taigi, įdomu ar švenčiate senąsias lietuvių šventes, kurios išlikusios dar nuo pagonybės laikų? tokias kaip Vieversio, Duonos diena, Jurginės, gandrų išskridimo diena? aš labai domiuosi senosiomis šventėmis ir stengiuosi kiek įmanoma jas švęsti ir prisiminti. tačiau dauguma senųjų švenčių yra kaimo šventės. tarkim, Pirmosios vagos diena, sėjos pradžia, daržų diena, Šv. Antanas... dauguma šių švenčių susijusios su žemdirbiškais darbais, taigi, mieste na kažinką atšvęsi, jei neini auginti ar nuimti derliaus bet aš manau, kad lietuvių senosios šventės ir tradicijos yra jėga

Nusipirkau prieš savaitę tris štukas tokių metalinių kibiriukų nedidckų, sukišau į juos sėklų kažkokių - mairūnas, dą ten kažkas ir dabar laukiu kol bus galima valgyt. Tai išdidžiai galvoju dabar, kad esu jau beveik žemdirbė ir, manyčiau, galiu kokią pirmosios vagos dieną ir atšvęsti, a?
O kaip reikia tai daryt?
Tiesa, tautinių rūbų neturiu - tik tokį arabišką chalatą, gal tiks?

Pirmosios vagos diena. Arti pradėdavo, pastebėję vakaro žaroje nusileidžiant Sietyną. Artojas į lauką išeidavo šeimininkės lydimas, įsidėjęs žiaubrę duonos, žiupsnelį druskos. Prieš kinkydamas, arklį triskart apvesdavo aplink plūgą. Pabučiavęs žemę, vagoti pradėdavo prieš vėją, iš rytų į vakarus arba šiaurę. Pirmąją vagą užversdavo atgal - kad karvės pieningos būtų. Tarsi atsiprašo šiuo veiksmu už žemės maitintojos nugaros išdraskymą, - augink ir vešliąsias pievas. Grįžusį iš lauko artoją merginos perliedavo vandeniu: ir arkliai bus riebūs, ir sausra javų neišdžiovins. Visa tai - prosenoviškų apeigų aidai, mitinio pasaulio suvokimo reliktai.
Sėdami javus, žiūrėdavo Mėnulio fazių. Paprastai stengdavosi sėti javus ir sodinti daržoves priešpilnyje - kai didėja Mėnulis, taip augsią ir pasėliai. Priešingai, jei Mėnulis mažėja, tai ir pasėliai mažėsią. Ypač vengdavo jaunatyje sėti žirnius ir pupas, tikėdami, kad jie visą laiką žydės ir neduos ankščių. Žirnius sėti ir bulves sodinti patardavo tada, kai danguje daug baltų debesėlių - būsiąs geras derlius.

va. o esme buvo ta, kad gal kokias sodybas turite ar tėvai kaime gyvena ir ten išlikusios šių švenčių tradicijos.
dovanokit, jei nepakankamai aiškiai temą suformulavau.

o vidurziemi sventei? kazkaip girdejau per radija, kad vasario pradzioj svesdavo ta vidurziemi pagal gamtos kalendoriu, ir budavo lyg tais mergu susiburimo dinea tiksliau naktis, nes jos visos susiburusios per nakti gerdavo kazkoki gerala, nepamenu kas ten ieina, bet tikrai kanapiu budavo tai vat, anksciau irgi mergos tusus darydavo

na, aš tai viduržiemio proga pasidomauju apie ateinančių metų orus, bet taip niekad ir napatikrinu ar pasitvirtino o tais laikais tūsai tai kaip priklauso būdavo! naminė gira , rateliai , dainuškos. UCH!

Taip, kiek įmanoma ir prieinama, domiuosi etnokultūra. Tai labai labai įdomu Šiaip visų švenčių tai žinoma nešvenčiu, bet turiu kalendorių, kuriame jos surašytos, tai labai įdomu paskaitinėti. O kai kurias su šeima būtinai švenčiame.Dar labai patinka skaityti etnologės G. Kadžytės straipsnius apie kalendorines lietuvių šventes. Oi kokia gražia ir turtįnga kalba rašo ši moteris . Mano svajonė, kad Rumšiškių liaudies buities muziejus atgaivintų ir įtrauktų į savo programą kaip galima tokių gražių švenčių ir senovinių papročių.

aš irgi turiu švenčių kalendorių

G.Kadzyte ir man labai patinka Reiketu daugiau tokiu etnologu! Kol nebuvo dukros,per Uzgavenes vaziuodavome i Rumsiskes ir nesvarbu koks oras,svente budavo sauni.

Nesvenciu tokiu svenciu... kai kuriu, tokiu kaip vagos diena net ir nezinojau , mat nera nieko pas mus ukininku

Visa tai labai idomu ,nors kaime augau pati nedaug apie sitas sventes zinau,daugiau vardadienius minedavo(kaime daug Antanu,Stasiu,Jonu,Petru).Bet as savo suneli leidziu i mokykla,kurios pakraipa tautosakos keliu,nieko siaip ipatingo,bet labai idomu kai kaledos buna tik lietuviskos(be raudonu seneliu),eglutem zaisliukus daro patys is siaudu ,svencia gandrines ir t.t.labai idomu paciai ir vaikui tikrai nenuobodu

va šiandien, pvz, Vieversio diena

na , prasom placiau , kas su kuo valgoma ir kuom uzgeriama

ką turim, tą valgom, kai nebeturim valgyti, geriam

Man gan sudėtinga su tom lietuviškom šventėm. Daugumos jų papročiai bendri daugumai žemdirbiškų Europos kultūrų. Manyčiau, kad svarbiausia informacijos gausoje paieškoti to, ko pačiam reikia.
Kalendorius mūsų platumoje išliks svarbi prielaida švęsti. Žemdirbys, ar ne - vistiek, žmogus priklausomas nuo saulės rato danguje (galų gale rūbai žieminiai ir vasariniai reikalingi). Natūralu man švęsti vasaros ir žiemos saulėgrįžas, pavasario ir rudens lygiadienius. Šeimos šventes lietuviškai. Iš papročių man savrbu atsirinkti, kas iš tikro aktualu, įsiprasminti simbolius ir ritualus aprašytuosius sau ir mano aplinkai.
Jei kalendorius, tai vasaros saulėgrįžoje atšvęsti ilgiausią dieną, nuleisti saulę ir išlaikyti šviesą ugnies pavidale per trumpiausią naktį. Smagu pasiraičioti rasotoje nepjautoje laukinėje pievoje (kad ir lietui lyjant). Žiemos saulėgrįžoje svarbu deramai sutikti ilgiausią naktį, pasidžiaugti jos stebuklais, pajausti šalia protėvius, pamąstyti apie juos. Pavasario lygiadieniai greitai sukasi visa švenčių sistema gal net nuo Užgavėnių: būtina pasisupti - laabai smagu, pasikaukinti, nors vieną vakarą pabūti be atsakomyb ės - ne savimi (veikia be alkoholio daug geriau negu alkoholis). Pasitikti gamtoje paukščius, iškelti su vaikais bent vieną inkilą kasmet, pasodinti medį. Per Velykas 'susprogdinti ir suvalgyti" užgimstantį pasaulį kiaušinio pavidale, per Jurgines - žygis su laužais ir būtinai pirmos maudynės (perkūnas, šv. Jurgis žemę atrakina, gyvybę paleidžia).
Ruduo - vėlių laikas. Apmąstymai, susitikimai, darbų pabaiktuvės (arjų planavimas, kad nereiktų lėkti plyštant prieš Kalėdas). Gera darniai su gamta suktis rate, kol išmeta į kitą būtį. Vat dar ir dėl to nesinori iš Lietuvos...