Šioje temelėje bandysiu sudėlioti mūsų lėlytės atsiradimo ir gimimo istoriją.

... iki tol jau beveik buvau susitaikiusi su mintimi, jog greit lėliuko mūsų namuose nebus. Gydytoja buvo prigąsdinusi, jog gali tekti gydytis...Ir tik dabar dėliojasi keisti įvykiai iš praeities...kurie lyg ir rodė, jog greit sulauksim stebuklo...

Kaime pas draugo tėvus radau seną lopšį, kurį parsitempiau namo "meniniams" darbams...paskui "nukrito" geliniai nagai, man net minties nekilo, jog tai reakcija į nėštumą, nors mano draugė mane buvo tuo klausimu įspėjusi...ir pagaliau, mane tualete supykino nuo oro gaiviklio...va, tada ir nukeliavau į vaistinę testuko...Grįžusi namo iš karto pasidariau. TEIGIAMAS.

Sėdau į mašiną ir išvažiavau pas sesę...Kiek pamenu - buvau labai pasimetusi ir mintys skriejo baisiais tempais, net labai nekreipiau dėmesio į šviesoforo spalvas...

...kiek vėliau nutariau pasidalinti savo džiaugsmu su būsimu tėtuku...Kaip mano vyras reagavo į žinią apie lėliuko atsiradimą? Kadangi buvo išvykęs, tai teko pagalvoti kaip čia jam pranešus. Telefonu nesinorėjo...Nupirkau du baltus mažučius batelius, į atvirutę įklijavau testuką su keletu žodžių ir viską supakavau į dėžutę su kaspinėliu. Parsivežiau iš darbo, lyg niekur nieko...pamaitinau (kad ramesnis būtų ...ir tada sakau, turiu Tau dovanėlę. Išsipakavo, o ten žinia, apie lėliuko atėjimą - stirpriai apkabino, pabučiavo ir net ašarą išspaudė... Tokia buvo pradžių pradžia, o dabar...

...Mano išsamioji gimdymo istorija

O buvo taip...Balandžio 30 d. turėjau siuntimą į Gimdymo namus (čia būdama juos praminiau Gandrališkėm, žinoma, dėl suprantamų priežasčių...). Tai gi iš namų išvažiavau geros nuotaikos, su pora terbelių...na, maža kas...apsidraudimui Paklaidžiojom po Gimdymo namus, sutvarkė dokumentus ir sveiki atvykę į Gimdymo patologijos skyrių.

Iš karto pakliuvau skyriaus vedėjui V. Raubai "į rankas". Jis mane apžiūrėjo, kad ir kaip stengėsi procedūrą aplikti maloniai - ji buvo labai labai skausminga. Man tiesino gimdos kaklelį, kadangi tas buvo užsirietęs ir visas kietas, paskui dar bandė jį praplėsti pirštais. Baisiai skaudėjo. Po viso to dvi dienas - sėdėjau palatoj ir svarsčiau, ką aš čia veikiu, nes gimdymo požymių - jokių.

Sekmadienio rytą iškrito gleivių kamštis - galvoju liuks, jau prasideda...Ir vėl pakliuvau pas gydytoją tai pačiai skausmingai apžiūrai, kaip ir prieš tai, žodžiu jau norėjosi verkti, nes labai skaudėjo po apžiūros...Po visko su vyru išėjom pasivaikščioti į miškelį netoli gimdymo namų - tai kai užėjo skausmas galvojau nugriūsiu vietoj...Grįžom į palatą - atsiguliau, vis paraižydavo papilvę, bet nieko -kentėt buvo galima...Pradėjau skaičiuoti laiką - skausmas su pertraukom truko 7 - 10 min. Nuėjau pas sesutę - ta labai nesureikšmino...paklausė lėliuko tonus ir liepė laukt. Ir vėl...pas gydytoją - ji konstatavo, kad kaklelis dar tik pieštuko storumo dydžio prasiplėtęs...Ir vėl į palatą. Laimei turėjau labai smagią ir draugišką palatos kaimynę, antraip būčiau nupušusi.

Linksmoji dalis prasidėjo sekmadienį - kažkur nuo 22 val. ir truko iki kol galėjau dar kentėti - 4 val. ryto. Nors kai užeidavo skausmai - jau dejavau balsu. Galvojau, kad mane iš vidaus kažkas sulaužys, suplėšys.
Neapsikentusi vėl pasižadinau sesutę, iškvietė gydytoją...Pažiūrėjo, kad kaklelis atsivėrė apie 3 cm, nuleido kažkiek vandenų ir liepė pakuotis daiktus į kitą skyrių.

Paskambinau vyrui, kad atvažiuotų...Tai gi mane "ištrėmė" į Gimdymo palatą. Čia dar kankinausi be nuskausminamųjų, kol galėdavu kentėti...Baisiai suko pilviuką, tai į tuliką šiaip taip nusiridendavau kas kokį pusvalandį.

Man visada sekėsi... grįžau į palatą, o ten jau laukė Gimdymo skyriaus vedėjas ir vėl ta pati "malonioji" kaklelio patikros procedūra. Galvojau, kad aš jį užmušiu - taip skaudėjo...Ašaros riedėjo kaip pupos...Liepė pagalvot apie epidūrą - net nesuabejojau ir iš karto pasirašiau sutikimą, nepaisant visokių komplikacijų.

Pasirodo anesteziologas - mano vyro pažįstamas, abu vos neišgriuvo vienas kitą pamatę...Suleido epidūrą. Praminiau jį Dievu iki tol kalenusi iš šalčio dantimis - pasijutau lyg į mane kas būtų pripylęs šilto vandens - ir jokio skausmelio - tik lengvas bangavimas...Dieve, galvojau, jei tik gimdymas toks tebus - tai dar kada nors gal ir gimdysiu...

Po visko dar susirinko Patologinio skyriaus vedėjas, akušerė, Gimdymo skyriaus vedėjas - ir nusprendė operuoti, nes gimdos kaklelis iki to laiko tepasistūmėjo iki 6 cm. ir jokio postūmio į priekį, o dar kažkas nesutapo klausant vaikiuko širdies dūžių. Žodžiu nusprendė nerizikuoti lėliuku ir per 15 min. suruošė operacijai. Dar suleido vaistų, kad nejausčiau iki pusės ir jau bevažiuojant mane pradėjo imti miegas...

Sako, tik nemiegok, kai išpjausim iš karto parodysim kas gimė. Kaip įmanydama stengiausi plėsti akis, bet tik išgirdau - mergaitė (velnias, galvoju, vat mano intuicija manęs ir neapgavo.. - lūžau ir jaučiu, kad skrendu...Kaip palyginimui galėčiau pasakyti vaikystėj ko gero turėjot mozaikinius žiūronus - tai vat vaizdai pradėjo darytis panašūs - tokio gero jausmo nebuvau niekur patyrusi...Paskui galvoj šmėstelėjo tokia mintis - reikia grįžt...ir pradėjau lyg leistis žemyn...pradėjau girdėt palatoj dirbančius gydytojus...Taip grįžau į žemę .... Pirmas klausimas, kurio dar nelabai tvirtu liežuviu paklausiau - ar mergaitė sveika...Ją pamačiau po gerų poros valandų, kai apžiūrėjo gydytoja...

Tai gi gegužės 3 d. pasaulį išvydo mūsų mergytė - 53 cm ūgio ir 3320 kg svorio. (http://day.lt/diena/2010.05.03)

Šiandien vėl gyvename laukimu...Tad kita istorija ko gero greitu metu irgi bus...

Sekmės auginant

Ačiū,

Grazu, silta, miela

Labai smagu, kad skaitote

realistiškai papasakota, aukit sveikos

Sveikateles ir lauksim antros istorijos

Ačiū

Labai graziai pranesei vyrui apie leliuka linkiu jums sveikatytes
ir laukiame naujos istorijos

Manau, kad iš DIDELIŲ įvykių, reikia daryti mažas šventes. Tada būna ką prisiminti. Ir tie prisiminimai labai daug duoda, kai tenka išgyventi sunkumus...

grazu lauksime antros istorijos

Kaip gražiai papasakojote Skaityčiau ir skaityčiau Labai labai gražu, aukit didutės

Ačiū už palinkėjimus Na, istorijos tęsinys, tik jau kito lėliuko ko gero bus vasaros pabaigoje...

Niekad nemaniau, kad mano istorija Jums suteiks tiek gerų emocijų.

Pratęsiant gimimo istorijas. ANTROJI, mažosios mūsų sesutės istorija...

Kaip jau buvo kalbėta su gyd. V. Rauba planinei Cezario pjūvio operacijai į Gimdymo namus turėjau atsigulti pirmadienį, atvykom jau buvo gerokai po pietų. Labai nenorėjau ten važiuoti, prisimindama tą patirtį – kiek laiko teko gulėti laukiant pirmosios dukters ir po jos gimimo.
Kai jau įsikūriau palatoje, dar spėjau susipažinti su palatos kaimyne, mane aplankė gyd. V. Rauba. Pasikvietė į kabinetą, atliko eilinę apžiūrą, paskyrė tyrimus. Dar kartą paklausė, ar nepersigalvojau, gal norėčiau gimdyti pati. Šiuo klausimu turėjau tvirtą nuomonę – tikrai ne, nenorėjau rizikuoti kūdikio, nei savo sveikata – manau, kad gimdymas ne tas procesas, kurio metu reiktų ekspermentuoti, nes nežinia, kaip viskas galėtų baigtis.
Sekančią dieną paskyrė konkrečią planinės CP operacijos datą ir laiką – gimdyti turėjau rugpjūčio 10 d., 11 val. Terminas gimdyti pagal echoskopo parodymus – rugpjūčio 11 d. Jau liepos 9 d. eigoje jaučiau – pamaudenimus, skausmelius, bet jų nesureikšminau – buvo sunkiau eiti, išlydėdama vyrą su dukryte namo tiesiog prisilaikiau pilvelį su rankomis, vyrui nieko nesakiau, nenorėdama be reikalo jaudinti.
Apie 22 val. prasidėjo rimti skausmai, kurie kartojosi, kažkur kas 7 min. Galvojau, kad eilinį kartą kažką maišau, nesuprantu, tačiau ilgiau negalėdama kęsti skausmo šiaip taip nukeliavau iki budinčių akušerių posto. Einant per kojas pradėjo sruventi kažkas panašaus į vandenį, tada pagalvojau, kad man jis jau ir po truputį nubėginėja... Akušerės buvo malonios, kol kas... Nuvedė paklausyti lėliuko širdies toniukų, ten prabuvau kokį pusvalandį, nieko neįprasto jos nepastebėjo. Aparatas neužfiksavo JOKIŲ gimdos susitraukimo požymių. Žodžiu, jokios gimdymo veiklos. Liepė grįžti į palatą.
Grįžus per kojas vis dar sruveno, pavaliau vienkartine nosinaite – rožinis skystis... Po kiek laiko pakvietė budinčią gydytoją Olgą Šaudvytienę apžiūrai, ši mane apžiūrėjo, teko ir klykti ir verkti, vienu metu jos vos nenuspyriau nuo savęs iš skausmo... Skausmas buvo nenusakomas žodžiais. Kaklelis tebuvo atsidaręs 1 – 1,5 cm, ilgas ir nesuminkštėjęs. O tas skystis bėgęs per kojas – atseit gleivės.., na neturiu medicininio išsilavinimo – teko tuo patikėti... Po gydytojos apžiūros pasirodė dar ir kraujas, tai atseit, normalu...
Pasitarusios tarpusavyje gydytoja ir akušerės nusprendė, jog operacijos galiu laukti iki suplanuota, 11 val ryto. Akušerė suleido nuskausminančiųjų, liepė pamiegoti, o jei vėl skaudėtų pasisakyti vėl.
Grįžusi atsiguliau, skausmas atrodė lyg mažesnis, bet tik taip atrodė...jam užėjus turėdavau lovoje įsitempti lyg styga, kad kiek mažiau skaudėtų... Snustelėjau, bet skausmas nemažėjo...vis kartojos kas 7 min… Atsisėdau lovoje galvodama, kad gal mažiau skaudės, o gal ir iš viso praeis.
Už lango lijo, žaibavo, siautė vėjas..Bandžiau, kiek galėdama kentėti...
Mano „antra kelionė“ pas akušeres. Viena jų jau snaudė, pasižadinau, buvo gerokai po vidurnakčio...Vėl nuvedė ir prijungė prie toniukų skaičiavimo aparato – ir vėl jokių gimdymo veiklos požymių, nors skausmas didžiulis. Tuomet paklausiau, Jūsų manot, kad aš išsigalvoju tą skausmą? Viena akušerių ir sako, yra moterų, kurios norėdamos, kad jas anksčiau išoperuotų - visko prisigalvoja. Tai buvo didžiausia tada pasakyta jos nesąmonė. Prisimenu, kad tuomet pagalvojau, jog ko gero būna akimirkų, kai moterys būna žiaurios viena kitai...Liepė eiti miegoti ir laukti ryto.
Atsiguliau. Kai užeidavo skausmas stengiausi suimti pilviuką ir įtempti kojas, kad mažiau skaudėtų. Jau beveik buvau sugalvojusi skambinti vyrui, bet ir vėl pagalvojau...kur jis vargšas dabar važiuos, negi žadins ir temps dukrytę su savim viduryje nakties...
Verkiau beveik jau balsu, pasikūkčiodama, nors nesu giliai tikintis žmogus, bet ėmiau melstis, žodžiai pynėsi...matyt snustelėjau, kai atsidarius durims akušerė pakvietė ateiti pas gydytoją, vėl ta nemalonioji apžiūra... Po jos gydytoja klausė, ar iškęsiu iki ryto. Ką aš jai galėjai atsakyti į tokį klausimą...tik pridūriau, jei reikės – kentėsiu. Gydytoja stovėjo, matėsi, kad kažką intensyviai mąsto, paskui akušerei liepė statyti lašelinę ir ruošti operacijai.
Taip vėl atsidūriau savo lovoj, kiek ramesnė, bent jau žinojau, kad viskas netrukus baigsis... Niekaip nesisekė rasti venų įvesti kateteriui ir tik iš kelinto karto jai tai pavyko. Iš operacinės atbėgo anesteziologas Šarūnas Čyvas, šitas žmogus man jau buvo pažįstamas, todėl pasijutau saugesnė. Buvo kiek susinervinęs ir sakė, jog tokias operacijas reikia atlikti bent savaite anksčiau, o ne paskutinę akimirką. Pradėjus lašėti lašelinei mane ėmė pykinti, ko gero todėl, jog buvau nuo ryto nieko nevalgiusi, juk ruošė operacijai...
Po penkiolikos minučių atsidūriau operacinėje, ten padarė spinalinę nejautrą, mane jau „beužmiegančią“ ėmė pykinti ir jaučiau, kad nebeturiu jėgų kvėpuoti, anesteziologas pliaukštelėjo per veidą sakydamas – kvėpuok, kvėpuok...mačiau, kad uždėjo kaukę, kažkas pasakė Jums gimė dukra...
Ryte, kai parvežė į pogimdyvinę palatą vyrui parašiau: Labas rytas, Tėtukai, mes jau turim mergytę Severiją, 3230 kg, 50 cm, gimė 4.25 val.

šiandien mano geriausiai draugei ir gimė dukrytė po CP. Jai ir visiškai nevyko jokia veikla, tad buvo nuspręsta daryti CP. O dabar dar ir Jūsų istorija paskaičiau, vėl susigraudinau - taip faina tie leliukai mažiukai

Kiek Jums teko patirti - kaip užjaučiu, mano tokia pirmoji gimdymo istorija, nežmoniški skausmai, per 1,5 paros 2,5cm teatsivėres kaklas,kazkokia panieka dėl"jautrumo",ekstra operacija. Jau už kelių dienelių ir mano terminas antram

Smagu, kad į šį pasaulį kasdien ateina nauji piliečiai - sveikinimai draugei su mažyle.
Papildyta:



Ačiū už supratingumą, linkiu Jums kuo lengvesnio gimdymo ir gerų emocijų laukiant antragimio...

kokios grazios sesuciu atejimo i si pasauli istorijos...

Dėkui. Manau, kad kievienai mamai jos vaiko atėjimo istorija ypatinga, kaip ir pats gimimo faktas. Todėl jomis ir dalinuosi... Tačiau turiu mintį, jog tas istorijas reikia atspausdinti ir įklijuoti mergaitėms į albumus, kad užaugusios paskaitytų pačios, kadangi daugelis emocijų tiesiog pasimiršta...