Gal pradėti verta nuo to, jog šio mažo stebūklėlio mes laukėme gana ilgai Planavome ir laukėme net du metus, kai tuo tarpu pirmuosius gandrus dar prieš penkerius metus prisikvietėmė labai greitai po trijų planavimo mėnesių. Antrą kartą gandrus prisikviesti matyt sunkiau, jie tikriausiai pirma aplanko tuos tėvelius, kurie neturi dar nei vieno stebūklėlio, o mes juk norėjome jau antro!
Taigi...
Vieną rytą... pagaliau pamačiau išvajotuosius du raudonus brūkšnelius testo juostelėje!!! Rankos ėmė drebėti, širdis smarkiai plakti, nejaugi tikrai?! Negalėjau atsidžiaugti tuo ką mačiau!!! Iš to jaudulio ir džiaugsmo kartu su vyru negalėjome tuo patikėti, kai tuo tarpu kiekvieną mėnesį ištisus du metus laukėme TO, ir niekaip nesulaukdavome. O dabar atrodo nors ir seniai tikėtąsi, bet tuo pačiu ir taip netikėtai toks džiaugsmas!
Po savaitėlės mes jau lekiame pas gydytoją įsitikinti tuo ką matėme, ar tikrai turėsime tai, apie ką svajojome? Mūsų nuostabai echoskopo ekrane matome ne vieną, o dvi mažytes puslytes!!! Dviguba laimė dvigubas rūpestis. Tačiau džiaugtis dar anksti, reikia palaukti, kol matysime nors plakančias širdutes... 8tą nėštumo savaitę mes pagaliau matome abi plakančias širdutes!!! Jausmas nenusakomas!
Sekančią savaitę einame vėl pasitikrinti, kaip auga mūsų dvi širdelės. Echoskopu ilgai žiūrime... viena širdelė aiškiai plaka, o kita... Pagaliau po ilgos apžiūros pamatome ir kitą plakančią širdutę. Tačiau nerimas gydytojos akyse pasėja nerimą ir manyje. Nors mačiau savo akimis, kaip plaka abiejų stebūklėlių širdelės, tačiau nuojauta sako, kad kažkas ne taip. Sekančią dieną laukia vizitas pas kitą gydytoją. Kartu žiūrime ir matome, jog vienas stebūklėlis kuo puikiausiai juda, širdutė plaka, o kitas mažiukas nors ir šiek tiek didesnis, tačiau jau nebejuda ir nebeplaka jo mažutė širdelė... Sekundei sustigstu. Nuojauta neapgavo. Tačiau gamta pati atsirenka kam išlikti. Guodžiu save, kad galbūt jis nebuvo sveikas, kad galbūt dar geriau, jog jo nebebus, nei būtų nesveikas. Jis mirė tam, kad likęs stebūklėlis gyventų! Skaudu, tačiau nėra kada liūdėti, reikia džiaugtis ir rūpintis vienu likusiu stebūklėliu, juk dabar jis mums pats svarbiausias. Privalau jį išnešioti ir pagimdyti sveiką. Vėliau paaiškėja, jog mūsų stebūklėlis, tai berniukas! Dar vienas vyras mūsų šeimoje! Dabar jau būsiu viena tarp trijų mano mylimų vyrų: dviejų sūnų ir vyro.
Nekantriai laukiame 12kos savaičių. Kada jau rodos bus mažesnė grėsmė leliukui. Vėliau sulaukus, laukiame sekančio etapo, kada jau mažiukas gimęs anksčiau išgyventų Etapas po etapo, kol sulauksime 37tos nėštumo savaitės, kada jau oficialiai stebūklėlis bus laikomas visiškai išsivystęs ir gimęs tokiu laiku jau būtų išnešiotas. Su gydytoju išanksto sutariame, kad nors ir pirmas gimdymas buvo planinė cezario operacija, šį kartą bandysiu gimdyti pati. Taip geriausia būtų tiek leliukui, tiek ir man.
Sausio 19d. mano gimtadienis. Stebūklėliui 36 savaitės ir 2dienos. Trūksta visai nedaug iki mažiuko gimimo. Ramiai sau ir gan simboliškai atšvenčiame mano 27ąjį gimtadienį.
Sausio 22d. šeštadienis. Stebūklėliui 36 savaitės ir 5dienos. Atvažiuoja mano tėvai pasveikinti mane su gimtadieniu. Smagiai sau pasisėdime ir dar pajuokaujame, kad jau beveik 37 savaitės, jau dabar mažiukas gali gimti bet kada. Pasisėdime iki vėlaus vakaro, nuotaika puiki, tėvai išvažiuoja, o su vyru dar viską susitvarkome ir apie 12val nakties einame miegoti. 1.17val pabundu, nes jaučiu kažko tarp kojų šlapia! Staigiai šoku iš lovos, pradeda tekėti kojomis vandenys! Širdis ėmė smarkiai plakti ir apėmė nenusakomas jausmas. Tačiau greitai nusiraminau ir ėmiau po truputį tvarkytis. Vaikštinėjau po kambarius ir laukiau kažko. Tiesą sakant laukiau kas bus toliau. Ar prasidės sąrėmiai, kokie jie bus. Viskas man buvo nauja ir nepatirta. Nesvarbu, kad vaikelis antras, pirmasis buvo suplanuotas cezario operacijai, tad jokio gimdymo jausmo patirti neteko. Rankose laikiau mobilų telefoną ir vis dvejojau: skambinti savo gydytojui ar neskambinti? Po valandos paskambinau. Sakė jei skausmų dar nėra, galiu ir palaukti. O be to jis po pietų išvažiuos su šeima į Vilnių, į teatrą, tai kada atsilaisvins, tada tik galės atvažiuoti. Na, galvojau, turiu dar laiko, nes sąrėmiukai tik tik prasidėjo ir buvo tokie neskaudūs bei nereguliarūs. O be to juk taip greitai niekas nevyksta. Leidau dar ir vyrui pamiegoti, kam be reikalo kelti ir leisti vargšui stresuoti? 4val ryte pagaliau pabudo vyras ir žiūri į mane išpūstomis akimis! O aš sau vaikštinėju su chalatu po kambarius. Sakau: vaziuosim ryte į ligoninę. Vyras persigandęs: O kas atsitiko? Pasakiau, jog nubėgo vandenys, jau ir gydytojui skambinau, jau ir sąrėmiai padažnėjo bei pastiprėjo. Sakau reikia palaukti kol sąrėmiai bent kiek reguliaresni bus, nes tada buvo tai keli kas 10min. tai kas 3min, ir taip jei vaikštai tai dažnesni, jei guli tai retesni. Sakau reikia palaukt kol vaikas pamiegos, tada nuvesim pas anytą (ji gyvena tame pačiame name tik iš kitos pusės, reikia tik per kiemą pereiti). Laukimas, kai vaikštinėjau viena, kol vyras miegojo, buvo visai kitoks, o dabar kai vyras kas kelias sekundes dūsauja ir klausinėja: kas kiek laiko dabar sąrėmiai? O dabar? O dabar kas kiek? tapo toks ilgas O vyras toks jautrus, kad besinervindamas jis pradeda dūsauti ir nerviškai kosėti. Tai kol mes laukėme, jis vis dūsavo, kosėjo ir vaikščiojo po kambarius pirmyn - atgal, tarsi pats gimdydamas
Palaukėme iki kiek galėjau. Skausmas darėsi vis didesnis, net susiriesdavau sąrėmio metu. Gydytojas parašė sms žinutę klausdamas ar mes jau ligoninėj. Pasakiau, kad jau tuoj važiuosime. Apsirengėme, vyras nuvedė vaiką pas savo tevus. Apie 8.30val jau buvom klinikose. Kaklelis atsidaręs tik 1,5cm, sarėmiai ėmė stiprėti ir darėsi vis sunkiau pakeliami. Atvažiavo mano gydytojas pažiūrėti kaip man sekasi. Kadangi buvo tik tik 1,5cm atsidarymas, tai pasijuokėme, jog tikrai dar nepagimdysiu iki kol jis negrįš iš Vilniaus. Po kiek laiko kaklelis atsivėrė 2cm - 2,5cm... jau pradėjau kaukti balsu. Paprašiau epidūrinio nuskausminimo. Atėjusi pavaduojanti gydytoja sako: Epidūras daromas tik tada, kai kaklelis būna atsivėręs bent 4cm, o pas tave 2-3cm. Sako pakentėk truputi, ar gali? Vyras irgi pritardamas taria: Jo, pakentėk gal biški, kokia valandą O aš: Kiek??? Tu nejuokauk, valandą tikrai neiškęsiu!!! Gydytoja: Oi, ne, ne valandą, apie 15 min? Sakau tiek pakentėsiu, bet neilgiau, nes jau kaukiau per visą gimdyklą nesavu balsu. Sakiau visas gimdyves išgąsdinsiu ir pabėgs visos
Ateina anesteziologė rezidentė. Na, bando bando man tą adatą ivesti į stuburą niekaip nesigauna. Pas mane stuburas kreivas, persisukes per savo ašį, tai ji vargšė ten maigė maigė su ta adata kol įdūrė. Kentėjau ir kaukiau tikrąja to žodžio prasme. Galų gale kai jau įvedė adatą, pasakė, jog po kelių sarėmių jau skausmas sumažės ir pati išėjo. Vienas sąrėmis, antras Skausmas kaip nemažėja taip nemažėja, o dar net ir vis stiprėja! Taip gavosi jau ne 15 minučių, o gera valanda. Žiuriu jau vyras neiškentęs skambina kažkam ir sako, jog reikia mum geros anesteziologės, prašo, kad kas ateitų (mano vyras pats medikas, tai vėliau paaiškėjo, jog jis skambinėjo kolegoms ir ieškojo kas pažinotų čia, klinikose kokią gerą anesteziologę). Po kiek laiko ateina kita anesteziologė ir bando iš naujo įdurti adatą. Na sarėmių jau išvis negaliu iškėsti, net samonė aptemsta, nebesuvokiu kas vyksta... tik girdžiu kažkas šone vis sako: Įkvėpk per nosį, iškvėpk per burną ir iškvėpk be balso, nerėkdama nes rėkiau kaip gyvenime nesu taip rėkusi. Tai man tikrai šiek tiek padėjo. Dar geros 15 minučių ir adata įdurta. Pagaliau ėmiau jausti kaip tirpsta kojos... viskas slūgsta, akyse šviesėja Net per langą vaizdas tapo šviesus šviesus ir sniegas toks baltas baltas!!! Žvelgiu pro langą, o ten snaigės krenta taip lėtai lėtai... atrodo laikas net sustojo. Tuomet gerą valandėlę galėjau pailsėti ir net nusnausti.
Apie 16val. pagaliau atvyko mano gydytojas! Patikrina gimdos kaklelį -atsidarymas 5cm. Tačiau nuo epidūrinės nejautros sulietėjo gimdymo veikla ir mažiukas biški primigo. Tuomet buvo nuspręsta leisti skatinamuosius vaistus, kurie tikrai pradėjo greitinti gimdymo veiklą. Pridursiu tai, jog kadangi pirmasis mano sūnelis gimė po cezario operacijos, skatinamieji vaistai šiuo atveju galėjo būti labai minimalūs. Po vaistukų per maždaug valandėlę jau atsidarė gimdos kaklelis pilnai. Na, rodos jau nebedaug liko ir jau galėsiu džiaugtis savo stebūklėliu. Taciau pasirodo leliuko galvytė neisistačiusi pilnai į dubenį ir dar be to leliuko veidelis pasuktas i pilvo viršų, o ne žemyn nosyte, kaip turi būti! Tai tik viską pasunkina. .. Gerasis mano gydytojas stengiasi kaip tik įmanydamas man padėti, kad tik leliukas gimtų pats. Taigi per sarėmius darbavosi iš peties: viena ranka ties gimdos kakleliu - bando apčiuopti ir suimti galvytę, kita ranka ant pilvo - bando leliuką stumti, kad isistatytų galvytė. Jausmas tuo metu - siaubingas! kai tave maigo iš visų pusių Pagaliau bandom stumti. Tačiau iš kelių kartų nepavyksta niekaip. Stumiu vienąkart kitąkart ir vis žiūriu i gydytojo bei akušerių veidus, ar pamatysiu jų akyse ką nors gero, ar nors kiek prieisiu prie gero rezultato? Tačiau dar ne... ir vėl bandau - dar ne man jau ėmė smilkiniuose kažkas taip stipriai spausti, jau nebežinau kada tos kančios baigsis tačiau tikiu jau nebedaug liko. Po kurio laiko mano gydytojas, matydamas, kad nieko nesigauna, nusprendė pabandyti gimdyti atsistojus, gal traukos jėga paveiktų ir pavyktų? Iš vienos pusės akušerė, iš kitos mano vyras bando mane prilaikyti ir pastatyti ant kojų, tačiau kojos kaip tyčia neklauso ir dreba kaip drebules lapai. Nuo epidūrinės nejautros kojos aptirpusios ir visai be jėgų, niekaip negaliu išstovėti, ką jau kalbėti apie stūmimą. Grįžtam į pradinę gulimą padėtį, kuri man pasirodo visai nepatogi, tiesą sakant net pati nepatogiausia gimdymui! Palaukiam kelis sąrėmius nieko nedarydami. Pailsim. Po kelių minučių vėl bandau stumti, kiek tik galiu, iš visų jėgų... ir vėl nieko! Tik staiga išgirstu pypsintį aparatą, kuriame girdime leliuko pulsą! Staigiai ėmė leliuko pulsas mažėti! Mano vyras matau jau panikoj, visas išbalęs, gydytojo bei akušerių veidai taip pat pasikeitė, o aš nesuvokiu kas vyksta! Sekundės eina kaip valandos, leliuko pulsas nebepakyla, aparatas vis ikyriai pypsi, trasi pranešdamas apie kažką negero Gydytojas tik garsiai pamąsto, jog leliukui kažkas negerai, galbūt virkštelė apsisuko ar užsispaudė kur aparatas vis pypsi, bet su kiekvienu kartu vis ilgesnėmis pauzėmis,leliuko pulsas nekyla, o tik retėja ir retėja Tada gydytojas girdžiu staiga man sako: Jau nebėra kada rizikuoti, reikia pjauti. Tik paklausia manęs ar sutinku, o aš sakau: pjaunam! Iš visų jėgų bandau suraityti savo parašą ant staigiai pakišto popieriaus, kad sutinku cezario operacijai. Tos kelios sekundės taip ilgai ėjo, kai girdi leliuko pulsą vis mažėjantį ir mažėjantį... Toliau čiut prisimenu kas vyko, tik matau personalą aplink mane šokinėjantį, visi dirba savo darbą: kas veda kateterį, kas vaistus leidžia, kas operacinės kojines mauna, kas marškinius pervelka. Staigiai buvau isvežta į operacinę. Visas kūnas dreba ir niekaip negaliu to suvaldyti. Dėl to dar ir pyktis ima, kodėl drebu ir negaliu nurimti! Operacineje vėl veiksmas kitas: anesteziologė mane kalbina ir klausinėja visokių dalykų, o mano mintys sukasi tik apie leliuką, kaip jis ten??? Kada greičiau jį ištrauksite??? Tačiau neilgai tetruko, gal 10minučių ir jaučiu kaip iš mano pilvo ištraukiamas mažiukas! 18.05val. gimė mano coliukas. Matau koks jis mažutis, ir spalva visai graži, o jau jau kokie juodi plaukučiai!!! Girdžiu kaip nedrąsiai suverkia. Jausmas nenusakomas greitai aptvarkytas mažylis pakišamas man palei nosį o jau koks gražus! Koks šiltutis ir koks mielas! Koks fainuolis! Mano coliukas... mano Markas.
Kad istorija taip nesibaigtų, trumpai galiu pasakyti, kad mažąjam coliukui Markui viskas gerai. Gimė jis Sausio 23 dieną, 18.05 val. vakare, 2,630kg svorio ir 47cm ūgio. Toks mažutis ir labai gražus, todėl ir pavadindavau kartais jį coliuku. Pirmąją naktį mano coliukas prabuvo inkubatoriuje, o ryte jau tik šildėsi naujagimių skyriuje tam skirtoje lovytėje. Buvo stebimas, ar viskas gerai, palaikoma reikiama temperatūra. Juk tokiem mažučiam taip reikia šilumos, kuri šildė jį pas mamytę pilvelyje. Tačiau būklė jo buvo gera, tik dienelę pabuvęs su kitais leliukais naujagimių skyriuje jis jau kitą rytą atkeliavo pas mamytę į palatą. Sėkmingai išmoko valgyti mamytės pienuką ir dabar mes savo svoriu jau bandom pasivyti kitus, laiku gimusius bendraamžius.
): 
Ir labai sauniai parasyta istorija! 
labai graudi su grazia ir gera pabaiga istorija 
Bet gerai, kad viskas baigėsi laimingai 