Mąsčiau vieną vakarą prieš užmingant, ir net pikta pasidarė - kur išeina mūsų vyrai, mus palikę? Juk jie niekur nesideda, su jais draugauja kitos moterys, jie dviem kryžmais brūkšniais baigia santykius, nusipurto, ir išeina. Skaitau šį skyrelį ir iš pykčio net dusti pradedu - kiek daug vienišų mamų! Kur jų vyrai, ką veikia, apie ką galvoja kai užmigti negali?
Neseniai bendravau su savo dukters tėčiu, jis mane guodžia "susirasi tu ką nors.." Bliamba, kodėl aš turiu "ką nors" susirasti? Kodėl aš turiu "kam nors" užkrauti auginti ne jo vaiką? O štai jam pačiam vaiko "turėjimas" net kažkokio šarmo prideda... Mergaitės net cypia iš susižavėjimo, dukrą pamatę.... Ech, negaliu, kaip neteisinga.... Ir pikta labai...

Sukonkretinant pamąstymų linkmę - kodėl taip paprastai mes liekam su vaikais? Kodėl mes SUTINKAM likti vienos su vaikais? Ir kodėl pas mus taip lengva likti vienai su vaikais? Auklėjimas? Tradicijos? Hm... supuvusi visuomenė?

vienas is atsakymu

Na taip, toms, pas kurias nueina irgi nėr labai lengva, sutinku. Tačiau kalbėt norėčiau ne apie tas moteris, o apie save, mus - tas, kurios liko. Ir ne vienos, o su vaikais. Mes paleidžiam vaikų tėtį, sakom "aš viena galiu viską susitvarkyti, man nereikia jo, viską pati pakelsiu". Kodėl? Dargi skaičiau tokių išsireiškimų "jis mus myli, tik išėjo pas kitą".
Ar mums trūksta savigarbos?

Hm, pagalvojau kad labai abstrakčiai aš čia, ale kitaip nesuformuluoju.. Tikiuosi, suprasit. Jei ne, vadinasi, nereikia..

Kur dingsta vyrai??..jie niekur nedingsta..jie iseina prasomi arba ne!..kartais tai net labai gerai..as pasirinkau laisve,todel ir paprasiau iseit..man tik knibzda kitas klausimas kur yra kiti dori vyrai?..nes kartais irgi norisi rytais kaukti

Na, dori vyrai su savo moterimis augina savo vaikus..... Man vis lieva galvojant kad jei sutiksiu dorą vaikiną (aš dar apie vaikinus galvoju - man 22 ), kodėl jis turi norėti draugauti su manimi ir auginti ne savo vaiką. Juk normalus vyras nori pasėti savąją sėklą, auginti savo vaiką...

Drugeli, žinai aš į tokius dalykus nesistengiau galintis. Ir, žinok, kaip jau tampa įprasta įbesiu, įkalsiu, įdursiu, įkasiu... galite pradėt rankiot akmenis.
Pirmiausia pasakysiu taip: žmonės (ir vyrai ir moterys, nors čia gal sakyt reikėtų vienu žodžiu - suaugę metais, bet piemeniški protu) įsimyli. Susituokia. Prasideda bendras gyvenimas, bet... STOP. Nė vienas iš jų nesugeba nusileist, nesugeba atleist, nenori paieškot kompromiso, nori demonstruot savo valią, savo norus ir t.t.t. Dėl vienos - kitos nuodėmės (kartais ir skaudžios) pradeda vienas kitą ignoruot, grąsint skyrybomis, nes AMBICIJOS neleidžia kitaip. Tuomet...kas tuomet?
Tuomet jisai nueina į "šoną", susiranda kokią nors moterį, su kuria nesieja jokia buitis. Neretai tokia moteris jaučia alkį (finansinį, sexualinį, arba tikrąja to žodžio prasme). Jai irgi gerai - paaukodama tik tarp kojų esantį gėrybių komplektėlį prisiriša vyrą (nei skalbt, nei lygint, nei įmantrios vakarienės daryt). Taškas. jai gera pabūt karalaite, o kažkur draskosi tikroji to vyro žmona.
Kuomet kažkas išlenda į paviršių - skandalas. Visos draugės tuoj puola: skirkitės. Išsiskiria, jos iniciatyva. Jis - išeina, ji lieka, dažnai netgi su vaiku (-ais). Mielosios, jūs manot kad pas vyrą turėtų būt toks pat stiprus tėvystės jausmas kaip pas motiną? Pasižiūrėkit į gamtą - pamatysit atsakymą. Jei vyrui tai buvo įdėta iš vaikystės rūpintis mažesniais (broliais, sesėmis), jei buvo geri santykiai su žmona besilaukiant - galbūt. O jei buvo tik barniai - jis prisimins iš to dalyko tik perteklių nubėgusį ant paklodės.... Ir nereikės jam tų vaikų - jam jie iš viso neegzistuos, kaip, beje, ir jų motina.
Bjauriai prirašiau. Bet yra taip. Gyvenimą ir dviejų žmonių santykius kuria ABUDU. Aš žinau šeimas, kuomet ėdęsi daugiau kaip 10 metų žmonės paskui susitvarkė idealiai santykius. Gal ir ne visada įmanoma tiek laiko kentėti, bet pagalvokit: AR TIKRAI JAU VISKAS TAIP PRARASTA, KAD TURIM SKIRTIS?

P.s. apie visokius kur gyvena susimetę, iš viso nekalbu.

nesuk tu sau galvos, bus kaip bus, jei atsiras vaikinas, tai mylės ir tavo vaiką ir bendrus vaikus, tik reikia mokėti išlaukti ir nepulti į paniką

Pasikartojo žinutė.
Gelmytė teisingai sako: palauk keliolika metų, ateis dar tavo laimė

Na va, tai aš tokia "visokia", neištekėjus, vaiką pasigavus. Galvoju, kas trukdė susituokt? Dvejus metus gyvenom iki vaiko kartu. Kai siūlė, norėjau pagalvoti, kai jau norėjau, nebebuvo. Bliamba.
Ne apie tai daina - voveriuk, na, ok, susakei tu kaip gyvenime būna, piemenys, pienburniai... Ale aš galvoju ko mūsyse trūksta, ko mes nesuvokiam, ką kažkada praleidom tam, kad šeimos neirtų, vaikai su tikraisiais tėvais augtų? Aš žiūriu į darnias šeimas, nugyvenusias 60 metų kartu, na, konkrečiai - mano seneliai - ką jie žino, ko nežinau aš? Irgi, susituokė 18mečiais būdami.
Turiu gerą draugą. Jis labai juokiasi iš mano dukters tėvo, nes jo išėjimo priežastis - savęs ieškojimas. Ne neištikimybė, ne barniai, na, nusprendė žmogus kad jis nesukurtas šeimoj gyventi.. Ir išėjo. O aš likau viena, su vaiku, nors nenorėjau. Kur yra tie stabdžiai?

O keliolika metų yra daug. Augs mano dukra nepilnoj šeimoj, aš raudosiu virtuvėj ir rankas grąžysiu..
Papildyta:




Na, jei jau ne tėvystės, tai bent savigarbos yra kažkiek? Nes ego su savigarba kiek suprantu, prasilenkia....
Viena bičiulė iš "bendraamžių" ant šaldytuvo laikė užrašą "Lengva tėvu tapti, sunku juo būti". Sunku man įkirsti vyrišką logiką, tačiau manau kad vaiko gimimas, ar "padarymas" paglosto vyro savimeilę - mol vaisingas, sugeba padaryti.. O toliau ką?

Kaip du kartus išsiskyrusi, visom keturiom pritariu voveriaus parašytoms mintims. Geriau nebūčiau išdėsčius.

kodėl keliolika? o gal ta laimė ryt ar poryt laukia o gal ir keliolika metelių teks palaukt, tik drįstu abejoti ar galima dėti lygybę tarp žodžių vyras ir laimė

1. Bėk pas kunigą kuo skubiau
2. va čia ne tu, bet jūsų abiejų tėvai paleido vadžias. Žinai, bent jau man iš vaikystės buvo kalama, kad sugyvenimas įmanomas tik šeimoj, kol dar nevedę buvom niekur aplinkinių giminių akivaizdoj nesam net pasibučiavę, o ką jeu bekalbant apie tai, kad į vieną lovą gult. Pasirodo ir mano žmonai buvo įkalta, kad bendra lova - tik po vestuvių. Tai buvo tradicinis auklėjimas, o dabartiniai tėvai - kažkokie išsigimėliai (nepykit).
3. manai tarp jų nieko nebuvo? tiesiog jie suprato, kad niekur nedings - reikės gyvent. Todėl jie 10 metų "trynėsi", kol pagaliau apsiprato vienas su kitu. Juokas - mano seneliai tuokėsi 1924m., senelė buvo ištekinta per prievartą. Norėjo skandintis, bet instinktyviai intuityviai pajuto, kad geriau už nemylimo turtingo, nei už biedno mylimo. Ir gyveno ilgai ir laimingai visą gyvenimą kaip ponia
4. Būna taip. Ne visi žmonės sukurti šeimai. Ir pareigos jokios - juk prieš Dievą - jūs laisvi ir nuodėmingi iki ausų (nepriimk rimtai);
5. tikrai ne. Nuleisti čia bet koks durnius sugeba, daugiau meno reikia sugebėt visą naktį intensyviai ir tik paryčiais nuleist

o tu labiau noretum likti visai viena - tai yra ir be vyro, ir be vaiku?
Jeigu skirsiuos, tai tikrai nekils klausimas, su kuo liks vaikai - aisku, kad su manimi.
O dabar viena is priezasciu yra tai, kad santuoka ir seima nebelaikoma vertybe.

Jie dingsta tada, kai jų labiausiai reikia, o atsiranda tada, kai jų nereikia, bent jau man

Va va va, tiesiai į dešimtuką - anksčiau žmonės ženijosi "ant visai", žinodami, kad iki grabo lentos. Mane varo į neviltį ta situacija "jei nepatiks, išsiskirsiu". Man regis kad tada atsiranda tas stimulas stengtis ir stengtis, nes žinai, kad niekur nepabėgsi, žinai, kad turėsi pasenti su tuo žmogumi.
Man net truputį gaila kad Veronikų laikai praėjo. Mamos tuo džiaugiasi, mol keičiasi visuomenės požiūris į mergas su vaikais. Vaikai turi gimti šeimoje. Ir taškas. Jei be tėčio, vadinasi jis miręs. O merga su vaiku yra gėda. Voveriuk, taip, esu nuodėmėj iki ausų. O ką daryt, durna buvau, nepriverčiau ženytis...

Silvute, taip, norečiau likti viena be vyro ir be vaiku, Ne ta prasme, kad vaikai lieka su tėvu - ta, kad jei jau skiriesi, tai prieš vaikams atsirandant.
Ką norėjau tuo postu pasakyti - aš visiškai nepasiruošusi laikyti viską ant savo pečių. Aš galiu tai daryti, tačiau nenoriu būti už viską atsakinga. Bet esu priversta nes tėtis išėjo. Bet aš nesakau "man jo ir nereikia, aš viena galiu".

cia madinga yra sakyti, neimk i sirdi, ka kiti sako, bet galvok savo galva - ir daryk taip, kad tau butu geriausia
Tu sakai, kad durna buvai, nes nesugebejai priversti zenytis - o as buvau isvadinta nesubrendusia, nes gyvenu santuokoje ir auginu du vaikus

P.S o vyrai niekur nedigsta, ju tik reikia geriau paieskoti, nors matyt ir pati su savo dabartiniais kriterijais nesugebeciau susirasti vyro

Bet aš netikiu kad priverstinė santuoka būtų išgelbėjus - tas žmogus iš tų, kurie ženijasi "ant visai", o dėl manęs turėjo abejonių. Ir galvoju dabar kad gerai visai išėjo, o tai žinai, pažadas "iki grabo lentos" - žmogus išėjo, o grabo nėra. Man nepatinka laužyti pažadus.
Idomu, kokie tavo dabartiniai kriterijai? Aš vyro nesu ieškojus, nežinau net kaip reikėtų

1. manau, kad visgi tavo žmogus pasielgė neatsakingai. Vaikas jau yra didelis pagrindas bendram gyvenimui - santuokai. Numanau, kad jeigu man taip būtų atsitikę beblaidavojant, tai būčiau arba tuokęsis, arba nusišovęs. Tertium non datur
2. Žinai... sunkus atvejis. Su mažu vaiku esant tikrai teks išlaukt didelę pauzę, nebent ... internetinės pažintys ir t.t.t. Žinai, tik patarčiau vieną: pasistenki būt kuo paprastesnė, nes paprastumas yra žaviausia, ką gali parodyti moteris. Nebūk nei kieta, nei "kruta", būk tiesiog nuoširdi, bet ir pakankamai tvirta, kad neleistum, kad kažkas greitai įsirangytų į tavo guolį. Greitu aistros patenkinimu paremti santykiai kaip taisyklė yra trumpalaikiai, arba veda į aklavietę....

p.s. šiaip, Drugeli, patiko man tavo laikysena šiame forume. Manau, kad esi geras žmogutis - "nesužvėrėjęs" kaip kai ne kurios šio forumo dalyvės. Linkiu ir toliau tokia pasilikti

na gerai, skaitau ir nesuprantu..

Jeigu jautei, kad neesi pasiruosusi viena isauginti vaika, kas nekeista bunant tik 22 metu, tai ko tada apsivaikavai???

Taigi, siais laikais - mase kontraceptiku, su tabletem - pastot be sanso. Tai reikia apie vaiku galimybe galvot atsakingiau, o ne taip kas uzejo ant seiles - o paskui - kudikis yra, o mama, mol, visiskai nepasiruosusi ir verkia i bliuska.

Jeigu nenorima buti netekejusia jauna mama, reikia atitinkamai planuot, goddammit, motriskos! Isauginti vaika vienai be tevo puikiausiai imanoma, ir jokia nuodeme, nei gedal, bet nestumui nepasiruosus ar nenorint, tai, jitittararai, priemoniu kiekvienoj vaistinej pilna.

Ir pagalvojus, nors 22 metai - dar labai nedaug, bet nieko - vis ne sesiolikine, isgyvensi, isauginsi, vyra susitiksi, ne tragedija.

Na, gal per grieztai as cia, bet zmoniu atsakingumo trukumas savo vaisingumo atzvilgiu biski nervina.

nebark mergaitės taip baisiai, nu užkibo ir viskas... o kontraceptikai ir t.t. - tai čia tik keleto paskutinių metų tvėrinys, anksčiau tai visi pasi:sex mintyser sukalbėdavom maldelę, kad neužkibtų. Ir žinot su kuom pakalbėdavom - tai niekas neplanuodavo - visiem netyčiukai

nu dar papyksiu.

buna taip, kad kai kurios jaunos - ir nelabai - merginos draugauja pora metu ir daugiau su vyrais. draugauja draugauja, jau ziu du, trys metai kaip kartu, jau lyg ir iteisint kazkaip santykius noretusi, visos gi toje situacijoje pamastom: kokie leliukai bus, kokie namai, nu katino svajones. o vyrukas - tas lodorius - del merginom neaiskiu priezasciu jau kelinti metai visai neskuba nieko teisint - jokiu shtampeliu pasuose tsakant.

na tu blyn, tada dauguma motrisku vis pagalvoja (samoningai arba PASAMONINGAI), kad jeigu pasidarytu vaika, tai kazkaip "pasidarytu" ir seima. ir nors tu ka, tut kak tut, lyg ne ten prisedo, lyg vejas ne ten pripute - ziu ir netyciukas. (sakau is pazistamu patirties, budavo, kad ir as savo santykiais su tokiu vienu skusdavausi - dazniausias patarimas - ai, nesinervink, tapk nescia, tuoj apsizenysi!! o pati instinktyviai jausdavau, kad ne velnio, as jam trynukus buciau galejus pagimdyt, vis tiek butu palikes).

ir iseina rizika va bank vaiko atzvilgiu!

geriausiais variantas aisku: lelis gimsta, vyras susipranta, iteisina santykius, ir ilgai ir laimingai gyvena. viskas liuks!

bet buna ir taip: lelis gimsta, vyras nusprendzia, kad dar jam vystyklus keist ne laikas, iseina, mama lieka ant ledo, grazo rankas, verkia i bliuska.


O kas kaltas paskutinej situacijoj: abu kipsai, vyras ir moteris. Dviem zmonem bendraujantiem ilgesni laika reika apsvarstyt ar jie tu vaiku ir seimos is vis nori, ko tikisi is gyvenimo, ar gali kudiki islaikyt, o tik paskui pradet nebesisaugot. Moteris galu gale tiesiai paklaust gali: tai tris metus mes jau kartu gatves slifuojam, bus zaksas, bus lelis ar ne, po galais? Neiseina, jei tik vienas seimos paslapcia ar nelabai paslapcia nori, o kitas piestu pries tokia ideja stoja. esmej, vaikas lieka nuskriaustas.

Ypac siais laikais, kad nebutu nepageidaujamu nestumu ar abortu, is tikro susitvarkyt nuostabiai galima (ir anskciau budavo galima, bet tada informacijos truko).

Bet jau saukstai popiet. Tik tu per daug nesigasdink, dar jauna, kai vaikas prades eit i mokykla - dar ne trisdesimt neturesi. iki 22 jau ir pagyvent kaip ir spejai... zodziu, nera taip, kad jaunyste butu visiskai prarandama. o gal dar ir buvusysis susiprates, jis ir jo tevai pades - tai tikrai. kaip nors viskas susitvarkys, pamatysi, netruks ilgai, pana jau i darzeli eis.


na viskas, prisipamokslavavau cia is idejos, nesu kudashiu, o tai bus man

Nu ir suvartet, merginos ir vaikinai Išeina, kad vienas vyras sprendžia, o kur moters balsas. Kodel tas, kurios per velai pamatė, kad netinkamą zmogų pasirinko, pamiršot. Nu prisipažinsiu, pasigailėjau pora kartų, kad išvariau, bet užtat praėjus keturiems metams atsidžiaugt negaliu savo teisingiausiu toje situacijoje sprendimu. Galejau ir iki šiol su savo ex gyventi.

Iš tiesų, nuostata, kad bus negerai - išsiskirsiu, ne pati tinkamiausia vedyboms, bet daug geriau yra išsiskirti ir kurti du atskirus gyvenimus negu nuolat bartis ir abiem sveikatą gadinti.

DRUGELI, nustok analizuoti buvusius santykius, kurių jau nebesulipdsi, geriau ieškok naujo žmogaus, kuris mylės ir tave, ir tavo vaiką. Kas ieško, tas randa.

pripratau prie gero gyvenimo ir negaleciau buti tradicine zmona. Kartais kai paklausau vyriskiu pokalbiu ,tai plaukai atsistoja.... jeigu trumpai kalbant, tai vyriskis turetu pats pilnai sugebeti savimi pasirupinti: namu tvarkymas, skalbimas, valgio gaminimas. Taip pat ir tam tikras poziuris i seima, bei i moteri...sunku viska paaiskinti
Su amzium daug ka kitaip pradedi priimti, kitas savybes zmonese vertinti, galu gale ir pati kitaip elgiesi - o kas svarbiausia, tai nusitovejusius iprocius darosi sunkiau pakeisti.
P.s vyro ir as neieskau - cia abstrakciai apie ateiti kalbu.
Alinute m, apsviesk nezinancias - kurios cia kontraceptines tabletes 100 apsauga zada? Kad tokiu lyg ir israstu dar nera

as su tavim

Na jau voveriukas paaiskino - netyčia...



Labai gerai prirašei, man patiko, mintys logiškos, aiškios, išvados irgi.
Situacija, kurią aprašei, kasdienė, taip, būna taip, tačiau ne mano atveju. Ale išvis, žiūriu, pradėsim analizuoti mano priežastis ir pasekmes, o aš norėjau pakalbėti plačiau - apie vyrus, kurie mus palieka, ir kodėl mes pasiliekam. Aš galiu atsakyti į savo klausimus taip - tradicijos, vertybių nebuvimas, moterų nuolankumas ir pan. Tačiau man kažkur kirba žinojimas, kad yra kažkas daugiau, ko aš nesuprantu - todėl man labai rūpi kitų mamų, vyresnių, brandesnių, mintys. KODĖL yra tiek daug vienišų mamų?



Skaičiau kažkur tavo pasakojimą apie tai, kad radai antrąją pusę, sveikinu ir džiaugiuosi už tave Tačiau aš dar linkusi paanalizuoti savo buvusius santykius kad nekartočiau klaidų. Neišmoktos pamokos sugrįžta. Kam man vaiką kankinti....

Ai, dėl apsaugos priemonių - turiu kursiokę - pirmą kartą pastojo naudodama tabletes, antrą kartą - pleistrą. Dabar įsidėjo spiralę ir juokiasi kad po trečio vaiko vyrą reiks sterilizuoti

Silvute, ok, tada kitas klausimas - kas yra tradicinė žmona? Nemanau kad šiais laikais dar yra tų, kur su bigudukais plaukuose, samčiu rankoje, kvartūgu pasidabinusios vaikus daboja, verda, kepa, skalbia ir pan.
Kaip tik, manau, kad šiuolaikinės žmonos tos, kurios neverda ir neskalbia, kurios originalios, savarankiškos ir nepriklausomos.
Originalumas tampa banalybe.

Yra žmonių kategorija, kurie visuomet ieškos problemos priežasties ne savyje, bet aplinkoje. "Aplinka kalta" - iki gyvo kaulo įgrisusi frazė.
Šiame forume išskirčiau grupę vienišių, kurios kartoja populiarią frazę "darau, kaip mano angeliukui geriau", t.y. vaikui. Tuokiuosi, skiriuosi, surandu jam naują tėtį, va jau vaikiukas jį "tiate" vadina, nu va ir ir dar būtinai iki pilno komplekto Čia viena laikysenos forume linija.
Kita linija - tai iš viso originali: visi vyrai . As esu tokia , kad pries mane visi vyrai . Aš esu laisva, aš esu krūta, aš esu emancipuota, aš su savo vaiku po užsienius važinėju ilsėtis ir voobšče man jūra ligi kelienų. Čia, mano požiūriu, laikysena priemenanti lapę, kuri trumpas kojeles turėdama nusprendė, kad vynuogės rūgščios o esmė - pačios prarūgę be laiko.
Yra dar ir trečia, tiesa retoka ir visuotinai forumiečių smerktina laikysena: esu turtingo vyro meilužė - dievaitė, karalaitė, pasirengusi atsiduoti bet kur ir bet kaip, jei tik jis prie pinigų ir (arba) užima tam tikrą padėtį visuomenėje. Yra čia tokia veikėja, nicko neminėsiu....
Kiekvienas savotiškai gudrus, arba savotiškai durniuoja. Visokių yra, visokių reikia. Čia buvo pamastymai pačiam sau.........

Na yra ir tokių, kurios tuokiasi, skiriasi, kad jom butų , bet kadangi jau yra vaikai, tai ir į juos atsižvelgti butina.

Po gabalėlį savęs atpažinau visuose "būduose moterų" Bet pritarsiu ziv - darau taip, kad būtų gerai sau, o kad jau yra vaikas, tai jo skriausti nereikia..

patikek yra - ir ne viena. Mano bendradarbe po darbo skuba namo, kad paduodu vakariene vyrui ir vaikui. Nes vyras nors ir grizta anksciau, tikrai nepasiims sau valgyti ir neapduos vaikui. Bet tai jai tinka ir patinka. Gal ir man kada nors psirodys tai tinkamas gyvenimo budas.

O geru vyru trukumas buvo visada, tik dabar yra labiau akcentuojama asmens kaip individo laisve ir laime. Ir todel i pasakyma, kad nebegali saves realizuoti seimoje, tau yra pasiuloma skirtis, keisti vyra... labai mazai kas pasiulys kita isvada. Ir tai liecia ne tik moteris, bet ir vyrus

Gerus vyrus pasiima ateiviai ir kitu planetu,o kaip zinoma geru moteru is vis nebuna

Liūdna... Iš tiesų liūdna. O gal mes ne taip suprantam tą "realizaciją" šeimoje? Po stogu gyvena dviese, tenka taikytis. Kur riba kai atsisakai kažko dėl bendros gerovės, kompromiso, o kur jau prarandi savigarbą ir sulendi po padu?

Drugeli, kartais reikia paaukoti kur kas daugiau, nei tu gali įsivaizduoti.
Kartais - tai atsiperka, o labai labai dažnai - tai būna tik auka.
Vardan kažko.

Na, girdėjau sakant kad auka žmogų taurina. Bet šiais laikais tas žodis prarado prasmę. Kaip ir dauguma tikrų dalykų.
Man regis liūdniausia tai, kad tas aukas pats sau tyliai skaičiuoji ir skaudiniesi kad antroji pusė nemato, nesupranta, nepastebi....

na taip, su KT arba pleistrais buna vidutiniskai 5-8 nestumai is simto naudojanciu, bet nesisaugant buna 85 is simto, depo provera leidziamas kontraceptikas - tik 3 nestumai is 100, nutrauktas lyt. aktas - 27 is simto. cia statistika aisku itraukia ir tas moteras, kurios pamirsta isgerti KT, ir pastoja. Aisku, KT galima kombinuoti su prezervatyvais - dviguba apsauga ir nuo vaiku, ir nuo ligu.

link'as
http://kidshealth.org/teen/sexual_health/c...n/bc_chart.html

ka as noriu tais savo sapaliojimais pasakyti, kad, taip, visko atsitinka.... bet siais kibernetikos laikas, kogda nashi korabli borozdiat..., galima gyvent kitaip.

nors, ka cia, ir as ne sventoji.... buvo juk laiku, kad is vis ant bajerio buvo gyvenama - nesisaugoma... sakes, kai pagalvoju, tai ryskiai pasiseke, kad neuzkibo, o tai niekaip nebuciau galejusi leliuko isnesiot. jo, bet daugiau tokios rizikos - niekada.

o seima manau, yra is esmes "vaiku auginimo kooperatyvas". kai kurie vyrai yra tam tinkami, kai kurie - ne.

gaila, bet vis tik moterys pasilieka su netinkamais is, daugiausia, baimes - buti vienai, neissilaikyt finansiskai, ir pan. o juk baime, kaip emocija, yra kazkuo panasi i meile... ir susiklaidina zmones...

Kas juokingiausia, ašaras nusivalius, kad visuomet aplinka ir kalta - kaip tik šįryt laikiau sistemų teorijos egzaminą. Remiantis ta teorija galiu įrodyti kad dėl bet kokio mūsų veiksmo kalta ne kas kitas, o aplinka
Tačiau tektų daug ir ne į temą rašyti. O gal kada bus proga gyvai išdėstyt....

Matai, Drugeli, gyvenimas yra toks daiktas, kad jame nėra repeticijų ir niekas už tave jo nenugyvens. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu, bet kad ir kiek beverktum - nei laimės nei sėkmės nieks tau nepridės. O šitas forumas - irgi tas pats. Vieta "pasiforsuoti" kai kurioms, pasirodyt ir t.t.t. Visi tie "suprantam", "užjaučiam" - yra stilius. O iš tikrųjų ar užjaučia kas nors - velnias žino. Palaipsniui mumyse įsigali tas sušiktų anglosaksų stilius, kuomet "how are you?" reikalauja tik "I'm fine". Niekam neįdomu kas iš tikrųjų dedasi tavy. Tik išstudijuos, išnarstys po kauliuką ir paskui kokioj nors temelėj leptels apie nelaimingą Drugelį, pabudusį vidury žiemos ir užsigeidusį pavasario. Jei ne už lango, tai bent širdy.
Žiūrau leidi čia laiką.... rašinėji...geriau jau prisijunk prie kokio nors www.ieskok.lt arba www.draugas.lt - daugiau naudos. Sėkmės

Tai kad gal dėkui netikiu aš tuo. Kaip ir silikoniais papais, kava be kofeino, cigaretėmis be nikotino ar alumi be alkoholio - išorė viskas, kaukių balius, kuomet belupdamas nuo savęs kaukes netyčia nuplėši ir tikrąjį veidą.
Jo, sėdžiu, rašinėju, ilgas be galo šitas savaitgalis...

O jei ir užjaučia, tai tyliai. Man irgi kliūva perdėtai šiltas sutikimas, visi tie "tu stipri, mes stiprios, laikykimės, sėkmės" varo į neviltį. Ne apie tai aš čia ir ne to.

ale pamegink pamegink ta interneta... kartais visai nieko iseina - ne visi zmones turi laiko ir noro baruose pazindintis...

na tokiais egzistenciniais atvejais visada palanku remtis Jungo filosofija - kuri is esmes yra truputi fatalistine: gyvenimas yra sudarytas is prasmingu sutapimu, kurie taip formuoja musu gyvenimo kelia, kad mes galu gale, kada nors ateityje, galetume priarteti prie , ir gal pazinti savo tikraji "as".

na tada ir vaikai, ir iseje/ateje diedai, ir sunkumai/abejones yra tik kelio i tiksla dalis...

na dar toliau pafilosofavus, dideli isbandymai gal ir yra zenklas to, kad gyvenama buvo neteisingai, kad reikia sustoti, pagalvoti kaip gyvenama, kodel, ir kur taip einama, persiformuoti is pagrindu - tsakant, kaip feniksui is pelenu atgimt.

na nzn, avimysles vistik. bet kai man stogas pradeda vaziuot ir pradedu saves gailetis - tai padeda.

Taip, būna taip.
Man būtent taip ir atsitiko, nebežinau koks tas tikras veidas. Kur vidinė būsena, o kur tik poza, arba įsitikinimas, kad tam, kad būtų gerai reikia būti būtent TOKIAM.
Atvaryk į ieškok.lt, papliotkysim

Ir aš ta vieniša mama, tiesa, plačiąjai visuomenei labai nemėgstu skelbti savo statuso. Pasakau, ka esu -ienė ir toliau galvokite ko norite, tai jau mano gyvenimas ne jūsų
O šiaip gyvenime būna pačių įvairiausių situacijų - tokių, kai atsakomybės rodosi per daug, kai labai norėtusi ją su kažkuo pasidalinti, bet nėra su kuo Kartais turi būti stipri, nes niekas, niekas už tave nepdarys NIEKO... O kartais tiesiog turi išgyventi, išlaukti...

Bet jei grįžtant prie temos, kur išeina tie vyrai... dažnai apie tai galvoju, kur išėjo maniškis... Ne pas kitą, tiktai ne, nes gyvena iki šiol vienas...
Tikriausiai mūsų santykiuose atsirado mažas plyšelis, labai mažas. Abu buvom jauni ir išdidus, nepuolėkm jo glaistyti. Jis didėjo, didėjo, kol galiausiai pavirto į prarają. Tada jau aš bandžiau tiesti tiltus per tą prarają, bet ... Pasekmės kaip jau rašiau viršuje.
Ką galvoju dabar? Galvoju gal reikia negailėti gerų žodžiu savo artimui, reikia bandyti taisyti mažus plyšelius, gal net kartais peržengti per savo neapsakomai didelias ambicijas... Nors situacija rodos apgalvojau daugybę kartų, teisingo kelio vis tiek nežinau ir dabar

Būtent taip. Kai pagalvoju, tai mūsų šeimai iširti buvo priežasčių daugiau nei įmanoma: kitos šeimos būtų 33 kartus subyrėję. O dabar pas mumi santykiai patys geriausi per pastaruosius 15 metų.

Pažįstama jausena - tas toks "There's no I in me" jausmas.

Alinute, dukters tėtis būtent po panašių įžvalgų ir išėjo - jis suprato kad ne savo svajonę įgyvendina, ir kad jo tikslas - pažinimas. Ne ten šeima ir panašiai. Aš vat galvoju kad norint įmanoma suderinti..

Bite_Maja, suprantama tavo situacija, na kad jauni, nepuolėt taikytis... Mes tai šeimą lipdyt pradėjom ant santykių griuvėsių - kai pastojau, išsiskyrę buvom. Na nutinka taip Bet nesusilipdė. Aš tikėjau, stengiaus ir gerų žodžių negailėjau Bet ne sudba vadinasi.. Aš irgi išgyvenu, laikausi, tiek, kad man nepatinka taip.

O kaip tu manai, kaip yra iš tikrųjų - ar yra teisingas kelias, ar žmogus gali tapti tokiu teisingu, kad bet kuriuo keliu beeidamas gali būti laimingu?

jo jo, diedai, kurie iseina, megsta tokiais filosofiniais dalykais megint atsifutbolint, ir ta savo isejima pateikti graziose rozinese spalvose.. kurgi ne, tikim mes jais atseit.

na, o laime yra reliatyvus dalykas - kada ji bus irgi neaisku. nera taip, kad bus diedas (namas, vaikas, zaksas) - bus ir laime. tam, kad butum tikrai laimingu, manau reikia ypac gerai pazint save, tiesiog gyvent, nebijant, sau ir kitiems nekenkiant, buti at peace su savim ir su savo aplinka.


daugelis zmoniu iki tokios beveik - zen busenos nepriarteja, nes laksto kaip vystyciai be galvos. ir megina dar ir nuo saves pabegt, arba uztusuot esmines savo problemas kazkokiais tai ypatingo laikinumo sprendimais.


o tada, reikia, kad gyvenimas suimtu uz pakarpos, papurtytu ir sakytu: Quo vadis, *Drugeli!

del to visi sie sunkumai, kuriuos tu dabar pergyveni, yra tiesiog gyvenimo permaina, kuri konstruktyviai veda saves tobulejimo, gerejimo link - per kancias aisku, bet kad niekas greitai nesidaro. na trivialiai skamba, bet tiesos manyciau yra.

Voveriuk36 ka tu sau galvoji?Ji tau per jauna!Ieskai lengvo grobio?
Drugeli gal geriau tu man parasyk i AZ o as tau paskambinsiu.

Baik tu, aš čia broliškai - jokių kudlotų minčių
Viesulas, berods regėjau tamstą tėvelių kampely, kur renkasi idealūs vyrai, supertėčiai visokie? kaip gi taip, aaaa? negražu, negražu

O man niekada nekilo mintis kur dingo "mano vyras". Aš tiesiog žinau kur jis dingo ir dėl ko. Aišku, galvojant apie tai man yra labai skaudu ir bjauru, tačiau yra taip kaip yra ir nieko nepakeisi. Mūsų santykiuose buvo įmanoma pakeisti tik viena - tuo metu mums abiem nesusitikti. Bet..... Gyvenimas tęsiasis, tad pakelkim savo nosytes ir pirmyn

alinute, na žinok, tas mano diedas ne paistė. Arba tiksliau jis visą laiką paistydavo tokius dalykus. Na, jis tuo tikėjo, ką aš dabar padarysiu...
Iš tiesų, kančia apvalo. Arba dar labiau apdrebia pavydu, pagieža, žvilgsnis toks iš apačios pasidaro piktas piktas.... Būna ir taip.

viesulai, aš diedo neieškau, dėkui vienok

Na ikisiu ir as savo trigrasi, nors nemegstu cia diskutuoti, nes is to jokios naudos...

Kaip supratau is voveriuko ir drugelio kalbu, bet kokia kaina reikia saugoti seima. Kad ir kokia ji "falsyva" butu. O ka daryti jei negaliu to zmogaus pakesti, jau vien pamacius ji susinervinu ir jei jam svelniai tariant, vieno varztelio truksta? Niekas manes nepaliko ir nekur nedingo, pati pasirinkau skyrybas. Du ilgi kanciu metai prabego , kol pagaliau jis susiprato iseiti. Sakysit, o kam reikejo teketi?O jei tik praejus menesiui po vestuviu praregejau ant ko uzsiroviau? Buvau graziai apgauta ir suvystyta jo melagysciu ir fantaziju (bet tai jau atskira tema ). Labai dziaugiuosi , kad praejo laikai, kai sesiolikmetes buvo istekinamos uz keturiasdesimtmeciu turtingu ukininku, kad dabar galiu rinktis su kuo gyventi, kad galiu issiskirti, kad nereikia visa gyvenima kankintis. Nes jei man kas pasakytu, turi su juo gyventi visa gyvenima , tai geriau isvis negyventi. Kas geriau ,ar "falsyva laiminga" seima, ir mamyte nusibaigusi anksciau laiko, ar skyrybos ir galimybe susikurt laiminga gyvenima? Manau , vaikui tikrai geriau matyti mama laiminga, nei amzinai susirzusia ir pikta. Aisku, skaudu del sunaus, kad negales gyventi su tevu, bet auka visam gyvenimui butu per didele.

Nea, aš nesakau kad bet kokia kaina reikia saugoti šeimą, man įdomu kodėl tos šeimos išbyra. Mėnuo neilgas laiko tarpas, prieš tuokiantis nekilo įtarimų už ko iš tiesų teki?