Ilgai lauktas ir išsvajotas. Viską kruopščiai suplanavome. Paskaičiavome, liko tik laukti. Kad sulaukti savojo stebuklo, reikėjo stengtis ne dieną ir ne mėnesį. Po bandymo pirkom testus, laukėm tų palaimingų dviejų juostelių.Vienas testas vieną dieną, kitą dieną jau du testai, dar kitą vėl ir vėl, ir vėl. Kol galų gale sužinojome, kad į pilvelį atsikraustei TU. Tik pamatę rezultatą, susižvalgėme, abu lyg žinodami, pasakėme, kad tai tikrai berniukas, ir visus 9 mėnesius buvome įsikabinę į savo nuojautą.
Kiekvieną dieną glostėme TAVO namelį, kalbinome, dainavome lopšines, skaitėme pasakas, vis pagalvodami, į ką būsi panašus, koks bus charakteris. Kai pirmą kartą su tėveliu nuėjome pažiūrėti į TAVE ultragarsu, tą kartą buvai alyvuogės dydžio. Na, o kai nukeliavau antrą kartą, buvai jau paugęs 6 cm, toks mažutis, energingas, nes labai smarkiai judinai rankytes ir kojytes. Ašaros kaupėsi, riedėjo kaip pupos iš laimes ir begalinio džiaugsmo išvydus tokį mažą žmogutį. Na, o po kelių dienų sužinojome, kad laukiames berniuko. Man su tėčiu tai nebuvo naujiena, mes juk žinojome nuo pat pradžių nuojauta pasitvirtino.
Toliau vis augai ir stiprėjai. Pirmą karta mums pabeldei būdamas keturių su puse mėnesio. Buvai gan aktyvus ir stiprus vyrukas. Labai džiaugėmės kasdien TAVE jausdami, laukdavome rankas ant pilvelio sudėję, kada su mumis pasisveikinsi. Laikas labai greitai bėgo, nekantriai laukėme tos dienos, tos akimirkos, kada visi trys pasimatysime. Kol galiausiai atšventėme Kūčias, Šv. Kalėdas, Naujuosius Metus vis tikėdamiesi, kad bet kurią akimirką mus aplankysi. Dienos ėjo, o TU - mūsų mažyli, nenorėjai lyst lauk. Kadangi jau pernešiojau daugiau nei savaite, nutarė skatinti, atsigulus į ligoninę, nusprendė jog plauksime ryto. Laukti neteko, nes tą patį vakarą man nubėgo vandenys. Teko pasikankinti - skaudėjo, bet tėtukas buvo šalia, labai padėjo. Ir galiausiai užgimei TU, KRISTUPAI, 2010 01 19, 8.39val. 55 cm ūgio, 3440g, juodaplaukis berniukas! Mažas gniūžulėlis padėtas man ant krūtinės žiūrėjai į mane pro vieną atmerktą akelę, suraukęs kaktelę, išpūstais žandukais. TU toks neapsakomai gražus - angeliško grožio, daug gražesnis, nei galėjom įsivaizduoti.
Verkei savo skambiu balseliu. Verkėm ir mes su tėveliu. Ne iš skausmo. Iš laimės. Glaudžiau TAVE prie krūtinės ir pajutau kažką neapsakomai nuostabaus. Širdis, o ir visas kūnas buvo staiga užlietas tokios palaimos, tokio jaukumo ir tokios meilės, kad žodžiais to neapsakysi. Pajutau kaip dvi širdys susilieja ir plaka kaip viena tuk tuk, tuk tuk taip plakė mūsų širdeles, kurios visada jaus meilę. Tikrą meilę mamos, tėčio ir sūnaus.
Sekanti rytą prasidėjo mūsų tikroji draugystė. Lengva buvo sutarti, nes gerai valgei ir daug miegojai. TU jau guli šalia mūsų, žaidi ant tetuko rankų, džiaugėmės ne tik mes su tėčiu, bet ir seneliai, draugai visi.
Gimdyti skauda, bet tas skausmas visai ne toks kaip kiti skausmai šitas skausmas turi didžiulę prasmę, savyje jis laiko gimimo stebuklą.
Taip prasidėjo tavo gyvenimo istorija
