Sveikos, mamos. Turiu problemėlę, laikom šuniukę, ji siaubingai prie manęs prisirišus ir visiems manęs pavydi. Ji įsivaizduoja, kad aš jos mama. Ką reikės daryti kai gims vaikutis? Gal kas susidūrė su panašia problema?

O is kur tu zinai ka isivaizduoja suo??  ???
;D ;D

Užtat kad elgiasi viens prie vieno kaip kūdikis koks - į sijoną įsikabinus ;D ;D ;D
Be to, iš akių matosi... ;D

Nežinau ką tksliai reikia daryti,bet žinau ,kad bus sunku.Mano vienos draugės kalytė labai sunkiai sureagavo į naujo žmogučio pasirodymą..Žinau,kad patarimų šia tema yra knygoje "Pirmieji kūdikio metai",bet tik kad aš tos knygos neturiu. :

O tikrai, ka daryt? Semetos kursuose rase, kad suo su vaiku - suderinama, pripranta, bet ka konkreciai daryt, neatsimenu. Sunio neturiu. Gal kas turi?

mes turim suniuka, bet tiesa ne kalyte, taciau daugelio taip bijoma bulterjera.jis pas mus visai nepavydus, baisus miegalis, tai as jo ne nepastebiu...tiesa, save "kontroliuoju", saugau.kol kas viskas puiku( aisku spjaunu 3 k). suniui  penkti metai, dukrytei 2 men- manau sunkiausia bus kai lelyte prades ropoti, vaikscioti..

Gal rasi kazka naudingo cia: http://www.supermama.com/cgi-bin/YABBbaby/...;num=1060532034

Pas mus irgi buvo tokia problema. Suo labai pavydejo, na, kai vaikutis pradejo vaiksciot, kalbet, jis lyg ir apsiprato, kad cia naujas seimos narys. Taciau jei vaikas ant keliu, tai ir jis lipa ir pan. Viena karta net ikando i rankyte, kai dukryte bande savo zaisliuka, gulinti prie jo paimt  >:( Visa laika reikejo saugoti, kad vaikas neprieitu per arti, nepadarytu to, kas jam nepatinka ir pan. Taigi negaledavau ju vienu kambary palikt. Tiesa, neparasiau, kad si problema taip ir nedingo, tik dabar suns nebera- ji uosviai issiveze kartu soda gyvent. Kitaip turbut nebutu iseje  : Na, bet gal jusu shunelis nebus toks pavydus ir pripazins nauja seimos nari. Tuo labiau, kad sakoma, jog sveikos psichikos suo neturetu pult vaiko, tuo labiau seimos nario.

Mano suo buvo pats tikriausias lepunelis-pupulelis. Ir zinojau, kad bus problemu kai atsiras vaikelis. Kai pas mus ateidavo i svecius draugai su vaikais - vajezau koks balaganas budavo: suo cypia, vaikas spiegia, nes bijo, suo nieko imti neleidzia (nekanda, tik labai cypia ir atimineja viska). Taigi maciau kas bus, kai turesim savo vaikeli. Todel nuvariau pas veterinara ir pasipasakojau savo beda. Dave tas veterinaras 10 raminamuju tabletyciu. Diena, kai turejau grizti i namus su suneliu, vyras is ryto sugirde ir kai mes visi pargrizom namo, suo jau nebebuvo toks judrus, jautrus ir t.t. Kordinacija nebuvo sutrikus, nebuvo mieguistas, rodos toks kaip visad, bet tik nenervuotas  ;D O per 10 dienu suo ir visiskai apsiprato su vaiku.
Dar viena patarima dave veterinaras, kad vistiktai kuomet vaikeli parsivezi namo, duot nors rankyte suniui pauostyt. Suo susipazines siek tiek nurims. Be abejo kol visiskai jiedu neapsiprato, vienu kambaryje nepalildavau.
Bet dabar kai vaikui jau 1,5 metu kokie neisskiriami draugai pasidare. Vaikas pabudes po miegu pirmiausiai paklausia "Kur au-au-au?" O kokie zaidimai, dukimai buna! Fantastika! As dziaugiuos, kad turiu suni ir palyginti lengvai viskas issisprende

QUOTE

Pas mus irgi buvo tokia problema. Suo labai pavydejo, na, kai vaikutis pradejo vaiksciot, kalbet, jis lyg ir apsiprato, kad cia naujas seimos narys. Taciau jei vaikas ant keliu, tai ir jis lipa ir pan. Viena karta net ikando i rankyte, kai dukryte bande savo zaisliuka, gulinti prie jo paimt  >:(

na musu suo (rotveileris, kale) tik keistai paziurejo ir lyg bande urgsti ar kazka tais. tai taip gavo i dantis, kad net ziezerbos paziro. ir suprato, kad jei kesinsis i si kasneli, bus labai blogai. dabar pati vaiko vengia, stengias pasitraukt is kelio pirma. bet aisku vienu ju kartu, niekada nepaliekam.

sveikutes! ir as turiu tokia problemele - suniuka taksiuka, kurie nepasizymi labai didele tolerancija. ir yra labai pavydus demesio - nusipirkom kompa, tai baisiai supyko, kad nebe jam skiriam demesi; nusipirkom dviracius, tai vel supyko ir kai tik lieka vienas, nuolat juos apsisioja . kai artimieji su kudikiais atvaziuoja (jie - vos keliu menesiu), suniuka uzdarom, nes jam baisiai smalsu, urzgia, nori apuostyti ir pan. baisu, kad neikastu ir vaikui soko neivarytu... tad labai bijau, kaip sureaguos, kai parsivesim maziuka namo? o suns kam atiduoti nelabai norisi, o ir nera kam... tikiuosi, isbandtyti Giedrulkios "receptura" su vaistais ir gal but tiketis, kad apuostes maziuka, suo pripras ir saugos ji kaip ir bet seimininkus (nes yra labai didelis seimos sargas:))...

net nzn is kur jus tokiu sunu randat  :o Suo gyveno gan seniai - is pradziu buvo brolio dukryte ( jinai tik sveciuodavosi), po to maniskis - tikrai nebuvo jokio reikalo saugoti vaika nuo suns ar nepalikti ju vienu  kambary.
Suo vyrui kando, nelabai ji seimininku pripazino - bet vaikas buvo nelieciamas. Dukterecia ji atvaziavusi nuolat karoliais puosdavo, skareles risdavo.

Kiek girdejau atsiliepimu is pazistamu, kurie turi suni ir vaika, tai nebuvo jokiu problemu.

O pas mus buvo labai dideliu problemu su sunim, tiksliau, viena problema, po kurios suniuko ir nebeliko
Ir dabar dar labai gaila prisiminus, bet bijojom ji palikti, kad nepasikartotu.
Turejom taksiuka, kai gime vyresnysis. Darem viska, kaip ir rekomenduoja (tik apie vaistukus nebuvom girdeje), ir pauostyt leidom, ir palaizyt, ir t.t. Viskas buvo labai gerai, atrode, kad suo labiau vaika myli, negu mus. O kai sunui buvo metai, taip gavosi, kad sunui miegant salia vyro, priejo vaikas, ir jam turbut susirode, kad kazkas vyra puola, ir jis is miegu soko jo ginti, visiskai apsvaiges, matyt, nesusivokdamas, ka daro, ir kando vaikui i veida  :( Viskas baigesi operacija, zaizdas reikejo siuti, labai bijojom, kad nebutu pakenkta akyte, nes dvi zaizdos buvo ant virsutinio ir apatinio voko, kitos po nosyte  :-[ O paskui nutarem su vyru, kad ir kaip gaila suniuko, bet reikia jo atsisakyti, nes jei sikart viskas dar baigesi tik keliais randais, tai neaisku, kas dar gali atsitikti. Suniuka uzmigdem, ir iki siol liudim prisimine  Gerai, kad nors sunus nieko neprisimena ir randai beveik issilygino, nesimato, pasekmiu jokiu neliko.
Nenoriu nieko gasdinti savo istorija, tikiuosi, kad kiti tik pasimokys is musu klaidu.

As taip pat turiu taksyte, bet tfu tfu tfu pakolkas jokiu problemu... Kai tik parsiveziau is ligonines, leidau jai pauostyti vaikiuka. Nors ir sunyte musu labai protinga, bet vistiek pavydi, 2 savaites nejo i vaiko kambari, bet po to pradejo kisti nosyte. Ir taip palaipsniui apsiprato, netgi keldavosi kartu su manimi nakty vaiko maitinti ( sededavo salia). Diena guli salia lovytes ir jei tik suverkia, atsistoja ir ziuri i lovyte...Karta leidau ant lovos suniui kartu su maziuku, tai ji atsigule salia ir stebejo.( aisku salia ir as stebejau abu, maza ka)
Zodziu elgiasi labai gerai, bet kaip sakant suo yra suo, nezinai kas jam saus i galva...Niekada nepalieku suns su vaiku vienu....
Tikiuosi, kad kai pyplys prades sliauzioti jie tas gerais draugais...

As zinau viena kalyte, kuri buvo baisiai nerami, o kai seimoje atsirado vaikelis, tai ji baisiai priziureti ji pradejo, o dabar vaikas ir suo geriausi draugai:)

na mes irgi turim suni namie-penkiameti taksa.manau,kad su juo problemu nekils,nes kiek maciau,tai vaikus jis myli-trimetis pusbrolis ji uz uodegos patampo,kiti vaikai irgi paniurko.nemanau,kad turetu i mano vaikeli kitaip reaguot.parsiveze is ligonines leisim apziuret,apuostyt,pripratinsim.tik va viena beda-jis megejas ziuret pro langa ir aploja pastoviai ka nors,o dar kai pamato kita suni...tai bijau,kad maziuka mano gali tas lojimas isgasdint.nezinau,ka reix daryt.gal galit ka patart?

Mano dukrytei, pradzioj, tai labai tas lojimas suns nepraeidavo. Gasciodavosi, krupciodavo, gal kokius 4 menesius pirmuosius,o dabar tai tik mes suauge krupciojam, o jai tai idomu, kai jis loja
O jei apie santykius, tai mirk is koto kokie draugai abu. Is musu dukra kaulyja dziuvesius, baronkytes ir specialiai jam atiduoda, tai suo myli ja nerealiai

As turejau kalyte. Tai is pradziu ji vaikus mego, nes kelios musu draugu poros labai mazus vaikus turejo ir i svecius daznai uzsukdavo. Su visais vaikais ji budavo draugiaska, bandydavo zaisti, aplaizydavo, kol viena diena nepasitaike gana agresyvus mazasis svecias, kuris be ilgu cermoniju tam suneliui i kudlas kibo. Cypimas sunelio buvo nerealus, bet nekando. Nuo to karto, kai tik vaikas pro duris, suo po lova, ir ten pratunodavo, kol sveciai iseidavo.

Aš turiu rusų spanielį. Pradžioje ir gi buvo baisu, kas čia bus , kai vaikas atsiras. Plius ir plukų tų isvengti neįmonama . Bet nieko, jam pačiam buvo baisu , kai verkdavo. Odabar dideli draugai, dalinasi maistu . Kaip bebutų keista, šuo žaislų jos niekada neima, nors begalo megsta žaist. Turi savo ir puikiai žino , kur ne jo. Ar suverkia ar kas, pirmas bega žiurėt Paugo , pergyvenau , kaip bus su šliaužiojimu, bet mano panelyte šaunuole apsiejo be to , iškarto pradėjo vaikščiot

Musu suo labai triuksmingas - gan daznai ir skardziai loja. Pergyvenau, ar gimus vaikuciui jo negasdins. Bet kol kas viskas Mums jau trys menesiukai, ir mazule nereaguoja niekaip. Tikriausiai pilvelyje budama priprato prie sio garso
Regavo iki siol tik viena diena - suniui sulojus pradedavo verkt. Nusprendem, kad iki siol neatskirdavo to garso, o ta diena pazino. Taigi paverke kokius keturis kartus nuo lojimo, ir viskas. Tikriausiai is naujo priprato

Mes turim 5 m bokserę, kuri pas mus irgi buvo labai didelė lepūnėlė, bet kai parsivežėm tik labai jai smalsu buvo, o agresijos tai - 0. Tiesa, mes jau iš anksto ją pripratinom neiti į vaiko kambarį, tai ji dabar ant slenskščio stovi ir stebi, kas vyksta. O šiaip tai vis nori ką nors vaikui palaižyti tai rankytę, tai kojytę. Man tik atrodo, kad ji kažkokia liūdnesnė pasidarė, kai naujas šeimos narys atsirado . Stengiamės aišku ir jai dėmesio parodyti, bet akivaizdu, kad jo žymiai mažiau.

Štai ką mums pasakojo apie problemą ,,šuo ir naujas šeimos narys" psichologė.
Ji siūlė iki vaikiuko gimimo kažkiek apriboti šuns teises. O kai atsivešim į namus vaikiuką, kažkuo palepinti šunį, suteikti jam naujų teisių. Na, pvz. skaniau maitinti, leisti užilpti ant fotelio (jei anksčiau nebuvo leidžiama). Esmė ta, kad naujas šeimos narys šuniui neturi asociuotis su kažkokių privilegijų netekimu, kažkokių naujų apribojimų atsiradimu. na, ir aišku, nepamiršti jo pakalbinti bei paglostyti, kai atsiras mažiukas. Svarbiausia, kad šuo nesijaustų nebemylimu...

Pažiūrėsim kaip čia bus, tuoj bus proga išbandyti šias rekomendacijas ir pačiai.

Aš tai irgi nustebus - ar tikrai reikėjo tai smarkiai su šunim. Jei juk bandyt gražiuoju tai ir vėliau, gal būtų patiems ramiau?

Vaikui musu puse metuku, o vokieciu aviganei greit bus du.
Kai dar laukiausi, kale vis megdavo padejus galva prie pilvo klausyt. O siaip tai dar "zaisdavom" su vyru taip: sakom "Ara (musu kales vardas), zinok, mes tuoj vaika turesim, tai tau supt reiks...", tada suo iskart suurgzdavo ir nuo musu nusisukus atsiguldavo... Mes tai supratom kaip protesta savotiska. Pekla zino, supranta tie sunys kalba ar nesupranta, bet... kita karta kai liepi kazka daryt - daro... lyg supratus. Buvo nelabai ramu parsivezant pypliuka is ligonines.
Pradzioj jai buvo labai idomu, kas tas kvykiantis ir besimaskatuojantis. Davem pauostyt tik "nauja" parsiveze. Vis pauostydavo ir stengdavosi palaizyt rankute ar veida lyztelt. Neleidau veido laizyt (ir dabar neleidziu, jei speju ) Visalaik stebejau (ir dabar stebiu) ka suo veikia ir kaip salia vaiko elgiasi. Kai vaika maitinu, ateina ir suo, salia atsistoja, palaukia kol paglostau ir nueina (kaip ritualas gavosi), stengiames suniui irgi skirt demesio. Vyras gal kiek daugiau su ja uzsiimineja. Nepastebejau, kad bandytu skriaust maziu ar neatsargiai elgtis. Na, gal padejo ir taip, kad praejusi dresuros "pora klasiu". Kai keiciu sauskelnes, ateina palaizyt kojos... irgi neveju salin. Linksmiausia, kai mazius pradejo susigaudyt kad su suniu galima zaist. Ima krykstaut, suo atlekia.. vaikas istiesia delniuka, o suva laizo... matyt maziui kutena... tas prisimerkes juokiasi. Abu patenkinti. O as paskui nesu vaika ranku plaut... Dabar tai man net baisu pasidaro kitakart, kai pamatau, kad suni nuo vaiko gelebet reikia, isikimba abiem rankom uz pasmakres, ar lupos (nu, uz ko nutveria)... suva cypt, o vaikas isirezes stojasi... arba isikimba i gaurus ir tempia, suva vel cypt (reikia gelbet), o paskui jau lekia pasislept... Kai suo pajaucia, kad mazius prisidirbo i sauskelnes, intensyviai uosto uzpakali ir inkscia... vadinas reikia sauskelnes keist... Kas cia dar... na, man tai labiausia nepatinka, kad negaliu suns atpratint vaiko laizyt... tik nusisuk ir mazius jau "nupraustas" O tam kas... patinka, krykscia visas laimingas prisimerkes...
Tikiuosi jie sutars ir veliau.
Kai klausem psichologes ka daryt su suniu (pries vaikui gimstant), tai irgi patare, kad butinai nepamirstumem suns ir jokiu budu jo neisvezt niekur, jei ruosiames kazkad parsivezt ji atgal. O siaip tai pirma reikia vaika, paskui suni isitaisyt... nes kitaip suva vaika atseit laiko zemesniu uz save seimos nariu ir t.t.
Nu logiska, kas vyresnis, tas svarbesniu save laiko
Issipleciau as cia... bet gal bus kam naudos

Daug naudingos informacijos yra čia: http://fauna.savel.org/forum.cgi?op=view_t...iais;thread=630

Šiek tiek gal padės ir šitas straipsnis: http://fauna.savel.org/topics.cgi?op=view_...at=sunys;id=351

na mes turim rotveileri. tai iš pradžių kaip tik parsivežėm vaikelį kokia savaitę buvo košmaras. šuo staugdavo vos tik pradėjus mažajam verkti, vis stengdavosi palaižyt, pauostyt... na o poto apsiprato ir geriausi draugai dabar. dabar ne vaiką nuo šuns reikia saugoti, bet atėjusius svečius kurie sumano pasidžiaugti vaiku. nes saugo jį kaip savo akį. kol kas jokių priešiškumo ženklų nepastebėjau, jei ir atima iš vaiko kokį daiktą tai daro tai labai profesionaliai švelniai kad vaiko neužgautų.
svarbiausia parsivežus vaiką namo reikia jo neslėpti nuo šuns o atsargiai pratinti ir aišku pradžioje stebėti stebėti ir dar kartą stebėti

Aš irgi be proto pergyvenau kaip bus su mūsų "pirmagimę" - airių seterę Keri, kai gims vaikelis. Kalytė buvo mylima, miegojo mūsų lovoje ir buvo lepinama kai tik įmanoma. Jos teises apribojome jau kai buvau , nebeleidome miegoti mūsų lovoje (nors buvo labai skaudu ) Kai parsivežėme dukrytę, bijojau, kad ji nepradėtų pavydėti. Keri buvo sutrikusi, bet ne dėl Katerinos, o dėl mano elgesio, kad aš jos neglostau ir nemyliu taip, kaip anksčiau. Ji nevalge 3 dienas, kol aš (kvaila) pagaliau neatsiprašiau jos ir nepasakiau, kad labai, labai ją myliu ir ji visada bus pats gražiausias ir mylimiausias šuniukas pasaulyje .
Keri kuo puikiausiai viską suprato. Dabar aš labai džiaugiuosi jos elgesiu , ji supranta, kad vaikas šeimos narys ir myli Kateriną, kai ji verkia pirmoji bėga pažiūrėti ir niekada nepyksta.
Supratau, kad turiu ne šunį, o angelą! Ji taip ir liko mūsų "pirmagime", taip ir vadiname "vyresnioji dukrelė" ir mažoji.

Sveikos, mamos,

laukiuosi savo pirmojo kūdikėlio, labai džiaugiuosi, tačiau tiek mama, tiek anyta labai nerimauja, kad turim šuniuką. Kol kas nebuvo jokių problemų, mano spanieliukas atsigula šalia manęs, padeda galvą ant pilvo ir miega, o kleckutis pilvelyje sportuoja ir nieko, šuo visai nereaguoja, bet juk tikrai girdi ir jaučia..

Gal turite patirties, kaip šunys reaguoja į naują šeimos narį?

Sveiki. Mano namuose buvo panaši situacija . Laikome šunį ir gan didelį. Visi įrodinėjo, kad šuniui ne vieta prie mažo vaiko. Maža kas. Pradžioje baiminausi, kaip viskas bus. O šunelio gaila...Kaip ne kai 5-ti metai ėjo. Bet laikas viską parodė. Kai mažyli parsivežėme iš ligoninės namo, savaitę šuo girdėjo tik leliaus garsus. Po savaitės oficialiai pristatėme . Apsiuostė ir to pirmam kartui pakako.Nuo tos dienos rodžiau vaikelį kiekvieną dieną. Pradžioje labai stipriai reagavo į vaiko verksmą, o laikui bėgant nusiramino. Dabar 6 mėnuo Nojukui, didesnės laimės vaikui nereikia. Kai pamato šunį krykštauja, cypauja, juokiasi, griebia už ausų. Ir šuo puikiai sutaria, tiesa nuo tampymu už ausų bando išsisukti . Aš Manau vaikai augdami su gyvūnėliais yra atsparesni ir jų vystimasis yra spartesnis. Sekmės busimai mamytei ir stiprybės

Aš nuoširdžiai pati tikiu, kad viskas bus gerai Taip ir mąstau, kad neleisiu iš karto, paskui po truputį pratinsiu vieną prie kito... Kažkodėl galvoju, kad šuniukas turėtų vaikučiui daugiau džiaugsmo suteikti nei problemų, nes mūsų keturkojis prižiūrėtas, sveikas, tik maža problemikė, kad triukšmadarys vat dėl to labiausiai ir nerimauju...

O as kazkur skaiciau, kad raikia dar kol mamyte su vaikeliu gimdymo namuose, kad kas nors, na tarkim tetis, parnestu namo is gimdymo namu koki rubeli, kvepianti maziumi ir duot gyvuneliui apsiprasti su kvapu. Vienu zodziu ruosti ir gyvuna tam susitikimui. O parvezus maziuka is gimdymo namu, neslepti nuo gyvunelio, o irgi leisti prieiti pauostyti, paziureti. Aisku, jokiu budu nepalikti ju diveju be prieziuros!
Pas mus katinas. As pati labai pergyvenau, kai laukiausi. Nezinojau, ka daryti su tuo katinu, nes atiduoti gaila - juk jau seimos narys . O katinas nelebai ramus, megstantis padukti ir pasikandzioti... Bet, kai grizome is gimdymo namu, padejau dukrele ant lovos ir leidau katinui prieiti, apuostyti. Jis ir pats elgesi labai atsargiai. O kai dukryte pradejo verkti, jis iskar pabego sleptis . Taip kuri laika ateidavo, paziuredavo is toliau, kartai atsargiai prislinkdavo ir pauostydavo. O dabar visai nesidomi. Katinui i kambari kur vaikelis neleidziame eiti. nebent ten esu as ar vyras. Tai bedu kol kas nera. Vat, kai ji prades sliauzioti ir tampyti katina uz uodegos . Vat kas bus tada, tai paziuresim .

sugyvena nuostabiai dukrytė myli šuniuką o šuniukas myli dukrytę beje mano dukrytės pirmasis žodis buvo šuns vardas: DADA
ir dabar tik pabudusi šaukia dada, dada

Mes irgi turime maza suniuka, bet labiausiai bijau kad nepadarytu ko vaikeliui, nes jau aktyvumas suns neispasakytas baisiausia kad neuzoktu kur ant lovytes kur butu lelius...

Nepergyvenk, viskas tikrai bus puiku!!!
Pati turiu didelius 3 sunis, kurie gyvena namuose ir saziningai saugo savo teritorija nuo pastininku ir kitu praeiviu. Loja jie tikrai netyliai Bet panasu, kad lelius dar pilve priprato prie to garso ir gimes visiskai nereaguoja i lojima Absoliuciai

O ir kitais atzvilgiais lelius ir sunys puikiai sutaria. Is ligonines parvezta maziuka is karto davem pauostyti sunims. Pirmom dienom visi trys miegojo prie lovytes, paskui jau "budedavo" po viena Iki siol sunys savo meile maziukui reiskia vis lyzteldami tai rankyte, tai galvyte, o mazius tik issiviepia patenkintas

O i kitu zmoniu pamastymus nekreipk demesio. Maza, kas ka masto

Sveika pas mus taip patyra šuniukas ir nieko mūms dabar 9 mėn tai vaikai užvaiko ji.Jis bėga slepesi nuo vaikų ir tikrai nepyksta tik su lojimu sunkiau kartais pabunda sūnelis o dūkryte miega nereguoja

Mes taip pat turime suni( pudeli). Iki dukrytes gimimo suo buvo mano vaikas. Labai bijojau,kad bus didelis pavydas, bet klydau. Suo geriausia aukle.Jei tik dukryte suverkdavo lovyteje suo pirmas begdavo ziureti
Dabar dukrai 4 men, ir suo jau jai vis idomesnis darosi, visur sekioja ji akimis, glosto, kabinasi jam i ausis ar usus, o jis ja laizo. Vienu nepalieku, nes jis megsta jai galva, veida laizyti, tai stengiuosi neleisti, bet ne visada speju pamatyti

Kai vaiksciojau su pirmagimiu tai turejom suni, kuris nuo manes nesitrauke nei zingsnio, net ir i tualeta eidavo kartu Kai gimdziau ir as vos neatsisveikinau sugyvybe, suo niekur nesiytrauke nuo mano lovos, mama sake, kad net nevalge
Gryze namo iskarto leidau apuostyti kudiki Jokio poto pavydo nebuvo is suns puses. Tik viena dideli minusa gavom nuo suns infekcija(bent gydytojai mane itikino, kad tai nuo suns) Dabar mano vaikelis su protine negalia.
Tu nepergyvenk viskas bus pas jus
P.S. nors del gydytoju itikinejimu as nepilnai sutinku, yra visokiu niuansu Sesuo pagimde sveika mergaite(o tas pats suo gyveno kartu)

Na mes turim vokiečių aviganį.Pirmomis dienomis šuo buvo kartu,bet labai reaguodavo į dukrelės verkimą, cypdavo ir eidavo artyn.Na aš jaučiausi nesaugiai, bijojau kad ko nepadarytų, tai dabar šuo gyvena balkone.Man labai gaila Doros, bet bijau dėl vaiko. Šuo labai šeriasi, o aš neturiu tiek jėgų ir laiko abiem pasirūpinti, taigi pilna pūkų būtų.Nors mūsų šuo profesionaliai dresuotas vis vien bijau kai vyras dukrelę prineša,o ką gali žinoti... ir šiaip visur šuns plaukai, jau pavargau nuo to, bet nėra ką daryti šuniui šeši metai.

Mums jau tuoj 11 mėnesių, šuniukas gyvena kartu nuo pirmų dienų... Jis ir šiaresi ir šiaip šiukšledėžė jo geriausia draugė, bet viskas nors žinoma dabar ant grindų kartu ropinėja, o manoji papešus šuns kailiuko pavalgo, bet jokių problemų nėra

mano sūneliui 3 mėnesiai ,mes turime 1 m. ir 3 mėn. vokiečių aviganį Arį,kai laukiausi bijojau kaip sureaguos šuo, ar nereikės pas tėvus į nama išvešt, mes gyvenam bute,kai gimė Rokas ariui davėme pauostyti vaiko rūbelius,tik tuomet parodėm Roką,Aris priėjo ilgai uostinėjo,o mes jam sakėm geras šuo ir t.t.tuomet jis tik lyžtelėjo ir atsigulė šalia lovytės ir dar jai Rokas miega vežimėlį Aris nmiega šalia,tarsi saugotų.Kaip nešiojam mes su vyru Aris nekreipia dėmesio,tačiau jei ateina darugų ar tėvai Aris Roko nepaleidžia iš akių,jei kas nešasi vaiką į kitą kambarį Aris būtinai eina kartu,stebi tą žmogų.Vienu žodžiu pakolkas viskas
PS.Aris labai myli vaikus,nes pas nuo pat gimimo lankėsi darugė su savo sūneliu,dar jos sunui 1,5 metų ir jie su Ariu neišskiriami draugai,pirmas vaiko žodis buvo ALIS.

Šinį jau turėjome prieš gimstant sūnui. Dabar mūsų augintinei 2 metai - pasiutus, išdykus, laktso, duoasi, žaist nori. mano sūnus ją mato ir spygauja patenkintas. atkreipiau dėmesį, kad didieji sūnaus paiskeimai - visi yra per šunį. Nematė šuns, stengėsi atsisėsti, vėl nematė - stojosi. Kad paglostyt šunį, bando ropot ir sekt paskui. Tik parsivežę namo vaiką, parodėm augintinei, davėm pauostyt. Kasdien leisdavau jai "pasisveikint" su vaiku, kad priprastų ir žinotų. Ir prie šuns lojimo vaikas įpratęs. Kai mūsų augintinė loja, net nekrūpčiojo nuo pat gimimo. O į svetimo šuns lojimą atkreipia dėmesį iškart. Pakiša sūnus ir džiūvėsį jai, kurį pats valgo Augintinė žino, kad negalima lipti ant palos/dekio, kuris patiestas vaikui. Tupi prie krašto ir žiūri. Taip įdomu stebėti juo abu

Mes taip pat turime šuniuką jau senokai bet sūnelis negali priprasti tik loja ir viskas jis pabunda ir piktas būna tada kaip neisimiega o dukrai vienodai ar jis loja ar ne jei miego nori tai ir miega

mes turim stafordsyre. truputeli pergyvenau, kaip reaguos i kudikeli, bet ji saunuole- nelenda i akis, prieina, pauosto mazhe ir eina savo reikalais kur nors dabar idomu kaip bus sekanciam etape - kai mazhe prades sliauziot ir vaiksciot

Mes turim 2,5m. vokiečių aviganį Torą. Didelis, protingas, dresuotas, bet labai išdykęs šuo Labai mylimas, tikras šeimos narys Kai laukiausi tikrai kartais pagalvodavau - ar neišgąsdins vaiko, kaip priims, ar nepavydės. Mane primokino, kad grįžus iš ligoninės duotumėm šuniui vaiką pauostyt. Taip ir padarėm. Toras tapo tikra aukle - bent iš pat pradžių - pirmas puldavo prie verkiančio mažylio, kviesdavo, kad greičiau eičiau, jei verkia, pvz., balkone. Jokio pavydo, jokių scenų Dabar vaikui 6 mėnesiai ir Toras jam labai labai įdomus Jei sakom au au, sūnus žiūri į šunį arba žvilgsniu jo ieško. O ir Toras jau supranta, kad au au - tai jis. Šuo mėgsta gulėti prie vežimo, arba šalia ant lovos, gina sūnų nuo svetimų žmonių, kurie ateina į svečius. Didžiausias pripažinimas, kad šuo savo brangiausią žaislą - baronką - padėjo šalia vaiko - maždaug - pažaidžiam ar ką?? Tiesa, dėmesio skiriam ir šuniui - vyras daugiau, aš šiek tiek mažiau, bet taip buvo ir prieš nėštumą. Tačiau būna momentų, kad šuo prieina prie manęs, uždeda savo letenas man ant pečių ir prisiglaudžia. Na būna tokios jausmingumo ir švelnumo akimirkos Tada jau apsikabinam, pasičiūčiuojam, paglostau, paausį pakasau. Jo tam reikia ir jo tuo metu atstumti nevalia.

Todėl manau, kad jeigu šuo yra sveikos psichikos, o ypač, jei tai dresuotas šuo - problemų pringai sugyvenant, nebus

Mums tenka bendrauti net su dviem šunimis, vienas - mano vyro bulterjerų kalytė liko pas anytą, o mano dvarnius pas mano mamą. Bulterjėrė jokių pavydo scenų nerodė pirmą kart kai nusivežėm lelių pas tėvus leido apsiuostyt, jai matyt patiko puolė vaikui kojytes laižyt vėliau kai atveždavom bandydavo pasilypėt aukščiau, kad tik galėtų apsiuostyt dabar kai lelius jau didesnis reik saugot tiek mažių nuo kalaitės tiek ją nuo vaiko, viena puola laižyt - vaikas šlapias lieka, kitas tik ir kėsinasi nutvert ar už ausų ar už uodegos aną kartą nutvėrė šuniui už "žiaunų"(kaip tai vadinama pas šunis nežinau ) šuniui turėjo skaudėt, bet kentėjo net nesucypė. O su mano šuniu draugauti neleidžiama,nes dvarnius trenktas kartais net mane apkramtydavo tai prie mažiuko neleidžiam nors ir pats neina vaiko bijo. Protingas šuo niekada nepuls mažo vaiko nes jaučia, kad jis silpnesnis, o kalės rūpestingesnės ir sargesnės, jei prie mūsų vaikiuko artinasi kas nors iš šuniui nepatinkančių žmonių ji pradeda urgzti. Aišku, jei šunį visada atstumsim kai jam reikia švelnumo, ar dėl vaiko jį pamiršime jis gali ir supykti, pažįstamų karališkas pudelis po mergaitės gimimo išėjo iš namų, jį buvo radę ir parsivežę atgal, bet kai jam ir vėl neleido su mažyle pabendraut jis vėl pabėgo.

Sveika pas mus ir panasi beda,net nzn ka daryti kaip tik sian pasiskundziau bokseriu myletojoms...
http://www.supermama.lt/forumas/index.php?...8&#entry5177536

Šuo mūsų šeimoje gyvena jau seniai. Kai gimė sūnus buvo truputi neramu, kaip ji reaguos. Pirmomis dienomis, gal ir buvo kiek įsižeidus, kad jau ne ji pati mažiausia-mylimiausia. Ignoravo kūdikį, lyg jo nė nebūtų. Dabar jau apsiprato, sėdi prie maitinimo kėdutės ir laukia gardžių kasneliu. Sūnus visas nušvinta, kai šunį pamato, o kai nusisuku meta jam maistą iš rankutės. Tik kai sūnelis verkia kalytė išeina iš kambario.

pas mus dabar tokia pati situacija

Mes taip pat turim šunį - šarpėjų. Kažkaip visai nepergyvenau ir tiesiog žinojau, kad viskas bus ok Auklė nepamainoma išvezu į kiemą (nuosavas namas), o ji nei per žingnį nuo vežimėlio nesitraukia - saugo O aš tuo tarpu galiu ir darbus nudirbti.
Labiau bijojau dėl katės. Irgi turim -siamo. Tai iį pradžių ji l. atsargiai, oa dabar niekaip negaliu iškrapštyti - kur mergaitė ten ir ji Net ir naktį jai prie kojyčių susirango ir miega O jeigu neleidžiu, tai baisus kniaukimas

Mes turim vokieciu aviganiu kalyte, tiesa ji pas mumi voljere bet vistiek galvojau ka cia daryt kad nekiltu pavydas, kai gryzom is ligonines tai is pradziu ileidom i kambari ir leidom apuostyt, paskui dar kliskart, o kai isvezem su vezimu lindo i vidu Kai isvaziuojam i laukus(cia pas mumi pievos netoli) tai jei sustojam ire ji salia vezimo guli.Dabar kai vaikas sedi vezimeli tai is kart buna aplaizytas, neleidziu traip jau labai bet nespeju sudrausmint Kai prinesu prie voljero irgi aplaizo rankytes kojytes, manu viskas bus liuks kai jau vaikas vaikscios Vaikui irig suo idomus, stebi kur eina ir pan.

Kaip jums visoms gerai,kad jusu suniukai liko geranoriski po mazylio atsiradimo...O mes dabar sedim su vyru ir verkiam abu,nes nezinom ka daryt...Turim nerealu suniuka - bernu zenenhunda,kalyte,tikra grazuole,grazesnio suns dar nesu maciusi.Ji-visu numyletine ir "islepinta"ir labai myli "tetuka"-mano vyra. Kai pries menesi parsivezem dukryte,suo lyg ir gerai ja prieme,jei mazyle suverkdavo-begdavo prie lovytes,kviesdavo mus,bet po kazkiek laiko pradejo ugzti(ir labai gresmingai)ant manes.Tas urzgimas jai uzeidavo dazniausia kai as kazka veikdavau su vaiku ir buvau netoli tetuko. O pries kelias dienas ji mane uzpuole...Viena laime,kad vyras buvo salia(Aciu Dievui),ikiso savo ranka vietoj mano kojos,ta ta greit apsiramino,bet vistiek ji apkandziojo(turbut mane kad cia mano ranka). Nuo to vakaro sedi prirista.Ziauriai liudnom akim...Bet vakar ir ant tetuko urzge. As jos laaaabai dabar bijau,o net baisu pagalvot kas gali buti kai mazyle paaugs...O gyvenam vieno kambario bute ir kol kas neturim kur detis ir nezinom ka daryt,nes ta grazuole vis tiek mylim,ir dabar bijom abu....Turbut cia vienintelis toks atvejis kad bernu zenenhundas pultu zmogu...