Nezinau, kaip isspresti pinigu emimo problema. maniskis pradejo daznai imti pinigus. Ir tai buvo jau ne karta bei didelem sumom (400, 100, 50 ir maziausiai 5 lt... ). Leidzia juos menkniekiams , stai uz 200 paprase gumu parduoti su Dragon Ball Z popiereliais .
Nezianu, ka bedaryti - kalbejom, aiskinom, musem, dabar vedam pas psichologa, bet bijau, kad vel gali pasikartoti .
Beje, jo motyvacija - kad as kazkada is jo paemaiu pinigus gautus per gimtadieni, todel ir jis taip daro...

jei jau vaikštot pas psichologą, tai gal nieko naujo jums nepasakysiu. Su psichologu išsiaiškinkit, kokios yra tikrosios tokio poelgio priežastys ir bandykit jas panaikinti. Iš jūsų žinutės matyti, kad abejojat konsultacijų sėkme (neaišku kas kelia nepasitikėjimą).
Vaikai kitaip vertina pinigus ir brangius daiktus. kartais jie priperka saldainių ir vaišina visus kiemo ir mokyklos draugus norėdami jiems įsiteikti, parodyti savo meilę ar dėkingumą (už tai, kad su jais draugauja).
bet kokiu atveju nereikia vaiko "paversti vagimi" ir užklijuoti nusikaltėlio etiketės, nes toks poelgis , dažniausiai, rodo tam tikrą emocinį stygių. Ko konkrečiai trūksta jūsų šeimoje, gali padėti išsiaiškinti vaikų psichologas, o tada jau, didele dalimi, nuo jūsų priklausys, kaip pasikeis situacija .

Dekui uz atsakyma. prisipazinsiu nezinau, ko galima tiketis is psichologo. Jau buvom nueje i 4 uzsiemimus, taciau kol kas psichologe nieko konkretaus nepasake. Ar galima tiketis kazkokiu pasiulymu, kaip su tokiu vaiku elgtis ir kaip tai traktuoti, jei ivykis pasikartos.
Si kart mes ji prigrasem, kad jei dar taipo padarys nuvesim i policija, kur butu is anksto susitarta su pazistamu. Papasakojom sia priemone savo psichologei, joas ats. buvo, "na gal pabandykit...".....

Pasistenkit nelaikyti grynuju pinigu namuose. Piniginiu savo irgi nepaleiskit is akiu. Vaikui paciam bus lengviau bunant toliau nuo pagundos.

Garsusis Dale Carnegie yra rases, kad visada reikia stengtis isiklausyti i kito zmogaus norus, isigyventi i jo busena. Gal ir jums reiktu pabandyti isijausti i sunaus mastysena, pabandyti suvokti, kodel jis tai daro. Gal tikrai, jam labai svarbi kazkieno draugyste ir jis bando ja nusipirkti, imdamas pinigus is jusu. Tada jums tektu surasti buda, padeti uzkariauti kito vaiko sirdi kitaip, pvz. leisti jam ateiti i svecius, arba tiesiog nusiveztu juos kartu i zoologijos soda ir taip padeti jiems geriau susidraugauti.
Kalbant su vaiku, reikia padeti jam suvokti ko jis nori ir padeti tai igyvendinti. Visiems mums juk svarbiausi MUSU norai (o ne tevu, draugu ir pan.), kas mes bebutume, vaikai ar suaugusieji.
Kokia bebutu priezastis, jusu tikslas yra ja surasti ir padeti sunui gauti tai ka jis bando nusipirkti tevu pinigais. Sekmes!

Gal reiketu ji ,,uzkrauti'' kokia nors veikla (bureliais, sporto treniruotem), kad turetu kuo maziau laisvo laiko, o jo demesys nukryptu nuo sitos problemos. Gal taip jis pakeistu draugus ir jam nereiktu pirkiniais siekti ju palankumo. Aisku, kad toks mazas vaikas nera blogas, tik jo galvelej kazkas ne taip suveike.

As vaikysteje irgi kraustydavau namiskiu pinigines. Bet tik namiskiu. Gaudavau ir i skura iki melynumo, bet po to vis tiek prasisukdavau. Tais laikais pas psichologus del kiekvieno pirstelejimo niekas nevedziodavo, uztat man gimines jau buvo rezervave vieta Panevezio moteru kalejime.

Bet net nepamenu, kada tas potraukis isisukti i tevu ar seneliu pinigines liovesi Kazkaip savaime, be jokiu saves ar kitu itikinejimu. nuo tol nebevagiu.

Mano tevai yra irgi ne karta papuole i tokia situacija Broliukas dar budamas kokiu 8m prasinesdavo kaip uraganas Ir mama nebutu nieko suvokusi, jei ne kiemo kaimynes padeka uz tokius skanius pietus ju vaikams Pasirodo-mano jaunelis ciut ne visus kiemo vaikus restorane vaisino Gerai, kad tai provincija, o tai didmiestyje kainos visai kitos
Tada buvo labai rimtai su juo pasikalbeta, o kaip bausme-nebuvo jokiu gimtadienio iskilmiu, nes pinigeliai buvo jau isleisti
Iki siol daugiau nepasikartojo

Aciu uz jusu nuomones ir patarimus. Bandysiu bent dalele ju pasinaudoti

reik pinigus laikyti vaikui nepasiekiamoje ar nezinomoje vietoje. nera pinigu nera ka imti.

Beveik pries metus, taip pat, turejom ta pacia beda. Tik, kadangi, bernai - trys, tai iki siol neaisku, kas buvo tas kaltininkas. Dingdavo pinigai, taip pat, nemazom sumom - nuo 30 iki 200 Lt. Aiskinomes, baremes, verkem visi. Paskutini karta vyras pasake, kad, jei dar karta tai pasikartos, tiesiog isvarys is namu. Ziauru, drastiska, bet padejo. Nuo to karto, tpfu, tpfu, tpfu, nedingo ne litas. Pats pinigu emimas - zenklas, kad vaikui kazkas negerai, kazko truksta. Kiekvienoj seimoj vis kitaip. Tikekimes, kad pades psichologas.
As, manau, apsikabinciau ir paklausciau "kodel tu mane taip skaudini?"

as irgi imdavau pinigus is tevu pinigines aisku po lita, daugiausia penkis.... net geda pasidare beskaitant tema kaip ir smurkai praejo.. kodel? tikriausiai vaikysteje jauciausi nemylima, nereikalinga. be to, visada mano draugai buvo turtingesni ir turedavo daugiau pinigu, ju seimos mano akimis irgi atrode geresnes....
tiesa, mane gasdindavo, kad ranka nukirs su kirviu slykstu. ir vadindavo vagimi.. to nedarykite!!

man irgi atrodo,jei vaikas slapčia ima pinigus,tai trūksta jam kažko, nebūtinai materialių dalykų...gal reikia šiaip daugiau dėmesio jam skirti,paaiškint,kad jei ko reikia visada gali paprašyti,pasikalbėti, o pasiderinus galima netgi geresnį daiktą nusipirkti,nei jis pats būtų išsirinkęs...
jei vaikas 200 litų išleidžia gumai,tai rodo,kad jam tikrai nereikia tų būtiniausių buičiai dalykų,paprasčiausiai jis nori payvairinti savo laisvalaikį,jis leidžia tokias sumas savo hobiui,nesuvokdamas,kad tai pernelyg didelės sumos...
kažkaip dabar gana dažnai tenka girdėti,kad tokio amžiaus vaikai nukniaukia pinigus ..
pasakojo draugė,dirbusi pardavėja prekybos centre,kaip pas ją ateidavo tokia miela 8-10 metų mergaičiukė ir pirkosi lėlę,kitą sykį šiaip kažkokių saldumynų limonado,dar kažko...o pinigai 100 ar 50 kupiūrom..draugei kilo įtarimas,paprastai tokių sumų tėvai vaikam neduoda į parduotuvę einant... ji pabandė tą mergaitę pakalbint..tipo o kur tėveliai,ar toli iki namų,ar leidžia tau tėveliai tokius pinigėlius į parduotuvę neštis?..labai neaiškiai jai ten atsakinėjo mergytė,tai galima suprast,kad iš tos pačios operos čia buvo...na pasiskolino vaikas,gal ir supranta,kad tėvai nelabai apsidžiausg, gal nepastebės ir pnš..

As imdavau irgi bet po nedaug, mama net 50 centu pastebedavo kai dingdavo. Mano brolis dar tik 12 metu bet taip nesielgia, pats uzdirba draugams kompu spausdindamas paveiksliukus ar kompaktus kepdamas. Jis didziuojasi kad pats uzsidirba, nors is esmes gautu ir taip pinigu ar ko nori(bet jis nereiklus) turi kompa kuriuo praktiskai jis vienas ir zaidzia, paveldeta nuo manes dvirati ir rieducius, ir kazko fantastisko nenori.
Manau padetu jei kita karta dings pinigai, nieko nesakius kad jo koks megstamas daiktas "dingtu". kol negrazins pinigu(bet dalies ju) neatgaus. manau pakankamai sazininga.
Bet pas jus ir sumos metos! Idomu ka toks vaikas daro su taip pinigais? juk ne ledu nuspirkti bega?

Žinau tokį atvejį: prasidėjo nuo smulkiau, po to stambiau, iš pradžių ledams ir limonadui, paskui cigarėtėms ir alui, todėl, kad buvo lepūnėlis vienintelis ir nepakartojamas + užaugo baisus tinginys ir lodorius tai baisu reikia stengtis paveikti dabar nes vėliau bus sunku

Lenk medį kol jaunas

Na manau, vistik dėl to kal2iausias tėvų auklėjimas, uždraustas vaisius saldus, nenuoda prisiliest priepiniginės tėvai - vaikui ir norisi,
Pas mus namuose piniginė mamos visada buvo padėta vienoj vietoj ir visi žinojo visada atsiklasudavau, o jei mamos nebūdavo paimdavau kokiam šokoladukui ir pasakydavau būtinai pvz., mana paėmiau 18 kapeikų šokoladui, gal mama ir supykdavo, bet niekada nebardavo, nes tai būtų nenumalšinę mano noro šokoladui, o gal būtų atsiradęs noras paimti slapčia
Neesu paėmusi nė vieno lito tiesiog toks auklėjimas, kad dėl to, gal užsigraužčiau

As niekada net nepagalvodavau, kad galiu paimti.Bet stai su savo vaikais turejau problemu.Sakau turejau nes tikiuosi, kad jau praejo tas amzius kai vaiko noras toks stiprus , kad jokie mokymai neuzkerta kelio emimui nepasiklausus.
Gal dirzas tam itakos ir neturejo, bet kailin gavo.O jau kalbejau, aiskinau ....
Bet kas keisciausia, kad matydama kaip blogai dare vyresne sesuo ir , kad gavo lupt , jaunele irgi vienu metu buvo pradejus imti paslapciom.
As niekada neslepiu pinigines nuo vaiku nes seimoj turim gyventi taip, kad visada galetumem vieni kitais visiskai pasitiket, nes kur dar galim taip saugiai jaustis kaip savo namuose...

Nors pati vaikystej ir buvau vagylka, bet mano sunus niekada nera nesiklauses paemes bent centa.

bet is tiesu butu idomu suzinoti, kodel kai kurie vaikai vagia is tevu pinigus (as darsyk pabreziu, kad vogdavau pinigus tik is tevu, na, dar vaisius is kolektyviniu sodu )? Ir kas lemia sio potraukio nuslopima?

kadangi kiekvienas vaikas -- asmenybe, todel labai individualiai reaguoja i problemas ir savaip jas "sprendzia"...
kodel as vaikystej vagiliaudavau? sunku pasakyt... netruko nei demesio, nei materialiniu gerybiu, nei draugu simpatiju... Ir nuo vogimo neatgrasydavo niekas: nei bausmes, nei grasinimai...
prisimenu, ko man tikrai truko, tai savarankiskumo ir laisves lepinama nebuvau, bet tevai zinojo viska, ko atseit man reikia, todel viskas buvo paduota-atimta ir nuspresta uz mane, netgi kokiais drabuziais man rengtis ar ka valgyti pusryciams. aisku, kazin kiek jau ten galima atsizvelgt i 10 metu vaiko nuomone, bet man buvo skaudu nuolat girdeti "niekas taves neklausia".
kas liecia pinigus, tai kisenpinigiu negaudavau. Tevai galvojo, kad man ju nereikia, nes valgyt ir taip nupirkta, pagaminta, mokykla po langais, valgyt ten nereikia ir t.t. Nebent pazerdavo kartais baltu centu, ar kokia tetule svenciu proga ikisdavo 10 Lt.
gal vogiau todel, kad patiko eiti i parduotuve ir paciai rinktis ka pirkti ir ka su pirkiniu veikti... nors pirkdavau visoki slamsta, su kuriuo net nezinojau ka veikt.
o nustojau vogti paauglysteje. Tada atsirado daugiau savarankiskumo, pareigu, reikalu, kuriems tevai turejo israsyt pinigu, dar nubyredavo ir i taupykle. atrodo, isaugau...
Kriminaliniu nusikaltimu kolkas nesu padarius

as manau, kad reikia vaikui duoti kas savaite ar diena tam tikra pinigu suma. tie pinigai turi buti skirti ne valgyti mokykloje, bet savo poreikiams.

taip ismokyti vaika taupyti.

Kai buvau vaikas, taip pat vogdavau iš tėvų piniginių. Norėjau turėti kažkiek savų pinigų, nusipirkti kad ir ledų kai noriu. Mano mama buvo labai griežta, pinigų grynų neduodavo visai, enan į parduotuvę suskaičiuodavo kiek pinigų reikės cento tikslumu, per vasarą ledų gal kokius 5 kartus leisdavo oficialiai nusipirkti. Tai ir atsibodo man seiles ryti kai kiti ledus kieme laižo. Kai į ekskursijas vykdavom, irgi negaudavau pinigų "nėra ko čia be reikalo pinigus švaistyt". Norėjau jaustis pilnaverčiu žmogumi, kuris norėdamas atsigerti tą ir gali padaryti. Ir vogiau, ir ką. O dabar nevagiu Nuo paauglystės vogti nustojau, nes pietums pinigus gaudavau į rankas, juos ir taupiau (tais laikais dar nebuvau labai ėdri). Nusipirkdavau ką norėjau. Dar vaikystėjė esu pavogusi iš močiutės vašelį, nes labai norėjau išmokti nerti taip gražiai kaip ir ji, iš kaimynų daržo vogėm su pusbroliu braškes bei mėginom pavogti mažą kačiuką (bet nepavyko). Dabar vogimo nepraktikuoju
O apskritai, labai jau retas niekada to nemėgino.

Tikrai aktuali ir dažnai skaudi tema. Kaip jau minėjau , pagrindinė naminio vagiliavimo priežastis yra ne pinigų, o emocinio komforto trūkumas. Forumietės jau daug išsakė priežasčių iš savo patirties:savarankiškumo trūkumas, nepagarba ir nemeilė iš tėvų pusės, autoritarinis auklėjimas, smalsumas,nesąmoningas protestas, noras neišsiskirti iš draugų , pasijusti lygiateisiu žmogum ir t.t.
Jei turit piniginių kraustytoją namie,( o neturit asmeninės patirties ) pabandykit labiau įsiklausyti į vaiko norus, fantazijas. Žaidimo forma pafantazuokit, ką darytumėte, jei būtumėt milijonieriai (kartu su vaiku). Jūs turėsit progą sužinoti vaiko svajones ir poreikius (nepriimkit pažodžiui vaiko kalbos-"pirkčiau daug saldainių" gali reikšti mamos artumo, fizinio kontakto trūkumą, ar tiesiog angliavandenių trūkūmą augančiam organizmui ) , o jam suteikti informaciją apie tai, kad ir jūs turite dar neįgyvendintų norų ir kaip su tuo tvarkotės. Nuo fantazijų pereikit prie realybės:kokia jūsų šeimos finansinė padėtis (smulkios ataskaitos nereikia, bet vaikas turi orentuotis galimybių ribose), kiek gali sau leisti kiekvienas jos narys, ką vaikas veiktų su grynais pinigais, jei juos gautų (plati tema diskusijom). Mokinkit vaiką tikslingai taupyti ilgalaikiam pirkiniui (pvz. jei perkat dviratį, dalį sumos jis gali padengti iš savo taupyklės), taip jis pajaus tikrąją pinigų vertę ir galės ilgiau pasidžiaugti daiktu). Kaip vaikas legaliai gauna pinigus - susitarimo reikalas:kas mėnesį po algos, kas savaitę. jei duodat kišenpinigius pavalgymui, tai į "taupyklę" turit duoti atskirai, nes "finansinė nepriklausomybė" vaikui tikrai svarbiau už urzgiantį pilvą (vėliau brangiai kainuos vitaminai ).
Trumpai kalbant, tokios problemos rodo, kad jau laikas daugiau skirti dėmesio vaikui ir tiesiog fiziškai su juo daugiau pabūti , pasidomėti jo gyvenimu.

Mano manymu vaikas krausto tevu kisenes kai jam kazko labai reikia, bet kadangi jis dar nepazista viso ilgo ir didelio gyvenimo jis nori elementariu dalyku...1. jei jis dar mazas (iki 12 m.) :jam neperkama saldainiu ar ko pan. (man teko taip jaustis nes buvau ne ytin lepinama), nori kazkokio zaislo ar daikto, bet bijo pasakyt, nes tevai nelabai nori ant "niekuciu" leist ir taip gaunamus mazus pinigelius; nori atkreipt demesi... 2.Jei paauglys : gal narkotikai, alkoholis, cigaretes, tusai, siaip visokie "pripumpasai kruto ivaizdzio", paneles nusivedimas i prabange kavinuke, pateko i beda ir bijo sakyt, gal vyresni santazuoja...zodziu manau jei jau vaikas pradejo vogti is tevu tai tikrai kazkas rimta ir notint suzinoti reikia su juo sneket (nors ir sakytu kad tai ne jis) siaip as jauna mama ir galvoju kad isvenkt tokiu bedu reikia nuo pat mazens, kai vaikas pamato pinigus ir supranta ju verte (pirkti), pradet sneket apie tai...

Gal vaikas tiesiog neturi draugų ir tokiu būdu bando pelnyt pripažinimą ir nusipirkt šiokią tokią draugystę? Nors tai tikrai neveikia, draugai išsilaksto vos tik baigiasi saldainiai .... Atleisk, saulute, nieko nepatarsiu, nors suprantu ir užjaučiu ...

Nors tema jau gerokai paseno, bet šiandien ji tapo aktuali ir man. Buvau pasikalbėt su mokytoja ir sužinojau, kad mano sūnus taip pat apsivogė. Tai atsitiko mokykloj, pasisavino vieno berniuko kortas. Be to, klasėje dingsta pinigai ir net mokytojos piniginė vakar dingo. Neaišku kas ima tuos pinigus, bet kortas tai tikrai maniškis paėmė ir buvo pagautas už rankos. Nesuprantu kam jis ėmė jas, juk turi savų pinigų, gali su jais daryti ką nori, be to pats pirkdavo kortas už savo kišenpinigius, bet po to jas išmėto ar kam nors atiduoda.
Prisiminiau kaip pati imdavau daiktus, kurie man nepriklauso. Tai buvo daiktai kurie man buvo labai gražūs, kurių labai labai norėjau, bet niekas man tokių nepirko, nes ne visko galima buvo tais laikais gauti, o ir mama per daug dėmesio į mano norus nekreipdavo. Tai buvo gumytės plaukams, grandinėlė, sijonukas su kuriuo šokdavau mokykloje per šventes ir pan. smulkmenos. Mama nieko nesužinojo, nes pameluodavau, kad radau arba kad man atidavė, bet visada labai bijojau, kad sužinos... Paauglystėje lioviausi tai daryti, kaip ir daugelis iš čia pasisakiusių. Kažkaip savaime supratau, kad taip daryti labai negražu ir kad kitiems tokiu būdu darai bloga, ko nesuvokiau prieš tai. Man iki šiol nemalonu prieš tuos žmones iš kurių esu kažką paėmusi. Tai dažniausiai giminaičiai ir kaimynės pas kurias dažnai lankydavausi.
Pinigus ėmiau tik kartą ar du, bet nedaug. Po to labai blogai jausdavausi, grauždavo sąžinė (tada buvau jau vyresnė) tai greit lioviausi, nes žiauriai nemalonus tas sąžinės graužimas buvo
Tikriausiai ir mano vaikui kažko trūksta. Tikrai negaliu pasigirti, kad skiriu pakankamai jam dėmesio, be to ir tėtis turi didelių problemų, dėl kurių vaikas (matyt) pergyvena...

va va, cia tai gryna teisybe. mano mama irgi uzspaudus laikydavo, neturejau nei normaliu zaislu, nei saldumynu
ir pradejau nardyt po kisenes bet kaip bebutu buve, nekaltinu saves, zinojau, kad turiu poreikiu, kuriu nieks negali ispildyt, kad noriu turet daikta, koki ir visi turi, kad noriu nusipirkt banana, nes jis toks skanus...o paskui tai pasidaro kaip liga, jau kaip koks ritualas...
vis delto manyciau, kad jeigu tevai neduoda vaikui kisenpinigiu ir neleidzia savarankiskai su jais tvarkytis, vaikai pradeda landziot po kisenes, o paskui pasidaro tai nebevaldoma ir beda pradeda rimteti, kol nueina iki mokyklos, draugu namu ir t.t.

Na aš nenorėčiau su tuo sutikti, kad jei neturi vaikas pinigėlių arba jei jis jų turi mažai , tai pradeda kraustyti kišenes.Neaa,čia aš manu visai kitokios problemos ir jos ateina iš kažkur tai toliau.Aš pati beveik niekada neturėjau pinigėlių, bet tai kažkodėl neprivedė manęs prie piniginių švarinimo......
Kažkaip vieni vaikai ir mažai ką turėdami to nedaro, tačiau kiti - turėdami daug daugiau pradeda kraustyti pirmiausia tėvų pinigines, po to gali iškraustyti ir klasiokų......Taigi pirmiausia reikėtų vaikui tą pagundą kažkaip nelaikyti matomoje vietoje arba net paslėpti, o jei taip atsitiko paklausti, kodėl taip padarė, galbūt ir išsiaiškinsite tikrąsias priežastis.

Tai viena iš būtinų sąlygų ,kad vaikas nesusigundytų imti tėvų pinigus.Nesakau ,kad bet kuris.Mūsiškis irgi prieš 2 metus buvo prasisukęs po mūsų visų pinigines( mano ,vyro ,mažojo brolio taupyklės) .Taip pat ėjom pas psichologę.Nuo to laiko nebeima.Tiesiog kalbėjo su mumis ,kalbėjo su juo ,kalbėjomės kartu visi.Viename iš testų jis atsakė : "norėčiau daug saldainių" , "kiek tas daug?" -"šimtą tūkstančių..." Jo piniginių švarinimas nebuvo tas atvejis kai imama vaišinti kitus ,jam tiesiog užkliuvo tas vaizdas ,jog mes ,suaugę perkam tai ko mums reikia, susidarė įspudis ,kad nieko netrūksta ,visada galima paimti iš piniginės ir įsigyti tai ,ko reikia.Pabandė ,pavyko ,patiko.Pagavo azartas.Kartą kviečiau jį eiti į kiną(ėjau tada tik su mažuoju ,nes jis atsisakė, į automobilių parodą -taip pat atsisakė irt.t.-atsisakydavo).man atrodė įtartina ,kad taip niekur nenori su manim eiti.Paskui ,kai viskas paaiškėjo ,išsikalbėjom-neidavo ,nes likęs vienas realizuodavo savo pirkinių svajones .Bendravimas su psichologe padėjo mums visiems