Mano sūnus nemėgsta eiti pas gydytojus, nes bijo apžiūrų. Kiekvieną kartą tenka daug kalbėtis, priminti malonius vizitus, kai gydytoja, apžiūrėjusi gerklytę, "išrašė" receptuką gumai ar šiaip labai patiko, nes leidosi į pokalbį apie mašinas. Pastebėjau, kad pas pediatrę jau sekasi visai neblogai: gerklę rodo mielai, iškenčia plaučiukų paklausymą. Bet va masažus teko nukelti vėlesniam laikui, nesileido niekaip, nors sėdėjom, žiūrėjom į masažuojamus vaikus ir masažistė patiko, bet tik tol, kol prie jo nesilietė. Papirkti jo neįmanoma niekaip: gali visko atsisakyti. Pasakė iškart, kad į masažus neis, eis tik į mankštas (jau ketvirtąkart, todėl prisimena kineziterapeutę, kuri turi daug žaislų).
Dabar laukia nemalonus vizitas pas loristą - žiūrės adenoidus. Kaip nuteikti vaiką? Kažkaip nesiverčia liežuvis sakyti, kad daktarytė bus gera ir nieko nedarys - paskui nebetikės. Nesakysi ir kad skaudės truputuką... Nors dar mažas, kartais paaiškinu, kad kai kuriuos dalykus privalome daryti. Neramu, nes po šio vizito, matyt, vėl pratinsimės prie gydytojų iš naujo.
Dar girdėjau, kad kai žiūri adenoidus, gydytojai liepia mamai išeiti. Ar nebus tai dvigubas stresas? Aišku, bus tikriausiai stresas, kad leidžiu su juo taip elgtis, bet gal mažesnis, nes žinos, kad jo nepalikau? Be to pati greičiau nuraminčiau.

nezinau, bet jei as savo keturmeti viena palikciau pas gydytoja, jam tai butu didesne trauma, nei bet kokia skaudi procedura...

Deja, kartais gydytojai liepia iseit ir nieko nepadarysi..Kai gulejom ligoninej, kaskart kai istatinedavo kateteri, neleisdavo tevams buti-vienos sesutes vaika kankindavo

Zinoma, kad svarbu, kad mama butu kartu su vaiku, kai jam skauda ar jis bijo. Bet is kitos puses, vaikas sugeba geriau save kontroliuoti, kai mama laukia uz duru.
Norint nuteikti vaika vizitui pas gydytoja, reikia pasakyti jam, ka ten darys. Taip pat galima pasakyti ir del ko gydytoja taip darys. Taip sumazetu jo nerimas. Taciau daug kas priklauso ir nuo mediko, ar jis skirs keleta minuciu uzmegzti kontaktui su vaiku. Gerai, kad Jus daug kalbate su vaikeliu apie tai ir pasakote, kad yra dalyku, kuriuos reikia daryti, tiesiog privaloma. Vaikas turi galimybe suprasti, kad reikia daryti ir tai, kas neteikia malonumo.

As tai anksciau, kai ligonineje ima vaikuciui krauja ar pan., iseidavau, nes taip liepdavo seseles. Iseidavau nenoromis, taciau pati psichologiskai jausdavausi siaubingai, visa drebedavau, todel maniau, kad tokioj busenoj savo vaikuitikrai nepadesiu. Taciau veliau viska gerai apmasciau, nusprendziau, kad kas mano vaikui benutiktu, turiu islikti labai rami, nes stresineje busenoje nelaimes atveju nesugebesiu ivertinti situacijos ir imtis reikiamu veiksmu. Taigi dabar manes visai nejaudina seseliu liepimai iseiti, kai vaikui atliekama kokia nors procedura. As visada rami ir stipri stoviu salia savo beibio. Ir ateityje niekada nezadu palikti jo tokiais atvejais vieno.
Miegeli, tai patarciau is anksto nusiteikti, buti stipriai ir jokiu budu nepalikti savo turtelio kenteti vieno.

Dėkui už atsakymus. Man irgi širdis sako, kad nereikia išeit, išlikti rami sugebu, suprantu, kad dėl vaiko sveikatos tai daroma, nenorėčiau, kad vaikui atrodytų, jog palieku jį nelengvą akimirką. Nėra mamyčiukas, bet žinau, kad su manim drąsiau jaučiasi. Ir kirpykloj dabar kerpasi man ant kelių (viena kirpėja nepasiklaususi mašinėlę išsitraukė - nuo tada nebenori kirptis).
Buvau kažkur skaičiusi nuomonę, kad geriau išeiti, nes vaikui atrodo, kad mama prisideda prie "kankinimų", bet maniškis jau nemažas ir šį tą supranta.

Niu nieko sau... Ir kur čia taip? Draugės sūnui žiūrėjo Klinikose, tai ją išprašė iš kabineto, bet apie jokius kraujus ir žirkles neužsiminė. Žirklės tikros? Taigi nesaugu ...