Vat turiu problemike... Labai susijaudinu, kai kas nors manim susidomi, kazko, net ir nereiksmingo, paklausia. Smegenys atrodo normaliai priima ta informacija, suvokia situacija ir viskas butu gerai, taciau organizmas... nieksas... snukutis parausta, rankeles drebet pradeda... (susidaro ispudis, kad organozmo reakcija i demesi nesuderinta su smegenimis)
Kuri laika galvojau, kad viskas siuo klausimu susitvarke (nauja aplinka, kur nieks taves nepazista), bet ir vel... aplinkiniu reiksmingos tarpusavio sypseneles...

kazkur skaiciau, jog po pauglystes tas malonumas kaip raudonavimas turetu praeit... deja

Mano labai jautri nervu sistema, jai tik biski silciau, kad ir streso atveju, slapia slapia...

Ir nelabai yra su kuo apie tai pasikalbet...

Ne i tema truputuka, bet per galva tikiuos negausiu ... cia tik psichologas atsakineja ar ir kiti forumo dalyviai gali savo nuomone pareiksti?

Gal nuo to lengviau nepasidarys, bet mano tokia pat problema. Protu AISKIAI suvoki, kad viskas OK. O organizmo reakcijos tiesiog juokingos... Idomu, koks bus atsakymas speco... Gal cia psichiatro reikia klausti?

As pati kaip ir susitaikiau su tuo... kuo maziau stengiuos i plaucius imti... maziau jaudintis del to, kad jaudinuos... vot po keliu dienu teks auditorijai pasneket... dauguma pazistamu su dideliu entuziazmu zada ateit... na ir tikiuos, ne mano fiasko paziuret... jei ka, tikiuos "autopilotas" pagelbes

Mano privalumas, kad esu baisiai uzsispyrus ir turiu valios... viskas butu daug lengviau, jei aplinkiniai nematytu visu mano emociju, nors menkiausiu... net meluot neapsimoka, nes ant snukucio parasyta ... nors artimiausius zmones kai kada lengvai galiu apmaut (na tiesos nesakyt).

Kazkaip sugebu priverst aplinkinius (jau geriau pazistamus) mane gerbt ir nepastebet mano reakciju... garsiai ir su komentarais ar zvilgsniais su patycia sypsenoje... nors is kitos puses, i tuos "priverstuosius mane gerbt" maziau mano organizmas ir reaguoja, t.y. jis veikia kartu su protu.

Gal cia koks nelaimingas drovumas? Bet tuomet kokio velnio smegenys dirba atskitu frontu negu organizmas???
Gal kokiu streso hormonu pas mane per daug issiskiria??

Aviux,
aš tai pavadinčiau ne drovumu, o atvirkščiai... Jūs ir pati pastebėjot, kad žmonės, kurie jus jau pažįsta ir kurie rodo pagarbą sukelia mažesnį stresą ir , svarbiausia - "organizmo reakcijas". greičiausiai taip yra todėl, kad jūs jau esat sąlyginai rami dėl galimų reakcijų iš jų pusės, t.y. žinot , ko laukti. Tuo tarpu nepažįstami žmonės yra "dar neužkariauta žemė", kuriuos reikia palenkti į savo pusę, pelnyti jų teigiamą! įvertinimą. Apskritai, raudonis veiduose dažniausiai rodo dirbtinai prislopintą mūsų didelę potenciją, nerealizuotas ambicijas, pripažinimo ir įvertinimo poreikį, taip pat nemenką seksualinę energiją. Raudonio lengviau atsikratyti, kai pripažįstame savo troškimus ir patys nusprendžiame kaip ir kada juos išpyldysim. (pvz.: " man svarbu, kad patikčiau auditorijai, kaip specialistė, kaip moteris ir t.t, as pasistengsiu, kad visi liktų sužavėti..., jei ne šį, tai kitą kartą....").
Organizmo reakcijas prislopinsit, jei nukreipsit savo dėmesį nuo minčių "kaip as atrodau" į patį pokalbio objektą ar savo pašnekovą. Čia suveikia geležinė taisyklė - tam, kad patiktumės kitiem žmonėm, primiausia turit pati jais susidomėti (sąžiningai ).

Vajeee koks grazus atsakymas . Kokius penkis kartus perskaiciau... Tiesos tikrai yra. Deja, dabar laiko nelabai turiu pakomentuot, bet tai butinai padarysiu veliau

Ir pas mane panasi problema. Tik as jau net nezinau ar pas psichiatra ar pas psichologa man kreiptis. Tai prasidejo pries 3 metus. "TAI" vadinu padidejusi prakaitavima. Pasireiskia jis ne visada, o man bunant darbe, kalbantis su virsininku, bendradarbiais... Namuose viskas gerai. Jokios baimes nejauciu, bet taip atrodo, kas kunas manes neklauso... Negaliu uzsideti jokiu spalvotu drabuziu, nes viskas tuoj pat perslampa. Siaubas kazkoks...Nezinau ka daryti. Pradejau gerti antidepresantus, bet nieko ne geriau. Padekit

Zinai, yra viena is teoriju, kuri sako: kai jauti, jog tuoj raudonuosi, tai sakyk sau : ir gerai, ir kuo stipriau, ir kuo daugiau reikia paraudonuot! cia gydymas paradoksu. dazniausiai raudonis nebebuna toks ryskus. tiesiog kuo daugiau bijai kazko, tuo dazniau tas vyksta

as irgi raudonuodavau.. bet tas mazeja!

ir as turiu beda su raudonavimu,o napoleono zodziai,kad kas raudonuoja,tas vadinasi turi greita reakcija manes neguodzia.aplinkiniai,pamate kad raudonuoji,iskart gali daryti isvadas kaip tu jautiesi,o as to visai nenoreciau.labai daznai vesdama paskaitas ar pasisakydama viesumoje raudonuoju,bet as anaiptol savyje nesijauciu neramiai.as scenos nebijau ir labai gerai joje jauciuosi(tai galimybe pasirodyti,kuo daugiau zmoniu matys,tuo labaiu busi zinoma)bet kazkodel raudonuoju.girdejau ta galima pasalinti hipnozes seansu.mielai isleiciau tokiam dalykui pinigus,kad tik padetu,bet kur rasti toki gydytoja???

raudonuoju ir as. Bet keisciausia, kad tokie procesai vyksta tik tuomet, kai as pati jauciuosi nepilnaverte. Tuo metu, kai turiu gera darba su geru uzdarbiu, is manes raudonio neislupsi.

na, gal to raudonio nepanaikins (gal) nei hipnoze, nei psichologas, tai tiesiog esme butu keisti poziuri i tai, raudonavimo nemalunumo stipruma va

ir as blyn raudonuoju kartais nereikia net stresines jokios situacijos, simta metu pazystama company, nu kasnors elementaru o as imu ir paraudonuoju kaip durne o kai stresine situcija tai kaip tik as nejauciu nieko, darau auto pilotu ir viskas buna ok

Pas mane lygiai tas pats. Net kompleksa isivariau. Buna, kad bendrauju su seniai pazistamais zmonemis, bet va, kokia pikantiska tema paliecia ir as Pradejau vengti net susitikimu, nutraukiau santykius su kai kuriais zmonemis, tiesiog ne kaip jauciuosi, nemoku buti naturali, amzinai susikaustau, kazkaip ir i gyvenima pradejau ziureti per daug rimtai, nebesuprantu juokeliu arba jie man ne tokie jau ir juokingi atrodo, visa gerkle kvatotis neiseina......namie is to paties galeciau net pusvalandi juoktis. Dalykiniuose santykiuose, kur yra rimta atmosfera, jauciuosi kur kas geriau....Baisu, pastoviai depresuoju, nors nera del ko, apskritai mastymas kazkoks kaip paliegeles, as tai suprantu, bet pakeisti neiseina....va nuo siandien buti pasitempusi, linksma, samojinga, neiseina....tik pradejusi pritruksta energijos. Apskritai, nekaip jauciuosi su savimi per daug pasitikinciais, kurie, kad ir nesamone pasako, jauciasi gerai ir kiti vistiek ji kiti palaiko. As, jei kokia nesamone pasakyciau, turbut kiti nesuprastu, o man liktu tik sumisti.

Aš irgi kartais paraustu, tik niekad negaliu žinot, kada tai atsitiks. Kartais viskas normaliai, o kartais taip karšta karšta pasidaro .. O tada jau viskas, tolesnis bendravimas sugadintas, nes aš pasijaučiu baisiai dėl to paraudonavimo. Ypač prieš auditoriją: balsas dreba, visa raudona ir toks jausmas kad nualpsiu Ai, nieko čia jau nepakeisi