Kai vaikutis pilve spardosi, tai neskauda, o labai malonu. Kai paauga, tai galima ir jam švelniai pabelst ir paklaust, kaip sekasi
Full Version: Kraujo ir gimdymo baimė
Pažiūrėkit į problemą iš kitos pusės. Argi ne privalumas atsijungti nuo skausmo baimės, o ne jausti patį skausmą? Anksčiau alpdavau, kai imdavo kraują iš venos, dabar ir prie geriausių norų nenualpčiau (nežinau, kas pasikeitė). Man atrodo, kad alpimas yra geriausia apsauga nuo skausmo, tai tarsi organizmo gynybinė reakcija. Jei gydytojas įspėtas, tai ir paruoš to amoniako, jokia čia ne gėda alpti. Atsibundi iš alpulio, o procedūra baigta
Kai vaikutis pilve spardosi, tai neskauda, o labai malonu. Kai paauga, tai galima ir jam švelniai pabelst ir paklaust, kaip sekasi
QUOTE(uups @ 2006 07 13, 17:09) Tikras, 'kokybishkas" ir nekontroliuojamas apalpimas yra visishkas atsijungimas keletui minuciu su nevalingu shlapimo pusles ishsitushtinimu (nelinkiu, teko  ). Taiva. Jei norit,-isijauskit, alpciokit, negimdykit, nelaikykit vairavimo teisiu (shitas 'pasiteisinimas' mane pribloshke po teisybei), nukraujuokit susizheidusios (gi nepasieksit pagalbos), whatever...kaip jums patogiau gyventi   Na, man kaip tik tokie "kokybiški" apalpimai ir būna (su šlapimo nelaikymu... ) Ir ką man dabar daryt...? Maždaug 1 iš 10 nualpimų sugebu sukontroliuoti, o ką daryti su kitais? Jei tik kas pasakytų, kaip tai sukontroliuoti, premiją duočiau... Tik lengva pasakyti - negalvok apie tai, galvok apie kažką kitą, bet tai netikras minčių nusukimas. Kai galvoju kaip čia nenualpti būna tik blogiau. Žodžiu man tik vieną kartą pavyko nenualpti, kai va susilaužiau koją ir teko pačiai krapštytis iš duobės ir kviestis pagalbą (beje kai atvažiavo greitoji - nualpau). Bet iki tol baimė kad manęs neras išgelbėjo. Mano šeimoje tokių yra ir tai gali būti paveldėjimas. Kol gulėjau ligoninėje daktarai stebėjosi tokiu mano nervų silpnumu. Jų požiūris mane nustebino, toks vaizdas lyg aš vaidinu, kad bijau. Aš norėčiau būti tokia kaip visi, nieko nebijoti, nes žmonių požiūris į mane beprotiškai erzina... 
QUOTE(uups @ 2006 07 04, 21:57) mano giliausiu isitikinimu, nereikia per smarkiai isijaust i tai, kaip tau bloga ir silpna ir pastoviai galvot kaip alpsi...tada nereikes ir psichologu ir hipnoziu.... maciau ne viena tokia alpstancia princese...(netgi nuo shneku apie krauja ar suzheidimus), beje, bent pora ish ju sekminhai pasigimde ir augina vaikus. Esu macius ir priverstinio 'gydymo' scena, kai viena tokia alpstancioji buvo gerai ishkoliota (beje, vertai,- situacija tokia, kad,mazdaug, mergyte istoja mokytis medicinos alpdama nuo minties apie krauja) ir paimtas kraujas ish pirshto....ir nieko...nu neapalpo pirma karta gyvenime visas jegas sukaupus ir nusisukus i shona  . Svarbu nusiteikimas ir koncentracija.Antras dalykas,- kur jus matot gimdymo metu ta krauja? Kiekviena, buvus nescia patvirtins, kad savo papilves niekaip nematai per ta arbuza... Ir trecia, man labai idomu, kaip per menesines higieninius paketus pasikeiciat? apalpstat po keleta kartu proceduros eigoj?  Tai tiek...linkiu neisijaust kad esat opos-popos  P.S. esu alpus ir pati, ir ne karta...zinau koks jausmas, ir zinau, kad imanoma sukontroliuot ta slykstu jausma, kai pasaulis ima niauktis ish krashtu  netikiu, kad pati esu alpusi..jei butum-tai suprastum, kad tai nėra kontroliuojama. Ot įdomu būtų-sugalvojo "princesė" nualpti ir nualpo..deja tai vyksta ne dėl mūsų norų...ir kam manai malonu nualpti? kaip malonu patirti tą bjaurų jausmą, kai atrodo kad jau miršti...kai spaudimas nukrenta taip, kad daktarai ir seselės laksto persigandę? kai po atsigavimo dar visą dieną vaikštai su svaigstančia galva ir bjaurumo jausmu? manai tai malonumas? tai kažkoks žaidimas? Kiekvieną kartą mintyse save tikinu "čia tikrai nieko baisaus, nieko tokio..ne taip jau ir skauda...viskas man gerai...viskas man gerai"...ir manai padeda? nieko panašaus...kaip tada paaiškinti alpimą, kai esu paprasčiausiai peršalus ir turiu temperatūros? buvo momentas kai negalėjau vaikščioti-nes tik atsikeliu ir alpstu...tada nei kraujo mačiau, nei bijojau ko....paskui praėjo viskas...arba kai šaltą žiemą pasidaro silpna, juoduoja akyse....taigi čia kažkas su organizmu negerai..gal širdis silpna, gal dar kas...niekas to negali paaiškinti....taigi nėra taip paprasta kaip tau atrodo. Papildyta: QUOTE(uups @ 2006 07 13, 16:09) Tikras, 'kokybishkas" ir nekontroliuojamas apalpimas yra visishkas atsijungimas keletui minuciu su nevalingu shlapimo pusles ishsitushtinimu (nelinkiu, teko ). iš kur tokios "žinios"?  Alpimas tai staiga apėmęs didelis silpnumas, kuris gali būti su trumpu sąmonės netekimu. taip ir būna...pajunti neapsakomą blogumą viduje, matyt dėl nukritusio kraujo spaudimo, paskui akyse juoda, aplinkiniai garsai vis tylesni...kol galiausiai nieko nebejauti ir nebegirdi.... o tokio "kokybiško" nualpimo apibrėžimo, kurį tu aprašei, niekur neradau... Papildyta: QUOTE(cacukas @ 2006 06 30, 08:40) Sveikos, per šią savaitę išgyvenau tiek streso, kad per visą gyvenimą iki to nebuvau tiek išgyvenusi... Šeštadienį susilaužiau koją... Ir operuot reikėjo, ir kateterį į ranką įvedė, ir kraują iš venos ėmė, tai aš vos ne kiekvieną kartą griuvau... Seselės jau net paskui bijojo man durti, tai nuo skausmo išsiderėjau, kad duotų tabletėmis. Bet baisiausias dūris buvo į stuburą, prieš operaciją. Užšaldė mane nuo užpakalio iki kojų galų, beje per operaciją viską girdėjau, kas vyksta, tik nieko nejaučiau. Girdėjau kaip jie grąžtu grežė man koją, jaučiu, kad ją čiupinėja, tai per operaciją sussuko man į koją 6 varžtus, 1 plokštelę ir kažkokią vielą. Tai jau dabar po visko, šiuo metu kas baisiausiai laukia, tai siūlų išėmimas. Na jei jau teks nualpti, tai ir nualpsiu. Bet po metų reikės daryt dar vieną operaciją, nes nuos varžtus pašalinti reikės, tai stengiuosi negalvoti apie tai, nes dar daug laiko liko. O ši vasara tai bus tik gulėjimo metas, nei į darbą, nei dar kur negalėsiu keliauti... oho kiek teko tau iškentėti... labai tave suprantu... 
QUOTE(Tylene @ 2006 07 24, 13:46) oho kiek teko tau iškentėti... labai tave suprantu... Labukas, svarbiausia, kad dar kartą teks operuot ir išmti tuos varžtus ir plokštelę. daktaras jau paguodė, kad viskas lauks iš naujo: visi tie patys tyrimai, vėl iš naujo turės kraujo grupę nustatyti, nes prieš tai atlikti tyrimai tiko tik tai praeitai operacijai. Sakė daktaras, kad sugriežtino taisykles ir kad aš tą kraujo grupę jau žinau, nieko nereikš. O kur dingsi? Teks iškest... 
QUOTE(uups @ 2006 07 13, 16:09) Tikras, 'kokybishkas" ir nekontroliuojamas apalpimas yra visishkas atsijungimas keletui minuciu su nevalingu shlapimo pusles ishsitushtinimu (nelinkiu, teko ). Taiva. Jei norit,-isijauskit, alpciokit, negimdykit, nelaikykit vairavimo teisiu (shitas 'pasiteisinimas' mane pribloshke po teisybei), nukraujuokit susizheidusios (gi nepasieksit pagalbos), whatever...kaip jums patogiau gyventi Maisai su epilepsija  Papildyta: QUOTE(Tylene @ 2006 07 24, 12:46) iš kur tokios "žinios"? Alpimas tai staiga apėmęs didelis silpnumas, kuris gali būti su trumpu sąmonės netekimu. taip ir būna...pajunti neapsakomą blogumą viduje, matyt dėl nukritusio kraujo spaudimo, paskui akyse juoda, aplinkiniai garsai vis tylesni...kol galiausiai nieko nebejauti ir nebegirdi.... o tokio "kokybiško" nualpimo apibrėžimo, kurį tu aprašei, niekur neradau... Tylene, mes turbut alpstame vienodai  Lygiai toks pats jausmas ir man Tik dar pridesiu, kad nualpusi as speju net susapnuoti sapna. Daznai sapnuoju, kad labai noriu miego ir tokio saldaus, ir kazkas mane pradeda saukti. As galvoju: "Tik ne dabar, noriu miego" O pasirodo, mane tada tampo ir bando atgaivinti. Tada po truputi spaudimas, matyt, kyla, todel pradedu atsigavineti. O atsigavus, toks slykstus jausmas, laaabai jo nemegstu  Papildyta: QUOTE(Tylene @ 2006 07 24, 12:46) kaip tada paaiškinti alpimą, kai esu paprasčiausiai peršalus ir turiu temperatūros? buvo momentas kai negalėjau vaikščioti-nes tik atsikeliu ir alpstu...tada nei kraujo mačiau, nei bijojau ko....paskui praėjo viskas... Man irgi turint temperaturos (sirgau gripu) buvo pasidare silpna, bet tada spejau i lova nukristi, tai iki galo nenualpau.  Bet ausyse sniokste
Na, jeigu atlikus tyrimus gydytojai neranda širdies ir kraujagyslių patologijos, jei smegenų kraujotaka normali ir nėra kažkokių kitokių fiziologinių pakitimų, alpimo priežastis tiktai psichosomatinė. Be to, alpinėjate ne šiaip bet kur ir bet kada, o tik su krauju susijusiose situacijose. Tai irgi rodo, kad sąmonės netekimas yra psichologinės kilmės.
Dėl"paveldėjimo" irgi abejoju Galima paveldėti nervų sistemos jautrumą, bet tikrai ne baimes. Baimės yra įvairiais būdais įgyjamos. Jūs pasiklauskite, kokiose situacijose alpinėja jūsų artimieji, nenustebčiau, jei visai kitose, nei jūs. Taigi, suabejočiau, ar psichologas šioje situacijoje jūms negali padėti. Reikia tik žinoti, pas kokį specialistą ir kokiu tikslu einate. Be to, psichologo konsultacija tikrai ne tas pats, kas paplepėjimas su draugėmis. Dėl nualpimo po gripo - toks alpimas manau jau fiziologinės kilmės - organizmas buvo išsekęs po ligos. Taip pat natūralu yra alpti tvankioje patalpoje, didelaime karštyje ir pan. Cacukas, o lūžis tikrai buvo neskanus, jei kaulą reikėjo tvirtinti varžtais. Linkiu greitai ir sėkmingai pasveikti
Skaitau ir matau kaip viskas man artima, patirta ir išgyventa
 pasirodo ne aš viena tokia alpstanti ankščiau daugiau alpdavau dėl kraujo ėmimo ar šeip užtekdavo pamatyti kraują, dabar kraujo netaip bijau - bet nėra labai malonu žiūrėti į jį paskutinį kartą silpna pasidarė per paskaitą - krimstu medicinos mokslus Dėstytoja pasakoja apie gimdymą, virkštelę ir placentą - o aš tik jaučiu kaip man tirpsta kojos, rankos šąla.. Tai tik greitai pradėjau spaudyti tašką - virš viršutinės lūpos ir žemiau nosies, ties viduriuku - žinokit padeda, jei tik pajautus silpnumą pamasažuoji. tai išsigelbėjau ši kartą o kitą kartą rodė nuotraukas - vaizdeliai irgi nekokie, tik greitai sakau grupiokei, kad gelbėk mane nes jau atsijungsiu, ausys užgula.. tai dėstytoja pamačiusi mano perbalusį veidelį iškart paguldė. Nespejau nualpti bet jau tas jauuusmas prieš aplimą - ausys užgula, akys temsta ir negali visai nieko kontroliuoti Pati žinau, kad nėra nieko baisaus, raminu save, bet niekaip negaliu to jausmo suvaldyti.
Na, gal kuri irgi labai bijote kraujo, gal išradote kokių nors stebuklingų būdų, kaip apsisaugoti nuo nualpimo? Nemažai laiko praėjo...
Na va jau turiu dukrytę...
Gimdžiau ne pati, teko dėl preeklampsijos daryti cezarį 34 nėštumo savaitę. Atbadė kaip reikiant. Per visą nėštumą iš venos kraują gal kokią 12 kartų ėmė. Buvo visko, ir alpau ir nealpau. Tiesiog kentėjau, juk dabar turiu tokį stebuklą.  Kai tik padarė cezarį, tai 2 paras reanimaciniame su vamzdeliais gulėjau, kai išėjau iš ligoninės visur nuo badymo skaudėjo. Jau praėjo beveik pusė metų. Kažkaip galvoju, kaip aš ištvėriau, tada atėjo mintis, kad paprasčiausiai neturėjau kitos išeities kaip tik viską ištverti. Aišku, kad buvo baisu ir dėl dukrytės, užtad greitai antro leliuko ir neplanuoju. kol kas užteks ir vienos, ateityje gal dar ir vėl susikaupsiu nėštumui...
QUOTE(cacukas @ 2009 06 05, 12:56) Na va jau turiu dukrytę... Gimdžiau ne pati, teko dėl preeklampsijos daryti cezarį 34 nėštumo savaitę. Atbadė kaip reikiant. Per visą nėštumą iš venos kraują gal kokią 12 kartų ėmė. Buvo visko, ir alpau ir nealpau. Tiesiog kentėjau, juk dabar turiu tokį stebuklą. Kai tik padarė cezarį, tai 2 paras reanimaciniame su vamzdeliais gulėjau, kai išėjau iš ligoninės visur nuo badymo skaudėjo. Jau praėjo beveik pusė metų. Kažkaip galvoju, kaip aš ištvėriau, tada atėjo mintis, kad paprasčiausiai neturėjau kitos išeities kaip tik viską ištverti. Aišku, kad buvo baisu ir dėl dukrytės, užtad greitai antro leliuko ir neplanuoju. kol kas užteks ir vienos, ateityje gal dar ir vėl susikaupsiu nėštumui... Faina, kad parasei kaip tau praejo nestumas. Tik gaila, kad ne taip lengvai  Siandien pirma karta ilindau i sita tema ir pirma mintis kai pamaciau, kad jau turi vaikiuka, - na va, o ji taip bijojo Jei tada buciau paskaicius tavo klausima, buciau tikrai patarus kreipti i psichologa, tikrai tikiu, kad jie gali padeti. Ziurejau tokia laida apie tai, kaip psichhologai gydo zmoniu baimes ir zmogus, kuris paniskai iki isterijos bijojo voru, po gydymo seanso (sunku patiketi) bet paeme i ranka didziuli plaukuota vora - tik oj ne dienos ir ne savaites tam reik.. Dar turiu savo asmeniniame rate liudnos patirties, kai zmogu po pacios skaudziausios netekties metus neisliejus ne vienos asaros, is naujo moke verkti. Daug reik dirbti su savimi, dideles saviitaigos, nes dabar tu jau labiau nesamoningai bijai ne paties fakto, o bijai bijoti. Bet as manau viskas bus gerai ir jei tai trukdo gyventi, tiesiog reik kreiptis pagalbos. (beje, man pats bendravimas su psichologu idomus procesas atrodo )
QUOTE(arbatine_saldainine @ 2010 02 17, 00:45) Faina, kad parasei kaip tau praejo nestumas. Tik gaila, kad ne taip lengvai Siandien pirma karta ilindau i sita tema ir pirma mintis kai pamaciau, kad jau turi vaikiuka, - na va, o ji taip bijojo Jei tada buciau paskaicius tavo klausima, buciau tikrai patarus kreipti i psichologa, tikrai tikiu, kad jie gali padeti. Ziurejau tokia laida apie tai, kaip psichhologai gydo zmoniu baimes ir zmogus, kuris paniskai iki isterijos bijojo voru, po gydymo seanso (sunku patiketi) bet paeme i ranka didziuli plaukuota vora - tik oj ne dienos ir ne savaites tam reik.. Dar turiu savo asmeniniame rate liudnos patirties, kai zmogu po pacios skaudziausios netekties metus neisliejus ne vienos asaros, is naujo moke verkti. Daug reik dirbti su savimi, dideles saviitaigos, nes dabar tu jau labiau nesamoningai bijai ne paties fakto, o bijai bijoti. Bet as manau viskas bus gerai ir jei tai trukdo gyventi, tiesiog reik kreiptis pagalbos. (beje, man pats bendravimas su psichologu idomus procesas atrodo )Manau tu teisi, esu kreipusis į psichologę, tik va, ji sakė, kad padėtų 2-3 metų lankymaisi pas ją apie 2-3 kartus per savaitę, tik va, gyvenu Ukmergėje, o joje nėra tokių psichologų, kad tokiais dalykais užsiimtų. Tik arčiausiai Vilniuje arba Kaune, o tai kainuos nemažai, vien važinėjimas ir dar pačiai psichologei reikės mokėt. Tiesiog negaliu skirti tokių pinigų, nes tiek neturiu Na tiesiog ir plaukiu pasroviui. Ėjo viskas ir praėjo taip sakant. Visi baisumai po truputį pasimiršta. Bet tos baimės vis tiek yra manyje, tik jos užsislėpusios, nes nėra dabar ko joms išlysti. Na bet jei vėl reikės kokį kraują priduot, ir vėl bus iš naujo baisu.  Aš tai dabar vis mąstau, kad dukrytę turiu, o ką reiškia gimdyti - nežinau. Tikiuosi, kad ateityje (dar po keleto metų) galėsiu irgi didžiuotis, kad ištvėriau tas baimes ir turiu antrą vaikelį.
QUOTE(cacukas @ 2006 02 22, 09:18) Laba diena. Šiuo metu esu ištekėjusi jau 2 mėnesius. Su vyru iki vestuvių draugavome 2,5 metų. Mūsų santykiai labai geri, mes mylime vienas kitą ir jau kartais pamąstome apie kudikį. Man šiuo metu yra 22 metai, todel labai neskubu, bet jau mintys pradeda listi, kad kada nors tikrai vaikelio norėsiu. Bet yra problema: aš labai bijau viso nėštumo laikotarpio ir gimdymo. Tai nėra tik pscihologinė baimė, tai mano manymu, yra dar blogiau. Visa gyvenima (kiek save atsimenu) dar kokiu penkiu metu būdama pradėjau alpti, vos pamačiusi kraują, adatas, negaliu žiurėti siaubo filmų, nes nemiegu naktimis. Vos ne kiekvieną kartą, kai ligoninėje reikia imti kraują iš piršto nuaplstu ir prarandu sąmonę. Jei ben kas nors pašneka apie kokia nors operaciją, pasidaro bloga. Todėl net neįsivaizduoju, kaip man reikės iškesti visą neštumo laikotarpį, per kurį ir kraują ims, ir darys įvairias procedūras. Blogiausia, kad aš to jausmo (blogumo) negaliu kontroliuoti. Nes jei galėčiau pati kaip nors sau padėti, net neieškočiau pagalbos. O dar labai bijau, jei aš pastoviai alpsiu, tai gali pakenkti vaikelio sveikatai. Mūsų šeimoje taip pat alpsta ir tėtis, bet jis retkarčiais, o kiek sužinojau ir seneliui taip buvo. Anksčiau bandžiau aiškintis kodėl taip yra, daktarai tyrė, bet tik skėsčioja rankomis ir nieko negali padaryti. Iš pradžių sakė, kad viskas praeis savaime, o jei nepraeis - jie nieko negali padaryti - tokia jau mano nervų sistema ir jos nepakeisi. Taip nuplaukė mano vairavimo teisės (kurių labai norėjau), nes reikia žinoti kraujo grupę ir praeiti pirmos pagalbos kursus, o kai pamatys egzaminuotojai, kas man darosi, tai tikrai neprileis prie egzaminų. Todėl pasitarėme su vyru ir pradėjome galvoti, gal man verta kreiptis i psichologą? Gal jis bent padės išsiaiskinti tų baimių priežastį? Nežinau, ką man daryti, todėl gal ką patartumėte? Gimdymas su hipnoze padeda. Hipnoterapeutas turetu padeti. Pasiruosimas gimdymui uztrunka apie 6 menesius. Mokomos poros kaip elgtis kad nepykintu ir nealptu. loretafuller@googlemail.com |
This is a "lo-fi" version of our main content. To view the full version with more information, formatting and images, please click here.