Mano žvilgsnis glosto Tave miegantį, rankos sūpuoja verkiantį... Mano akimis Tu matai pasaulį... Kiek daug, mano turte, Tavęs laukia... Mūsų abiejų...
Nesakysiu, kad ašaros byra kaip pupos... Turbūt ne vieną posmą nubliausiu, kol surašysiu, kaip Tu pas mus atsiradai... Nesakysiu, kiek ašarų nubyrėjo, KOL Tu mano džiaugsme pas mus susiruošei ateiti... Ir dar ne viena nuriedės, kol abu užaugsim...
O atnešė Tave gandrai... Jų kaip niekad daug tą vasarą suko ratus aplink seną kaimo sodybą, Tavo tėčio senelių gimtinę, dabar visų švelniai kaimuku vadinamą... Suko ir suko ratus, ieškodami patogios vietos tūpti ir vaikus perėti... Suradę pešėsi dėl kiekvieno medžio viršūnės, tiek daug jų priskridę buvo... kraipė galvas Tavo seneliai, ir vis kartojo: Kažkas čia bus
O mes tyliai su vyru šypsojomės ir laukėm kol praeis tie trys neramieji mėnesiukai, kada galėsime pasakyti, kad tikrai bus 
... Jiems prabėgus užsakėme tortą, išraitėmė užrašą Seneliai, aš jau pakeliui!
23 val.
Šiltas birželio vakaras, riedam su tortu į kaimuką pas būsimus senelius... Juokauju, jog jau temsta ir būsimi seneliai neįskaitys mūsų Didžiosios naujienos... Taip ir buvo, juokiuosi vyrui, kad reikėjo su tortu ir akinius iškart paduoti Daug juoko, ašarų ir šiltų, kaip šiltas birželio vakaras, jausmų atneša mūsų žinia... Apsikabiname visi ir klausomės kaip virš galvų kalena gandrai...Laukimo mėnesiai... Visko per juos būta... Smarkiai pykino, o reikėjo būti baltu žmogumi, gerai atrodančiu, racionaliai mąstančiu, produktyviai dirbančiu... Pirmus mėnesius visi rytai prasidėdavo barankomis su juoda arbata... Tik po jų pavirsdavau bent šiek tiek panaši į žmogų... Kolegos juokėsi, kiek aš tų barankų kemšu. O aš tik šypsojausi kramsnodama ir nieko nesakiau
Dar ne laikas... Dar labai mažas mano stebuklas, tyliai džiaugiuosi savo laime, ateis laikas, sužinos ir kiti... Prasidėjus ketvirtam mėnesiukui, pykinimas baigiasi, ir as pražystu (iš kuklumo nenumirsiu). Lekiu kaip ant sparnų, tyrimai geri, vaikiukas vystosi ir auga puikiai. Tik darbų baisiai daug, krūvis nerealus, karšta, bet tempiu, kiek galiu... Dirbu savaitgaliais, dirbu namie... Kol neužkrauna dar daugiau! Jau visai pasiuntu, laukia pokalbis pas direktorę ant kilimėlio, ko pasekoje, išdrebiu jai gerąją naujieną... Nu ir pasiusk, dabar žinai, kas man yra... ( visą mėnesį kaip lapas prie šiknos prilipus klausinėjo, kas man yra... matyt gerokai perbalus buvau
) Lyg akmuo nuo širdies... po truputį sužino ir kolegos... Dauguma labai palaiko, esu jiems be galo dėkinga už globą ir rūpestį...Prisijungiu prie SM Gruodinukių, pliurpiam apie viską iš eilės, topuose laikosi keptos bulvės su kefyru
Kraitelio ruošimas ir mielos svajos apie Tave, mano kūdikėli 
Nėštumui einant į pabaigą sumanau surengti baliuką draugams, juk nežinau, kada vėl galėsim visi pasisėdėti kaip senais gerais laikais... man nežinant, tas baliukas gauna kodinį pavadinimą pilvuko išlydėtuvės... bet laikas bėga, tai vieni draugai, tai kiti negali atvykti, o aš taip noriu visus suburti draugėn.. Vis sakau, kad užteks juokaut, nebegalim taip ilgai laukti, greit pilvukui sueis 39 savaitėlės ir nebespėsim nieko išlydėt
39 sav. Vizitas pas ginę, prižiūrinčią nėštumą. Apžiūri ir mano dideliam nusivylimui konstatuoja, kad dar negimdau... ir gal negimdysiu dar kokią savaitėlę... Terminas gruodžio 25 d. O ji man sako kad visai nieko data būtų kad ir 31d. Arba sausis Kąąąą? Tokias diagnozes priimu kaip asmeninį įžeidimą. Na nieko sau! Visiškai nusivylusi važiuoju namo, pakeliui išspaudžiu ašarą, kodėl lialius pas mus neskuba. Profilaktiškai.
39sav. 1 d. Skambinu į Trakus gydytojai, pas kurią tariausi gimdyt. Liepia atvažiuot apžiūrai. Na kadangi ŽINAU, kad negimdau, nes vakar mane taip užtikrino, ramiausiai sukviečiu visus vakare ateit išlydėt pilvuko ir išdumiam į Trakus. Atsidarymas per tą patį nelaimingą vieną pirštą, bet išsijudina kamštis, o ir šiaip prognozes linksmesnės beliko laukti max 3 dienos ir sūpuosim savo mažutį!!!! Negaliu patikėt!!! Namo lekiam kaip ant sparnų, sulaukiam draugų. Gaunam dovanėlių rinkinį būsimiems tėveliams, smagiai pasisėdim, sočiai privalgom, o draugės vis stebisi iš kur pas mane tiek energijos
Aš ir pati stebiuosi Visi klausia, tai KADA, o aš vis juokais atkertu, kad RYT Upps, prisišnekėjau... 
Nueinam miegoti vėlai, apie 3 nakties. Ryte pabundu nuo kažkokių įtartinų skausmelių, galva sunki kaip po baliaus, apsiverčiu ant kito šono ir bandau dar numigti, bet skauda kažkaip nepatogiai ir miegas nebeima. Laikrodis išdavikas rodo 8 val. ryto Ir ko gi čia man taip nesimiega Staiga topteli geniali mintis, kad gal čia sąrėmiai ?!!!!!! Bandau skaičiuoti, ar jie reguliarūs, bet suprantu, kad nežinau kaip teisingai juos skaičiuoti. Klausiu vyro - gal žinai kaip sąrėmius skaičiuoti?!
Abu sėkmingai nežinom. Visgi suprantu kad KAŽKAS tikrai vyksta! Papusryčiauju, palendu po karštu dušu, pasitikrinu tašiuką, ar viskas sudėta. O širdelėj jau nevisai ramu... Tempiu gumą, vaikštau ratais ir laukiu pati nežinau ko. Galų gale susiskambinu su gydytoja, pas kurią planuoju gimdyt. Visgi šeštadienis, pagalvoju vakare kažkaip nepatogu bus skambint, o aš nesuprantu, kas čia su manimi vyksta, beto ir iki Trakų dar nusigaut reikia. Maniškė liepa važiuoti ir pasirodyti budinčiai gydytojai, jei veikla bus prasidėjusi, susisiekti su ja pačia, atvažiuos. Dar svarstau ar čia verta tą tašiuką vežtis, juk tik pasirodyt važiuoju, bet ačiū Dievui nugali sveikas protas ir tašiukas dėl visa ko atsiduria bagažinėje. Iki Trakų greit nuriedam, važiuodama skaičiuoju sąrėmių reguliarumą. Jau prietema, todėl kai tik noriu užsirašyt laiką rėkiu vyrui : Šviesą!!!! Sąrėmiai reguliarūs kas 5 min, šviesos junginėjimas mašinos salone atitinkamo dažnio. Trakuose pasitinka nesvetinga akušerė, bandau išaiškinti, kad kažkas vyksta. Visi sąrėmiai, juolab reguliarūs kažkur dingsta. Paguldo, prijungia aparačiuką, kuris mano nelaimei sąrėmių nefiksuoja, nors man jau tikrai skauda, ir akušerė šaltai pareiškia, kad man nieko neskauda ir nieko aš negimdau. Laimei ateina budinti gydytoja, apžiūri ir konstatuoja, kad veikla visgi prasidėjusi ir niekur manęs jau nebepaleis. Susisiekiu su savo gydytoja, o laukdama jos atsakinėju į privalomos užpildyti anketos klausimus, o mintyse keikiu savo įmonę už jos ilgą ir sudėtingą pavadinimą. Įsikuriu palatoje, padaro klizmutę, atsiduriu gimdykloje. Gimdykla baisi, caro maro bimbalo laikų, bet jau buvau čia apsižiūrėt anskčiau, tai nenustebina ir neišgąsdina. Tik šaltoka kažkaip, o aš tikėjausi, kad jau kai gimdysiu tai man bus karšta karšta 
Procedūra ganėtinai juokinga (bent iš šono turėtų būti) nulekiu į palatą, stoviu ilgai po karštu dušu, kol jau liepia pareit pasirodyt, užeina sąrėmis, jį prasėdžiu ir prakvėpuoju ant klozeto, tada greit lekiu iki gimdyklos, kol neužėjo kitas. Personalui tas kelia juoką, žiūrėkit kaip mūsų nėštukė laksto, kaip ant sparnų Juokitės juokitės, man tai gal jau ir nevisai juokinga darosi, bet niekur nebedingsi. Sėdžiu ant kamuolio, akušerė vis aiškina kaip sėdėt ir judėt, o man norisi tik vieno- KAD NEBESKAUDĖTŲ IR VISI UŽSIČIAUPTŲ! Noriu TYLOS. Ir aš ją gaunu. Personalas išsivaikšto, karts nuo karto užsuka akušerė arba gydytoja pažiūrėt kaip mums sekas ir kaip viskas vyksta. Atsidarius 8 cm, kaip tik per apžiūrą kažkas smarkiai pokšteli ir trūksta, net krūpteliu, pasirodo čia taip triukšmingai vandenys nubėgo. Visai buvau pamiršus apie tuos vandenis. Per filmus viskas aišku, nubėga vandenys pačioj netinkamiausioj vietoj ir netinkamiausiu metu ir leki gimdyt. O čia va matot prieš pat pabaigą ėmė ir nubėgo. Ogogo jau visai nebesaldu pasidaro. Jau nebenoriu judėt (nors puikiai žinau, kad taip būtų geriau, negaliu prisiversti), tik guliu ir vis skundžiuos kaip man šalta. Sukloja viską, ką turi, vyras iš palatos dar storiausią kaldrą atitysia Sušylu šiek tiek, gera... Kol neprasideda eilinis sąrėmis. Vyras masažuoja ir labai padeda, pusę skausmo tie masažai nuima (ačiū D kad visgi nušvito jam protas ir nusprendė dalyvauti gimdyme ), vilgo lūpas vandeniu, lanksto kojas, kad mažyliui būtų lengviau keliauti pas mus. Kaip gerai kad Jis šalia, dviese visgi drąsiau... Personalas nesipainioja po kojom, kažkur kaip foną girdžiu jų šnekas. Po paskutinės apžiūros gydytoja perspėja, kad jei norėsis stumti dar nestumčiau ir sąrėmius prakvėpuočiau. Sutinku, o kas belieka. Bet šitas reikalas man užsifiksavęs kaip vienas sunkiausių- taip norisi, o negalima. Laikausi, kiek galiu, kol neiškenčiu ir vyrui sakau, kad aš tuoj apsiš..., ant tų žodžių kaip tik įeina gydytoja, aišku išgirsta, o aš susigėstu. Žinau, kad viskas normalu ir natūralu, bet vistiek gėda pasidaro, kad aš čia ant visos gimdyklos išdėsčiau savo nusiteikimą . Patikrina atsidarymą, ogogo vaikeli, gimdom! Na ir ką, žinoma belieka finišo tiesioji lova greit pavirsta gimdymo stalu, mano pageidavimu pritemdo šviesas, stumiu tai geriau tai prasčiau, bet rezultatas drėgnas ir šiltas gana greit atsiduria ant ištuštėjusio mano pilvuko. 2008 m. Gruodžio 20-oji, 23val. 20min. 3770 gr ir 51 cm. Mano statusas šioje Žemėje pasikeičia negryžtamai. Aš jau mama!!!!!!!!!!!!!!!!!! Įsipareigoju besąlygiškai mylėti visą gyvenimą. Pirma mintis vajėj koks sunkus! Iki šiol niekaip nesuprantu, kodėl jis man tada toks sunkus pasirodė...Antra kodėl jis neverkia?! Tačiau greit pasigirsta ir balselis stiprus, nepatenkintas... Kol laukiausi, visad galvodavau, kad aš tokia sentimentali žliumba apsiraudosiu gimus mažyliui, bus gėda prieš visus gydytojus, bet kažkodėl neišrieda nei viena ašarėlė... Tik labai ramu ir gera ant širdelės palieka... Taip gera jausti šiltą, mažą MANO MAŽYLIO kūnelį jau šiapus pilvuko Labas SŪNUTI, aš Tavo MAMA!Mama, mano Mama, aš Tave myliu, esu labai dėkinga, kad mane pagimdei, kad apsisukus laiko ratui, aš tapčiau šito stebuklo MAMA
kaip miela
