Aišku tas laikas turėjo ateiti tada kai būtų paaugę vaikai, nedaug nors pora metelių. Kai būtume susitvarkę naujuosius namus, kai būčiau nors kiek atsikvėpusi nuo košių virimo, sauskelnių keitimo ir visų mamiškai mamiškų pareigų...
2009 06 24. Šventėme įkurtuves. Anyta pakėlusi taurę palinkėjo visokeriopos laimės ir... kada nors susilaukti Jonuko.
Spalio mėnesį jau žinojau, kad laukiuosi. Jausmai buvo labai mišrūs. Gąsdinanti krizė, nesutvarkytas namas, vaikai maži... Bet vaikelis jau buvo pakeliui.
Tai buvo lengviausias nėštumas. Nevargino silpnumas ir nepykino. O kaip dukrytė džiaugėsi būsimu vaikeliu. Ji labai norėjo sesės, bet apsidžiaugė ir būsimu broliuku.
Numatoma gimdymo data 2010 06 27, bet su vyru vis juokavom, kad gimdysim per Jonines.
Atėjo vasara. Karštis vargino kiekvieną, o man su pilvuku lengva irgi nebuvo, nors svorio daug nepriaugau - 10kg. Vis labiau laukiau didžiosios dienos.
Eilinį kartą apsilankiusi pas ginekologę gavau siuntimą į KMUK ir palaiminimą važiuoti į Kauną 28d. jei 27d. nepagimdysiu.
2010 06 24. Lietinga buvo Joninių naktis, miegojau prastai nors niekur neskaudėjo. Tą dieną vyras su mama perstumdė baldus, o aš tik šluotele pašluodavau kur reikėjo. Viriau pietus ir sukausi namuose kaip eilinę dieną, na tai kas, kad jau Joninės - juk turiu siuntimą į Kauną! Ir važiuosiu į jį pirmadienį! SM draugės klausinėjo ar gims tą dieną Jonukas ar Janytė, sakiau, kad ne.
Pilvas retkarčiais įsitempdavo, bet visai neskausmingai, todėl nekreipiau dėmesio, kol nuėjusi į wc pamačiau tokį blyškų rausvą patepimą. Štai tada jau ėmiau įsiklausyti į savo kūną.
Vyrui patyliukais šnipštelėjau, kad būtų pasiruošęs, o pati sugalvojau išbandyti karštą dušą. Bet vietoje dušo prisileidau į dušo kabinos vonelę vandens ir susirangiau joje kaip tik man leido mano ypatinga padėtis.
Atlikau visas grožio procedūras ir atsistojau. Ir pajutau...bėga... Stovėjau ir šypsojausi. Toks džiaugsmas apėmė. Išėjau iš vonios visa spinduliuojanti laime ir pranešiau naujieną. Kilo lengvas sąmyšis. Vyras nulėkė skustis, anyta klausinėti ar aš viską susiruošusi, o pati įsijungiau kompiuterį ir informavau SM drauges, kad jau.Praėjo vos 10min. ir atvilnijo pirmais sąrėmis. Toks, kad jį iškęst turėjau giliai kvėpuoti. Po 4min. antras. Anyta žvelgė į mane su nerimu ir užuojauta. Bet man viskas buvo gerai.
Sėdom į mašiniuką ir išvažiavome į ''Kauną''. Dėl dažnų sąrėmių pasirinkome ilgesnį kelią per Alytų, kad neduok dieve nereiktų kokiame kaime greitosios kviest.
Sąrėmiai kartojosi kas keturias, paskui jau kas tris minutes. Iki Alytaus vos trisdešimt kilometrų, bet vyras skubėjo, o aš bijojau, kad policija nesustabdytų. Artėjant prie miesto jau buvo aišku, kad Kauno mes nepasieksime... Šventinę dieną miesto gatvės buvo ištuštėjusios. Vyras spaudė greičio pedalą.
Pagaliau atvažiavome. Iškvėpavau sąrėmį ir vyro padedama išsiridenau iš mašinos. Pilvą vos panešiau, rodės tuoj pamesiu. Įžengėme į nėščiųjų priimąmąjį ir pasitikusiai akušerei duetu išpyškinom: Gimdom! Trečias! Vandenys nubėgo! Turim siuntimą į Kauną!
Iškviestas gydytojas mane apžiūro ir tik gūžtelėjo: koks dar Kaunas, čia beveik pilnas atsidarymas.
Gimdykloje viskas vyko greitai. Transformavo lovą į gimdymui tinkančią formą, liepė atremt pėdas, čia susiimt rankomis, vieną kumštį suspaust, ne, jau atpalaiduot... nebesupratau kas vyksta ir ką man daryt.
O dar užplūstantys sąrėmiai. Paklausiau akušerės kiek centimetrų kaklelis atsidaręs, o ji tik nusijuokė: kokie dar centimetrai! vaikelis matosi! Liepė stumt, blogai įkvėpiau nepastūmiau kaip reikia. Supykau ant savęs - juk trečias kartas turiu mokėti. Vėl sąrėmis. Įkvėpk ir stumk. Neįkvėpiau, bet taip pastūmiau, kad ir gimė! 
Sūnelis. Sveikas 10-10. 3580g 51cm
Pati jaučiausi puikiai, lyg ir negimdžiusi.
Nuo tada kai nubėgo vandenys iki užgimimo praėjo 1val. 35min.
saunuole mamyte 