Iškart po pirmosios dukrytės gimimo ( http://www.supermama.lt/forumas/http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=406596 ) žinojau, kad reikia antro vaiko. Skubiai
Laukimas prasidėjo labai anksti, kai dar likus 4 dienom iki svečių daviau vyrui pasigrožėti II. Nors nesisaugojom jau daugiau nei metus, BT grafikai ir ovuliaciniai testai rodė, kad viskas pataikyta tiesiai į dešimtuką, jis tik išpūtė akis ir labai išsigando: Kas dabar bus?.
Nėštumo neslėpėm. Artimieji džiugiai sutiko naujieną ir žadėjo, kad gimdysiu ne sausio 9, o sausio 6 per savo gimtadienį. Tokią dovanėlę sau pasidovanojo ir mano prosenelė, gimdydama močiutę, ir mama seserį.
Pirmas trimestras praėjo kaip ir priklausė pravėmiau pora savo gyvenimo mėnesių. Laksčiau į paskaitas, visa šeima išvykom į mano praktiką nuostabiame Lietuvos kampelyje, kur bendramoksliai jau suuodė, kad aš tikriausiai neviena (vis tas rytinis pykinimas). Pralėkė puiki vasara su palapinėm, maudynėm ežere, poilsiu kaime. Visgi vidurvasario karščiai gerokai mane varžė ir kartais pasijausdavau labai blogai, nors gydytojai neturėjo prie ko prikibti. Jau per pirmąją 18sav. echoskopiją buvo pažadėta sesytė.
Atėjo ruduo. Vėl paskaitos, dideli krūviai, namie laukianti dukrytė, kurią reikėjo ir panešioti, ir pamyluoti, ir aptvarkyti, ir pasimokyti, naktį žindyti, o ryte vėl į paskaitas lėkti. Bet mes atlaikėm!
Atėjo ir žiema su nauja panika ir naujais darbais. Pratempiau ir sesiją, ir maniakišką pasiruošimą Kūčioms, atlaikiau ir Naujamečio šokius, po kurių skaudėjo visus šonus, o reikaliukai nepajudėjo, nors jau suėję 38sav. Nusprendžiau, kad lauksiu savo gimtadienio sausio 6, tada ir gimdysiu. Tą žadėjau ir SM kolegoms.
Sausio 5 diena Aplekiu parduotuves, nes žinau, jog ilgai jose nesilankysiu. Prisiperku produktų tortui, pyragui. Visą vakarą gaminu skanėstus, po to išsimaudau, susitvarkau, išsiplaunu galvą, nes gal jau šiąnakt... tuomet patraukiu miegoti.
Sausio 6 diena Vyras žiūri filmą iki išnaktų, o aš laaabai pykstu. Negaliu užmigti.
03.00 Neslėpsiu, pasiskatinam tradiciniais būdais. Vyrui liepiu dar pasnaust, o pati einu ruoštis krepšius, nes pajuntu, kad JAU: sąrėmiai kartojasi kas 4min. Vos spėju darkart nusipraust, apsirengt, liepiu vyrui greičiau suktis, nes 2min intervalai mane labai gąsdina juk gimdymas antras, o ir su pirmąja greitai susisukau... Dukrą palikę močiutei važiuojame į KKGN.
04.00 Mus įsileidžia mieganti akušerė. Visur apgaulinga ramybė. Tuoj atvažiuoja dar kelios gimdyvės. Personalas jau sunerimęs, kur tiek dės, nes tądien dar suplanuota ir nemažai cezarių.
Sąrėmiai atslūgsta. Išsigąstu, kad pati save apgavau, o ir kaklelis tik 1cm. Tačiau mane vis tiek palydi tiesiai į gimdyklą. Pakloja man gimdymo lovą, sako Pagulėk. Turbūt akušerė juokauja.
Na, ne, į tą kankinimo aparatą aš nelipsiu.
Tai kuo UŽAUGUS būsit? paklausia akušerė. Ji išeina, o mane suima juoko priepuolis gimdau antrą vaiką, o manęs dar klausinėja kaip mokyklos suole...
Žiūriu pro langą. Į GN kiemą įvažiuoja sunkvežimis su duona, o man taip norisi užkąsti. Taip gaila, kad nieko nepasiėmiau. Prašau vyro, kad nulėktų paimti juodos ir batono, bet niekas manęs neklauso... Vis prisimenu šaldytuve paliktą tortą. Kaip man jo gaila, žadėjau jį visą viena sukapot!
07.00 Jaučiu, kad visgi iš tikrųjų gimdau. Dar pasitikslinu, ar tikrai sausio 6toji. Negaliu patikėti. Skambinu savo gydytojai, kad atvyktų. Sutariam, kad ji pasirodys nuvežusi vaikus į mokyklą.
Per sąrėmius šokinėju ant gimnastikos kamuolio, šokam su vyru lėtą, masažuoja kryžmenį ir ko tik nedaro. Nors skausmas jau nemažas, tačiau atrodo nepakankamai stiprus, o pertraukos tarp sąrėmių pernelyg ilgos. Akušerė prijungia tonų aparačiuką, o aš klūpiu ant kilimėlio, davikliai nelabai laikos, todėl tenka juos pasilaikyti pačiai. Mane labai blaško personalas, kuris prasidėjus darbo dienai zuja aplink, renkasi reikmenis kelioms sekcijoms, bruzda gimdykloj ir šnekučiuojasi apie darbus ir netik.
08.00 Pasirodo gydytoja. Pasiguodžiu, kad veikla visai neintensyvi, bet ji nuramina, kad viskas gerai, dar kartą parodo, kaip kvėpuoti.
09.00 Patikrina gimdos kaklelį 7-8cm. Pasiūlo nuleisti vandenis. Atsisakau, nes žinau, kad skaudės daug stipriau. Tad sąrėmiaujam toliau. Pažada, kad leliuką turėsim apie 10val., gal dar anksčiau. Pareiškiu pageidavimą negimdyti ant stalo, nes iš patirties žinau, kad ant spec. kėdutės tupėti lengviau. Tačiau budinti akušerė mane patikina, kad nė viena neišsisuka be stalo, net nustemba, ką aš čia išsigalvoju. Tačiau gydytoja sutinka be jokių kalbu, nes jai tokie gimdymai nenaujiena. Valio, viskas pagal planą!
Liekame su vyru dviese. Pasiguodžiu, kad 9 mėnesius laukiau gimdymo, o čia už valandėlės viskas bus praėję. Už kelių minučių prasideda intensyvesni skausmai. Pasikviečiame gydytoją. Patikrina - jau 9,5cm. Paprašau, kad nuleistų vandenis. Ji tiesiog juos pragnybia. O tada jau prasideda smagumai.
Vėlesni mano prisiminimai labai migloti blaškausi per stangas, apimta netikrumo, kada stumti. Vyras sėdi man už nugaros, remiuosi į jį, daktarė padeda susigaudyti, kaip geriau įsitaisyti. Veria didžiulis skausmas, kur kas rimtesnis nei pirmojo gimdymo stangos. Rodos, jaučiu kiekvieną tempiamų audinių lopinėlį, visi pojūčiai gąsdinančiai aiškūs, o protas dar pakankamai blaivus. Tos paskutinės 15min eina labai lėtai. Pasirodo plaukučiai, tada imu stumti kaip pasiutusi, kad tik greičiau. Girdžiu, kad gydytoja kviečia akušerę vardu, kuri nežinia kur bimbinėja (matyt, išėjo su sesute toliau apie atostogas Egipte pliurpti) ir prašo, kad prakvėpuočiau sąrėmį (tą akimirką labiausiai noriu užmušti prapuolusią akušerę). Pro durus įlekia akušerė padėti gydytojai, gimsta dukrytė. Akimirką džiaugsmo ir palengvėjimo užgniaužia siaubas atsukama smaugusi virkštelė, dukrytė nejuda, neriečia kojyčių, nespaudžia rankyčių prie krūtinės, ji mėlyna, jos rankutės, kojytės ir galva tabaluoja it nustipusio kačiuko. Tada sustoja laikas. Gydytoja varto, plekšnoja mažą mėlyną kūnelį, bet niekas nevyksta. Sušunka, kad įjungtų signalą, akušerė pašoka, paspaudžia kažką kažkur, ir ima cypti sirena. Bet dar akimirka ir dukrytė suniurzga, pavartyta kvyktelna. Gydytoja, pastebėjusi, kad jau kvėpuoja, duoda man ant krūtinės mažylę, aš apkabinu ją ir užsilipu ant lovos. Visi atgauname kvapą. Dar kelios minutės ir mėlyni pirščiukai ima rausti, o aš guliu ant gimdymo stalo ir juokiuos iš laimės.
Ar tikrai šiandien sausio 6ta?
Dar detalių:
2965g, 48cm
3d. iki termino. Gimė 2011 01 06 9.30val.
Užrašė 7val. 45min., nors tiek laiko tikrai negimdžiau. I fazė - 7val. 30min, stangos - 15min (tiek ten to vargo...). Jokių siūlių, jokių plyšimų, savijauta puiki. Gimdyčiau ir gimdyčiau...

