Sveiki. Mano 4,5m sūnus pakankamai lengvai bendraujantis, judrus vaikas. Pastaruoju metu pastebėjau, kad labai pergyvena, kad su juo nedraugauja kas nors. Pradžioje tai buvo kiemo vyresni vaikai, kurie susitardavo nedraugauti su maniškiu. Išeidavo vaikas į lauką ir klausdavo, ar draugausit su manim. Dabar, beveik tie patys vaikai buna darželyje ir čia, vėl tik atėjęs klausia ar draugausit. O vaikai nepraleidžia progos jį paerzinti ir sako, kad nedraugaus. Maniškis labai išgyvena dėl to. Kai būna atskirai po vieną, tie vaikai noriai su juo draugauja, ateina į svečius. Mano sūnus pradėjo stengtis įtikti jiems, sutinka bet ka daryti, kad tik jie draugautų. Vyresni manipuliuoja juo. Prašo ko nors, nes kitaip nedraugaus. Man labai nepatinka, kad jis pasiduoda manipuliacijom. Pasakoju jam pasakas, istorijas, bandau paaiškinti, kad neverta pergyventi, kad visada bus tikrų draugų, kad aš visada su draugauju. Jis klauso, sutinka, bet kai atsiduria tarp vaikų, vėl taip elgiasi.
Nežinau, kas jį verčia taip elgtis, nepasitikėti savim? Ką galėčiau padaryti, kad jis būtų saugesnis, tvirtesnis. Ar tai jo charakterio savybė, ar kažkas išprovokuoja jį taip elgtis?