyta:


Yra

Visiškai be pagrindo bijote Susitikimai labai jaukūs ir netgi naudingi. Aš jau laukiu sekančio suitikimo

aš taip ir supratau.. na apie tą jaukumą.. iš pasakojimo.. Vadinas.. susitiksim..
Papildyta:

tiek išskaičiau vienoj švedės knygoj apie du jos vaikus autistus, tiek man sakė Vaiko Raidos Klinikos Neurologijos mokslų daktarė p. A.Prasauskienė.

Galbūt Nes kartais man netinkamas laikas būna, bet tada MB ten važiuoja
Papildyta:
Ojei, jau radau, kad lapkričio 17 d., trečiadienį, bus ir aš negalėsiu

iš dalies jūs teisi, iš dalies ne. logopedas yra pedagogas pagal išsilavinimą, vilkintis baltą chalatą. gal tai jam suteikia kažkokių nepamatuotų minčių, kad jis gydytojas? mano pasisakymas buvo nepilnas, gal toks labiau juodo humoro dalykas, nes taip jaučiuosiu po kiekvienos logopedo paskaitos. norisi tik "juodai" juokauti.

teisingumo dėlei pasakysiu, kad mūsų logopedas mums buvo priskyręs 10 vnt. diagnozių, kai tuo tarpu neurologas jas paneigė. tai kaip čia suprast?

kita vertus, darbas su vaiku yra būtinas, aš tai suvokiu kiekviena savo kūno ląstele ir tuos pratimus, kurie vertingi atsimenu man nebūtina konspektuot. kita vertus, ar sutiksit su nuomone, kad gydytojai, specialistai, kt. nespėja pasiskaityti mūsų kortelių, kad neįsigilina ir kiekvieną kartą iš pradžių. juk negali per savaitę vaikas gauti 4 užduočių vien dėl to, kad logopedas primiršo. viena savaitė-viena užduotis. manyčiau taip, kaip sakė mikė pūkuotukas .
Papildyta:


šia logopede aš pasitikiu, ji pati minėjo, kad ilgainiu dirbs dviese. tai privačios pamokos, brangios. prasidėjo, kad vaikas žiūri į mane, nori nedaryt užduočių... aš tai tai matau. tai buvo logopedo pasiūlymas, primirštas...

Nu del diagnoziu paisymo, suprantu, kad nervas ima..tik niekaip nesuprantu, kodel logopede su baltu chalatu musiske tai tokio nedevi ir neturi, gal, akd ne poliklinikoje dirba

Nesiginčysiu tikrai nei dėl vieno, nei dėl kito dalyko. Abu dalykus teigia mokslininkai

Naitai, na burbuliukai .... Gimda? Kur taip tylu, nieks tavęs nepasiekia, tik burbuliukai kyla Gimimo trauma? Yra tokia teorija apie žmogaus fasadą ir šešėlius - kad fasadas yra tai, ką iš mūsų sukuria aplinka, o šešėlis - mūsų esmė, kurios aplinka nepriėmė ir mes privalėjome tą esmę slėpti, neigti, nuo jos bėgti. Bet tas šešėlis niekur nedingsta - ateina laikas, kai žmogus turi jį suvokti ir su juo susitaikyti, priimti, išmokti gyventi su juo. Tas šešėlis beje reiškiasi visokiais netiesiogiais mūsų poelgiais, mintimis, žodžiais, kurių sąmoningai nesuvokiam. O vaikai su savo nesugadintom antenom labai gerai visa tai gaudo. Todėl dažnas atvejis: tookia padori šeima, o sūnus ..... aferistas paskutinis. Ir visi stebisi kaip čia gali būti O kad tėvų (ar vieno iš jų) šešėliai su aferizmu buvo nieks nesigilina.

Knygos:
Froidas Psichoanalizės įvadas, Totemas ir tabu (labai linksmai skaitosi)
Rufo Vaikų seksualumas
D. Goelman Emocinis intelektas

J. Gippenreiter Bendrauti su vaiku, kaip?
Kaip kalbėtis su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad jie kalbėtųS. Molcho Vaikų kūno kalba
I. Brochman Vaikų piešinių paslaptys

Visos O. Lapino knygos, ypač 1 megabaitas apie vaiką
W. Goebel, M. Glocker Padėkime augti (dalis apie vaiko sielą).

Gal pradžiai užteks

Skruzdėdai kaip pažengusiai:E. Berne Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės
C. M. Steiner Scenarijai, kuriais gyvena žmonės

Alchemie, visgi tikriausiai pagauni esme, bet .... Jei tau kas nors atneša dovanų. Tu labai džiaugiesi, gali tą džiaugsmą išreikšti įvairiai. Bet ... jie nepadėkosi, vis tiek kažko trūks. Ar ne? Ryšys yra visoks. Pas visus jis skirtingas.

Sveikos, norėjau paklausti, ar yra kokių rezultatų jei logopedas dirba su vaikų iki metų (jei be kalbos kitų sutrikimų neįtariama)? Girdėjau kad JAV kalbos terapija pradedama nuo 6 mėn amžiaus, o kaip pas mus? Ačiū.

Mergiona, dirbama ir pas mus, tik daznai tai reiskia tonusa padidejimas/pamazejimas, daromi masaziukai (burnos masazu man atrodo tokiems maziukams nedaro), labai rekomenduojama muzukos terapija/muzikiniai uzsiemimai tiek vaikas su itariamais kalbos letejimais, tiek sveikeimes, nes tai benrdai veikia kalbos centrus

Jo pas mus tonusas padidejes, lankom mankstas poliklinikoj. Tai praktiskai tik kokias muzikos pamokeles mokyklelej (pvz Kindermusik ar Yamaha) galim lankyt, daugiau nieko nepadarysi tokiam amziui?

aš netgi turiu savo med kortelę, kurioj esu fiksuota nuo gimimo.. nėra gimdymo traumos.. bet šiaip šitam poste daug užuominų, ne visas iššifruoju.

Mergiona, tokiam amžiuj gal dar galima padaryt jutiminius pratimukus - pakutenti švelniu pūkeliu, delniuką perbraukti kietesne kempine, ar šiaip gruoblėtu paviršium..
neateina dabar į galvą... mes po truputį išaugam pačią ankstyvą kūdikystę

Jo, apziurejau "sensorine siena" raidos centre, tokios, aisku, neturiu, bet stengiames glostyt kuo ivairesnius pavyrsius.

Jei dar ka prisiminsit, parasykit, prasau

iš tikro, tai nieko stebuklingo čia nėra. Tiesiog reikia bendrauti su vaiku, kalbėti, ieškoti akių kontakto, dalintis jam saugiais daiktais paturėt... ir viskas..

Taip siulyciau Kindermusik nes su maze lankiau sita sistema ir lankau, ten paaiskina, kokia veikla susijusi su kalbos centrais.
Butinai masazuokite nugaryte ratais, sirdeles forma nuo petuku kojyciu link. Delniukus glostyti, pirstukus kutenti, glostyti, ploti katutciu, jei turite galimybe koki vaikiska bugna musti ritma.
Sokite su vaiku pagal ritma - letos/greitos muzikos ir pati dianuokite. Geriausiia butu gal kokios vaiksikos daineles, urias pati mokate, vaikui svarbu girdeti ir matyti mamos balsa ir tariamus zodzius.
Klausa atsinesa su gimimu, bet klausymas turi buti ismokstamas. Vaikui daug greiciau ateina zodziu ir daiktu sasaja, jei tai eina per judesi, su vaizdu. Paduodat ir sakot prasau, ate, mojuojat, paprasti dalykai, bet aiskiai ir ramiai daromi.
Sunui dabar muzikos terapija taikom, tai labai daug dalyk eina su insturmentais butent per tai ir postumis jauciasi ir kalboje, ir skaityme (jis jau didelis)

Aciu uz patarimus

užknisom?
nieko asmeniško

kleopedija labai ačiū atsispausdinsiu ir dirbsim .dar darželis pas mus logopedinis,ten kasdien logopedė ir spec pedagogė dirba,manau kad sulauksim ir mes rezultatų