LABAS MAMOS(ATSIPRAŠAU GAL YRA IR TĖČIŲ)
ESU DAR NAUJOKĖ [smiley=yaya.gif]. TURBŪT VISOS SUSIDURĖT SU ŠIA PROBLEMA [smiley=smile.gif]: MAMA AŠ NORIU, MAMA NUPIRK.
DABAR VISIEMS REIKALINGI "BIBLEIDAI". ORIGINALAS KAINUOJA ~30 Lt. NESINORI IR VAIKO SKRIAUSTI. SUMANĖM TAIP: KIEKVIENĄ SEKMADIENĮ DUOTI PO 2 Lt.AIŠKU ŠIEK TIEK IR MES PADĖSIM TAUPYTI, GAL SENELIAI DUOS KAŽKIEK, KITAIP TAUPYS IKI PAVASARIO  ;D. KAI EISIM Į PARDUOTUVĘ LIEPSIM PAIMTI TUOS PINIGĖLIUS, JEI PRASIDĖS MAMA NUPIRK, SAKYSIM: TURI SAVO IR PIRK, BET IŠLEISDAMAS JUOS ILGIAU TAUPYSI BIBLEIDUI.
GAL MES NETEISŪS? KAIP DAROT JŪS  ???

IR DAR NEGALI GI VAIKUI DABAR IŠ VIS NIEKO NEPIRKTI. VISTIEK NORI IR SALDAINIO, IR GUMOS...

As manau tai visai gera iseitis, vaikas tures tiksla (sutaupyti tiems Bibleidams  ;D), siaip pinigai yra viena is skatinanciu priemoniu  ;) Vaikas prades labiau stengtis ir ismoks vertinti pinigus. Kai as savo 3.9 metu bernams sakau kad neturiu pinigu, jie atsako - tai nupirk pinigelius  ;D ;D

Na maniskis /11 metu/ turi taupykle ant stalo, mes duodam, gimtadieniui dovanoja, močiutes duoda.... Tai jei ka nori, taip ir sakom : turi savo pinigeliu...Tai dabar pagalvoja, ar pirkti tu čipsu, ar ne..dažniausiai pinigų gaila, taupo didesniam daiktui ;D O šiaip tikrai sunku, norisi vaiko nenuskriaust, kad viska turetu, bet kad ir pinigus vertintu, ne taip lengvai tie pinigai ateina...
Libra, maniske tai sako iš to aparato /bankomatas/ paimsi ir turesi ;D

AUTOMATĄ MES IRGI ŽINOM, BET MUMS KARTAIS IR PARDUOTUVĖJE "DUODA" PINIGŲ - GRĄŽĄ.

Maniškis, 5,7m. bernas, geriau išleis sutaupytas kapeikėles kramtoškėms ir jas taupys, o ne kažkokius pinigėlius   ;D O kai užsimano į kokį Mauglį ir pasakau, kad nebėr pinigėlių, tai apsiramina ir sako taupysiu, o kitą dieną vėl reikia saldainių. Kai paaiškinu, kad išleisi ir Maugliui nebeliks, atrėžia, kad tik 10cnt. paims, o litai gi lieka  ;D  Nelabai suvokia to taupymo ilgio  :-/

kaip ismokyti vertinti? manyciau tiesiog savo pavyzdziu. O ismokyt taupyt nezinau, man atrodo tokio amziaus vaika tai neimanoma, jau gi reikia visko tuoj pat. Mergina ne karta man sake - noriu dabar, sakau palauk, o ji tai kad po penkiu minciu jau nebereikes. taigi...

O as darau taip tiesiog kartais nuperku ko nors nebraugaus, o brangesni pirkiniai - gimtadieni tiktai, nori ko nors pana taip ir klausia-tai brangu ar ne,  jeigu taip tada sako sekanciam  gimtadieniui gal gali nupirkt ;D arba dabar sako kaledu senis gal atnes, jis irgi parduotuveje apsipirkineja

tai va, galiu "pasigirti" prisitaupėm sočiai  ;D. Pametė 5 lt, tiesiog žiaugėsi vaikas pinigais ir ištos laimės nebeprisimena [img]http://skins.hotbar.com/skins/mailskins/img/060103/060103hec_whu012_prv.gif[/img], kur nukišo  ???. Pasiteisino: "žinai, mama, man to bibleido nereikia  :P, nes jie vistiek negeri - vienkartiniai  : ". Ir nežinau, ar dabar verta pirkti jį kalėdom  ??? Kad po to nebūtų taip: ai, mama nupirks. O matau, kad norisi jam  ;)

Ką taip anksti veiki prie kompo  ;) O taviškis jau žino, kad Kalėdų seniai netikri? Mes tai dar vis sekam pasakas, kad Kalėdų senis per kaminus landžioja ir dovanas neša  ;D

QUOTE

As manau tai visai gera iseitis, vaikas tures tiksla (sutaupyti tiems Bibleidams  ;D), siaip pinigai yra viena is skatinanciu priemoniu   Vaikas prades labiau stengtis ir ismoks vertinti pinigus. Kai as savo 3.9 metu bernams sakau kad neturiu pinigu, jie atsako - tai nupirk pinigelius  ;D ;D

O mano gudrusis vaikelis sako- taigi tau pardavėja duos. Niekaip neisaiskinu kad man graza atiduoda, o ne pinigu primoka uztai kad perku ;D
Va vakar taip uzbliove to Bibleido , kad net susipykom. Dabar ir baigta. Lyg ir sutarem, kad taupys, kad padesim, bet gali siandien po darzelio ir vel uzbliaut. Visi turi tik as vienas neturiu. Vargselis mano ;D

QUOTE

O mano gudrusis vaikelis sako- taigi tau pardavėja duos. Niekaip neisaiskinu kad man graza atiduoda, o ne pinigu primoka uztai kad perku ;D Va vakar taip uzbliove to Bibleido , kad net susipykom. Dabar ir baigta. Lyg ir sutarem, kad taupys, kad padesim, bet gali siandien po darzelio ir vel uzbliaut. Visi turi tik as vienas neturiu. Vargselis mano ;D

Kas čia pas visus su tais Bibleidais. Maniškis tokio pat amžiaus, bet madų nesivaiko visai. Mes tik kukurūzus su kortom perkam  ;D

Maniskiai irgi nepraso Bibleidu. Dabar kai sakau kad nera pinigu, tai atsako man - bankomate paimk  ;D ;D

[color=Teal][/color]
nuo kada, mamytės ir tėveliai (jau mačiau, kad tarp mūsų ir Supertėtis yra  ;)), savo vaikams duodate pinigų, kad pasitaupytų ir nusipirktų kokį nors daiktą, o ne tai, kad įbrukti į ranką monetą ir pasiųsti pas kasininkę susimokėti, o tiesiog nuo kada leidžiat patiems tais pinigėliais rūpintis, nešiotis?Maniškės tai kol kas tos pinigų vertės nesuvokia, mėto tuos centus (niors turi atskiras taupykles), betvarkė, reikia bandyt mokyt taupyt, patiems suplanuot pirkinį, kaip skatint, gal ne per anksti...o kaip geriau tai padaryt, ką joms pasiūlyt?

pabandžiau tokį variantą, paklausiau, ar maniškės norėtų pačios nusipirkt daiktą, jos atsakė"taip", tada paklausiau-ką, pasakė"lūpdažius", sakau"gerai, susirenkam iš visų pakampių duotus centus, susiskaičiuojam, prašom jums naujos piniginės ir einam pirkt", tada nuėjom prie kiosko, lūpdažiams truputį trūko, tai nusipirkom tik po šokoladą, ir aš joms pasakiau"tai va, būtumėt neišmėčiusios, tai būtų lūpdažiai ir dar kas nors išėję", tai jos dabar labai jau taupo, tvarkingai nešiojas pinigėlius, tariamės dėl jų mažų pirkinukų.Kalbėjausi su darželio aiuklėtoja(mes su ja dažnai tariamės vaikų auklėjimo klausimais bei kūrybinėm mintim dalijamės;), o kokie pas jus santykiai su vaiko auklėtoja???), tai ji irgi pritarė, kad toks būdas yra labai geras  :-*.
TAIGI, MANO VAIKAI JAU NEŠIOJASI PINIGĖLIUS, KADA TIK NORI.O AR JŪS DUODATE VAIKAMS PINIGŲ, jei ne, tai nuo kada manote, kad verta?

Mano paneliuke centuku gaudavo nuo kokiu dvieju metuku... Ir labai juos saugojo. Mochiute musu buvo matematikos mokytoja, tai jos labai anksti pradejo zhaisti "parduotuve"... Pradzhioj saugojo tuos centukus, kaip zhaidimo priemone, o veliau nutare, kad iki mokyklos nori nusipirkti savo zhadintuva... Ir nusipirko :-) Kai jai buvo 6 metukai - jau buvo sutaupiusi apie 50 Lt. :-) Ir zhadintuva gera nusipirko ir dar truputis liko :-)

Bet gerai, kai jusiskiai bent su tikslu nori, tai yra zino, kad nori bibleido. O va maniskei (5.6m), tai didziausia atrakcija eiti i parduotuve. Kiekviena diena po darzo tas pats, mama einam i parduotuve, sakau, ko reikia, tai ji man sako nueisim tada paziuresim. Ir niekaip as neisaiskinu, kad reikia pirkti tik tai kas reikalinga, kad reikia taupyti. Sako as tai niekaip nesuprantu tu dirbi dirbi, tete dirba dirba, tai ka jus nieko neuzdirbat . Vat ir isaiskink, kad nori. Ir atrodo neskriaudziam vaiko, vis nuperkam ka nors, taciau nesimato kad ji tuos daiktukus itin tausotu Taip kad panasu, kad ja domina pats pirkimas, o ne galutinis daiktas

Mano dukrai 5,5 m. ir ji taupo pinigus, bet juos leidzia ne taip kaip kad man noretusi... Pvz.: ji dabar eina i paruosiama klase ir pinigu duodam pietums. Bet viena karta nuejus pasiimti pamaciau toki vaizda - visi vaikai valgykloje valgo sriuba, antra, o maniske nusipirko 2 Ciupa-ciups ir sedi salia klasioku abu susikisusi i burna.
Taigi, pas mus yra problema: kaip pasiekti kad ji pinigus musu duotus isleistu tam kam jie duoti, o saldumynams ir kt. niekuciams leistu tik savo sutaupytus?

Dabartiniais laikais tai vis dažniau ir dažniau pasitaiko - vaiką apsėdusi NORO TURĖTI manija.Noriu naujos Barbės(nors voliojasi visa jų kolekcija),noriu naujo sijono (pilna spinta), noriu mobilaus telefono (nes draugė jau turi),noriu,noriu,noriu....Tik pirk ir pirk.Ir kas bjauriausia.susižavėjimas nauju daiktu tetrunka kokį pusdienį.Po to vėl prisireikia ko nors naujo...Ypač kai reklama pamasina -štai tau BabyBorn,kuris pats sisioja,kakoja ir pan.Vaikui susidaro vaizds,kad visi vaikai jį turi,taigi kodėl gi jis prastesnis.O tėvams pasakius,kad nėra pinigų tokiems brangiems žaislams,jį apima nepilnavertiškumo jausmas ir pyktis.
Dėl tokių dalykų nuolat pykstuos su savo 8m.dukra.Jos tiesiog negalima vestis į didesnes parduotuves,nes pamačius žaislų gausybę,jai apraibsta akys,ji nori VISKo,o grįžus namo,dar kelias savaites negali pamiršti,kad ji matė tą ir aną,ir dabar jai labai labai reikia tai turėti.šiaip tai močiutė ją labai lepina šiuo požiūriu,perka tuos brangius žaislus.Aš ta tema pasisakau kategoriškai:žaislai tik per gimtadienį ar kokia kita proga.Ir kaina turi būti nekosminė,ypač jei mataum,kad tai akimirkos susižavėjimas žaislu,kuris tuoj atsidurs pakampėje.Tada mama tampa priešas.Bandau aiškint,kad pinigų neturime tiek daug,kad viską pirkinėtume,o ji nesupranta -,, o kodėl mes jų neturim?Jūs manęs nemylit,man visko gailit!"
kaip tvarkotės su panašiom problemom?

Nesistebiu - jau pradėjau bijoti vestis į dideles parduotuves savo dvimetį sūnų...Šįvakar išeinant iš parduotuvės prasidėjo verksmai, nes negavo SAVO SALDAINIO...

O gal su aštuonmete būtų įmanoma susitarti, davus jai pasirinkimo laisvę - pvz., kartą per mėnesį ji gali išsirinkti norimą žaislą, kurio kaina neviršytų tam tikros sumos, arba leisti rinktis - Barbė ar nuėjimas į filmą kino teatre (jeigu tai mėgsta), sijonas ar kokia kita viliojanti pramoga...
Arba gal bandyti, kad pajustų pinigų vertę, leidžiant kažkaip juos " užsidirbti" - o jau tuos "savus" pinigėlius tegul leidžia kaip tinkama...?

Ir man atrodo, kad gal visai protinga būtų pasakyti vaikui (arba tiesiog duoti jai į rankas, aštuoni metai - ne taip jau ir mažai), kad mėnesiui jai skiriama tam tikra pinigų suma. Ir, kad ji pati gali pasirinkti, ką su tais pinigais darys: eis į kiną, pirks saldainius ar žaislus. Tiesa, psichologai rekomenduoja pinigus skirti trumpesniam laikui, pvz savaitei, nes vaikui labai sunku "suplanuoti biudžetą" mėnesiui. Tada ji galėtų taupyti didesniam pirkiniui arba išleisti smulkmenoms.

Vaikai iš tokių dalykų išauga.saviškių aš irgi gana ilgą laiką nesivesdavau į parduotuves, nes norėjo visko paeiliui.Mano mama juos palepindavo dažniau, o aš grietai buvau pasakius-yra gimtadieniai ir kalėdos, tada prašom savo norus išsakyti.na, ir skirdavau gimtadieniui po 100-120Lt.Po truputį jie aprimo,bet dabar pastebiu, kad daugiau žaidžia su tais žaislais, kuriuos aš nuperku, o ne tais , kur patys išsirenka.O rankpinigius leidžia įvairiai-kartais saldumynams, kartais komp. žaidimams.

Mane tai labiausiai siutina tai,kad dukra amžinai dejuoja,kad nori to ir ano,kad mes jai nieko neperkam,kad jos draugės turi visko,o ji ne....ir kai galų gale per gimtadienį ar kitą progą sukrapštau paskutinius litus,kad tik ką geresnio jai nupirkčiau,bet...tas ją pradžiugina labai trumpam...Apsisukusi ji vėl kažko naujo nori.
O pagundų pilna:mokykloje visada atsiranda turtingų tėvų vaikų,kurie puikuojasi brangiais drabužiais,mobiliaisias,brangiais žaislais,etc.Kaip įkalt vaikui į galvą,kad ne tai svarbiausia???

Maniškei irgi 8. Kažkaip su tuo "noriu" didelių problemų nebūna. Nelabai ko ji ir nori, gal dėl to, kad neretai gauna der nespėjusi užsimanyti. Tiesa, buvo atvejis, kai teko iš Akropolio tįsti princesių pilį, kurios užsimanė vos pamačiusi. Bet isterijos nekėlė, tiesiog toks nelaimingas, su viskuo pasiryžęs susitaikyti vaikas vaikščiojo, kad pagailo. Susiskambinom su tėčiu ir nusprendėm - bala nematė, plastmasės gabalas už 90 lt... Bet žaidžia su ta pilimi jau metus laiko, pakaitomis su barbėmis... Gauna ji ir rankpinigius, "smulkioms išlaidoms" - 6 lt mėnesiui. Kad neprašinėtų centų sąsiuviniui, trintukui ar smulkiam žaisliukui... Arba gali taupyti vasarai ledams. Pernai taip ir buvo prisitaupiusi, o dar iš savo pritaupytų PATI nusipirko žaislą, kurio jai tikrai nebūtume pirkę (žinojom, kad gulės numestas kampe, o taip ir atsitiko) - paspirtuką. O dėl reklamų, matyt, mes su vyru savo laiku padarėm gerą įtaka, visas jas lazdavodami, dekonstruodami ir kritikuodami, vaikui girdint. Tad dabar, kai per kalbančią dėžę užkalba apie "geriausius skalbimo miltelius", vaikelis nedvejodamas drebia - "o visai jie ne geriausi, taip sako, nes nori parduoti". Tiesa, "solidžių" daiktų tai nori - mobilaus, fotoaparato... Ir kantriai laukia, kada jai bus leista tai turėti. Šiemet Kalėdų senis vaikelio užsakymu bėgo į "Armijai ir civiliams" ieškoti profesionalaus kompaso

Na, jei jau suaugę sunkiai atsispiria norui būti tokiu, kaip visi ir šiek tiek geresniu - dauguma juk nori, kad jų drabužiai neatsiliktų nuo mados, mobilieji ne karo laikų, kelionės - ne į kaimą pas močiutę, - tai ko norėti iš vaiko?
Aišku, sunku, aš irgi pratinuosi prie minties, kad ateis laikas, kai bandysiu sakyti - žinai, visada atsiras tokių vaikų, kurie turi daugiau už tave. Net jei turėsi penkis mobiliuosius, atsiras toks, kuris turės dešimt. Jei dėl to krimsiesi, pasmerksi save visą gyvenimą būti nelaimingu...

Aišku, lengva man kalbėti, kai maniškio didžiausi norai kol kas - mašinėlė ir knygutė už kelis litus...

Mes, bent kol kas, didesnių preblemų dėl vaikų norų neturime. Patys madų nesivaikom, gyvenam pagal išgales ir džiaugiamės tuo ką turim . Vaikai džiaugiasi bet kokiu nauju žaislu ir nebutinai brangiu. Nudžiuginti galima ir savos gamybos niekučiu. Jei pats padaręs nuneša draugams parodyti, tai susidomėjimas ne mažesnis nei brangiu žaislu .

reikia vaikeli ismokyti dziaugtis tuo daikteliu ka turi ir norint kita nusipirkt kad tai reikia susitaupyt pinigeliu, ir mokyt taupyt, o ne visus jo uzgaidas pildyt. Reikia mokyt gyvent vaikuti ir duot suprast kad pinigas yra uzdirbamas.

Tai vat ir as zinau kad reikia mokinti, bet KAIP? Mano panelei 5 ir ji ne del dideliu daiktu verkia bet kiekviena kart uzejus i parduotuve pradeda prasineti visokiu sudniekiu, tai kramtoskes, nors nemegsta, tai saldainiu nors namie prideta, tai kokio zaislo nesamoningo, mes gyvenam ne LT tai cia net vaistinese prikrauta visokiu erzinaciu vaikus s...Ir nors niekada neperku, bet vistiek kiekvina kart uzejus nusipirkti autobusui bilietuko ar pieno girdziu:- maaaaaama va ziurek

mano dar maža tai užtenka to saldainio kur prekybos centre prie kasų duoda

o jei ir ko užsinori tai pasakau kad negražus, ar neskanus, tai praeina noras

na, kazhkaip nepripratinau vaiku, visada stengiausi nepirkti zhaislu, saldumynu ar sheip jokiu smulkmenu, jei nereikia. vyresneliui leisdavau parduotuvej apzhiureti zhaislus (kartais ir puse valandos pratupinedavom), o paskui liepdavau padeti ir sakydavau, kad ateisim kita karta. o dabar, jeigu prasho, ka nors nupirkti, sakau, kad mums nereikia - mes toki zhaisla namie turi. kartais jis klausia, ar turiu, tiek pinigu, kiek tas daiktas kainuoja - sakau, kad turiu (ir tai teisybe), bet mes vis tiek nepirksim, nes nereikia. ji kol kas tokie mano atsakymai tenkina.
o mazhiuka tenka papraschiausiai pranesht klykianti pro zhaislu skyreli, nes jokios protingos kalbos ir argumentai jo neveikia

geriausias cia buvo pasiulytas variantas -- reguliariai israsinet kisenpinigiu. Tegu taupo, planuoja, perka savo nuoziura.
nes siuo atveju vaikui sunkiau... jis dar negali protaut kaip suauges ir taip pat tiksliai ir atsakingai nusprest, ko jam is tikruju reikia, kas jam geriau, ir kas gyvenime svarbiau ar vertingiau. taip pat nesinori but prastesniu bendraamziu tarpe ir siaip atsilikt nuo gyvenimo. suauges gi savo nuoziura sprendzia, ka jam isigyti. tai jei vaikas mato mama, nuolat perkancia sau patinkancius drabuzius, kosmetika ir t.t., naturalu, kad jam rodosi, jog jam kazko gailima.

Mano kovos su parduotuvem budas toks.
Kadangi musu seima tai as ir sunus, susidoroju su tuom nesunkiai. Seimos biudzeta planuojam abu. Jis visada zino, kiek mano pinigineje yra pinigu taip pat, kokias saskaitas privalom apmoketi. O kadangi neuzdirbu milijonu, labai daznai pinigineje buna laaaaabai mazai pinigu. Taigi, nuejes i parduotuve jis labai rimtai moka susilaikyti net nuo sokoladuko uz 40 ct, jei pinigu mazai.
Taip pat galioja taisykles - brangus zaislai tik per gimtadieni ar kaledas.
Kisenpinigiai - jo reikalas. buna isleidzia saldumynams, buna susitaupo kokiams zaisliukui. O buna, kad pamates, jog mano pinigineje vejai svilpia... iskrapsto visas savo kisenes ir sako - mamyte, idejau tau i pinigine pinigeliu. Dazniausiai apsiverkiam abu apsikabine ir laukiam algos...

Manau, reikai, kad vaikas suprastu pinigo verte ir jaustusi seimos dalis - butu taip pat atsakingas uz taupyma ir seimos gerove. Zinoma neperdaug, kad netaptu tai pinigu manija.

labai gerai,kai vaiko nieks negadina iš šalies.Pas mus va bėda su močiute - mokau vaiką atsižvelgti į šeimos biudžeto galimybes ,o ji ima ir priperka visokių bereikalingų brangių žaislų ir daiktų.Taip mano pamokymai vėjais nueina.

Mano "strategija" labai panaši. Važiuojam abudu specialiai į didelę žaislų parduotuvę... pažaisti . Būna, kad pražaidžiam valandą, pusantros - juk specialiai tam važiavom. Važinėja jis didelėm mašinom, stumdo žoliapjovę, varto visokias "grojančias" knygutes, žaidžia ant traukinukų stalo... Paskui viską paliekam ir - jeigu susitariam (o beveik visuomet taip ir būna), kad bus geras ir nerėkaus ten visaip - ateisim kitą sykį .

delfinai,puikus būdas :)mes taip nemokam...

Kai vienas vaikas taip daro o kai trys.. .. laukiam savo eiles prie kasos ir prasideda: as to noriu o man to o man dar sito ir ano. Ir garsiai.. ir palauk nera .

Nusprendem su vyru skirti vaikams kisenpinigius - kiek metu tiek litu, savaitei. Pirma savaite visus pinigus isleido pacia pirma diena , labai idomu buvo stebeti kaip vaikai susiduria su realybe - norejau isleidau ir NERA. Ir NEBUS iki sekmadienio. Dabar viskas kuo puikiausiai, vaikai ir pasilepina ir pataupo. Vyresneles (mano paskatintos) pasitaupe ir nupirko is savo pinigu kiekvienam seimos nariui po Kaledu dovana. Buvo nuostabu stebeti kaip vaikai atranda ne tik turejimo bet ir davimo dzhiaugsma.

Maniškė gal nuo metukų turi taupyklę, į kurią meta senelių duodamus pinigus. Tačiau nuo penkerių metukų ji kiekvieną penktadienį gauna kišenpinigių - po 50 centų, už kuriuos gali pirkt ką nors savo nuožiūra. Svajojo nusipirkti žurnaliuką "Barbie", tačiau kai surinko reikiamą sumą, iškart "atšoko" fantazija - nusprendė, kad žurnalas per brangus. Manau, kad nuo šeštojo gimtadienio kišenpinigių sumą bus galima padidinti iki lito.

Labai dėkinga savo tėvams, kad jie labai anksti pradėjo duoti pinigų. O dar anais laikais tai nebuvo madinga. Vaikas turi išmokti elgtis su pinigais, nešvaistyti vėjais. Mano vaikai jau dideli, tai jie ir susitaupę jau ne dešimtimis o šimtais. Kai kurioms pramogoms išleidžia patys, prie kompo prisdėjo, dviračius nusipirko. Kai turi pinigų ir gali norimą daiktą nusipirkti, tada pagalvoji o gal man jo ir nereikia, juk bet kada gali nusipirkti. Iš savo patirties žinau, kad kai neturi pinigų tai atrodo, kad visko reikia, ir to, be ko gali apseiti.

O tiems kitiems vaikams mokytoja "centralizuotai" perka pietus? Jei taip, tai gal ir jums pavyktu susitarti su mokytoja, kad ji ir jusu mergaitei pietus nupirktu ir ji su kitais vaikais kartu pavalgytu?

P.S. mes pirmokui irgi duodam "savaitpinigius". Anksciau duodavom centu uz siuksliu isnesima, indu suplovima ar pan. Bet paskui pamastem, kad gal mazumele negerai taip "pirkti" pagalba, kuri atrodytu savaime suprantama, todel dabar ivedem "savaites pinigus" ir "nemokama" prievole padeti buityje

Mes irgi tarsi prisiruošėm savo pirmokui duoti dienpinigius. Mūsų nuomone, jis tam jau suaugo - moka susiskaičiuoti, pasitaupo (iš visur gautų yra susitaupęs 20 Lt). Bet yra dvi tokios problemos. Viena - ką iš dabartinių pirkinių "perleisti" jam. Draugai tai pradėję sunui duoti dienpinigius perleido pirkimą visų mažmožių ir saldumynų. T.y. parduotuvėje jis jau nebeprašo, kad nupirktų kažkokį žurnaliuką, žaisliuką ar saldainį. Bet mums kažkai sunku apsispręsti. Nes yra du vaikai. Ir jei mažajai pirksim, ar nesigaus taip, kad mažajai išleidžiama daugiau, o didysis jau nebegali sau tiek leisti. Žodžiu ar nebus taip, kad didesnysis lieka nuskriaustas. Kita problema - nenusprendžiam kiek ir kokia tvarka tuos pinigėlisu duoti. Mums atrodytų 5 Lt per savaitę pirmokui yra kaip ir normalu. Bet paskaičiavom ir šiuo metu vaikui visokiems "niekučiams" išleidžiam daugiau nei 5 Lt per savaitę. Todėl jei duosim 5 Lt ir perleisim jam pačiam pirktis visus mažmožius, panašu, kad jis gaus mažiau, nei sesė, kuriai ir toliau pirksim mes. O duoti daugiau pirmokui kažkaip nesinori.
Svarstėm variantą, kad padalinti, ką perkam mes, o ką jis. Bet tada riba gaunasi tokia slidi (kindersiurprizas - tai žaisliukas, ar šokoladas) ir bijom, kad bus nuolatinės diskusijos ir aiškinimasis, kad mes vis tiek turim pirkti tą ar kitą, ir to pasekoje, jis gaus dienpinigius ir toliau kartu su sese bus reikalaujama pirkti tuos pačius "niekučius".
Ar kas sprendėte panašias problemas. Kaip tvarkotės, kai yra du vaikai gana skirtingo amžiaus. Nes mes tai darom pačiu netinkamiausiu būdu - vis nukeliam didžiajam tą laiką, kai pradėsim duoti dienpinigius .

Teturiu viena vaika ir jis su savo pinigais tvarkosi taip, kaip nori jau nuo tada, kai pirma karta ju gavo - gal nuo kokiu 3 metu. Zinoma, tada budavo vienkartiniai gavimai. Dabar vaikas jau pirmokas ir turi savo biudzeta, kuris nuolatos yra papildomas, bet be jokiu grieztu taisykliu - kartais daugiau, kartais maziau, kartais net pasiskolinu jo santaupas iki algos, o veliau grazinu.
Niekada neaiskinu, kaip jis turi juos isleisti, nebent lengvai patariu, kam galetu sutaupyti. Taciau jei nutinka taip, kad jie labai nesusitaupo - niekada nepriekaistauju - jis dar vaikas, todel ir pinigu leidimas labai vaikiskas. Dienpinigiu dar neduodu, kad mokykloje vietoj pietu nepirktu ciupa ciupsu - tiesiog isperku pietus karta per menesi (is savo karcios mokyklines patirties zinau, kaip sunku pinigus leisti pietums - iki siol turiu problemu su skrandziu, o ka besneketi apie vaikyste, kai kiekviena pavasari paumejus ligai cipdavau is skausmo).
Taigi, stengiuosi vaiko pinigais neipareigoti. Kai noriu vaika pradziuginti - nuperku koki niekuti ir nesakau, kad dabar tai jau jo reikalas. Daznai ir jis mane pradziugina pvz, per savo gimimo diena nupirko gele ir pasake - aciu, kad mane pagimdei...

Mano penkeriu metuku bernas. Gauna 5eurus i savaite savom islaidom t.y. stikliniai kamuoliukai, korteles..ir visokios nesamones.
Bet, saldainiu kieviena diena neperkam nei vienam, nes perkam didelem pakuotem iskarto ir duodu abiem namie...tai ir problema issisprendzia, o jei jis buna blogas, neklauso tos dienos saldainiu porcijos negauna

Pinigėlių dažniausiai gauna iš senelio. močiutės. Taupo juos ir perka kokį rimtą, gerą žaislą, apie kurį svajoja. Pvz. nusipirko paspirtuką, dabar galvoja pirkti tokį žaidimą. Kuo puikiausiai susiskaičiuoja pinigėlius, susigaudo kiek kas kainuoja.

Maniškis dar per mažas, bet iš savo vaikystės prisimenu : nuo kokių 5m. gaudavau kapeikų saldainiams nusipirkti. Labai svarbi ir savarankiška jaučiausi

O maniskis (10 metu) visiskai nejaucia jokio saiko pinigams. Kiek duosi - tiek isleis. Nupirkau taupykle, sakiau, taupyk (labai nori kompiuterio). Tai kur tau! Isgaravo - net nepastebejau. "Reketuoja" mociute, mane truputi maziau, zodziu k gali... Yra buve, kad duodi pvz., pietums mokykloje, ir tai isleidzia. Neturiu supratimo, kaip reik ismokyt nors kiek kitaip elgtis su pinigais. Nors pvz., pasiustas i parduotuve, parnesa ir ceki, ir graza....

Mano problema ta pati, nors sūnus jau visai "suaugęs" Įvairiausius variantus išbandžiau ir su pirkimais žaislų tik gimtadieniams ir kitoms svarbioms datoms, ir su duodamais kišenpinigiais, kuriuos reikia pačiam taupyti... Ką jūs manot... mylinti močiutė (mano ex anyta) visada nupirks to ko širdis geidžia ir kišenpinigius išsekusius kaip mat papildys ir jokio būdo įtikint...
Dabar būna, kad kai nors norisi, tai "mama, tu nupirk, o kišenpinigių liest negalima, aš gi taupau "
Na, bandau kažkaip laviruoti. Atkakliai laikantis savo, šioki toki rezultatai yra, bet... dabar mama dažniausiai "labai pikta, griežta, nes neleidžia, neperka to ar ano", o močiutė - mylimiausia ir geriausia
Šiuo metu didžiausias noras ir nuolatinio (kasdienio) zyzimo objektas - mob. telefonas. Čia aš pasakiau, kad nėra dar reikalo, kas kad klasiokai visi turi, tai tik kosminės sąskaitos, skambinėjimas dėl niekų ir juokelių, nuolat žaidžiami žaidimai, horoskopų siuntinėjimas, ir dar iki galo neišaiškintas poveikis vaikų sveikatai Močiutė seniai turi nupirkus ir laukia, kol mano nuomonė pasikeis, bet aš tik nusileidau nuo ribos - kai bus dvylika metų iki ribos - dešimt

Labai panašiai auginamas ir mūsų vaikas. Specialiai užeiname į žaislų parduotuves apžiūrėti kaip mes sakome: kas geresnio atsirado. Leidžiu vaikui viską kilnoti, viską apžiūrėti. Ir mes visada suplanuojame kokius žaislus įsigysime ateityje:gimtadienio, kalėdų ar velykų proga.
Taip labai gerai vaikas namuose apgalvoja ar tikrai nori to ar kito žaislo. Kažkaip nuo pat mažens nebuvo jokių problemų parduotuvėse, kad reikėtų ištempti iš parduotuvės klykiantį.

Kaip manot ar duoti vaikui pinigų už namų ruošos darbus ar teigti, kad padėti tėvams – jo pareiga? Vieni mano.kad jei užsidirbs, supras, kad pinigėliai nebyra, kiti– griežtai prieš. Kokia Jūsų, mamytės, nuomonė?

Man šitas klausimas irgi aktualus.Šiukšles jie dar išneša,savo kambarį susitvarko,bet kas liečia pvz,indų plovimą-tai beviltiška...pasipila atsikalbinėjimai.
Buvau eksperimentą padarius-nustačiau kiekvienam darbui įkainius,pranešiau vaikams,kad košenpinigiai bus duodami tik už atliktus darbus,bet jokių priminimų ,kad padaryk tą ar aną nebus.Ir vaikai sąžiningai nieko nedarė.Pinigų iš manęs negavo,bet labai nenusiminė-iškaulijo iš močiutės.Taigi eksperimentas buvo nurašytas kaip nesėkmingas.