Medicina sparčiai žengia į priekį, bet nepaaiškinamų nevaisingumų skaičius vis auga. Prieš 20m jie sudarė 10-20proc. visų atvejų, šiomis dienomis, iki 40proc. Moterų kūnai nepasikeitė, bet gyvenimo tempas net labai. Gydytojai mano, kad vis dažniau kaltas gali būti stresas.
Kada nevaisingumo priežastys labai aiškios, medicininės, emocinė pacientų būsena taip pat labai svarbi. Tarkim tyrime, kuris buvo atliktas University of California at San Diego, nustatyta, kad stresas turi didelę įtaką ir atliekant pagalbines procedūras, tokias kaip IVF. Moterims buvo pateikti įvairūs testai, įvertinantys jų emocinę būklę, ir nustatyta, kad pacientėms su aukštu streso lygiu 20proc dažniau procedūra baigdavosi nesėkmingai. Stiprus stresas gali sužlugdyti pagalbinį gydymą.

Šaltinis - WebMD, Stress and Infertility Doctors offer insights on how daily stress can disrupt fertility -- and how relaxation can help, by Colette Bouchez

Kviečiu visas ir toliau diskutuoti, ieškoti atsakymų į Jums svarbius klausimus

Oj ne, tikrai nepamiršau Atsimenu turbūt visas, kurios dalyvavo pačiose pirmose mūsų diskusijose

Žinoma, kiekvieno asmens reikalas, ko jis tikisi ir ką jis norisi išgirsti ar pasakoti apie save, ir kiek jis sau leidžia atvirauti apie save iš dalies pažystamiems ar visai pirmą kartą matomiems žmonėms.
Jie pliurpia apie savo šeimą, apie savo santykius - prašom, aš mielai išklausysiu. Tuo tarpu mano šeima yra mano tvirtovė, tai mano asmeninė erdvė į kurią aš žmogų galiu įsileisti tiek, kiek man norisi tą ar kitą asmenį įsileisti į ją.
Pabandome pamodeliuoti kitokią situaciją, alternatyviąją jūsiškei, tik kitu kampu.
Poros sedi kalbasi apie vaikus ir užduoda taip jūsų laukiamą klausimą: "o kaip jūs?" Ir ką jūs atsakytumėte? Ar vėl būtų ieškoma preteksto pykčiui - na kaip jie drįso klausinėti apie tokius asmeninius dalykus?

Papildyta:

Aš tai, asmeniškai, prabudau vieną rytą, pasitikrinu sąskaitą... o ten pinigų kaip šieno, praktiškai reikia šakėmis vartyti, kad iš apačios nesupūtų. Na ir ką gi? Šovė man į galvą tokia išganinga mintis, kad iš neturėjimo ką veikti, reikia pradėti daryti IVF'us.
Dabar vėl, babkių pilna sąskaita, tai vat sprendžiu į naujus papus juos investuoti ar į IVF'us? Gal kas patars?

Oj, Nakviša

Labas rytas visiems.

Nemirtingai.

tik reikia atsiklausti patareju kas labiau tobulam organizmui kenkia papu keitimas, ar IVF?

Nakvisa savam sauniam stiliuj

o darančuios IVF ar bandėte kada ieškoti nepastojimo priežasčių, pvz., savyje ir savo mąstyme apie gyvenimą? kažką gyvenime keisti? ar tik pasižiūrėjo gydytojai fizines kliūtis ir viskas, darom IVF??? štai kas svarbiausia... ar tik materialistiškai galvojam, ar pajungiam viską...
ir net į mokslinius straipsnius pulti analizuoti, ar jie patikimi? atsikvošėkit!!! jie juk statistiškai patikimi, niekas jų nespausdintų mokslinuose žurnaluose!!!!




jo istikruju ka mes cia puolame Tino, pabandykim keisti savo mastyma.
pvz. as negaliu pastoti, nes vyro turtas prastas, ko cia uzsipulti kitaip mastancius, juk paciai reikia keistis, kaip tai imanoma, nagi pakeiti ant smugio vyra ir jau mastai kitaip, pajungi fantazija, susirandi jaunesni vyra su tobula sperma ir pirmyn, saunuoles patarejos...
kaip as cia nesupratau, kad man to tik ir tereikejo...

Tino, Jūs turite pasirinkimą, tai tikrai yra šaunu, žinoma kad išbandykite visas įmanomas priemones, tame tarpe ir psichoterapiją.
Dėl pasitikėjimo gydytojais, procedūros, tyrimai tikrai nemažai kainuoja. Kažkam gal ir kyla abejonių - ar man tikrai to reikia, ar gydytojai tik pelną darosi? Bet nieko kito čia nepadarysi, reikia pasitikėti. Arba pačiam puikiai išmanyti mediciną ir reikalauti to, kas priklauso. Tuo forumas ir gerai, kad moterys gauna daug informacijos ir gydytojo kabinete jaučiasi drąsiau.
Dauguma moterų kito pasirinkimo neturi - dėl medicininių priežasčių joms liko tik IVF, arba jos jau išbandė visus kitus įmanomus būdus ir galiausiai liko tik IVF. Nemanau, kad moterys renkasi IVF dėl pramogos, arba dėl to, kad "tingi" pasidomėti kitomis pagalbos priemonėmis. Per didelė rizika sveikatai, ir per daug kainuoja.

sveikos naujuose namučiuose
aš asmeniškai jau 5 metai irgi gyvenu su šia problema ir beskaitydama Jūsų nuomones artėju prie minties, kad reikia darytis IVF ir nieko aš čia nesmerkiu, o tik bandau suprast nes niekaip neaišku, kodėl dauguma forumo dalyvių asmeniškai priima kito ne visai teigiamą nuomonę... ir kituose lietuviškuose interneto puslapiuose vyksta tas pats... ir pilnai suprantu, kad yra nemažai porų, kur tikrai nebėra kitos galimybės, tik IVF, bet man įdomu, KODĖL žmonės taip BET KOKIA KAINA bando susilaukti atžalos... kaip pagalvoji, o anksčiau žmonės net nežinodavo, kiek ir kokių tų kiaušintakių turi, kuris ten nevaisingas ir nugyvendavo gyvenimą dviese ir susitaikydavo... žinoma, tokių sąlyginai labai mažai buvo... dabar tikrai galima pasinaudoti medicinos pažanga, bet man lieka keista, KODĖL tiek moterų savo gyvenimo prasmę suveda tik į pastojimą ir gimdymą, negi jokių kitokių gyvenimo prasmių neatsiranda, kai negalime gauti to, ko norime?
tad bandau atsakyti į kitokios profesijos išdėstytas dvi kraštutines pozicijas, pavyzdžiui:
Diskusija, ar sakysime savo vaikams, kokiu keliu jie atėjo į šeimą....
Vienas minčių kelias. Aš sakysiu/nesakysiu. Įdomu, ką galvoja kitos mamos? Kokia patirtis užsienio šalyse, kur šie vaikai jau paaugę, kaip jiems sekasi? Jei nuspręstume sakyti, kaip manote, kaip tai padaryti? Kada pasakyti, kad sukeltume ir sau ir kitiems mažiausiai skausmo? Kokia jūsų nuomonė, kaip apsaugoti savo vaiką nuo patyčių, nes kiti vaikai moka būti labai žiaurūs?
Kitas minčių kelias. Kas čia per diskusija? Kurlink jūs mus vedate? Darote su mumis kažką, ko mes patys nesuprantame, kažkokią abrakadabra. Jūs mumis manipuliuojate, ir išvis kodėl apie tai kalbame?

kodėl tuoj norisi pulti kitaip mąstantį (ne tik nevaisingumo klausimu, bet ir politikoj), pykti, įžvelgti kažkokių paslėptų minčių vien diskusijos iškėlime.


Papildyta:


o man tai nejuokinga labiau kyla klausimas iš tikrųjų,KODĖL neinvestuoji į papus ar, pvz., kokią kelionę?
užduodama tokius klausimus vėl rizikuoju būti užpulta, bet nu kad man labai įdomu, kaip kiti žmonės mąsto, tad prašau nepykti

Niekas nesiruosia pulti Jei yra pinigu tik tam tikra suma,kurios uztenka tik arba papams (geras palyginimas ),arba kelionei,arba vaiku susilaukimui,tai pasirenka kiekvienas tai, kas jam svarbiausia. Gal kazkas pasirenka ir papus,o sitam skyrelyje moterys renkasi galimybe buti mama.

Manau gamtos užprogramuota, jog žmonės nori susilaukti palikuonių. Aš primityvi, bet didesnės prasmės už gražią šeimą ir vaikus neįsivaizduoju. Kokia gali būti kitų gyvenimo prasmė, įdomu kuo kitu žmonės save realizuoja ? Pagalvoju apie tai kur kitur galėčiau save įprasminti, prasmė gyventi dėl savęs, savo malonumui. Na gal ir prasmė, tik kiek ilgai gali tuo gyventi.

Na vat dėl investicijų į papus... aš čia labai rimtai svarstau, nu gi kaip aš tokiu atveju su pagrabnais rūbais karste atrodysiu. Kokių 70-80 metų bobulencija su C dydžio taisyklingais papais.

Kelionės sakai, nu gal... tik vat, per dažnai skraidant lėktuvais, pečius skaudėti pradeda, nugarą, nepatogu 1-11 val lėktuve sedėti, taip ir klaustrofobija susirgti galima. Anyway, kiek galima keliauti? Kartais reikia ir namie subinę ant fotelio nuleist. O dar kaip pagalvoji, kad yra rizika su visu lėktuvu žemyn nusiverst...
Vat sėdžiu ir mąstau, kaip čia dar ir nuo komandiruočių subinę išsukt

Dar vienas klausimas: o kodėl žemė sukasi aplink saulę? O ne saulė aplink ją? O kodėl mėnulis baltas? Ir kodėl mūsų nuotaikos svyruoja priklausomai nuo mėnulio fazių? Kodėl man nesinori kotleto, o labai norisi keptų kalmarų?
Kas mes? Kur mes?

KAS AŠ?

Merginos, moterys, sveikos dar karta!
visai pamirsau bet pasidalinsiu labai naudinga informacija, Luulu Vilmos knyga, tik gaila, kad rusu kalba
Vaikai gimsta is bucinio
Gero ir naudingo skaitymo!

Man irgi nejuokinga, deja bet del kitu priezasciu.

Tino, bet juk yra ir daug poru, kurios susitaiko su nevaisingumu, su faktu, kad niekada netures vaiku. As nustebau, kai parasei tiek moteru. O kiek ju is tikruju? Procentiskai ziuret, turbut net nedauguma. Ir zmones juk skirtingi - vieniems tas noras blesta su amziumi, kitiems - atvirksciai - su "paskutiniais vaisingais" metais jis tik stipreja.

Aš asmeniškai gyvenime nematau didesnės prasmės už savęs palikimą savo atžalose. Nesu Leonardas da Vinčis, nesukursiu genialių darbų. Nematau tokios prasmės nei darbe, nei kelionėse (nei papų didinimuose )
Ir manau, natūralu, kad visi nori turėti SAVO vaikų.

Apie vyresnės kartos žmonių susitaikymą - mes nežinom, kiek jie ašarų išliejo. Susitaikyti teko visiems, sulaukusiems senatvės. Ir, beje, jų ne tiek mažai. Kažkada paskaičiavau savo visus dėdes, tetas, sodo kaimynus - bevaikių gavosi ne mažiau 10 proc.!

Neigiamas požiūris į IVF gali būti keleriopas.
1. Man nepatinka. Aš nenorėčiau. Kažkoks nenatūralus dalykas. Bijau, kad vaikai bus su žaliom ausytėm. Dievas sukūrė natūralų vaikų darymo būdą.
2. IVF-as – nenatūralus dalykas. Kažkoks iškrypimas. Prieštarauja dievo valiai. Visi, kurie darosi tokią nesąmonę – iškrypėliai! Galėtų kitaip prasmingai save išreikšti: paaukoti pinigus vaikų namams, įsivaikinti, dirbti naudingą darbą.
3. Skubiai uždrausti! Niekas neturi teisės taip ištvirkauti!
Aš prieš Nr. 2 ir 3 – kad nieks nelįstų prie manęs su savo pamokymais ir draudimais.

Aš LABAI atsiprašau (tik šiąnakt parskridusiai iš Ispanijos), bet kokia poza yra ištvirkaujama IVF'o metu? Раком? Боком? Или с подскоком?
Gal kokia jau spec. poza yra Kama Sutroje?

Kaip Jūs pati atsakytumėt į savo klausimą? Kodėl Jūs norite susilaukti savo atžalų?
Papildyta:

Man labai gera buvo perskaityti šitą Jūsų žinutę. Kaip manote, kodėl, m?
Papildyta:

Kuo Jums įstrigo ši knyga? Apie ką ji?

Aš niekada čia nerašiau, bet užvedėt beskaitant...
Kelionės, papai ir t.t. visa tai yra materija, kuri yra bevertė... tik kažkas džiaugsis tokiu klientu...
Aš visiškai sutinku su Palergonija, vaikai tai tęsinys tavo ir tavo vyro gyvenimų, tą ką tu galėjai "sudėti" naujai kartai-visą savo filosofiją, savo genomą, be jokių materialybių.
Aš net nesusimasčiau, kad mano vaikas gali būti kitoks.. apie ką jam reikėtų aiškinti.... kodėl mes turėtume jį apsaugoti nuo piktų žmonių ir kuo jisai ypatingas nei kiti jo klasės draugai bus? Jisai buvo nešiojamas lygiai taip pat mamos pilvelyje kaip ir jo bendraamžiai tik gal su didesne atsakomybe ir didesne meile... o galu gale net visas procesas IVF proceduros vyksta lovoje tik gal siek tiek kitokioje nei musu miegamuosiuose ...

Kaip ne ištvirkavimas? Rodai savo r... visai brigadai daktarų, o tuo metu vyras palatoje šitą anajį... įsijungęs pornofilmą... savarankiškai.... į sloikelį Vietoj to, kad kaip normalūs žmonės - dviese ant šieno kupetos

Nu siaip tai ta r... rodoma ne tik per IVF'a, gimdant "naturalius" vaikus irgi. Nemanau, kad tai yra "stiprus" ir daug demesio reikalaujantis priesininku argumentas.

Pagerbkime tylos minute vyrus - ginekologus.

isisukus i atzalu darymo maratona ne karta tikrai yra kile minciu, kaip pasisuks gyvenimas, jei nebutu vaiku, ka galeciau daryti. Vaziavau pas savo teta, kuri gime karta anksciau ir jau saukstai po pietu. Ji susitaike, nes kitos iseities nebuvo, bet tas skausmas su ja...Stai as nezinau, ar buciau susitaikiusi, jei zinociau, kad iseitis uz kito kampo vis gi yra, tik mano principai neleido eit pas Kaziuka, Maryte ir moket uz tai pinigu.
Kai gime Leja, supratau viena, kad visos tos mintys apie prasme, gydymasi - tiesiog neteko prasmes. EUREKA prasme gulejo lopsyje ir saldziai miegojo. Butent tada pagalvojau, kad jei buciau zinojusi, ka jausiu, kai glausiu savo kudiki, butu buve daug lengviau eit nevaisingumo keliu ir butu dar drasiau daryt bet ka.

geras klausimas va kaip tik aš į jį ir ieškau atsakymo:
* ar aš to vaiko noriu tik šiaip - kad šeimoje turi būti trys asmenys;
* ar aš to vaiko noriu dėl kažkokios savirealizacijos, kad įprasminti savo gyvenimą, nes matau, kad nieko labai naudingo nenuveikiu, kad reikia kažką po savęs palikti, savo idėjas perduoti kažkam;
* ar aš to vaiko noriu šiaip -kaip meilės pratęsimo, jos rezultato;
* gal dar kokių šio noro priežasčių yra...
ir pamenu pirmaisiais metais man tas noras buvo daugiau dėl tokių savanaudiškų tikslų ir tada visai suprantama, kodėl nesisekė pastot... manau, kad reikia surasti savo kelią šiame pasaulyje nebūtinai per kito žmogaus pagimdymą, pamilti save, įprasminti savo buvimą čia, o tik paskui tai perteikti kitam. negi visiems reikia palikti pėdsaką šioje žemėje? kas būtų, jei aplinkui būtų vien da Vinčiai?
ta prasme, stengtis reikia, bandyti, padaryti viską, kad pasiekti (IUI ir IVF) reikia, bet darant šias procedūras nesureikšminti, kad jeigu neturėsiu vaiko, tai nepaliksiu pėdsako... ir tada lengviau gausis, kai asmenybėm jausimės mes pačios, o ne mūsų vaikus bandysim jomis padaryti... dabar mes su tuo noru bet kokia kaina pastoti taip užsivedam, užsiciklinam, kad visos mintys tik apie tai ir sukasi, tik apie tai galvojam, o geriau pamilt save tokią, kokios esam... dabar dauguma vaikų nori kaip gyvenimo įprasminimo, negyvendamos prasmingai iki šiol... o vaikai tai juk gimsta, užauga ir išeina, ir jie mums nebepriklauso, jie juk ateina ne kad mūsų giminę pratęstų, o kad patys savo gyvenimą nugyventų, tad pirma reikia ir atrasti savo gyvenimo kelią, kad nesuvesti paskui viso tikslo tik į vaiką, o kai jis išeis iš namų, likti vieniems ir neturint bendros šnekos, savo gyvenimo, skirtis, kaip dabar dažnai būna...
gal aš čia per daug filosofiškai, bet tai veikia praktiškai kai kuriose gyvenimo situacijose.
Papildyta:


kai jau turi vieną, tai įsivaizduoju, kad klausimai nebekyla, bet kol jų nėra....

Tino, aš puikiai suprantu, apie ką Jūs kalbate. Jūs užduodate labai svarbius, gilius egzistencinius klausimus. Skaitydama Jūsų žinutę, aš matau vieną, kitą, trečią kelią, kuriais galima eiti pirmyn, gilyn, mintyse formuluoju užduotis, kurios Jums pagelbėtų susigaudyti savyje. Bet atviras eteris nelabai tam tinka, aš sąmoningai negilinu Jūsų siūlomų temų, nes nenoriu Jūsų viešai išrengti...

Manau netrukus pradėsime asmenines konsultacijas skypu. Taip galėsime pasiekti visus, kurie galbūt gyvena mažesniuose miesteliuose ir neturi galimybės gauti kitokią psichologinę pagalbą. Arba šiaip, konfortiškiau jaučiasi netiesioginiame kontakte. Aplamai, visais klausimais galite rašyti man asmeniškai.

Dar noriu priminti, kad Asociacija turi puikias patalpas, kuriose bet kada galit susibėgti, padiskutuoti gyvai. Nebūtinai psichologine tematika. Jaukiai, su vyneliu ir naminiais pyragėliais. Kiek žinau, anksčiau tokie susibėgimai vykdavo dažniau, dabar ši iniciatyva visai išblėso...

tai tik teorija.
praktiskai gyvenimas sudelioja viska i savo vietas.moterys nori uzauginti vaikus, o vyrai pratesti gimine, ir jei tu jam nepagimdysi vaiko, tai jis gali dar greiciau iseiti pas kita, kuri jam pagimdys ir prates jo gimine.
didesnes gyvenime prasmes istiesu nera kaip pagimdyti ir uzauginti ir isaukleti vaikus, o visa kita visi kiti pasiekimai galimi ir turint vaiku.
Jei jau vaiku nera, tai zmogus realizuoja save kitur, bet tai tik yra saviapgaule ir saves pateisinimas ka jau padarysi jei jau taip yra, kaip sakoma gyvas i zeme nelysi,bet senatveje vistiek ko labiausiai gailimasi, ne del to, kad nepadariau karjeros,nepadariau to ar nano, bet kad nepagimdziau vaiku.
Kaip pavyzdi galiu papasakoti istorija.
Mano mama gulejo ligonineje, o salia jos mociute apie 80 metu.Kai tik ateidavau aplankyti mama, ji vis verkdavo ir pastebejau, kad pas ja niekas neuzeina.Po keliu dienu ji pradejo atvirauti.Sako jus taip graziai mama lankote, taip graziai bendraujate, o va as neturiu vaiku.Esu baigusi auksta moksla, uzemiau gyvenime aukstas pareigas, vaiku neturejom, vyras mane paliko, kai man prasidejo klimaksas ir suzinojom kad negalesim niekada tureti vaiku, jis isejo pas jaunesne.
Viska gyvenime buciau atidavusi uz galimybe tureti nors viena vaikuti.O va dabar viena kaip pirstas.Ir jauciuosi gyvenima nugyvenus beprasmi.
As jos paklausiau, kaip ji butu pasielgusi, jei tuo metu butu medicina galejusi ka padeti, tai ji atsake, as bet ka buciau paaukojusi, ranka, koja, inksta bet ka...

siaip Tino teisinga minti uzkabino. reiketu pripazinti, kad dauguma is musu vaikelio norim is egoistiniu paskatu - kad save iprasmintume, kad savo motinytes poreiki realizuotme, kad senatvej mus kas priziuretu, ligoninej lankytu, ispildytu musu grazios seimos svajone.. as pvz. pati pamastydavau, kad labiau dukters noreciau, nes mergaites labiau linkusios tevais rupintis.. o juk vaika gimdydamas zmogu i pasauli paleidi, jis tau nebepriklauso - pagimdai, uzaugini, investuoji, aukoji daug saves, ir paleidi - ir uz ta investicijas tau niekas neprivalo aciu pasakyt. ir duoti laimingos senatves garantija.
per tuos laukimo metus daznai ir man kildavo minciu, is kur tas begalinis noras tureti vaika.
bet tai visiskai nesusije su tuo, kokiu budu tas vaikas i seima ateina manau, kad ir naturaliai galincioms pastoti tokiu minciu kyla

Zirza, visi nori vaiko sau. Ne būsimam vaikui (juk jis neišreiškia savo nuomonės nori jis čia gyvent ar nenori), nei Petrui, nei Antanui, netgi ne savo tėvams mes norime vaikų. Vaiko susilaukimas yra grynai egoizmas, savo noro auginti savo ar įvaikinto vaiko auginimas. Tai yra savo emocinės būsenos satisfakcija, mano poreikių patenkinimas.
Netgi tos, kurios atsisako gimdyti (elementariai nenori) ar darosi abortus, tai daro tik iš egoistinių paskatų, nes jos to nenori.
Kaip bevartysi, vis tiek susidursi su savo norais ar nenorais.
Tarkim, aš noriu 5 vnt. vaikų. Kokie gali būti tolesni mano žingsniais, priklausys nuo to, kaip AŠ stipriai NORIU, nes man REIKIA.
Ir tik pati moteris gali nuspręsti nori ji vaikų ar ne, vyras neprivers jos norėti (lygiai taip pat, kaip mes nepriversime vyro norėti, jis tik gali susitaikyti su esama ar būsima padėtimi).

Vat ir visa filosofija.
Visas gyvenimas yra LABAI paprastas, jame nereikia ieškoti kažko super dvasingo ir prasmingo, nes nieko mes nenusinešime kitur, po to kai mus užkas 8 lentų dėžėje

sutinku, kad nuo to egoizmo niekur nepabegsim homo sapiens vulgaris.
ale zinai, kai tie vaikeliai ilga laika nesigauna, kai pradedi mastyt, kad nuo tilto turbut vis tiek nesoksiu (bo salto vandens bijau be proto...), jei vaiku taip ir neturesiu, pradedi iesot kazkokio pasiteisinimo/pagrindimo tokiam buvimui. tada ateina minciu, kad noras vaiku turet kyla is visiskai egoistiniu paskatu, ir kad iprasmint savo gyvenima nebutinai per vaikus galima, juk galima ir paciam taip gyvenimeli susiorganizuoti, kad jis atrodytu prasmingai nugyventas.
mes su diedeliu apie tai nemazai kalbedavom - pastebejau, kad vyrams tokios mintys labiau artimos. jis man daznai kartodavo, kad nesedciau ranku sudejus, menuo is menesio laukdama teigiamo nestumo testo ir daugiau apie nieka kita nesvajodama.
kas keisciausia, kad tas teigiamas nestumo testas ir pasirode butent tada, kai mintys apie nestuma buvo nustumtos i sioki toki antra plana...

Tino perskaiciau tavo zinute ir gaunasi mazdaug kad pirma reikia atrasti savo gyvenymo kelia ir iprasminti save o tik tada galima jau meginti susilaukti vaiku. Taciau gyvenymo kelio paieska dazniausiai trunka visa gyvenyma, tai toks begalinis procesas, mes nuolat besivystom, ir tai visiskai nesusije su vaikais... be to vienas kitam netrukdo, netgi vaikai kartais atveria mums akis ir mes pasimokom is ju netgi tu paciu aukstuju prasmiu paieskose. Gali atsitikti kad to "tikrojo kelio" mes taip ir neatrasim niekada arba atrasim jau po klimakso, bet matyt gamta kitaip masto jei liepia vaikus gimdyt kol esame jaunos.

Apart visu siu "aukstuju materiju" atkreipiau demesi i nuostatas "as dar neverta tureti vaiku, nes dar saves nerealizavau" - jos pasamoneje kaip tik ir stabdo vaisingumo procesus. Tu rasai kad reikia pamilti save ir priimti save tokia kokia esi - tai pripazink kad esi verta jau DABAR susilaukti vaiku, kad jau SIANDIEN esi save realizavusi asmenybe (juk taip ir yra, o tobuleti toliau niekas netrukdo), ir turi teise noreti ir tureti vaiku nesvarbu kaip tai bemotyvuotum - "egoistiskai" ar kitaip.

Bet juk tai, turbut, irgi tiesa. Gal per dideli nora tureti vaiku, mes kitu keliu saves iprasminimui ar realizavimui nematome.
Juk yra ne tik seimos, neturincios vaiku. Yra ir viengung(es)/(iai), kurie gyvena irgi be vaiku. Tik jiems mintys apie neiprasminta gyvenima kyla turbut ne taip daznai
Papildyta:

As manau, kad tu neteisingai supratai. Tu keliu (realizacijos, iprasminimo ir pan.) kiekviena is musu turime daug. Bet ar neatsitinka taip, kad susikoncentruodami i viena "kelia" - bandymus susilaukti vaiku, apleidziame kitus? Gal tie kiti "keliai" duotu lygiai tokia pacia satisfakcija, kaip ir vaiku "kelias"? O gal ir dar didesne? Nes vaikai - tai juk ne tik dziaugsmas... Juk moterys net linkusios linkti nemylimam darbe vien del to, kad va gal tuoj tuoj uznestes, o tas darbas - toks patogus dekretinems atostogoms ir vaikui auginimui.

as tai asmeniskai tame savirealizacijos nore nieko blogo nematau. juk kiekvienas vaikas bus daug laimingesnis turedamas mama, kuri jauciasi gyvenime laiminga ir uz seimos ribu turinti veiklos, kuri jai labai patinka.
vienos realizuojasi profesinej veikloj.
kitos realizuojasi seimoje - gimdydamos ir augindamos vaikus.
grazu, kai tas savirealizacijas pavyksta suderinti. nes jei visa gyvenima paskiri tik norui tureti ir auginti vaika - kas tau belieka po kokiu 20 metu, kai tas mielas guguojantis kudikelis pradeda savarankiska gyvenima. ir duok dieve, retkarciais prisimena, kad turi be proto ji mylincia mama. o mes likusi gyvenime sedim ir liejam asaras, kad tas rupuziokas va jau menesi neprisiruosia mums paskambinti.. o juk mes tiek jo laukem, tiek meiles i ji idejom ir t.t.
as pati asmeniskai esu pastaroji ir truputi pykstu ant saves, kad per paskutiniuosius keleta metu mano visas mintis uzgoze noras bet kokia kaina tureti vaika. net nemylimam darbe kankinausi, nes ten butu buve patogu iseiti i dekreta.. nauju veiklos sriciu neieskojau, nes kankino mintis, o ka, jei tuoj pastosiu? zodziu, visiska fiksacija..

pireja, ta pati vienu metu parasem

As irgi nieko blogo nematau savirealizacijoje, tiesiog pabreziu kad tai su noru tureti vaikus nesusije, tai eina lygiagreciai ir vienas kitam netrukdo. Netgi ejimas nevaisingumo kryziaus keliais irgi yra laiptelis savirealizacijos kelyje.

Kad mes daznai uzsiciklinam ir apleidziam kitas sritis del bandymu susilaukti vaiku - irgi tiesa NES: nevaisingumo gydymas atima labai daug resursu: laiko, pinigu, sveikatos, energijos, psichiniu jegu ir t.t. Bet tai nereiskia kad mums truksta savirealizacijos... NESUTINKU kad kol neatitiksiu kazkokiu "savirealizacijos kriteriju" netureciau teises noreti tureti vaiku.

Tino, kuris teiginys iš tų, kuriuos mergaitės pasakė, Jums labiausiai įstrigo, užkabino?
Papildyta:
Nebūtina garsiai atsakyti, svarbu pati žinokit.

Visas gyvenimas yra egoizmas. Ar norime sau vaiku,ar gero darbo,ar kitokios realizacijos,visko siekiame del saves. Net uzsiimant labdara yra tokia egoizmo forma,nes nuo to pasijunti pats geriau,kad padejai Visa gyvenima zmogus iesko kas jam teiktu dziaugsma,kas suteiktu ta trapu laimes jausma... turint vaiku ta laime lengviau tureti,bet buti laimingu irgi reikia moketi. Juk ne visus vaikai padaro laimingais... O tiketis is vaiku ar kitu zmoniu,ar gyvenimo kazkokio atsilyginimo, 'skolos' grazinimo tikrai neverta.. kam kurti ta tikejimasi ir paskui nusivilti,nes vis tiek nebus taip kaip prisisvajojame. Geriau dziaugtis tuo kas yra,o ne liudeti ko truksta. Stikline visada yra kazkiek pilna,kazkiek tuscia,svarbu kaip mes ja matome

*oo, cia psichologai turetu ka pasakyti apie toki asmenybes tobulinimo kelia, kai darai gera nesusimastydamas, ar tau pasakys kas nors uz tai aciu ir jokiu budu tas "aciu" nebus tam tikru veiksmu (geru darbu) motyvatorium

**tesiant egoizmo tema - ir noresi, ir tikesies is vaiku "skolos grazinimo" ar kitokio atlygio, kad ir ka bekalbetume. ne veltui cia tiek daug rasome apie senas bevaikes tetas, mociutes ir kaimynes, kurios rauda, kad gyvenime vaiku nesusilauke ir nera dabar kas jomis pasirupina. manau, kad visada kirbes uzpakaline mintis, kad va, jei tave, vaikeli, teisingai uzauginau ir isauklejau, tikrai manes senatvej po tiltu be duonos kasnio nepaliksi. skolos grazinimas, ne kaip kitaip egoistiska.. bet kaip nakvisa sako - prasmes gilios cia gal ieskot nereiketu, tokia ta jau musu zmogiska natura.

Taip ir maniau,kad uzklius sitas sakinukas

dar tokiu minciu apie ta savirrealizacija galvojant kilo.
manau, kad kiekvienam zmogui yra labai svarbu tiketi, jog tai, kaip tu gyveni ir koki kelia renkiesi (ar kartais - koki kelia tave gyvenimas privercia pasirinkti), yra teisinga, todel kiekvienam elgesiui/sprendimui/t.t. ieskome tam tikro pagrindimo. taip, jei gyvenimas taip pasisuko, kad savo bio vaiku tureti as taip ir negalesiu - tuomet ieskosiu tam tikro pateisinimo bevaikiam gyvenimo budui, sakydama, kad nerealizuota naturalu motinystes instinkta as galiu kompesuoti kazkuo kitu, pavyzdziui, idomia profesine veikla, ar idomia socialine veikla, ar savo pacios asmenybes tobulinimu ir t.t. ir tame as nieko blogo nematau. tik (bent jau is savo pacios elgesio ar pamastymu sprendziu) tokie kaip Tino isankstiniai pasvarstymai apie asmenines/profesines/pan. savirealizacijas pries pradedant rimta kova su nevaisingumu kazkuria prasme slepia baime, jog savu vaiku tureti gali ir nepasisekti, tai tarsi iskart pateikiam sau ir aplinkai argumentacija, jog ir be ju gyvenimas gali tureti prasme. cia gal tam tikras apsaugos mechanizmas suveikia, nzn

Zinai,sutinku su siom mintim,nes man irgi tokios kilo. Ir manau,visai kitaip yra,jei zmogus neturi vaisingumo problemu ir nenori vaiku,o nori kitokios realizacijos.

Pas mane ta pati situacija dirbau ir dirbu nemylimame darbe tik todel,kad tai pastovus darbas ir geri pinigai, kad iseisiu i dekreta ir viskas bus gerai...Dabar supratau,kad reikia kazka daryti, keisti darba...nes tos mintys apie pastojima viska sustabde

Kazkaip pradejau lengviau reaguoti i vaikus, bet va siandien vel blogai, nes tiek visos apnestejo koleges,pazistamos...paskutine geriausia drauge pastojo, kuri vienintele dar nesukurusi seimos buvo. Jei ne forumas, galvociau,kad as vienintele tokia...kitokia

Kadangi jau turiu vaika, tai nesutinku, absoliuciai ir visiskai Kada nors, Zirza, kai tavo pypliai bus paauge, galesime apie tai padiskutuoti.
Vienintelio, ko tikrai linkiu savo vaikui ir sau - kad jis turetu daug vaiku ir man leistu tuos vaikus lepinti

as manau, kad tai irgi turbut slepia kazkokias baimes - atsakomybes, pasitikejimo savim ir savo jegom ar pan. juk noras turetu palikuoniu - instinktas, ir bet kokios pastangos ji slopinti iskart mane skatintu ieskoti slieku vienoj vietoj
Papildyta:

nu va, sakai, kad nesutinki, o kitu sakiniu savo egoistini nora isreiski
sako, kad i senatve mes didesniais egoistais patampam. stebiu savo tevus, maciau savo senelius, girdziu, ka kalba mano tevu metu tetos ir dedes.. labai to demesio visiems reikia, ka jie besakytu, ir visi tikisi, kad to demesio jiems privalo suteikti ju vaikai.
gal mes busim kitokie?

Taip, tai plikas egoizmas. Bet juk tai nereiskia, kad as tikiuosi, jog jis tures daug vaiku, bus supratingas, ir tuos vaikus man kiekviena savaitgali atves, kad as galeciau juos visaip kaip lepinti.

Del senatves - gal ir tiesa, matysim Su tevais ir su seneliais turejau visiskai skirtingas patirtis (t.y. is tevu puses yra daugiau "reikalavimu", o seneliu meile buvo labiau besalygine).

Sunku gincytis,nes nesuprantu,kaip galima buti laimingai be vaiku ir net ju nenoreti,bet viena pazistama tikrai be jokiu problemu apie 30m.pastojo,pagimde,bet tik del to,kad 'reikia',nes visi draugai turi vaikus,tai nebera apie ka sneket ir tt.,bet ta vaika pagrinde mociutes augina,o jau antro tai sake tikrai nebenori,nes kaip sako yra 'nemotinine' Nesuprantu as tokiu zmoniu,bet gal buna ir tikrai nesutvertu motinystei Juk zmones skirtingi..

nea, bet tai panasu i "as jausiuosi ir busiu kazkam reikalinga"
as cia nepriekaistauju - as tokia pati

o del seneliu - aha, jie anukus labai myli ir tikisi, kad ju vaikai juos graziai nukarsins apsuptus anuku meiles
Papildyta:

zinai, mano vyras irgi ilga laika labai nenorejo vaiku. is pradziu teisinosi, kad tam nesubrendes, nepasiruoses. daug mes apie tai kalbejom. paskui paaiskejo, kad jo paties vaikyste nebuvo rozem klota - tetis ilgus metus mokesi kazkur uz lietuvos ribu, mama ji pagimde budama 18, jai nelabai tas vaikas tuo metu rupejo - norejosi dienomis/naktimis duotis su draugais, linksmai gyvent. vaikas buvo nutrenkiamas tai vieniems, tai kitiems seneliams ar isvis vienas namie paliekamas. vyras man sakydavo - kokia as vaikyste savo vaikams galiu duoti, pats jos normalios nemates? va ir atsirado didele baime turet vaiku.. naturalus noras yra didelis (matau, kaip jis dabar laukia vaikeliu), bet kazkuriuo momentu ji aplinkiniai faktoriai turbut pritilde..

Imti ir duoti visada eina kartu. Jei tu kažką duodi, automatiškai kažką ir gauni, jei ne materialinį, tai dvasinį pasitenkinimą. Bet kaip taisyklė, tam kuris duoda, visada atrodo, kad jis davė per daug, o jam sugrįžo per mažai. Tas kuris ima, atšauna - aš tavęs neprašiau duoti, tu pats taip nusprendei, todėl dabar neprivalau ir gražinti.

Tas pats dėsnis galioja visuose santykiuose. Myliu vyrą, lepinu, plaunu indus, o jis žaltys to nevertina. O kodėl mes tuos indus plaunam? Mūsų prašė? Ne, greičiausiai mums pačioms malonu jį lepinti. Tad ar turim teisę iš jo kažko reikalauti mainais. Na slapta tikimės, kad jis vienaip ar kitaip atsiskaitys su mumis, bet ar galim reikalauti?
Savo draugei, darbui, tėvams, dar kažkam paaukojau viską, o kas man sugrįžo? Ogi nieko. Dažna konfliktų priežastis, ar ne?

Nu nezinau, gal kur pasamoneje taip ir galvoju, bet samoneje - tai nea Juk mylime (vyra, vaikus/anukus, darba) ne tam, kad butume reikalingi... As myliu savo vyra, nes jis man reikalingas Nea, kazkas ne taip, ne del to ji myliu


Is manes niekas nereikalavo myleti, irodyti, kad myliu, ar pan. O ko seneliai is tikruju tikejosi (o gal visai nieko ir nesitikejo), tai tik jie patys galetu pasakyti.

nepriklausomai nuo amziaus zmogui labai reikia to demesio, kol jis mazas - is tevu/seneliu, kai pasensta - is vaiku/anuku

manau, jei norėsis, visad rasi tą 'arkliuką', ant kurio suversi savo iš tiesų nenorą nieko keisti ir toliau ramiai gyventi.
o dėl vaikų, aš tai manau tiek, tegu 'išoperuoja' man širdį ir aš ramiai sau gyvensiu toliau, siekdama karjeros, įgyvendindama kažką apie ką aš net neįtariu, svarbu širdies dėl vaikų neatėjimo neskaudėtų...

Nesutinku... laikytis įsikabinus nemėgiamo darbo - tai ne nenoras keisti. Juk negali keisti darbo, nes va tuoj tuoj išeisi į dekretą
Ir koks tas ramus gyvenimas... kaip čia pasakius - nuo vienos procedūros iki kitos
Aš tik kabinėjuos prie žodžių