Pozityvių NEligoniukų pavėsinė - 3

Tai as jau ipratusi po keleta(3-4val)miegot. Tai problemu nebesudaro.Lietuvoje budama ir gi tiek temiegodavau-reikejo mama,vaikais rupintis.Manau,organizmas ilgainiui pripranta prie kitokio ritmo.Todel tikrai manau,kad mama pilnai pasirupinciau.Teks skambinti jos gydytojai ir klausti del keliones Vis viena,manau,yra budu,kaip padaryti jos kelione lektuvu kuo komfortabilesne O dabar,esant tokiam atstumui girdeti zinias,kad jai viena diena blogiau,kita geriau ir gi nekas.Norisi kuo daugiau jai padeti ir kaip galima geriau ja pasirupinti

Sveikute Nors ir pripratusi,bet tiek miegoti nesveika ir negalima Juk turite pagalvoti ir apie save,juk yra du vaikuciai
Patarti del skrydzio nieko negaliu,manau kad labai nepakenks mamytei,juk iki Anglijos netoli skrysti,paklauskite gydytoju,gal tikrai ka patars.
Ir pasistenkite ikalbeti mama pabuti ilgiau kartu,nes tikrai atsigaus salia tokios nuostabios dukros,kuri taip ja rupinasi,saunuole jus

BŪTINAI PASITARKITE SU GYDYTOJAIS.
Sveta, kadangi mes neseniai buvom Londone, tai kelionė ne tokia jau ir trumpa - apie 2,5 val. Slėgių skirtumas kylant, leidžiantis, stresas vyresniam žmogui...Ar su mama kas nors iš artimųjų skristų? Jei spaudimas pastoviai aukštas, tai tada ne taip baisu, bet jei šokinėjantis - būtinai reikia konsultacijos, kaip pasirengti skrydžiui...

Nera taip,kad spaudimas nuolat sokciotu,bet kartais pakyla.Dazniausiai nakti.Ir be abejo,niekas jos vienos i skrydi neisleistu-gryzciau pati,kad su ja atskrisciau kartu i Anglija.Jau daugiau nei metai,kai ji sunkiai vaiksto.Tai sedi namie per dienas ir niekur neina.Buvau gryzusi po Nauju 2 savaitems i Lietuva,siuliau,kad bent jau pasivaikscioti i lauka ar i parka pabuti-sestu i vezimeli.Nesutiko jokiais budais.Per daug kompleksuoja.Ir tai dar viena is priezasciu,kodel noriu ja pasiimti pas save.Anglijoje is tiesu viskas kitaip.Cia neigaliuju daug(gal taip atrodo todel,kad jie nesedi uzsidare namie,o eina i kavines,teatrus,parduotuves).Visur ju daug ir niekas nekreipia i juos demesio.Noriiu,kad mama pamatytu ir pajustu,kad nereikia uzklupus ligai ir kai kojytes nebeklauso-sedeti uzsidarius namie,o galima gyventi toki pat pilnaverti gyvenima.Noriu,kad ji vel pajustu,kas yra gyvenimas ir man daug ramiau,kai ji salia manes.
Nesakykite,kad as gera dukra-manau,kiekviena taip rupintusi mama.Be to,mama nuolat manes praso,kad gryzciau i Lietuva,rupintis ja.Tuo tarpu as jai siulau vaziuoti pas mane.O situaciaj yra tokia,kad as jau Anglijoje metai laiko.Esu pakankamai gerai isitvirtinusi,turiu,kad ir paprasta,bet man patinkanti ir normaliai apmokama darbeli,is kurio pilnai isgyvenu,galiu sau leisti pakankamai daug.Taip pat nuolat siusti siuntinius i Lietuva,pirkti mamai brangiu vaistu nuo vezio.O Lietuvoje as neturejau nieko-nebuvo darbo,nebuvo pinigu.Cia ,Anglijoje,pasijutau zmogumi.Taciau...mane grauzia sazine,kad mamos prasoma,niekaip neapsisprendziu gryzti i Lietuva ar ne...Mesti visa,ka susikureme per metus(masina,issinuomotas butas,pasalpos uz vaikus,geras ir man patinkantis darbas)ar vis tik bandyti ikalbeti mama likti Anglijoje?Esu tikrai pasimetusi,Gaila ir mamos,bet norisi kartu ir vaikams sukurti geresne ateiti,geresni gyvenima Anglijoje.

Pirmiausia apie tave .Organizmas tempia kol dar jaunas ir turi resursų.Nenoriu būti blogu pranašu, bet paskui gali tekti vaistams išleisti kelis kartus , negu dabar uždirbi.[B].Toks dienos režimas man kelia siaubą.

Mamai, jei leidžia lėšos galima nusamdyti namų šeimininkę kelioms valandoms ar susitarti su kokia kaimyne , kad padarytų sulčių , maisto geresnio, aišku ne už dyka.
Kraujo spaudimas tai dar nebaisiausia liga.Šeimos gydytoja išrašys vaistų , tik juos gerti reikia reguliariai ir namuose turėti spaudimo matuoklį.Matuojantis reguliariai galima netgi dozę pasireguliuoti.Mano mamai jau 89 prasidėjo, geria širdies vaistus ir nuo spaudimo ir gyvena.Kelionė vienam mėnesiui nieko neišspręs.Kaip gerti vaistus gali ir tėvas pareguliuoti.
Ir mama tikrai nenori į Angliją.Ji nori matyti šalia tave , anūkus.Ji nenori palikti tėvo .Kompleksų Anglija nenuims. Namie vėl bus savi žvilgsniai.
Aš tik paskutiniais metais , kai paklausia kaip sveikata ir kuo sergu pasakau, kad vėžįs, o po to stebiu žmogaus veidą didelėmis akimis, arba labai įdomu, kad aš žinau, kad jau visas kaimas žino apie mano ligą , o apsimeta , kad tik iš manęs sužinojo.Kompleksas išnyko tik po 4 metų.
Galvoju, kad kai tu grįžti ji tampa dar didesne ligone , kad sulaukti užuojautos ir tave susigrąžinti.Žinok , kad ligoniai yra , gal ne visi , bet kartu ir egoistai.Kiti net vaidina ligą , kad gautų daugiau dėmesio.
Turi su ja aptarti situaciją, materialius dalykus .Turi spręsti ji pati savo gyvenimą , o tu savo.

Tik pamąstymui...

"Atšėrimas", maisto pagaminimas, priežiūra Anglijoje patogi jums. Bet kaip jausis mama? Turiu n pavyzdžių, kai pagyvenęs žmogus ne savo namuose, ne savo aplinkoje jaučia dar didesnį psichologinį diskomfortą.
Aišku, pabandyti gal verta - gal mamai patiks Anglijoje, gal ji ne tokia kaip didžioji dauguma...
Bet turite mąstyti ir apie mamą, jos jausmus ir norus. Deja, jie ne visda sutampa su jūsų.

Mano tėtis, kuriam 74-ti, vienas gyvena kaime, nenori niekur kraustytis - nors sąlygas tam tikrai turime. Ir man labai širdį skaudėjo, kai jam buvo gripas, temperatūra link 39, o aš už 150 km....Vos ne vos arbatos pasiimdavo. O dar ir pečių pasikurti reikėjo...Bet per prievartą tikrai jo nejudinam. Kai jau panorės arba vienam pasidarys per sunku - pasakys ir pats....

Pagalvokite ir net apie tai, kad jei pasiisite mamą ir jai ten nepatiks - ką tada darytumėte? Gal turite artimųjų ar kaimynų, kurie galėtų deramai pasirūpinti mama?
Žinau, kad gal ir įnešiu painiavos, bet....

Visiskai su Jumis sutinku ir net negalvojau kazka daryti pries mamaos valia.As jai tik pasiuliau,pabandyti,atvaziuoti.Nepatiks-niekas nevers jos buti,net ta menesi.Panorejusi parskris atgal.
Jokiu problemu nebutu ir pasamdyti moteri,kad ja priziuretu,bet ji nori,kad ja priziureciau tik as.Diena is dienos prasideda spaudimas is brolio,tecio ir kt aplinkiniu,kad viska mesk ir vaziuok namo.Su potekste,kad mazdaug,kokia tu cia dukra ir kiek jau cia ilgai mama beturesi...
Tai vakar jau nebeislaike ir mano nervai-pasiuliau broliui taip pat mesti darba ir kartu su manimi draugiskai buti su mama .Ir ne todel,kad as nenoreciau ja rupintis ir ja priziureti,o todel,kad viska mesti esu uolat spaudziama tik as.Kazkodel nei brolis yra pasiryzes kazka paaukoti ar kazko atsisakyti vardan mamos,nei jos seserys,kurios puikiai sugeba per atstuma duoti nurodymus,gedinti(kad kokia as bloga dukra ir kaip nemyliu mamos,kad negryztu).Supykau,nes ju poziuriu-mano daarbas,susikurta gerove Anglijoje yra nieko verti,palyginus su ju darbais Lietuvoje.Vadinasi,tai,ko as sunkiai siekiau(pradzia buvo sunki)yra nieko verta.Tai stai ir taip jau kuri laika su sazines grauzatim,nuolatiniais priekaistais ir stresais gyvenu.
O vaikystes drauge,kuri taip pat gyvena su seima salia manes,vakar netiketai tarstelejo-nesupyk,bet jau nekart pastebejau,kad kai tau yra gerai ir sekasi,tavo tevams butinai kyla noras ir prasideda bandymai viska sugadinti.Jie negali matyti taves laimingos...
Bet,manau,cia paprasciausias gal vis gi nekaltas pavydas O mama puikiai suprantu-ji nesijaucia gerai ir,savaime suprantama,ori,kad salia nuolat butu kas nors is artimuju.
Ir dar,budama Anglijoje,kasdien susiskambinu su tevais-skype,telefonu.Ir labai daznai tetis sukelia panika-viskas,mamai blogai,mama mirsta (kai tik mamai buna pablogeiimas)Ir taip esu sokdinama ant virvuciu,nes iprasti prie sito neimanoma,o kaskart isgirsti bloga zinia-smugis.Kaskart verkiu,pergyveu,jau susiruosiu imti atostogas(kurios man nebepriklauso siuo metu,bet neapmokamas pasiimciau)ir vaziuoti i Lietuva,kol kita diena vel isgirstu,kad kol kas viskas gerai.Ir taip kaskart-stresas po streso
Psichologiskai labai suku.Idomi butu Jusu nuomone-ar atsisakytumete visko ir vaziuotumete i Lietuva?

Sergant vėžio ligos laikas sunkiai prognozuojamas.Kol kas tu galėsi padėti tuo, kad išvirsi valgyti ir palydėsi pas gydytoją.Esmė , kad motina nori tavęs šalia ir už tai kovoja taip kaip dabar sugeba, per tėvą , per tetas, gimines.Nusipirk prie skaipo kamerą, matysit viena kitą , parodysi vaikučius.

Kažkada pablogėjimas ir mirtis vis tiek ateis.Štai tada imkis atostogas.Jei dabar mesi darbą, tai kas uždirbs pinigėlius? Tetos tai jau tikrai neduos.Liksi Lietuvoje su minimaliu atlyginimu.

Galima apkaltinti mane nejautrumu, bet aš jau turiu anūkų , sergu pati, todėl galiu leisti sau būti blogiete.

Iki

Turiu kamera-matomes beveik kasdien.Kalbejau ir su mama,ir su teciu.Pasisiuliau gryzti 2 savaitems,nes mama nesijaucia gerai.Tai ir mama,ir tetis pasake,kad per mazai-reikia,kad gryzciau visam.Man atsakius,kad negaliu visko palikti cia,jie tare,kad nebeturi apie ka su manimi kalbeti,prie telefono nebepriejo...
Suprantu ir myliu mama,teti,bet manau,kad jie turetu ir mane suprasti... Man taip pat nera lengva,as taip pat del ju pergyvenu.Juk nepalieku ju likimo valiai-stengiuosi nuolat juos pradziuginti siuntinukais,nuolat kartojamais-myliu,pasiilgau;demesiu.Bet as noriu ir gi kurtis sau ir savo vaikams ateiti ir gerove.Ar jau tokie dideli mano norai?

nepataisoma optimiste ,tikrai labai sudetinga situacija.Issivaizduoju jusu savijauta...Gaila ,aisku,jusu mamos,ji sunkiai serga,gal ir amzius jau nemazas? Bet visgi man jusu mamos elgesys egoistiskas ir nepriimtinas Ji juk zino kad jums ten geriau,kad turite darba,turite rupintis vaikais
Suprantu kad visokiu zmoniu buna,suprantu kad gal cia liga kalta,bet vistiek...niekada nesakyk niekada,bet man atrodo kad as tikrai taip nepasielgciau savo vaiku atzvilgiu.

Va ir mano dukra siais metais baigia mokykla ir isvaziuoja is Lietuvos,su mano liga visko gali buti,tfu,tfu,tfu,neduok dieve as vel susirgsiu,nejaugi as reikalausiu kad ji griztu priziureti manes? Ir gal sugadinsiu jai visa gyvenima? Tikrai ne.
O be to ji jau rupinosi manim visa gydyma kai as gulejau ir kartais net atsistoti negalejau,ir i mokykla daznai neeidavo ir visko jai teko pamatyti

O kai as susirgau,mano vyrui reikejo iseiti i jura,net 6 menesiams,as gal ir labai noreciau kad jis butu salia,padetu man viskom,nes man gydymo metu buvo labai blogai,tada ir musu mazoji butu namie,o ne pas mociutes visa ta laika.Bet taip reikejo,jeigu jis neisplauktu-mes neturetum is ko pragyventi,as netureciau is ko pirkti vaistu.

Jusu mama ne viena,yra tetis,brolis,tetos,ju as ir nelabai suprantu Bet tikrai visokiu zmoniu buna ir cia negali sakyti kad kazkeno "tiesa tiesesne" ,bet as jusu mamos ir giminiu vietoje taip nesielgciau,o jusu vietoje i Lietuva negryzciau Galvokite ir apie save ir apie savo vaikus,ir isvis manau jums reikia nueiti pas gydytoja paciai kad israsytu kokiu raminanciuju vaistu,nes sunku nuolat gyventi tokiam strese.

Pabandykite ,gal jai patiks Anglijoje,nors ir menesi,o gal ir pora pabus.

Kai jau bus visai blogai jai-grizkite menesiui ar porai savaiciui,kiek galesite.
O dar su tom ligom niekas juk nezino kiek kam lemta,gal jusu mama (ko jai nuosirdziai ir linkiu ) dar pragyvens ir 10 metu.

Laikykites,gal kaip nors ta jusu situacija ir issispres Dievo keliai nezinomi...

Paprastą klausimą užduok savo tėvams - kas tave išlaikys, jeigu tu viską mesi ir grįši namo?
O kaip apie tave? tavo gyvenimas, svajonės, kurtas gyvenimas?
Man atrodo, kad tėvi turėtų vaikus suprasti ir nereikalauti tokios aukos, juolab, kad mama nėra visiškai viena-yra brolis, tėvas, giminės??

Vienas ant kito - tas tegul padeda, tas tegul padeda. O kodėl ne nuo savęs pradėti? Jei noriu - padedu, jei nenoriu - randu pasiteisinimą. Čia aš apie gimines nepataisomos optimistės. O pačiai optimistei dabar sunku, tik kaip nuspręst, kad paskiau neužkamuotų sąžinės priekaištai? Daug smagiau jaustis, kad padarei viską, ką galėjai... Ir net tokiais atvejais dar lenda mintys, kad ne viską padarei... Visada žavėjaus mūsų Rasų lankos ir Ifauru atsidavimu.

Patarimų čia nelabai pažersi, tai labai asmeniška situacija, ir nuspręsti vis tik pati turėsi.