hmm.. geriu antidepresantus.. jau 9tas menuo.. buvo cia vienu momentu sovus mintis mest juos vartot, ale nepavyko nors is kitos puses gal ir gerai.. nezinau, dabar taip galvoju, jei man taip sudinai viskas su jais, tai be ju kiba isvis isproteciau? o gal man jie paprasciausia neveikia? nes jauciuosi blogiau nei blogai.. mane tiesiog viskas erzina.. slegia.. gal as rimtai per daug noriu? noriu kad viena tablete padetu uzsimirsti padetu nebekentet
vartociau raminamuosius ir manau poveikis butu kur kas stipresnis, ale negaliu visgi moklu paskutiniai metai.. nepavezciau.. tai ka man daryt? as pavargau taip sudinai gyvent..

Betgi tokie vaistai vartojami ne siaip sau..... depresija paprastai turi priezasti. Kas tavo gyvenime klostosi ne taip, kad tenka imtis tokiu priemoniu ? Meile ? finansiniai nepritekliai? Ar kitos priezastys ? Neisgydysi dvasios ligos, nezinodamas jos priezasties.As deja, ne psichologe, bet zinau ta jausma ir teko susidurti su ta liga man artimu zmoniu tarpe. Kartais atrodo, kad man paciai tuoj prireiks antidepresantu....Bet kiek pajegiu, veju tas liudnas mintis salin, nes turiu vaikuciu, kuriuos reikia uzaugint. O jeigu tu vis dar mokaisi, vadinasi turi kazkoki tai tiksla,tad neturi pasiduot tai baidyklei vardu depresija.
Nepades manau tau mano pasvarstymai, bet tiesiog noriu palinket stiprybes,ir palinket, kad isiklausytum i save ir pagalvotum,del ko gyveni ,ko sieki,ir ar tau butent to reikia....

taip, tu teisi, vaistai vartojami ne seip sau.. blemba visa si laikotarpi pykau ant savo gydytojos kad ji mane pripratino prie vaistu, ale visgi gal ne be reikalo.. nors anksciau atrode kitaip.. ai nezinau.. priezasciu yra ne viena ir ne dvi.. bet tai juokinga, kai pagalvoju ka tenka isgyventi kitiems nu bet visgi gerai sakoma, nuosavos beedos visada atrodo pacios paciausios..
tiksla? neturiu jokio tikslo.. mokausi todel kad taip reikia.. todel kad tevai per daug idejo.. jiem mano diplomo reik kaip zuviai vandens
del ko gyvenu? del to kad esu per silpna pakelti ranka pries save + gaila tevu ir brolio..
ko siekiu? svajone turiu tik viena.. atsigult ir gulet.. kad nereiktu nei eiti i paskaitas.. nei i egzaminus... nei i tualeta.. nei pavalgyt.. nei .... nei .... nei ....
ar to man reikia? man nieko nereikia, o is dalie ir labai daug reikia, tikriausia per daug!!!

vien vaistu neuztenka depresijai iveikti. antidepresantai yra tik kaip papildas prie psichologines terapijos. depresijos atveju turetu buti paskirta kognityvines psichologijos terapija, kuri padetu atpazinti problemas ir pakeisti neigiama poziuri i save ir kitus teigiamu...
depresija yra kaip mirtis, tik beda ta, kad turi gyventi, o jautiesi kaip mires...
nenuleisk ranku, ieskok pagalbos, neleisk sau susitaikyti su tokia busena...

galbut jau matei situos patarimukus, jeigu ne, tai dar karta nukopijuosiu

Čia surašyti įvairūs būdai, kaip susidoroti su savo depresija. Tai tik bendri nurodymai, kiekvienas turi pasirinkti konkrečiai sau priimtinus.

Darykite kasdieninius užrašus.

Nepamirškite valgyti. Atkreipkite dėmesį, ar ką nors (cukrų ar kavą) valgant / geriant keičiasi jūsų nuotaika.

Pasidarykite sau įdomius pietus, galite ką nors pasikviesti.

Išsimaudykite, gal net vonioje su putomis

Paklibinkite kompiuterį.

Išsinuomokite komedijinių filmų.

Išeikite ilgam pasivaikščioti.

Šokite. Vienas(a) namuose arba su draugu(e).

Gerai valgykite. Maišykite jūsų mėgstamą maistą su tuo, kurį jum reikėtų valgyti.

Praleiskite laiką, žaisdami su vaiku.

Nusipirkite sau dovaną.

Paskambinkite draugui.

Perskaitykite juokingas laikraščių dalis.

Padarykite kam nors, ką nors netikėtai malonaus.

Padarykite sau ką nors neįtikėtinai malonaus.

Išeikite laukan ir pažiūrėkite į dangų.

Atlikite kokius nors pratimus, būdami lauke, tik ne per rimtai

Ravėkite piktžoles ar šiaip pakasinėkite.

Dainuokite! Jei bijote kritiškų kaimynų atsiliepimų, išvažiuokite kur nors ir ramiai sau traukite mašinoje. Dainuoti senas mėgstamas dainas yra kažkas tokio... Ypač padeda lopšinės.

Pasirinkite mažą ir lengvą užduotį (pvz. išvalyti grindis) ir ją įvykdykite.

Jei mokate - medituokite, tai tikrai padeda. Bet jei esate tikrai smigęs, tai padaryti bus beveik neįmanoma. Jūsų sugebėjimas medituoti grįš, kai tik pakils nuotaika. Jei negalite medituoti, susiraskite kokį malonų skaitalą ir skaitykite jį garsiai.

Atsineškite gėlių ir žiūrėkite į jas.

Pratimai, sportas. Nuostabu, kaip kai kurie žmonės net depresijoje gali gerai žaisti.

Pasirinkite veiksmą, kuris yra toks mažas ir specifinis, kad jūs žinote, jog galite jį atlikti dabar. Tai padeda, nes jūs jaučiate, kad kažką įvykdote. Taip nepakliūsite tarp abstraktaus jaudinimosi ir didelių pasikeitimo idėjų. Pvz. sakykite "labas" kažkam naujam, jei norite tapti draugingas, visuomeniškas. Arba išvalykite vieną savo kambario pusę, jei norite atgauti kontrolę savo namuose.

Jei jus neramina tai, kad jūs kažko vengiate, pabandykite rasti paramą ir sutikite tai, ko vengiate.

Atsikėlimas. Dauguma depresijų charakterizuojamos kalte. Dalykai, kuriuos depresuoti žmonės dažniausiai nori atlikti (likti lovoje, neiti lauk) daro depresiją dar stipresne, nes del to depresuoti žmonės jaučiasi tarsi jie viską gadintų vis labiau ir labiau. Taigi jei miegui turite šešias ar septynias valandas, pabandykite prisiversti atsikelti, kai tik atsibundate... Nevisada tai pavyks, bet kai pavyks bus malonu, kad gerai pradėjote diena.

Išvalykite namus. Kai depresija baisiai spaudžia, jums gali nepavykti daryti jokio protinio darbo, bet jūs galite daryti fizinius darbus. Vienas depresuotas asmuo rašė: "Aš dvi savaites tvarkiau savo namus, aš turiu omeny TVARKIAU: išgrandžiau puodukus, nuvaliau sienas, išmečiau nereikalingus daiktus... Visas šias dvi savaites kartojau: "Aš tvarkau neteisingai, visa tai atrodo baisiai, aš net nežinau, kaip reikia teisingai valyti", bet pabaigoje mano namai tiesiog spindėjo!"

Ypatingai svarbu suprasti, ar jūs negalite kažko padaryti (parašyti programą, būti žaviu pasimatyme), nes esate depresijoje ar jūs papraščiausiai galite tai padaryti, bet tai būtų pragaras (tvarkyti namus, eiti pasivaikščioti su draugu(e), išlipti iš lovos). Jei pasirodys, kad jūs galite tai padaryti, tik nenorite, pabandykite vis tiek tai padaryti. Nevisada pavyks, bet bandykite. Kai jum pavyks, bus malonu pažiūrėti atgal "Aš jaučiausi taip suš***, ir pažiūrėkite, kaip puikiai aš sugebėjau tai padaryti!" Šis bajeriukas veikia tik fiziniams dalykams (tvarkymas, virimas ir t.t.). Protiniai dalykai, dažniausiai neįveikiami iki depresijos pabaigos.

Neprigalvokite sau sunkių tikslų ar didelės atsakomybės.

Skaidykite dideles užduotis į mažesnes, nustatykite prioritetus ir darykite ką galite, kaip galite.

Nesitikėkite per daug iš savęs. Nerealūs norai tik padidins nepasisekimo jausmą, nes jų neįmanoma nuveikti. Tobulumas (Perfectionism) veda į padidintą depresiją.

Stenkitės būti su kitais žmonėmis, dažniausiai tai geriau, nei būti vienam (vert. past.: nors ir norisi).

Dalyvaukite veikloje, dėl kurios turėtumėte jausitis geriau. Pabandykite lengvus pratimus: nueiti į kiną, pažaisti kamuoliu, ar nueiti į religinius renginius. Nepersistenkite ir nenusivilkite, jei tai jums nepadeda iš karto. Tam kad pasijustumėte geriau, reikia laiko.

Nedarykite svarbių gyvenimo sprendimų, tokių kaip išeiti iš darbo (mesti mokslus), vesti/tekėti arba išsiskirti. Dėl depresiją lydinčio neigiamo mąstymo, jūs galite padaryti labai neteisingą sprendimą. Jei jus spaudžia priimti tokį sprendimą, paaiškinkite, kad jūs padarysite ši sprendimą kai tik praeis depresija. Nepamirškite, kad būdami depresijoje jūs neobjektyviai matote ir save, ir pasaulį, ir ateitį.

Jei žmonės jums sakys "išsijungti" iš savo depresijos, žinokite - tai neįmanoma. Toks pasakymas panašus į posakį "išsijunkite iš diabeto".

Prisiminkite: depresija priverčia jus neigiamai mąstyti apie jus pačius, apie pasaulį, apie žmones, jūsų gyvenimą, apie ateitį. Prisiminkite, kad jūsų mintys nėra racionalios. Tai tarsi jūs matytumete save ir pasauli per negatyvumo rūką. Nepriimkite savo neigiamo požiūrio kaip teisingo. Tai tik depresijos dalis, kuri pranyks kartu su depresija. Jei jūsų neigiamas (beviltiškas) požiūris į ateitį verčia jus rimtai pagalvoti apie savižudybę, būtinai pasakykite apie tai gydytojui ar draugams ir paprašykite pagalbos. Savižudybė būtų negrąžinamas poelgis, paremtas jūsų neracionaliu mąstymu. (Dažniausiai užduodami klausimai apie savižudybes su atsakymais).

Nepamirškite, kad jausmas, jog depresija niekada nesumažės, yra depresijos dalis. Viskas tikriausiai nėra taip beviltiška, kaip jums atrodo.

Jei jūs stengiates atsiminti daugelį dalykų, kuriuos reika atlikti, neblogai būtų juos užsirašyti. Jei sudarysite užduočių sąrašą, vienu metu darykite tik viena iš jų. Vykdyti kelias užduotis vienu metu gali būti per sunku. Jum gali padėti sąrašiukas užduocių, kurias reikia atlikti tuoj pat ir kitas, ilgesnis sąrašiukas dalykų, kuriuos reikia padaryti, bet nėra skubos. Kai baigsite rašyti ilgąjį sąrašą, pasistenkite jį bent trumpam užmiršti.

Jei turite užduočių sąrašą, laikykite ir įvykdytų užduočių sąrašą, pasveikinkite save po kiekvieno įvykdyto darbo. Neišmeskite įvykdytų užduočių iš sąrašo "padaryti". Jei taip padarysite, turėsite tik nepadarytų darbų sąrašą. Patogu įvykdytas užduotis užbraukti, taip matysite, ką jau padarėte.

Alkoholis dažniausiai tik didina depresiją. Dauguma šaltų vaistų gali turėti alkoholio. Taigi perskaitykite paciento informacinį lapelį.

Darykite po du dalykus kiekvieną dieną. Kei būna krizė, kai nenorite nieko daryti, darykite po du dalykus kiekvieną dieną. Priklausomai nuo jūsų psichinės būsenos, du dalykai gali būti: palysti po dušu ir paskambinti, arba parašyti laišką ir išdažyti kambarį.

Įsigykite katiną. Katinai yra švarūs ir tylūs.

aciu bet man kai sunku tai sunku, nieks nebeidomu.. buna ir i egzamina reikia, bet atsikeli ir tiesiog nusispjauni i viska.. zinai kad isejus i lauka geriau bus, kad nuejus i univera irgi pasijusiu geriau, bet taip ir lieki visa diena uzsidarius tarp keturiu sienu.. neismokau dar perlipt per save.. gal kam nors ir pades tas saraselis, man tikrai ne

kates, ehh.. kartais dar labiau is kantrybes isveda.. ir nieko mandro jos nedaro..

as zinau kas mane galetu isgydyti, bet .....

na, pasakyk

Mante, aš irgi nuo rudens vartoju antidepresantus.Nežinau kas man buvo užėję, bet pradėjau labai blogai jaustis-pradėjo kamuoti nemiga, mintys apie mirtį ir nepaaiškinamas skausmas ant krūtinės ląstos (depresiniai skausmai).Kai pasirodžiau gydytojui, jis liepė kuo greičiau nusipirkti jo išrašytus vaistus ir kuo skubiau juos susileisti.Taip ir pradėjau-pirma nuo leidžiamų ant., dabar vartoju geriamus.Man irgi kartais atrodo, kad jie nieko nepadeda.O jei išvis jų nevartočiau, tai kas tada išvis būtų? Negalima staiga mesti vartoti tokius vaistus, galima vėl atkristi.

primavera, aciu


kokius vaistus geri?
o jie mums padeda ar ne tai vienas velnias ir tezino :/

Cipralex.O kokius tu?

efexor xr 75, o as pradejau nuo raminamuju.. sake kad prie antidepresantu nepriprasiu, ale pripratau dabar sako kad neimanoma prie ju priprasta, kad jau galesim nutraukti, ale kad as negaliu nutraukt nes jauciu priklausomybe.. ai zodziu.. sudas

Gal pas tave psichologinė nuo jų priklausomybė, kuri pereina į fizinę? Juk ir skausmą vien nuo nervų galima jausti. Ir tam, kad nuo jų atprasti, tau padėtų psichoterapija ar tarkim kokia hipnozė?
Nes aš tai neįsivaizduoju tos priklausomybės, kaip jau minėjau esu gėrus visokiausius antidepresantus, ir stiprius, ir didelėm dozėm, bet nei nuo vienų nebuvo priklausomybės, atvirkščiai, organizmas įprasdavo ir jie nebeveikdavo, tada reikėdavo keist kitais. Esu anksčiau, kada dar nežinojau pakankamai apie depresiją, ir piktavališkai vaistus nutraukus, staiga, be gydytojo leidimo, ir nieko tokio neatsitiko. Tik vėliau depresija atsikartojo ir sunkiau pasidavė gydymui, buvo sunkiau vaistus pritaikyt.
Bet iš tavo būsenų, reakcijų, minčių apie savižudybę tikrai nepanašu, kad tu jau galėtum vaistus nutraukt. Ir tikrai nepanašu, kad pas tave buvo tik nelaiminga meilė, ne depresija, o gydytoja pripratino prie vaistų be reikalo. Paprasčiausiai jai nepavyko tau tų vaistų atitaikyt, tau juos reik keist kitais, kitom kombinacijom, kitom dozėm. Ir neapsiribok vien vaistais, bandyk greta psichoterapiją ar psichoanalizę. Keisk psichiatrę, jei ta nepatinka ar netinka. Juk gali nesunkiai persiregistruoti į kitą polikniką ar šeimos centrą, tas tik 50 ct kainuoja. Paskui vėl gali bet kada grįšt į senąją polikniką. Ieškok sau tinkamo specialisto, neapsiribok vien vieno psichiatro nuomone.
Tu net gali nuvažiuot į bet kurį Lietuvos miestą, nueit pas bet kurį patinkantį psichiatrą, jis tau ant 27 formos užrašo tavo diagnozę ir paskirtus vaistus, tu sa ta forma važiuoji pas savo šeimos gydytoją ir ji tau išrašo pagal tą formą kompensuojamą vaistų receptą. Tad gali lankytis ir pas tau nepriklausantį psichiatrą. Bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad jei nori didesnio dėmesio ir geresnio rezultato, vis tiek vertėtų tam psichiatrui 50 ar 100 lt palikti už vizitą. Nes kaip jau minėjau anksčiau, kam kam bet savo sveikatai pinigų nevertėtų gailėt.
Papildyta:


Psichologinės priežasties gali ir nebūti. Priežastis gali būti grynai biocheminė. Gali lemti paveldimumas. Gali lemti genetika.

1. priklausomybe yra.. fizine jinai.. visi aplink tik ir sako kad nera, negali jos but, nu bet blemba, as juk neissigalvoju.. as juk ne is didelio noro ju negavus pradedu lipti sienom.. vasara buvau nusprendu daugiau pas jokius daktarus neit ir jokiu vaistu nebegert.. isgeriau paskutine tablete ir sedejau sau atsiputus.. praejo diena.. viskas gerai.. tipo meciau.. praejo antra ir prasidejo.. galva svaigsta, akys vartaliojasi, ne tai kad is nervu nenoretum lipt is lovos, bet del brogos savijautos.. pakentejau ta diena.. galvojau praeis.. net ispradziu nesuvokiau kad cia del vaistu.. prabudau kita diena.. dar blogiau.. vos dasliauziau iki daktares.. israse iskart susigrudau ta tablete ir po keliu valandu viskas praejo.. bandziau mazint ir palaipsniui irgi nesigauna.. diena istveriu.. antra ateina ir viskas man..
dabar buvo itemptas laikotarpis man, sesija, diena su naktim sumaisius buvau.. isgaruodavo is galvos tie vaistai.. bet patys ir primindavo apie save.. t.y. tie nelemti simptomai.. as ju nei tiksliai apibudinti nemoku ir kaip ju atsikratyti reiks as neisivaizduoju.. galvoju gal ateis vasara, baigsis mokslai nu ir kentesiu, ka daryt? negersiu ir lipsiu sienom.. nenumirsiu gi.. kelias dienas bus lomkes ir gal praeis visgi
2. o pas gydytojus as isvis nevaikstau sakau buvau pora kartu pas psichologe, pacioj pradzioj kai nusiunte, nepatiko man ten ir daugiau nejau, o pas pacia psichiatre irgi nesilankau mama nueina israso vaistu, nuperka, o man tik lieka suvartot teta daznai atvaziuoja i kauna (ji psichiatre) galeciau nueit ir pakalbetis, o ir pablatum galeciau nueiti, ale as nenoriu, koks tolkas? netikiu as tokiom nesamonem.. buna sunku.. issiverki.. pasedi vienumoj ir praeina.. ne pirma gi ir ne paskutine.. nemire dar nieks nuo to!!! isgyvensiu ir as.. o jei neisgyvenciau tai tik geriau butu gi vistiek anksciau ar veliau visi iseisim, tai juk kuo anksciau tuo geriau
3. keist polikninikos ner reikalo.. nes as vistiek niekur neisiu.. kai man buna sunku, man nusisvilpt ant visko ir dar kazkoki vaiksciojimai pas gydytojus nu ne, nereik man to tuo momentu.. o kai praeina.. tai irgi.. ner tolko, nes jau viskas gerai buna ir isviso, as turiu pati ismokti sio to, kol to nenoresiu pati, neprivers noreti nei jokie daktarai nei vaistai.. vo taip ava!!!

tik nepriimk asmeniskai mano kategoriskos nuomones dekui uz issakyta savaja visi kas cia mane pazysta galetu patvirtinti, kad kuo kuo bet jau nuotaiku kaita tai as pasizymejus
Papildyta:
ai dar del tu kysiu, as jei ir duociau is manes ju nebutu eme greiciausia, nes irvelgi pablatum viskas nuo paciu pradziu buvo manes net negalejo priimti ji ir negalejo man vaistu kompensuojamu israsyti, todel viskas ir prasidejo nuo raminamuju, kol susitvarkiau visus formalumus tikrai gydytojai rupinosi manim, tuo skustis negaliu, ale as vistiek esu labai kategoriska visais siais klausimais

man irgi nepadeda, todel meciau juos dabar nors ir susilaukiau neigiamos reakcijos is artimo. Ir pas daktara nebeisiu, nes jis turi savo nuomone, kuri nesutampa su manaja. Kabinsiuos pati, bet bliamba, tai ziauriai sunku. kada nors tikiuosi pasakyti, kad tai iveikiau.

ka gerei? o prie raminamuju nenori pereiti? man asmeniskai tai jie labai padedavo.. ale neleidzia salygos man ju dabar gerti
kiek laiko gerei ir kodel galvoji kad tau nepadeda?
Papildyta:
beje, noriu visu gerusiu paklausti, pastebejot toki dalyka kad pradejusios antidepresantus gert pasidaret pohuistes?

tingiu daba ieskot, favorinas kazkoks. Geriau gal savaite. Bet fiziskai pasidare dar blogiau. Aktyvi buvau 3-4 valandas, visa kita laika miegojau. realiai, kaip meskenas ziemas. Nenoriu jokiu vaistu, noriu pati... taip jauciuosi stipresne. Priepuoliai kartojasi kaip ir iki vaistu. jokio skirtumo nematau, todel ir nematau tikslo gert.


beje, gal zinai, kas butu jei isgerciau visas 25 likusias? geriau po puse tabletes.

tai cia gal raminamieji koki nors as kai geriau raminamuosius tai tokia apspangus irgi budavau, nuo antidepresantu tik pirma kart apsinesiau, po to pripratau.. gal visgi pabandyk pagert dar.. iskarto gi nepasikeis nieks.. o ir seip mano nuomone, jei nenoresi pati pasveikt tai ir joki vaistai nepades.. as marods nenoriu
matai visos sako kad prie ju nepriprantama, tai ka gi tu prarasi? kai kokia svarbi diena tai negerk, nes marods itampa ir taip padeda uzsimirsti, o va kai sedi namie ir nieko neveiki tai gal pabandyk ne tik savo jegomis apsiriboti bet ir vaistus panaudok

ir beto, tie vaistai visgi kazkiek padeda, kaip jau minejau as pasidariau pohuiste, kokia niekad nebuvau, as visad viska imdavau i sirdi, buvau labai jautri, dabar moku atskirti del ko galima nervintis del ko paprasciausia neverta.. nezinau kam uz tai dekoti reikia, bet tokia pasidariau tik pradejus vartoti situs vaistus..

ehhh.. noreciau buti visiskai pohuiste, ot lengva gyvent butu

Aš perskaičiau tavo šitas eilutes ir toks jausmas, kad aš pati tai rašiau Aš irgi ankščiau buvau jautri, pernelyg viską imdavau į širdį, o dabar kaip tu pasakei pasidariau pohuiste...

aš niekad nevartojau antidepresantų, bet raminamuosius teko panaudoti....na ką aš žinau, gal tuo momentu ir aprimdavo širdelė, bet kai poveikis vaistų praeidavo tai nors stauk iš skausmo. Na aš save tiesiog suėmiau į rankas ir dabar mane sunku išvesti iš pusiausvyros. Gyvenimas žiaurus ir tenka su juo kovoti.

Mante nepalūšk, būk stipri (tu gi liūtas ) Stiprybės tau!!!!!

istikro gal ir ne vaistai dal to kalti, gal pacios ismokom gyventi.. juk kiekvienas smugis sustiprina zmogu.. as kazkada buvau ant tiek jautri kad ant manes tik mama rekt galedavo, jei uzrekdavo tevas ar mokytoja as puldavau i asaras.. daba juokinga, ale kazkada tokia jautri buvau.. dabar jei kas rekia tai ne i asaras puolu, o atsikertu.. nesu tokia vista as kaip atrodau

aciu tau ir nepyk del kaikuriu mano pasisakymu, man siande nuotaika kazkokia, reik maistaut ir kabinetis prie visu kaip sakoma duok durniui kelia tu davei, saunuole

niu tai aš gi ir pastebėjau, kad nuotaikos tu ne kokios taigi išsikrauti kažkur reikia juk ot sakyk kam nebūna

nu bet bliamba, skaitau aš, skaitau, o gi mes kažkiek panašios, pas mane absoliučiai tas pats būdavo, ne duok die kas nors ant manes surėkdavo ar draugas ne tą ką nors lepteldavo, aš tuoj į ašaras....o dabar nė velnio, eina visi velniop, atsikertu dar ir kaip, o jei kažkas kažkam nepatinka tai čia jų problema Vat taip vat ir reikia gyventi, nes kitaip stogas nuvažiuot gali, o ašaros mūsų aš pastebėjau niekam nerūpi.

tai visa laime kad i prota atejom..
oi kiek as cia prirasius buvau.. kiek istryniau.. vel prirasiau.. vel tryniau.. visiskai susimakalavau.. nebesusigaudau savyje ir neapsisprendziu, sveika as ar ligonis esu visgi

Aišku, kad sveika Net neabejok tuo

tai kad nesveika tai jo
ale man tik seip daba toks uzklausimas pasistojo as vaikystej ar dabar turejau daugiau psichologiniu problemu nes tik daba suvokiau kad cia viskas nuo gilios jaunystes prasidejo, tik tiek kad buvo momentas kai priejo kritine riba
ai ka as cia gilinuosi ten kur ner jokio tolko gilintis.. buvo prazuvo.. dabar reik miegot labanakt ir dekui visom ryt vel ateeisiu pazliumbt

1. O gal vertėtų apsilankyti pas gydytoją? Tik eik pas tokį, kurį tau kas nors rekomenduotų, kuris turėtų patirties su depresijomis, kuris jau būtų konkrečiai kažkam padėjęs, kažką išgydęs.
Aš pati lankiausi pas labai daug gydytojų, kol atradau "savąjį". Man jau kaip minėjau ketvirti metai nėra depresijos, aš jaučiuosi puikiai, dar geriau nei prieš susergant, tad tikrai nesigailiu, kad vaikščiojau pas gydytojus ir vartojau vaistus. Be to, mano psichiatras gerai žino mano situaciją ir jei neduok dieve, man depresija kada atsikartotų, man būtų lengviau, nes nereiktų jam iš naujo aiškinti visos situacijos, jį gerai pažįstu, su juo kad ir kaip blogai jausčiausi, nejausčiau barjero. Bet aš tikiu, kad mano liga jau neatsikartos ir kad niekada man daugiau nereiks patirti to košmaro.

2. Nesakyk, kad nuo to niekas nemirė, depresija - tai liga, dėl kurios dažniausiai nusižudoma. Aš pati žudžiausi ir jei ne atsitiktinai ir netikėtai grįžęs mano tėvas, manęs jau nebebūtų tarp gyvųjų Brrr, dabar net baisu pagalvoti, labai džiaugiuosi, kad viskas baigėsi gerai, nes dabar kaip niekad noriu gyventi. Tikrai antrą kartą to pakartot nenorėčiau. Žudžiausi dėl to, kad pirmą kartą sėkmingai įveikus depresiją, labai nusivyliau, kai liga vėl pasikartojo. Pasikartojo dėl to, kad tuometinis psichiatras man pats pasakė jau nutraukti vaistus, kai tik aš pasveikau, o matyt, juos dar reikėjo pavartot ilgiau. Po to organizmas, matyt, pasidarė rezistyvus vaistams, ir kiek aš po to bevartojau vaistų, bedidinau dozes, depresija nepasidavė gydymui. Jau pradėjau nebeprisiminti, kad aš anksčiau kažkada buvau sveika, nusivyliau psichiatrais, nebetikėjau, kad ši liga kada nors praeis. O iškęsti ją buvo per sunku, kiek gyvenime esu patyrusi košmarų, didesnio už šią ligą neteko patirt. Eidavau miegot su mintimi, kad tik nereikėtų prabusti. O prabudus pirma mintis būdavo, kad dar kartą reiks iškęst visą dieną. Paskutinis postūmis bandymui nusižudyti buvo senos geros draugės vizitas, ji pasakojo apie mūsų praeities nuotykius, o aš klausiau ir netikėjau, kad kalbama apie mane. Netikėjau, kad kažkada anksčiau galėjau juoktis, kad kažkada anksčiau buvau drąsi ir pasitikinti savim, kad kažkada senai galėjau laisvai kalbėti, reikšti mintis, rašyti. Kai sirgdavau depresija, man ir vieną sakinį pasakyt būdavo sunku, tapdavau visiška intraverte, išsikreipdavo visi jausmai, emocijos, patys artimiausi žmonės tarsi pasidarydavo svetimi.
O žinai kas buvo baisiausia po bandymo žudytis? Atsibusti reanimacijoje ir suvokti, kad absoliučiai niekas nepasikeitė, kad vidinė būsena liko ta pati. Dar ilgai po to mane kamavo noras tai pakartoti, išeidavau į penkto aukšto balkoną ir žiūrėdavau į žemę ir kildavo nenumaldoma pagunda iššokti. Bet dabar be galo dėkinga likimui (tiksliau savo tėvui, gydytojams, tai pačiai draugei, kuri pati medikė ir jos pažinčių dėka gavau geriausią medicininę pagalbą), kad likau gyva. Ir tpfu tpfu tpfu savižudiškos mintys nebeaplanko, labai noriu gyventi, bijau mirties.

3. Kam būtų geriau, jei tu išeitum, tavo mamai? Manai, ji tai ištvertų? Jau dabar rašai, kad ji labai dėl tavęs pergyvena, labai jautriai į viską reaguoja. O kaip pasijustum pati, jei, tarkim, tavo mama nusižudytų? Ar tau būtų geriau, kad ji paliktų šį pasaulį anksčiau?

Papildyta:


Šis vaistas vadinasi fevarinu. Tai antidepresantas, ne raminamasis. Savaitė per trumpas laikas, kad pasijustų tikrasis šio vaisto poveikis. Jis pradeda veikti ne anksčiau kaip po dviejų savaičių, gali ir tik po mėnesio suveikt. Polinkis į mieguistumą tai buvo šalutinis šio vaisto poveikis, jis būtų su laiku praėjęs. Apie šį šalutinį poveikį turėjai pasakyti savo gydytojui, o ne pati nutraukinėti. Jis gal būtų pakeitęs vaistus. Čia pati geriau neeksperimentuok.
Ir neteisingas požiūris, kad ligą gali įveikti savo jėgomis. Ji tau gali ir praeit savaime, be vaistų, bet po kurio laiko depresija vėl atsikartos, didelė tikimybė, kad pasikartojimai dažnės, depresija gilės. Tinkamai parinkti vaistai padeda išvengt atkryčių, jie ilgainiui ligą išgydo visiškai. O pati eksperimentuodama ir gerdama ne pagal gydytojų nurodymus, gali "prisižaisti" ir organizmas pradės darytis atsparus vaistams, sunkiau pasiduos gydymui.
Ir tik nedaryk taip kaip patarė Mantė - antidepresantai ne raminamieji, jų negalima vieną dieną išgerti, kitą ne. Jei vartoji, tai kasdien pastoviai, atprantama irgi palaipsniui, mažinant dozes, o ne staiga nutraukiant.

Papildyta:

Jei daktaras nepatiko, bandyk nueiti pas kitą, nesusidaryk iš vieno psichiatro nuomonės apie visus.

1. neisiu as pas jokius gydytojus, nematau reikalo.. tu manai jiem idomios mano bedos? ne velnio.. tu manai jie prisimena visu keliu simtu per savaite pas juos apsilankanciu zmoniu istorijas? ne velnio.. as pasikalbu su savim.. tai ne iseitis, bet as ir issikalbeti nemoku su svetimu zmogusm.. as esu susivarzius.. negaliu tiesiai sviesiai visko betkam papasakot!!! va ir primavera paklause manes kaip as galeciau is to issikapstyti, as jai atsakiau kas paklausia tas ir zino, kam neidomu tam ir nepasakoju, nemegstu pasakoti savo isgyvenimu zmones, nes man paprasciausia atrodo kad jiems tai nemotais.. o juk taip ir yra!!!

2. as ne tai turejau omeni.. bet gal sioj vietoj ir negerai issireiskiau

3. as nesizudau, (niekad nesakyk niekad) bet pasakysiu - ir nesiruosiu zudytis!!! as tik nebijau mirt, as padekociau tam kuris prisiimtu sia nasta ir del mano mirties prisiimtu visa kalte, nu kad ir neprisiimtu, bet del to butu pakaltintas.. as buciau dekinga mamai jei buciau negimus ir t.t. ir pan. bet zudytis nesizudau, nes yra trys zmones, kurie man nieko blogo nepadere, kurie del manes paaukotu savo gyvybes, kuriu as sitaip skaudint paprasciausia negaliu.. as nepakenciu kaltes jausmo, o jeigu pasitraukciau is gyvenimo, jie manes gal ir nekaltintu, bet jausciausi kalta del ju kanciu.. ir geriau jau as viena viska iskentesiu, kad ir tas mano gyvenimas visusu likusius (sakykim 50 metu) bus sudo kruvoj, bet as matysiu kad tie zmones yra laimingi, nes jie turi mane.. as isvis dabar jiem nepasakoju apie savo asaras, stengiuosi kuo maziau bendrauti, kad jie nematytu kokia as suirzus, as nenoriu kad jie kentetu kartu su manim.. savo seimos nemaciau nuo kuciu, klausia kodel negristu.. paprasciausia sakau kad tam neturiu laiko.. nors to laiko pas mane dahuja ir biski..

ir isviso, ar as sergu depresija cia man paciai dar labai labai didelis klaustukas.. nes as zinau kas yra sypsena..

"tu per daug galvoji APIE SAVE..." - stai tie zodziai, kurie mane kadaise isgyde, tik as ju reiksme supratau daug daug veliau, jie, pasakyti mylincio zmogaus, mane pradzioj izeide, taciau ju negalejau pamirst. Jie lyg kazkokia 'matrica' issokdavo is samones gelmiu paciu savigrauzo piko metu ir imdavo skanuoti mano grauzaties priezasti; ir as buvau priversta sutikt su jais...visada. Mano patarimas: eik i zmones, ziurek i juos, skaityk apie ju gyvenima, eik i teatra, klausinek mamos apie jos pazistamus, pazistamu pazistamus, apie tuos, kurie jau nugyveno didziaja gyvenimo dali, stebek savo kaimynus, senelius, vaikus, isiklausyk ka jie sako, bandyk susitapatint (kaip teatre) su ko nors gyvenimu nors trumpam, pabandyk pradzioj valandai, paskui kelioms, paskui dienai-PAMIRST SAVE, pagyvent mamos, drauges ar knygos herojaus gyvenima. Ir cia forume, isivaizduok, kad esi psichologe, ir bandyk isigilint i kitu moteru problemas, bandyk suzinot ju gyvenimu detales visose temose, apie ju seimas, pabandyk TU jas joms issprest...

Visa tai ka parasiau, tau tikrai turetu padet, tik deja, pirmaji sakini reikia SUPRAST, PERPRAST, o tai tikrai ne is karto pavyksta...
sekmes

1. Nepasakyčiau, kad kitiems ne motais svetimų bėdos. Pati kadangi sirgau depresija ir žinau kas tai per kančia, tikrai nuoširdžiai užjaučiu visus sergančius. Sakai, esi uždara. Ar tokia visada buvai? Tarkim, aš prieš susirgdama buvau gana atvira, bet per pačią depresiją labai užsidarydavau savyje, tai liga nulemdavo tą uždarumą. Bet gydytojas juk profesionalas, jis visada žinos ką paklaust, be to, jis daug gali nuspręst ir iš tavo mimikos, gestų, laikysenos, veido išraiškos. Tai, kad pas jį lankosi daug pacientų, jam tik duoda patirtį, jam po to tik lengviau atpažinti ligos simptomus. Be to, nenorėk per pirmą apsilankymą viską jam išpasakoti, tai galėsi padaryti ir per antrą ar trečią vizitą. Gali pabandyti jam viską išdėstyti raštu, jei sunku kalbėti. Ko tu bijai? Juk konfidencialumą jis garantuoja. Ir bus tikrai objektyvesnis nei tavo artimieji, kurių nuomonę lemia daugelis emocijų, ir draugai, ir artimieji, paprastai būna subjektyvūs. Jiems sunkiau suprasti tavo būseną, jei patys niekada gyvenime nėra to patyrę. Aš atsimenu save kai sirgau depresija - aš taip pat buvau įsitikinus, kad gydytojai man nepadės, nes tokį nusistatymą pati liga nulemia, juk tada viską matai per juodus akinius. Tėvas kone už ausų mane pas gydytoją nutempė. Dabar jam už tai dėkinga. Kuo ilgiau delsi, tuo depresija gali tik gilėti. Jei dabar išsikapstysi pati, kokia garantija, kad po pusės metų ji tau vėl neatsikartos? Ir gal jau sunkesne forma?

2. Tai, kad tu nebijai mirt, irgi įrodo, kad sergi. Sveikam žmogui yra natūrali mirties baimė. Aš ir panašiai kaip tu mąsčiau, kai sirgau. Čia iš tikrųjų ne tu taip mąstai, o liga už tave "išmąsto".

3. Jei pasitrauktum iš gyvenimo, jau nieko nebejaustum. O padidintas kaltės jausmas taip pat vienas iš depresijos požymių. Aš kai sirgdavau, irgi nuolat jausdavausi dėl visko kalta.

4. Kad atsiriboji nuo artimųjų, nėra gerai. Bet tai irgi būdinga depresijai. Kai sirgau, visąlaik norėdavau būt viena, nekeldavau ragelio, neatsakydavau į skambučius ar žinutes, neįsileisdavau, jei kas skambindavo į duris. Bendravimas su žmonėmis man sukeldavo per didelį stresą, aš bijodavau žmonių, jų vengdavau.

5. Kad dar šypsaisi, puiku. Vadinasi, jei pas tave tikrai depresija, tikėkimės, kad ji dar ne pačios sunkiausios formos - jei dar gali mokytis, bendraut, rašyt, tai nėra taip blogai. Aš pati kai susirgdavau, to nesugebėdavau. O kad abejoji, kad sergi, irgi yra natūralu, nes neapsisprendimas, abejonės, nesugebėjimas nuspręsti dar vieni depresijos požymiai. Kai sirgdavau, aš irgi abejodavau, kad sergu. Kai pasveikdavau, tada tvirtai žinodavau, kad tikrai sirgau, kad ta mano būsena buvo nenormali, kad tai nebuvau tikroji aš. Dabar gal tu jau ir nebeatsimeni ką reiškia jaustis visiškai sveikai.

P.S. Minėjai, kad tavo teta psichiatrė. Ką ji sako apie tai, neragina tavęs kreiptis į gydytoją? Gal ji gali rekomenduoti gerų specialistų, jei tau tetai pasakotis yra nejauku. Gal galėtų už tave kažkiek tavo būseną gydytojui nupasakoti tavo mama ar teta, jei pačiai sunku atsivert.
Kaip tavo teta aiškina tavo fizinę priklausomybę nuo vaistų, nesako, kaip galima būtų ją įveikti? Nemini, kad reiktų keisti vaistus, jų dozes ar kombinacijas? Minėjai, kad geri tik vienos rūšies vaistą, gal vertėtų jį ar kitą kombinuoti su kitais?

Nesu psichiatrė, kad įsijausčiau į Mantės būseną, tad atsakysiu remdamasi savo patirtimi. Patarimas tikrai geras, bet jis galioja sveikiems žmonėms, o ne sergantiems sunkia depresijos būsena. Turiu omeny klinikinę depresiją, o ne laikiną liūdesį, kuris dažnai irgi pavadinamas depresija. Tarkim aš, kai būdavau sveika, labai domėdavausi kitais žmonėmis, net pernelyg įsijausdavau į kitų žmonių bėdas. Bet kai susirgdavau, to daryi būdavau nepajėgi, nes tai nulemdavo pati ligos specifika. Visų pirma, jausdavau padidintą kaltės jausmą, kad nesugebu perteikti žmogui kaip aš jaučiuosi, kad pati nežinau kas man yra ir bet koks susidūrimas su kitu žmogumi man sukeldavo baisų nusivylimą ir savigraužą po to. Jausdavaus kalta, kad nesugebėjau išklausyti kito žmogaus, nes sergant depresija, sumažėja dėmesio koncentracija, labai sunku darosi priimti bet kokią informaciją. Šnekėdavau su žmogumi, o galvoje sukdavosi įkyrios mintys: "Kas man yra, kodėl negaliu įsijausti į kitą žmogų, kur dingo visi bendravimo sugebėjimai, empatija, kodėl nebegaliu aiškiai suformuluoti savo minčių, kodėl negaliu pasakyti jų garsiai, tarsi kas laikytų už gerklės". Žmogus, tarkim, kalbėdavo, o aš visąlaik tylėdavau, tas pats kas kalbėti su siena. Jausdavau, kad nuvyliu pašnekovą. Kad jis tikisi bendravimo, tokio koks jis buvo anksčiau, o aš nebegaliu jam to suteikti. Po to dar ilgai pergyvendavau, pokalbis mane labai išvargindavo, grįžus namo tik verkdavau. Nelabai atsimindavau, ką man sakė, nes susilpnėjusi atmintis dar vienas iš depresijos požymių. Vėliau suvokiau, kad bendravimas su žmonėmis man per didelis stresas, ir geriau man savo ligą iškęsti vienai. Nenorėdavau, kad mane matytų sergančią. Nenorėdavau, kad tas žmogus jaustųsi kaltas, nes niekuo negali man padėti. Norėdavau, kad mane atsimintų tokią, kokia buvau anksčiau. Tiesiog natūraliai atsiribodavau nuo žmonių, vengdavau jų. Draugai vėliau jau tą suprasdavo ir nelįsdavoį akis, laukdavo, kol pasveiksiu ir pas juos sugrįšiu. Nors kiti žmonės, kurie nežinodavo tikrosios padėties, priimdavo tai pernelyg asmeniškai - manydavo, kad nenoriu bendrauti, nes dėl kažko ant jų pykstu. Kai pasveikdavau, susirasdavau juos ir paaiškindavau savo tokio elgesio priežastis. Perspėdavau, kad jei vėl susirgsiu, galiu gatvėj ir nepasisveikinti susitikus, tik nudelbti akis ir apsimesti "nematančia". Beje, kai sirgdavau, labai svajodavau būt nematoma. Kad nieks nematytų mano liūdno veido, kad jis niekam negadintų nuotaikos.

ir as per daug galvoju apie save.. as isviso esu liutas ir man reik daug demesio, negaunu grazia forma, gaunu asarom.. gal tame ir beda is tikro man reik ne su zmonemis bendrauti o labiau pabandyt save pasianalizuoti.. ale ir tai daryti as paprasciausia tingiu..
o kai as gyvenu kitu zmoniu gyvenimus, tai cia kaifas nerealus.. kai matai kaip jiems sekasi, kaip smagu girdeti vaiko juoka ir isijausti su juo i tuos nerimtus pakvailiojimus, jergau, va tada as pasijuntu zmogum, tada sypsosi mano akys ir sirdis, bet visgi galiausia tenka atsiriboti nuo to ir vel bristi i savaji suda.. ir man kaip tik atrodo kad geriau jau ibridai, tai ir braidyk tu ten sau apsipatenkinus, o ne viena akimirka buk ekstazej o jau kita is nevilties nei keltis nenorek.. man permainos yra peilis.. as jei patiriu kazka gero ir tai staigiai nutruksta tai negaliu.. grr.. bet visgi dekui uz patarima.. seip as gilinuosi daug kur.. as dabar kaip tik atrandu labai daug nauju pazinciu.. visi man idomus.. visus reik isklausinet.. zodziu tai padeda pamirsti, bet ne pabegti nuo saves.. o gaila


P.S. ai kad kiek daktaru tiek nuomoniu.. isviso man ta tiotka sako mazink.. paklausiu kaip, atsako kad puse dozes vartok.. joooo.. kapsule puse dozes vartosiu.. ai zodziu netikiu ir nepasitikiu as tais daktarais.. kai maniske buvo isejus atostogu, buvau pas kita, kuri pavadavo, nepamenu daba del ko, bet isejau visa nepatenkinta, apsiputojus rimtai nepamenu del ko, net idomu pasidare ale supratau kad kiek daktaru tiek nuomoniu.. ir isviso jos i sita suda gi nebuvo ilipusios, kaip jos gali zinoti kas kur kaip del ko?
va kas del tetos, as su artimais zmonemis galiu kalbeti labai atvirai, ta prasme su giminem.. man jie kelia pasitikejima.. ir su ta tiotka galiu.. ale ka ten jai kalbet, zmogus 40 metu uz mane vyrasnis, ka ji supranta kokios mano bedos.. nu kiek as pabendrauju zinok rimtai nesupranta..

1. taip, uzdara buvau visa savo gyvenima, as isvis nemokejau su zmonemis bendrauti, cia tevu kalte, nes manes niekad neklausdavo kaip tau sekesi mokykloi, ka veikei, kur buvai ir t.t. ir pan. del to man ir atrodo kad as niekam neidomi.. dabar as esu daug atviresne.. as nebebijau zmoniu.. gal cia dar dasideda ir tai kaed as turejau viena kompleksa, kurio per pora metu sugebejau atsikratyti.. kai is manes juokdavosi as verkdavau, nes man atrodydavo kad esu niekam tikus, dabar kai is manes juokiasi as matau kokie niekam tike tie zmones.. as netgi visko negaliu issipasakoti draugem, kuriom istikro tikiu ir pasitikiu.. nu as nemoku.. kuo toliau tuo laisvesne darausi, bet dar bedu su tuo turiu ir nemazai..

galiu parasyti as ir psichologui galiu parasyti ir cia.. ale nematau prasmes.. as esu uzsispyrus kai ozka, nu man atrodo kad as nei tiem psichologam, nei tau, nei jadzei nei antanui nesu idomi.. nu tai nafik man cia kabinetis prie zmoniu ir prasinet kad jie man skirtu laiko? tegu eina pasilaksto geriau tuo metu.. as jau sakiau, kai man hujova kaikurie zmones pamato ir jei paklausia as jiem atsakau.. jei nelausia tai pazurkiu, padejuoju ir tiek.. o kad tam psichologui ant manes nusisikt tai faktas.. tureciau drauge psichologe, pasipasakociau, nes jai ydomu butu ir noretu ji man padet.. svetimam zmogui? neeee
as nemoku prasyti.. as imu tik tada kai man duoda!!!

2. as niekad nebijojau mirties.. man baisu budavo ziureti kaip mamos laidoja savo vaikus, visada klausdavau saves: kodel turejo iseiti jis? kodel isejo tas zmogus kuris nori gyvent? kodel ne as? jei tu sakai kad tai irodo jog as sergu, tai reiskia kad as sergu jau n metu..

4. as zmoniu nebijau, as paprasciausia ju nenoriu nei matyt nei girdet.. mane tai vargina.. aisku ne visada.. jeigu iseinu i zmones pajuntu kaifa, ale va iseiti tai labai sunku.. ir kalbeti telefonu neturiu noro.. mama visad prisiskambina is 10 karto tik.. kai jau uznervina tas skambejimas tik tada ir atsiliepiu.. o daugiau nieks kitas man ir neskambina

5. ir visa sy vakara sypsojausi.. buvau ten ir dariau tai kas man tiko ir patiko.. viska pamirsau.. ale viskas dzin buvo.. gaila kad taip greit viskas ir baigesi.. ir seip, dabar man jau gerai, sutvarkiau per si vakara visus savo galvos skausma kelencius reikalus nu man atrodo kad as tikrai esu sveika, tik tiek kad per smarkiai nervuota ir per daug jautri.. ale tokia gi buvau visa gyvenima..

ir isviso, velniop visos tos depresijos, palinkekit man sekmes geriau, sesija reik pribaigt kazkaip..

Rašai, kad "man atrodo kad as nei tiem psichologam, nei tau, nei jadzei nei antanui nesu idomi...". Ar ne per menkai save vertini? Kiekvienas žmogus pats savaime yra kažkuo įdomus, savitas, o psichologas, jei jis jau pasirinko tokią profesiją, dažniausiai tikrai domisi kitais žmonėmis, jų išgyvenimais, jausmais. Pažvelk į save filosofiškai - esi grandinės dalis, kuri prasidėjo daugybė tūkstančių metų atgal, esi unikali, antros visiškai tokios pačios kaip tu nėra, kiekvieno žmogaus siela - neištirtas kosmosas, žmogus pats savęs iki galo nepažįsta, pažinimui, savęs ieškojimams prireikia daugelio metų, kaip tas gali būti neįdomu?
Rašai temoje apie depresiją, vartoji antidepresantus, o man viskas, kas susiję su depresija yra be galo įdomu, nes aš iki šiol nežinau kodėl ji man buvo, kas lėmė jos atsiradimą mano gyvenime.
Rašai, kad nemanai jog sergi, nes visuomet tokia buvai. Na, kai aš susirgau tikrai jaučiau, kad su manim kažkas ne taip darosi. Na, anksčiau, būdavo panašių trumpų tokių pat epizodų, laikinas liūdesys ar pan., bet tąkart tas užsitęsė per ilgai, nebegalėjau susikaupt mokslams, prasidėjo nemiga, atsirado stiprus nerimas, žodžiu, tas pradėjo trukdyti mano kasdieniniam gyvenimui, nereaguoti negalėjau. Kai pilnai išsigydžiau, tai ir tie ankstesni trumpesni depresiniai epizodai visiškai išnyko, tad matyt irgi galima teigti, kad kažkoks polinkis į depresiją buvo nuo vaikystės, tik rečiau ir žymiai trumpiau pasireikšdavo. Kadangi buvo negydoma, po to perėjo į žymiai gilesnę ir ilgesnę.
Dėl gydytojų. Turbūt neigiamą nuomonę susidarei dėl to, kad užtaikydavai ant prastų specialistų, tikrai Lietuvoje jų trūksta. Tarybiniais laikais gydytojų specializaciją skirdavo pagal pažymius ir tuos, kurių pažymiai būdavo prasčiausi, paskirdavo psichiatrais, tais laikais tai buvo nepaklausi specialybė. Na, apie tarybinį gydymą ir tų, kurių politinės pažiūros nesutapdavo, padarymą šizofrenikais, turbūt esi girdėjus. Padėtis ligoninėse tikrai buvo baisi, tai buvo nužmoginimo įstaigos. Aišku, dabar padėtis gerėja, ligoninės atnaujinamos, remontuojamos, steigiasi privačios, bet tas procesas vyksta gan lėtai, nesusiformavusios dar pas mus nei tradicijos pažangios psichiatrijos, ir ta patirtis dar tikrai nedidelė. Gabesni specialistai išvyksta ir pasilieka dirbti užsieny. Dabar yra tokia tendencija, kad pasidarė populiaru, nes pelninga, dirbti privačiose priklausomybės ligų gydymo įstaigose, tokiose, kur gydoma narkomanija, alkoholizmas. O šiaip visuomenės požiūris į psichikos ligas ir ligonius, dar tikrai labai netolerantiškas, ta psichiatrinių ir psichiatrų baimė dar atėjusi iš tarybinių laikų. Tarsi eiti pas psichiatrą, gydytis kad ir kokį laikiną psichikos sutrikimą būtų kažkas gėdingo. Lyg smegenys nebūtų kūno organas, lyg jos neturi teisės sirgti.

taip, tau idomi sita tema, neneigsiu kad tau ir rupi mano esama busena, ale seip kiekvienas zmogus gyvena del saves ir jaudintis del kitu paprasciausia nera kada.. turi savo artimuosius, turi jais ir rupintis.. as turiu mama, teti, broli ir dar kelias drauges kuriom as rupiu, tikrai rupiu, jiems uz tai dekinga esu, tik jie man gali ir padeti.. o ne kazkas kas nezino apie mane nieko, nezino kas as per zmogus ir kaip i ka reaguoju, pati rasai kad visi esam skirtingi, tai visi ir mastom skirtingai.. paprasciausia reikia laiko kad zmogus viens prie kito priprastu, kad suprastu viens kita, kad ismoktu myleti zmogu toki koks jis yra.. kas man isto kad psichologas manes paklausia: 'ar tu nori jam parasyt?' atsakau 'taip'.. sako tai ir parasyk.. o va ta drauge kuri mate viska kas kaip buvo, kuri zinojo visa situacija man ir sake ka kaip daryt, tada neklausiau, bet visdelto ji teisi buvo.. tokiais zmonem as tik tikiu ir pasitikiu.. o dabar as isviso kadangi mazai su kuo bendrauju, mazai kas mane ir supranta..
del saves menkinomo, taip, as save menkinu, as jau sakiau kad as saves nemyliu.. bet nieko, ismoksiu.. gavau knygu kazka i ta puse, pasiskaitinesiu, sake turetu padet man

taip, man irgi taspac buvo, kai numojau ranka ir i mokslus, nenorejau to daryti, bet jegu nebuvo, to pasekmes jauciu iki siol.. tada atitolau nuo visu.. buvau viena kaip pirstas.. ir buvo gerai.. kalbetis nenorejau.. nes visi sake viena, o as galvojau visai kitaip.. buvau ir vaistu prisigerus, tik kad netinkamu nu zodziu buvo tokia stadija, ji tesesi gal menesi, gal pora, o gal ir tris, dabar tiksliai nepasakysiu, bet praejo pradejau vel bendrauti su zmonem.. buna kad i savaite karta uzsidarau ir nenoriu nieko matyti, bet trumpai paliudziu ir praeina.. todel as ir sakau kad nesergu..

aga, as pirmais kartais kai eidavau pas gydytoja ir pamatydavau koki zmogu praeinant, taip ir pagalvodavau: psichinis
kai siule gultis i ligonine, nu ne galvoju, jau tarp nesveiku manes neuzdarys
nu toks jau susidares vaizdas ir tiek dabar kiti i mane tikriausia taip pat ziuro o man taspac

o seip tai niekad tikriausia ir nesuzinosiu, sirgau as ar nesirgau ale kad isgyvensiu tai faktas

aciu kad kalbi ir kad palaikai

Na, aš kaip supratau, tau vis dar skaudu dėl kažkokio vaikino, tu vis dar jį myli? Gal dar tu neišprendei kažkokių problemų su juo? Ar tik reikia laiko, kad viskas pasimirštų? Man patinka pasakymas "jei susidūri su neišsprendžiama problema, keisk požiūrį į ją" Tarkim, tavo draugystė nepavyko su tuo vaikinu. Bet tu įgavai patirties, nes ir neigiama patirtis praturtina. Sakoma, kad tas, kuris niekada nemylėjo, yra tūkstantį kartų neturtingesnis nei tas, kuris mylėjo ir tą draugystę prarado.
Yra dar vienas dalykas. Iš tikrųjų joks kitas žmogus nepadarys mus laimingais, mes už savo laimę turim jaustis atsakingi patys. Man patiko vienos forumietės mintis, kad iš tikrųjų kituose žmonėse mes ieškom savo sielos atspindžio. Nes savo kūną galim pamatyti veidrodyje, o sielą tik kituose žmonėse. Mes ir ieškom panašumų, bendrumų, ieškom, kas mus suprastų, priimtų mus, tokiais, kokie esame.
O mylėti save labai svarbu. Kai pamilsi save, ir tave labiau mylės. Kai mylėsi save, jausies laiminga ir būdama viena, be jokio kito žmogaus. Aš tai išmokau su laiku. Kai buvau paauglė, kai buvau kokių dvidešimt dvejų ir vyresnė, labai nemylėjau savęs. Dabar man trisdešimt vieneri ir tikrai jau save myliu. Tai kažkaip įgyjama su patirtimi. Gyveni, mokaisi, ir su metais, kuo daugiau išmoksti, tuo pradedi labiau pasitikėti savimi. Aš dabar žymiai laimingesnė, nei tarkim kai buvau kokių dvidešimt trejų. Nors kai pasižiūriu nuotraukas, jaunesnė atrodžiau geriau - buvau lieknesnė, bet kas iš tos išvaizdos, jei aš visiškai nepasitikėjau savim, sau atrodžiau stora, negraži, nors tikrai buvau liekna ir simpatiška. O dabar, nors ir turiu viršsvorio, per daug dėl to neimu į galvą, sau atrodau pakankamai patraukli Tad viskas priklauso nuo požiūrio į save
Nenukabink nosies, laikykis!

o gal ir sergu pastebejau toki dalyka, kad kai tik pabundu mano nuotaika kaip po karo per diena ji issijudina.. ale pradzia dienos visad labai niuri buna.. o sakoma kad rytas protingesnis uz vakara.. tik ne manasis
as ir dabar atsikeliau ir man tik verkt norisi

o to diedo as nemyliu va kaip tik daba ji ir sapnavau, nesuprantu del ko jau antra karta per savaite ale as jo tikrai nemyliu nes tada buvau akla, daba jau atsitokejus

Na, kad ryte labai bloga nuotaika - tipiškas depresijos požymis. Vakare nuotaika pasitaiso.
O ką tavo tėvai apie visa tai mano? Neragina eit pas gydytoją?
Beje, kaip suprast, kad tu tik dabar atsikėlei? Tu visą dieną miegi, o naktimis nemiegi?

kad ner ka ragint, ir nera ten ko eit, nes as jiem tvirtinu jog jau esu sveika.. o jie manes nemato ir kodel gi netiket mano zodziais o kai mato as visad bunu linksma
del miego tai taip, as visada mokausi paskutine nakti, siande buvo egzas tai ir nebuvo kada pamiegot nakti, diena miegotjau bet as taip ipratus.. visad taip buna pries atsiskaitymus

Na, jei esi taip kategoriškai nusistačius prieš gydytojus, gal pabandyk intensyviai pasportuoti? Aišku, tau dabar sesija, bet kai jau išlaikysi visus egzaminus? Aš iš vienos depresijos išsikapsčiau grynai sporto dėka. Aišku, pradžioj buvo labai sunku prisiverst, bet užsispyriau ir stropiai ėjau į visus užsiėmimus. Lankiau aerobiką, eidavau į treniruotes kasdien, kad dar būtų didesnis krūvis ir iki sporto klubo eidavau pėsčiomis. Ir po trijų mėnesių intensyvių kasdieninių treniruočių visiškai atsigavau, savijauta buvo puiki. Tau gal ir mėnesio užtektų? Tik po to svarbu nemesti sporto, kai jau atsigausi. Juk sportuojant gaminasi laimės hormonai endorfinai.
Ir dar gerai savijautai labai svarbu miegas. Aš kai neišsimiegu, būnu irzli, nervuota, perdėtai jautri. O geriausiai jaučiuosi, kai išmiegu net 10 valandų Tad tu irgi visada paskaičiuok, kiek valandų išmiegi, kad nebūtų mažiau nei 8 val. miego per parą.
Sėkmės egzaminuose!

Dalile, kai palinkejai sekmes kaip tik laikiau egzamina ir spek.. islaikiau
kas del sporto, hmm.. labai tingiu, ale seip noriu labai eit go-go, tik va neturiu su kuo, tai dar vienas minusas, anksciau sportavau su drauge, tai ji priverstavo reguliariai vaiksciot, viena tai as simuliuosiu zinau kad sportas gerai, as labai atsigaunu, ale kad eprisiverst pradet lankytis ten tai nezinau kaip reik nu ziuresim kaip ten bus..
kas del miegot tai miegu pakankamai, retai buna taip kad prizadina kas nors.. as ilgai kankinuosi (ta prasme buna nemiegu parom) bet uztat paskui atsigriebiu ir issimiegu i valias miego stygiaus tikrai nera brolis net juokesi is manes kad kai reiks eit i darba as neatsikelsiu taip anksti nes miegas man sventas dalykas, jau kai noriu jo tai nei i egza neatsikeliu
zodziu kolkas manuo nuotaika puiki bet duodu 99% kad atsikelus vakare jos vel nebeturesiu
blemba istikro tai as isikliopinau dieda viena ir man biski bloga del to.. ale nieko.. praeis su laiku

Džiaugiuosi, kad išlaikei egzaminą, sveikinu! Ar daug dar jų liko?
Dėl diedo - tai taip, suprantu, sugeba jie kančių sukelt Geriausia, kai tave labiau myli nei tu, tada nesikankini. Bet patarti visada lengva... O išgyventi tą meilę, ją išjausti tenka pačiai... Čia turbūt reikia tam laiko, kad iškęst. Turbūt dar ne vieną kartą įsimylėsi, išsimylėsi, kol sutiksi savąjį. Amžini ieškojimai. Aš iki trisdešimties metų blaškiausi, ieškojau. Dar tik devyni mėnesiai, kai ištekėjus Tpfu, tpfu, tpfu kol kas nesiskundžiu Tik vyras pyksta, kad prie kompo per dažnai ir per ilgai sėdžiu, jam dėmesio dėl to mažiau skiriu
Na, sportuot ir man žiauriai sunku prisiverst, tai sportuoju su vyru, jis mane priverčia Pati turbūt nesusiruoščiau. Sutinku, kad dviese linksmiau ir lengviau. Na, bet gal pradėtum eiti ir pačiam užsiėmime susirastum partnerę?
O dėl vyrų - neapsiribok vienu, eik, dalyvauk visur, aktyviai ieškok, susirašinėk internete, išbandyk visų įmanomus pažinties būdus

aciu liko dar keli bet vistiek zinau kad visu jau nebesuspesiu issilaikyt penktadieni paskutine sesijos diena
o diedu as neieskau ir neieskosiu as nesugebu insimeleti.. man tik buna taip kad parodo pats zmogus demesi, pabuna kelis kartus kartu ir viskas, as prisirisu.. o seip myleti tai as isvis nebemoku jau pas mane tik tas nelempas prisirisimas.. su laiku aisku pasimirsta, ale pradzioj tai pazliumbcioju
as irgi trisdesimt metu ieskosiu man taip parase horoskope asmeniniam jei neisprotesiu iki to laiko tai gerai o ir seip (jau gal rasiau) juodas menulis mano meiles reikalu zonoj insitaises, tai bandau nusiteikt susilaikymui iki 30ties
edel sporto tai ziuresiu, prizadet galiu daug ka ale ar tesesiu tai vienas biesas ir tezino tikiuosi ryt (t.y. siandien) vel laiku sekmes man palikesi

Na, gal iš anksto sėkmės linkėti irgi nėra blogai? Tad linkiu, kad būtinai išlaikytum!
O jei visų nespėji išlaikyt, po to perlaikyt gali? Kur ir ką studijuoji?
Dėl to prisirišimo tai aš žinau, pačiai anksčiau tai teko ne kartą patirt, man atrodo nuolat reikėdavo tos priklausomybės, kai įsijauti ir atrodo, be to asmens gyvent negalėtum Bet kai pradėjau žymiai labiau save mylėt, tas liovėsi. Stengdavausi iš anksto potencialų kandidatą įvertinti labai skeptiškai ir kritiškai Daugiau dėmesio kreipdavau į tuos, kuriems aš irgi patikdavau, o jei kam nepatikdavau, stengdavaus tą asmenį išmest iš galvos. Tarkim, man mano vyras iš pirmo žvilgsnio visai įspūdžio nepaliko, bet jis buvo iš tų atkakliųjų Ir kone mano visos ilgesnės draugystės buvo, kad vaikinas man iš pradžių visai nepatinka, bet jis vis rodo dėmesį, kol galiausiai aš neatsilaikau Tiesa, turėjau tokį vieną, kuris man irgi iš pirmo žvilgsnio labai patiko, bet jis buvo toks gražuoliukas, jam panų dėmesio netrūko, tai jis tuo ir naudodavosi - buvo tipiškas don žuanas. O tokie nesikeičia net praėjus daug metų - sutikau jį vėliau, praėjus nemažai laiko po išsiskyrimo, jis jau buvo senokai vedęs ir pasiūlė man būt jo meiluže, sako, turiu tam konspiracinį butą Žodžiu, pagalvojau, visa laimė, kad išsiskyriau
Dar vienas buvo paranojiškai pavydus, o tai irgi patologija, reikalaudavo atsiskaitinėti kone minučių tikslumu. Ir pats kankindavosi, ir mane kankindavo. O kai išgerdavo, net agresyvus pasidarydavo. Ne, galvoju, nenoriu Trentinjan tragedijos, geriau jau skirtis. Taigi, sunku Lietuvoj su gerais vyrais
O ištekėti tik trisdešimties nėra blogai - esi jau pakankamai subrendusi šeimyniniam gyvenimui, žinai ko nori iš gyvenimo, jautiesi pilnai atsilaksčiusi. Aš tai tikrai nesigailiu, kad taip vėlai tekėjau. Beje, jei ne paslaptis, kiek pačiai metų?

kolkas nedekosiu
mokausi ktu 'taikomaja matematika'.. seip liks pora skolu tikrai ale nepergyvenu.. gal kaip nors issilaikysiu kita semestra ir baigsiu visgi siemet, o jei ne tai kitais metais
tai va kad diedias pati jau nebesizaviu, nu buna uzeina, ale po akimirkos ir praeina.. pradedu lydytis tik po tam tikro laiko, kad ir daba va vienas pats lysdavo, pats prasydavo susitikt, pradejo svaigt apie meiles visokias ir kad as jam tinku ir patinku, nu ir susileidau, juk gera kai zinai kad kazkam patinki, esi reikalinga ir pan. tai vo, is pradziu nicnieko as ten nesvaigau ir man nei idomu nebuvo, galvojau bus tai bus kitas kartas, nebus tai nereikia, nu ir ka? buvo ir antras ir trecias, kol galiausia as susileidau ir jis pasiplove ir kaip daba jaustis? nu istikro biski apsipykom.. po to vel kalbejomes, klausiau ar jam tik sekso is manes reikejo, sake, jei butu to reikeja tai butu ir pasiekes.. tai daba taip ir nesuprantu nieko kas kur kaip ir del ko
o teketi as visad norejau iskart kai tik istatymas tai leis nu kazkaip reik man seimos, reik vaiku, as jau jauciuosi pakankamai subrendus tam.. nenoriu as lakstyt po tusus, klubus ir pan..
man 21eri..

Na, ir kaip pasisekė egzaminas? Viskas gerai?
Taikomoji matematika - tikrai nelengvą specialybę pasirinkai Aš pati baigus sustiprinto matematinio profilio vidurinę (dabar - gimnazija), matematika buvo mano mėgstamiausias dalykas, dalyvaudavau matematikos olimpiadose. Baigus gimnaziją, įstojau į VDU, į matematikos-fizikos fakultetą. Bet pasimokius jame, pajutau, kad jei matematika man patinka, tai fizika nelabai prie širdies. O Kaune tuo metu nebuvo grynai vien matematikos studijų, tik Vilniaus VU. Bet norėjau pasilikti Kaune. Tai po pirmo kurso persivedžiau į kitą fakultetą.
Tau tik 21-eri, jauna dar labai, dar viskas prieš akis Prisimenu save tokių metų, tai turiu pasakyti, irgi nelabai kaip jaučiausi. Truko pasitikėjimo savimi, nemylėjau savęs visiškai. Bet kuo toliau, tuo buvo tik geriau. Su patirtimi atsiranda ir pasitikėjimas, ir mylėt save išmoksti. Tikrai tikiu, kad ir tau taip bus.
Beje, aš irgi Liūtas kaip ir tu, gimus Tigro metais. Plėšri katytė

siandien negerai neislaikiau ir seip liudna labai

Parašiau į asmeninę.

???

Bloga nuotaika, nervingumas, emocijų nevaldymas, blogas miegas, varginantys sapnai, įtarumas, nepasitenkinimas savimi, energijos nebuvimas, mieguistumas, noras užmigt ir niekada neatsibust, nesutarimai šeimoje... ir t.t. Kas tai? Depresija, šizofrenija... Ar man jau vieta psichiatrinėj?

Visiems kartais būna labai labai bloga. Svarbu nebijoti to "kas bus", nes nebūna, kad niekaip nebūtų. Ar ne?

as kartais pagalvoju kad man irgi vieta psichiatrinej