Noriu parasyti kelis patarimus kaip to isvengti,gal kam ir pades,man tai i nauda jie isejo  :D
1.Giliai ir letai kvepuokite,kol suskaiciuosite iki10.
2.Priminkite sau,kad jus siuose namuose esate suauges ir vienintelis galite rodyti gero elgesio pavyzdi.
3.Nueikite i kita kambari ir susimastykite,kodel esate pikta.Ar tikrai pykcio priezastis yra vaikas?
4.Iseikite i lauka ir ikvepkite gaivaus oro.
5.Jei is tikruju jums labai blogai,darykite tai kas molonu:isgerkite puodeli arbatos,issimaudykite vonioje ar iseikite kur nors pasivaikscioti,apsipirkti.
6.Jeigu norite,iseikite i lauka(garaza,soda,sandeliuka) ir rekite.Geriau saukti ant medziu ar sienu nei ant savo vaiku  ;)

Gosh geri patarimai, kaip saunu butu ju laikytis visa laika  ;)

Jau geriau stengtis ju laikytis,negu must savo leliu  ;)Man musimas ne prie sirdies ir labai jo netoleruoju,tai geriau jau as save psichologiskai paspausiu ir netraumuosiu savo vaiko

Auksiniai zodziai, musimo, psihologinio spaudimo as irgi netoleruoju, bet kad tie tavo patarimai i ausi tiems kurie su ramia sazine pakelia ranka pries vaika ir dar sako kad tai auklejimas, tipo ir mes taip uzaugom ir nieko geri zmones  >:(

Iš tikrųjų geri patarimai. Man tai kartais taip buna pikta iš bejėgiškumo: mažylei pučia pilvuką ir niekas nepadėda, nei pilvo masažas, nei šilta vonia. Žinau, kad tiesiog reikia laukti, laikyti ant ranko "lakūno"pozicijoje. Bet negaliu , kai mano vaikui skauda, o aš nieko negaliu padaryti.. Tada paguldau duodu čiulptuką, 2min. išeinu į kambarį ir raminui save. Po to sugrįžtu ir mažylei buna palengvėja.
Labai jie jaučia tęvų nuotaikas. Jei mama sudirgusi, tai ir vaikas neramus bus.
Ir dar save įtikinėju "Viskas bus gerai,Viskas bus gerai".

Aš kai nieko negaliu padaryti, duodu vaiką tatukui, o jis pilvo masažą puikiai išmano, o šiap dar maniškė per maža, kad ant jos pykti, nors jau pradeda rodyti sąvajį AŠ  ;D

 Man,tai ypac aktualu,ypac is po savaitgalio,kai uosviene mano akivaizdoje pradejo must mano maziuliuka.  [img]http://www.wedding.lt/baby/yabbimages/smilies/cwm23.gif[/img]  Pati,dar nebuvau nei karto sudavus,paprasciausiai,  labai puikiai,oziukus nukreipdavau i kita veikla ir neteko pakelt rankos. Tai,taip susigraudinau,kad apsikabinus savo kukuruza,kartu apsizliumbem,o su anyta susipykom. Nes nepritariau jos auklejimui,nors ji didziavosi,taip isauklejusi tris savo vaikus. Maniskis yra labai sukalbamas,todel tikiuosi,kad ir ateiti neteks imtis anytos auklejimo priemoniu. Tfiu,tfiu,tfiu,kad neprisikalbeciau.   :

 As irgi mazute buvau labai gero charakterio,todel nebuvau ragavusi dirzo,uztekdavo mamai su manim grieztai pasikalbet.
O pirma karta dirzo gavau 18 metu,kad negrizau nakvot namo,o pasilikau su kavalierium. Tada jau tetis emesi auklejimo su dirzu.   :-[  Bet nieko nepadejo, isejau is namu,apsigyvenom drauge ir dabar jau vede 5 metai ir turim 2 metuku suneli. Va.   ;D

Nu ir anytėlė  [img]http://www.wedding.lt/baby/yabbimages/smilies/cwm10.gif[/img]. Tai tikrai tik susipykti belieka ir nėr ko didžiuotis, kad taip savo vaikus auklėjo. Nemanau, kad mušimas yra pateisinama auklėjimo priemonė. Gal geriau į kampą pastatyti, kai visai nesusitvarkai, nes kampas sugeria energiją, tai vaikas apsiramina. Juk vaikai papraščiausiai turi kažkur išsilieti, turi dūkti ir pan... [img]http://www.wedding.lt/baby/yabbimages/smilies/cwm12.gif[/img]

  Pilnai pritariu Jolitukui,kad geriau oziukus kampe isvaryti,ar tiesiog bandyti issiaiskinti,ko jie ten ilindo ir susitart,kad krapstysim lauk. Bet tik nemusti. [img]http://www.wedding.lt/baby/yabbimages/smilies/cwm10.gif[/img]  

Starkute na ir anyta turi. Gerai kad susitvardei, bet jauciu vistiek viska issakei jai, ar ne  ???

Maniske tik patarimus kad reik musti dalija, o mergina zino, kad uz smurta pries vaikus i kalejima sodina, tad viena karta ir paaiskino jai, kai eilini karta patarimus dalijo del musimo, reikejo matyt jos nutysusi veida

 Jo,Iva,su anyta,tai man nenusiseke.   :-/   O del issakymo, tai issakiau daugiau negu reikia ir net nezinau is kur atsirado drasos,anksciau vis nutyledavau,kai puldavo ant manes,bet,kai paliete mano vaika,turbut uzvire motiniskas instinktas.   [img]http://www.wedding.lt/baby/yabbimages/smilies/cwm23.gif[/img]  Gera,negadinsiu nei jums,nei sau nuotaikos,o tai jauciiu viskas pradeda kilt man i virsu.   [img]http://www.wedding.lt/baby/yabbimages/smilies/cwm21.gif[/img]

Saunuole Starkute taip ir reikia, o tai per daug sau leist pradejo.

maniske irgi zino, kad lupti negalima, bet viena karta taip buvau supykus, kad liepiau abiem atsigulti kol susiradau dirza tai pyktis praejo, nu bet kaip dabar neuzplosiir uzdroziau, bet kai vyresne pradejo mokyti maziuke, kad reikia stipriai rekti, o ne juoktis prisizadejau daugiau rankos nekelti. Kol susiradau dirza tai pyktis praejo, nu bet kaip dabar neuzplosi.

aš tai kai būnu viena, tai kažkaip daugiau tuos vaikus pabaru, prie vyro, pavyzdžiui, ar tėvų,ar kitų žmonių  man nepatogu...arba pasišalinu, jei labai susinervinu, palikusi teoriją aiškint vyrui...tada jau grįžusi jį raminu"nu kam taip griežtai"  ;D, pati lieku gerietė, plius rami...

ir apskritai, pastebėjau, kad dabar mano vaikų toks amžius, kad jiems ne bet ką drįsti pasakyt, jau nebepasakai bile ko, kad tik atstotų su savo klausimais, nezirstų (gi būnam ir pavargusios, ir ne nuotaikoj, ir skubančios, bet tą minutę reikia sustot ir įdsiklausyt į vaiką, jam patart), jau atsakymai turi būti labiau apgalvoti, kvalifikuotesni, mes su vyru labai rimtai į tai pradedam žiūrėt, į vaikus jau žiūrim ne kaip į mažvaikius, o kaip į suaugusias asmenybes (beje, jiems tai labai patinka),vakarais prieš miegą jau ne pasakas skaitom, o ramiia pasiklabam akis į akį, nenoriu ateity sau turėti priekaištų, kad vaikams daug ko tinkamai neišaiškinau, nepadėjau tobulėt. Anksčiau būdavo bendravimas tokiu lygmeniu "jei nevalgysi-nežiūrėsi multikų", o dabar jau kalbamės ilgai, diskutuojam, daug jų pačių klausinėju, kaip jiems atrodo ta ar kita situacija, kaip siūlo ją spręst. O kai šimtąkart kartodavau "tai galima, to negalima", tik šį bei tą argumentuojant, tai ir efekto nebuvo, o kai dabar viską suvokia žymiai plačiau-palengvėjo ir man, ir jiems.Štai ir atskleidžiau sau dar vieną taisyklę...

musu dukrytes,Ingrid,kiek supratau labai panasaus amziaus ;)mes taip pat daug snekames,aiskinames ir labai neblogai sutariam,tik jau kelinta karta susiduriu su tokia situacija ,kad mazoji nori zaisti su sese,o si kategoriskai atsisako ir dar man skundziasi,na tiesiog nezinau kaip tada elgtis.Vakar,kai vel tai ivyko,tai abieju netgi paklausiau,tai ka man daryti"negaliu barti mazosios,kad nori bendrauti,bet ir didziajai negaliu liepti ,kad  butu kartu jei dabar to nenori",kazkaip vis issisukam,o laikui begant viskas susitvarkys ,tikiuosi

PAS MANE ATVIRKŠČIAI, VYRESNĖLĖ STROINA JAUNĖLĘ, KAD ATEITŲ Į KOMPANIJĄ , OI KOKIUS JOS NERVUS PAMATAU...

Sumasciau uzvesti tema: "Auklejimas" dirzu: uz ir pries, bet gerai pasiknisus radau kazka panasaus.Mamos, ka jus galvojat apie dirza? Negi nera ne vienos gerosios jo puses? O jei dirzas nenaudojamas pagal paskirti, bet yra kaip priminimas vaikui. Padiskutuokim,ka jus manot?

Na, kiek tevu tiek nuomoniu...Mati ir nuo vaiko charakterio labai daug kas priklauso :-/ Pavyzdziu nereikia toli ieskoti-sesuo mano paragaudavo jo  nemazai, bet napasakysiu, kad nuo to ji tapo geresne! Atvirksciai! Ir dabar kartais tookios isterijos uzplaukia (o juk suaugusi). As buvau is tu gerieciu vaiku, man pakakdavo psichologinio spaudimo, kuris mano manymu daug geresne priemone. Mazius mano taip pat jau toookius oziukus parodo-bet jam zodziai nedraugaus ir nezais su tavimi mama buna "pasaulio pabaiga" ;D Nereikia nei musti nei ka-is karto lekia ir apsikabina :-* :-* Ateity bus matyti

Aš manau, kad diržo tikrai reikia  ;) Gal kas ir prieštaraus, bet jis labaaaai veiksmingas. Tik yra viena sąlyga: jį reik ištraukti tik labai labai įpatingom progom  ;D ir nuo tokio amžiaus, kai vaikas jau pajėgus mąstyti, ką padarė. Mano sūnui tuoj bus 6 m., o diržą gavo tik vieną kartą ir tikrai už reikalą. O kai tas diržas guli visada "ant akių" ir vartojamas kiekvieną dieną tik paglostymams, tai jau visai nebeydomus ir nebebaisus pasidaro. Pvz. mano draugės vaikus auklėja močiutė. Pas juos salone ant televizoriaus guli "beržinė košė" Ir vyresnėlis ( irgi tuoj 6 m.) ir jaunėlis 2 m. gauna profilaktiškai kelis kart per dieną. Tai ką jūs sau galvojat, močiutė su ta rykšte anūkų jau nebesugaudo  [smiley=bud.gif] Smagu vaikams nuo senolės palakstyti, o ir neskauda,kai pagauna, tai ko bijot  ;D  ;D  ;D

nu nieko sau profilaktika
aš esu prieš. vaikystėje esu gavusi diržo ne kartą ir ne du.buvau nerealiai kaprizingas vaikas, nepadėdavo jokie psichologiniai triukai, niekas.tėvai matyt nebeturėjo ką daryti ir bandė išmušti tuos kaprizus diržu. rezultatas nulinis, bet pamenu, kaip po tokio "auklėjimo" norėdavau numirti
nors mano jaunesnės sesės kaip ir negavusios užaugo. ir dar pamenu, kaip mama pati verkdavo, kai mane mušdavo. tai kokio velnio dabar traumuotis ir pačiai, ir dar vaiką traumuoti?

Siandien galvojau issikraustysiu is proto. Kelios valandos nepaliaujamo rekimo, verksmo, ir pykcio. O as viena pries si klykianti is skausmo ir pykcio zmogeliuka. As suprantu kad jai skauda bet skauda ir man. Skauda kad negaliu nieko padaryt, padet, skauda nes viskas nusibodo ir noriu poilsio. Skauda is bejegiskumo.
Dantys... Tie nelemti dantys kai vaika erzina viskas aplink, kai bet koks judesys atrodytu teikia baisu skausma, kai nepadeda nei tepalikai nei zvakutes, nei visoks kitoks biesas.
Pirmom valandom dar gaili vaiko, bet veliau ima kauptis neapsakomas pyktis, nezinai is kurios puses priet cia prie to vaiko, kaip paimt, kaip nuramint, kai speneliai nugrauzti, kai ciulptukai tai bereikalingas latekso ar gumos gabalas. Kai atrodo padarei jau viska bet tas epadejo, ateina pykcio cunamis, ir tada padejus vaika ant zemes leki i kita kambary kad tik netycia neuzgaut vaiko, kad tik netrenkt, kad tik susivaldyt. O susivaldzius pasidaro dar blogiau, nes neigiamos emocijos lieka neissiliejusios.
Ka darote tokiu atveju? Kaip malsinat savo pykti? KAip susivaldot? Ka isvis tokiu atveju darot? NEbutinai kai kalasi dantukai, kai vaikuti erzina pilvuko diegliai, kai galu gale vaikui bloga nuotaika, o salia nera nieko kas galetu padet ir pabut su vaiku nors valanda?


P.S aciu kad perskaitet, atsakyt nebutina  ;) Vien tik parasius palengvejo. Stai ir pirmas nusiraminimo budas  :D

Iki skausmo pazistama situacija aprasei. Sako, tokiose situacijoje gerai nusiprasuti su saltu vandeniu veida. As kartais iseidavau is namu- einu i lauka, keikiuosi, beeidama "atsipometinu" ir griztu atgal
o dar geriau, aisku, butu ismokt medituot, joga uzsiiminet ir ismokt energijos pertekliu(blogos irgi) nukreipt pozityviai

Buna... Bet suimk save i rankas,nes nuo tavo nervuku vaikui nebus geriau. Sukask dantis(tiesiogine to zodzio prame) ir pagalvok,tai laikina...

Oi kaip zinoma busena....
Man taip geda :-[ As esu nesusivaldziusi. Kad uzstaugiau ant vaiko, tai net lekstes suskambejo! Ir zinoma, kad tai nei kiek nepadejo nei man, nei vaikui. Vaikas eme dar labiau verkti, o man taip negera "ant dusios" pasidare... kokia as karve... kuo tas mazulis kaltas, kad jam skauda, kad kazko jis nesupranta. As juk tam ir reikalinga, kad padeciau jam, kad paaiskinciau, kad pamokyciau, uzjausciau, paguosciau.... Tai dabar dazniausiai darau taip - darau pertraukele, iseinu i kita kambari, palikusi vaika sekundelei viena. Pati greit susikaupiu, atsikvepiu ir griztu pas vaika. Laiko uzima tiek pat kiek ir suskaiciuoti iki 10. Man padeda.
Suprantu, kad labai sunku. Maniskiui dabar irgi kalasi dantukai (iskarto du kruminiai). Naktimis beveik nemiegojusi, nes vaikas pabunda ir verkia kone kas valanda. O Dentinokso tuteliu sutepusi be skaiciaus, jau nebeskaiciuoju. Bet juk baigsis kada nors sitas kosmaras.
As tai daznai pagalvoju, kad po kokiu 12-15 metu, pradejus mano sunui brest, prisiminsiu as sitas dienas kaip pacias maloniausias ir lengviausias.

Sako, geras budas nusipirkt piestuku ir juos lauzyt... Arba pagalvei duot i snuki. Arba issinuomot koki jausminga filma, pasiziuret ir apsibliaut.  Nu tuo momentu mazelis, be abejo, vis tiek kniauks, bet kadangi jis siaip ar taip kniaukia... O motinos nervine bukle irgi svarbi. Visi trys labai geri isbandyti budai  

Jo, Auges, pirmas nusiraminimo būdas - pasiguosti ir išsilieti..Kai jau prisipažysti pati sau kas darosi, lengviau pasidaro.
Maniškė jau didelė ir tai kartais kantrybė nelaiko...Kai parlekiam namo, tai ir valgyti norisi ir apsitvarkyti reikia, ir žinias noriu pažiūrėti. O kai dabar mokytis reikia, manoji niekaip neranda užsiėmimo, trinasi, trukdo, o aš ir taip vėluoju su atsiskaitymais, tai tikrai baisus piktumas paima - bet kadangi jau apsitryniau su vaiku, tai pykstu ne ant jos, o turiu ką mintyse keiksnoti
O tokie pykčio protrūkiai man dar atminty sėdi...O kaip gėda prisiminus, kai aš vieną naktį ant jos taip kaukiau, kad ryte kaimynai papriekaištavo, kad galėčiau su vyru ir tyliau naktim bartis  :-[ Siaubas kažkoks...nežinau, kaip paguosti, tai nepraeina, nes vieni vargai keičia kitus, vaikas auga, jo problemos taip pat.
O pyktį išliek kaip Noa rašė, pagalvę apdaužydama, gali į pagalvę įsikniaubus išsirėkti visa gerkle (padeda, nes išeina tas piktumas su riksmu). Kartą žiūrėdama kaip manoji šiaip sau rėkia, pradėjau ją mėgdžioti ir vaidinti kad ir aš rėkiu. Iš pradžių labai supyko, bet kai aš už ją jau garsiau "verkiau" pradėjo klausytis   Bet čia taikytina kai tavo gera nuotaika...

Kai dantukai kalasi tai padeda patepti medum arba Dentinox geliu.
Pilvuko dieglius tai mankštelės padeda pašalinti, tik deja jas reiktų parodyti, aprašymas nebus aiškus.

O kai šiaip negerai tai maniški nuramina ir net pralinksmina toks monas:
Pasisodinu ant kelių, apsikabinu ir linguoju "Mylu mylu mylu - pilna šikna ylų  :, kad dievulis pamylės - visos ylos išbyrės" Ir tada "BiR-BiR-BiR-BiR" kutenu abu šonus visų pirštų galais. ;D

As galvojau, kad cia tik musu tevelis taip "uzsiima" su vaiku. Paprasai "paziurek vaika", ir sedi - ziuri. Tik ziuri.  >:( >:(

Mūsų išbandyta priemonė: taip pat pradėti rėkti [img]http://www.smileydictionary.com/images/smileys_cat/screaming.gif[/img] arba nuvesti ir pastatyti jį ten, kad nematytų mūsų ir užsiimti savais darbais nekreipiant net mažiausio dėmesio. aišku, tai lengviau padaryti tėveliui, o man vėliau ir gaila pasidaro to nuolat bestaugiančio vaiko, tai paiimu apsikabinu ir pradedu aiškinti, kad taip negražu daryti, kad ir mes galim lygiai taip pat pradėti rėkti. Padeda.

P.S. ...buvo ir man tokių akimirkų, kad dabar gėda pasidaro prisiminus... :-[

Pamenu kaip as galvojau kad esu baisi mama, ir net pas psichologe norejau eiti.  Kodel? Mano tuometiniu supratimu pykti ant savo vaiko negalima. O as pykdavau, ir ne tas zodis kaip. O ka daryti, kai vaikas bliauna pora valandu be perstojo, nors is kailio issinerk, niekas nepadeda.
Dabar saves nepuolu kaltinti del pykcio priepuoliu, nors ju zymiai maziau. Gal antras vaikas ramesnis, o gal as pati kitaip reaguoju. Buvo pora kartu kai palikau verkianti ir isejau i lauka atvesti, nes jauciau kad jei susinervinusi paimsiu, tai jis tikrai nenurims, o as dar imsiu ir apsauksiu ar pakratysiu, maza ka, geriau jau tegu vienas pabliauna pora minuciu.
Dar labai padeda kai svelniu balsu as jam aiskinu kaip as ant jo pykstu, kaip man jo gaila - na tiesiog iskalbu visus jausmus kylancius tuo metu, isvadinu ji durneliu  ir visaip kitaip. Kol kas nesupranta - o kalbu svelniai, tai ziurek abu ir nurimstam. Arba pradedu nesamones visokias varyt, kad juokas imtu, sau bajerius paskaldau taip sakant... Bet sitos priemones tai tinka kol dar nervai neisisiubave...

kai maziukas pravirksta, primenu sau, kad jis ir as tai kaip vienas organizmas, viena visuma.  na o jeigu jis mano dalis, nu neiseina pykti (cia panasiai kaip ant savo rankos - nesupyksi)

turiu susirasiusi apie 20 punktu - ka daryti, kad nuraminti verkianti vaika (cia is savo patirties surasiau, kas tinka maniskiui). atsiverciu ta lapuka ir bandau visus variantus.

aiksu, jeigu mazius verkia del dantuku dygimo vargu ar nuraminsi.  tuomet gal reiktu tartis su teveliu ir pamainomis maziuka ziuret. kad kiekvienas turetumet sansa pailset. be to ir vaikas rimsta, kai atsiduria ant kito zmogaus ranku.

Na, man kartais irgi nedaug truksta, kad pratrukciau :-[ Griztu, mociute mus palieka, vyras dirba po darbo, dar tie karsciai savo padaro... Ir vakariene paruost, ir kambarius apsitvarkyt, ir rubus issilygint... Ir dar daug viso kito... O cia mazius kaip tycia ima zyzt; aisku, i lauka iseinam, maziui tuoj visokiu akmenuku prireikia pasieskot, jau ir murzinas ziurek :-/ Bet sitai dar visai nieko palygint su pykcio priepuoliais, kai tampa nevaldomas :-X taciau jie dazniausiai aplanko, kai tetis jau buna grizes; matyt, ko labiausiai pasiilgsta, tam daugiausiai oziu parodo Na, kai isiuntu nuo maziaus zyzimo, uzdarau duris ir iseinu i kita kambari (beda su svetaine - ten duru ner...). Jis, aisku, atbega is paskos ir tampo nervus toliau. Na, bet paskui kazkaip pavyksta suimti save i rankas ir sudominti maziu kuo nors - jam, pavyzdziui, juokinga, kai as pradedu muses baidyt balkone. dar mazius megsta vartyt albumus "nusiraminimui"; kartais priima pasiulyma atsigert sulciu ar suvalgyt sausainiuka Ir taip namuose isivyrauja taika ir ramybe... ;D

Miela Salvija, paskaityk "perestukinus" . Galima nelyginti, nedaryti valgyti, netvarkyti kambariu, nesinervinti del suteptu drabuziu. Tai smulkmenos. Na, patvarkysi kambarius kas trecia-ketvirta diena. Kam reikalingi tie tvarkingi kambariai? Vyrui? Vaikui? Taigi dzin jiems. O jei tvarka tik Tau reikalinga, tai ko save kankinti? Kur prasme? Maistas? Na, sumustiniai bus pora dienu is eiles, is bado nemirsit. Tik vaikui kokia kose isvirti - mazai vargo. Uztat visa demesi, laika, likusias jegas galesi vaikui skirti.

O kai vaikelis atsigaus, baigsis pilvuko ar dantuku skausmai, tada galima sugrizti prie iprasto gyvenimo budo . Svarbiausia tinkamai prioritetus nustatyti .

Miela Norge, aciu uz patarimus. Deja, netvarkyti kambariai, sumustiniai, nors ir tik 2 dienas is eiles, nepriimtina mano gyvenimo budui : Demesys vaikui irgi skiriamas maksimalus, kiek jo gali skirti dirbanti mama
Vaikelis mano atsigaves (jau beveik dvieju metuku bernas :), taip kad pilvuko ar dantuku skausmai musu jau seniai nebekamuoja ;D

O kas del prioritetu, tai kiekviena ar kiekvienas nusistato juos tokius, kokie jam atrodo tinkamiausi, taip kad... :-X

man mano mažius pati mieliausia žemėje būtybė [smiley=jumpnbaby.gif], aišku kol nepabūnu su juo viena ištisaskelias paras - t.y. kai nedirbu. Baisiausia, kad nieko nenori - nei ant ranku, nei į lauką, nei valgyti, nei...Va tada tokis pyktis užverda. Kiši jam gardžiausią kasnelį, o jis per šaukštą ir viskas ant mamytės palaidinės ar sijono...Nei verkti nei juoktis. Būta ir atvejų kai nubėgi į virtuvę pieno, o grįžusi randi pampersą nusimovusį, prisidirbusį ir dar viską ištrypusį...nu nusvyra rankos nori nenori...atprausi išvalai viską ir jau galvoji pabarsi, bet pasižiūri tokiomis meiliomis akutėmis...viską užmiršti... Myli tą mažą žmogiuką, o tie pykčiai tik padeda suprasti, kad dar labiau jį myli...gi kaip smagu prisiglausti mažiuką ir pajusti kaip jis pradeda snausti ant tavo peties...aš tos nuostatos, kad reikia džiaugtis kiekvienu gyvenimo momentu, ir ašarėlėmis ir ožiukais. Vaikelis auga ir kaži ar besiglaustys būdamas paauglys?

Jo, alvinija, del meiliu akuciu Tu tikrai teisi Na, paziuri mazius, nusisypso, o jei dar prisiglaudzia ir bucki duoda - atperka visas "nuodemes" iskart o kai uzmiega, negaliu atsiziuret i ta maza angeliuka, ir butinai turiu ji visa isbuciuot :

Miela Salvija, truputi kraupokai nuskambes, bet tikiuosi neisgasdinsiu . Kai pasiklystu gyvenimo vertybese, sunku nustatyti prioritetus, tai turiu toki buda savo minciu surikiavimui: pagalvoju, jeigu as siandien mirciau, del ko man skaudetu sirdi labiau- del nevalytu dulkiu ar del aprekto vaiko. Tada oi kaip viskas aisku pasidaro.
Ir nevaleika nesu, drasiai galecioau sudalyvauti geriausiai priziureto buto konkurse ;D. Bet tai dabar, kai vaikuciai sveiki ir laimingi. O jei kokia beda, tai pirmas dalykas i ka spjauciau - sluota. ;D

del tu tvarkymusi tai as labai paprastai isprendziau problema - kadangi nepakenciu netvarkos tai viska darau kartu su lialium - siurbiu kilima - mazas anr vienos rankos siurblys kitoje, valau dulkes - jisai salia stovi. Trunka viskas tris kart ilgiau, bet abu patenkinti. Kai labai sunku pasidaro - fiziskai sunku, nes svoris visgi ant ranku - tai primenu sau kad sveika sportuoti. Beda tiktai kad tuoj mazas pats nors vaikscioti, nebesiduos tampomas. Ot tvarkymo bus tada

QUOTE

Miela Salvija, truputi kraupokai nuskambes, bet tikiuosi neisgasdinsiu . Kai pasiklystu gyvenimo vertybese, sunku nustatyti prioritetus, tai turiu toki buda savo minciu surikiavimui: pagalvoju, jeigu as siandien mirciau, del ko man skaudetu sirdi labiau- del nevalytu dulkiu ar del aprekto vaiko. Tada oi kaip viskas aisku pasidaro. Ir nevaleika nesu, drasiai galecioau sudalyvauti geriausiai priziureto buto konkurse ;D. Bet tai dabar, kai vaikuciai sveiki ir laimingi. O jei kokia beda, tai pirmas dalykas i ka spjauciau - sluota. ;D

Na, Norge, isties nesuprantu, kame problema ??? Kas del bedu (o ir apskritai), manau, kiekvienai mamai pirmoje vietoje yra jos vaikas. Taip, tvarka namuose man yra svarbu, bet tai nereiskia, jog vaikas del to buna aprektas (turiu omeny Tavo duota palyginima).Na, vienodu zmoniu juk nebuna - Tau vieni prioritetai, man kiti Kiekvienas gyvena savo gyvenima...

P. S. Mano vaikutis taip pat yra sveikas ir laimingas ;D bet juk laime ir sveikata tikrai ne nuo vaiko amziaus priklauso, jei tai turejai omeny...
:

Kazka ne taip supratau . Kai skaitinejau, pasirode, kad mamos aprekia vaikus, kai buna pervarge. Tai norejau parasyti, kaip as moku nepervargti 8). Ir kitoms tai pasiulyti, kaip iseiti- nesureiksminti is esmes nereiksmingu dalyku, o koncentruotis ties tikrai svarbiais - siuo atveju - santykiai su vaiku.
Tiesa, Riva, as irgi dariau ta pati, kol mazas nevaiksciojo. Tikrai geras sportas: ne tik istirpo svoris, bet ir kokie grazus ranku raumenukai susiformavo . Tik dabar sunkiau - mazas laksto paskui, ant ranku nenulaikysi. O palikt viena kuriam laikui baisu - oi kaip mylim mes rozetes kai i jas kazkas ijungta  :-/. Bandziau dukros pagalbos paprasyti, bet ji paziuri kelias minutes, po to uzsisvajoja ... ;D

P. S. Mano vaikutis taip pat yra sveikas ir laimingas ;D bet juk laime ir sveikata tikrai ne nuo vaiko amziaus priklauso, jei tai turejai omeny...
:[/quote]
Nea, ne amziu. O laika, kai jie yra sveiki, kai jiems nieko neskauda.

Kai skaitinejau, pasirode, kad mamos aprekia vaikus, kai buna pervarge.

Norge, nebutinai  : Dazniausiai aprekiu tada, kai netenku kantrybes, o ji nebutinai nuo pervargimo gali trukti... :

Oi mamytes,kaip gerai kad sita tema radau  :o Nes jau galvojau teks psichologo pagalbos ieskotis-tokia bloga mama jauciausi. Kartais mamos vaikus aprekia dar ir tada kai nebeturi ne laselio laiko sau. As dabar taip neturiu kam ju palikti o vienam treju metu krize prasidejo,mazasis minties apie sliauziojima apsestas.Tevelis dirba iki nakteles ir tik miegoti gryzta.Tai vis viena su savo zmoguciais  :-[ O ir naktimis kazko abu miegoti labai prastai pradejo. Poilsio neliko ne laselio...
Va pasiguodziau ir lengviau pasidare. O jusu siulomus nusiraminimo budus tai butinai isbandysiu. Labiausiai tai piestuku lauzymas prie sirdies pasirode  ;D ;D ;D
Linkejimai visoms ir kantrybes.

As irgi noriu pasiguosti, siandien kaip ant maziu uzstaugiau, tai pacios akys dideles pasidare. Nezinau, kas pasidare didesnioji tarsi apsiramino, tai maziuke ragus pradejo rodyt, ir siandien maziuke pazaide su kompu paskui turejo leisti Gabei, bet niekaip , stovi salia ir rekia, paskui ir as neislaikiau.
Paskui visos pazliumbem ir praejo, bet nepadeda nei skaiciavimas, nei isejimas i kita kambari Raminuosi, kad cia tik  (arba 3 m.) krize, praeis.

Parašė: mingaude Parašyta: Vakar 23:04:38
As irgi noriu pasiguosti, siandien kaip ant maziu uzstaugiau, tai pacios akys dideles pasidare. Nezinau, kas pasidare didesnioji tarsi apsiramino, tai maziuke ragus pradejo rodyt, ir siandien maziuke pazaide su kompu paskui turejo leisti Gabei, bet niekaip , stovi salia ir rekia, paskui ir as neislaikiau.

Va pas mus irgi didziausia problema su kompu. Jei jau leidi tai nenukrapstysi.Tai vakar irgi susipykom baisiai. Teko imtis drastisku priemoniu-parodziau kaip zaidimus ismetu i siuksliu deze t.y kompiuterine.Ir vyra prigrasinau,kad zaisti neleistu...
Nezinau kiek iskesim....

kai pykstu ant savo vaikų, juos pabaru, jie jau mane patys sustabdo, skatina nurimt, nes suglumina, sakydami"tu nerėk, jei rėki, esi negera"  : ir ką jiems atsakyt  ???

Parašė: lengvute Parašyta: Šiandien 09:45:17
kai pykstu ant savo vaikų, juos pabaru, jie jau mane patys sustabdo, skatina nurimt, nes suglumina, sakydami"tu nerėk, jei rėki, esi negera"    ir ką jiems atsakyt    

Mano vyresnelis irgi koks gudruolis pasidare.Jei jau susiraukiu jis man sako :"nesinervink ,mama".
O jei vis tiek gauna barti tada patikina,kad dabar tai jau su manimi nedraugaus ir nekalbes.