Laba diena.
Šiuo metu esu ištekėjusi jau 2 mėnesius. Su vyru iki vestuvių draugavome 2,5 metų. Mūsų santykiai labai geri, mes mylime vienas kitą ir jau kartais pamąstome apie kudikį. Man šiuo metu yra 22 metai, todel labai neskubu, bet jau mintys pradeda listi, kad kada nors tikrai vaikelio norėsiu. Bet yra problema: aš labai bijau viso nėštumo laikotarpio ir gimdymo. Tai nėra tik pscihologinė baimė, tai mano manymu, yra dar blogiau. Visa gyvenima (kiek save atsimenu) dar kokiu penkiu metu būdama pradėjau alpti, vos pamačiusi kraują, adatas, negaliu žiurėti siaubo filmų, nes nemiegu naktimis. Vos ne kiekvieną kartą, kai ligoninėje reikia imti kraują iš piršto nuaplstu ir prarandu sąmonę. Jei ben kas nors pašneka apie kokia nors operaciją, pasidaro bloga. Todėl net neįsivaizduoju, kaip man reikės iškesti visą neštumo laikotarpį, per kurį ir kraują ims, ir darys įvairias procedūras. Blogiausia, kad aš to jausmo (blogumo) negaliu kontroliuoti. Nes jei galėčiau pati kaip nors sau padėti, net neieškočiau pagalbos. O dar labai bijau, jei aš pastoviai alpsiu, tai gali pakenkti vaikelio sveikatai.
Mūsų šeimoje taip pat alpsta ir tėtis, bet jis retkarčiais, o kiek sužinojau ir seneliui taip buvo.
Anksčiau bandžiau aiškintis kodėl taip yra, daktarai tyrė, bet tik skėsčioja rankomis ir nieko negali padaryti. Iš pradžių sakė, kad viskas praeis savaime, o jei nepraeis - jie nieko negali padaryti - tokia jau mano nervų sistema ir jos nepakeisi.
Taip nuplaukė mano vairavimo teisės (kurių labai norėjau), nes reikia žinoti kraujo grupę ir praeiti pirmos pagalbos kursus, o kai pamatys egzaminuotojai, kas man darosi, tai tikrai neprileis prie egzaminų.
Todėl pasitarėme su vyru ir pradėjome galvoti, gal man verta kreiptis i psichologą? Gal jis bent padės išsiaiskinti tų baimių priežastį? Nežinau, ką man daryti, todėl gal ką patartumėte?

Cacuk, nu beveik mano situacija. Zinok, kad ne viena tokia esi. Lygiai taip pat bijau gimdymo, lygiai taip pat alpstu. Tik va, del pirmos pagalbos vairavimo kursuose nezinau, ar butu taip baisu Esu tyrusis del to alpimo, bet nieko nerado, ir lygiai kaip tau pasake, kad tokia nervu sistema. Ka daryti? Tiesiog nezinau, laukiu, gal kazkas pasikeis...pas psichologa kazkaip net nepagalvojau, kad verta eiti...Jis ne tokio pobudzio specialistas, pakalbes su tavimi, kaip ir bet kuris zmogus, kad nebijok ir viskas, o kaip zinai, kad realiai kontroliuoti to neimanoma, nors ir kaip save itikinetum, i galva tuo metu nepaduodama pakankamai deguonies ir bac be samones.

Labutis. Net nesitikėjau, kad taip greitai kažkas atsakys.
Tai va, esmė ir kodėl mes tokios? Mane tai baisiai vargina, manau, kad ir tave. O ir suprasti ne visi gali, kas mums yra. Daugumai žmonių kai sakiau, kad alpstu, tai net nepatikėjo, kol nepamatė... O kai pamatė, tai daugiau nebesišaipė. Beje manimi tokiu būdu klasiokai naudodavosi. Kuris nors įsipjauna į pirštą ir man tipo netyčia parodo... O viskas tik dėl to, kad nereikėtų rašyti kokio sunkaus kontrolinio. Ir jo aišku, kad ir nerašydavome.
Va, neseniai prieš kelias savaites tikrinausi cukraus kiekį kraujyje ir nualpau. Tai gerai, kad vyras buvo šalia. Išvis jam labai gaila, kad man taip vyksta ir nori kaip nors man padėti.
Na, kažkaip reikės laikytis. Beje mama taip ir šneka, kad kai būsiu nėščia, tai nebus džiaugsmas, o tikras vargas...
Bet nors būtų aišku ar tai kokia nors liga ar bala žino kas? Kad daktarai nors ką pasakytų...

Nežinau kaip jautiesi Aš tavo vietoje vis dėl to bandyčiau eiti pas aktarus ir bandyt išsiaiškint... gal ir pas psichologą... nors jei taip jau yra, tai nieko nepadarysi...
Dabar dėl nėštumo... Tikrai nereikia gąsdintis Taip, daro kraujo tyrimus, bet ne tiek jau dažnai kaip atrodo... be to, tuo metu, kai reiktų kraują imt, vestumeis vyrą, perspėtum medikus, kad turri tokią problemą, paimtų tau kraują ir atsigulusiai, kad nematytum ar nenualptum, o jei ir nualptum, tai bent nenukristum... tarp kitko, jei viskas tvarkoj, tai tą kraują gal tik kokius tris kartus ima, taip kad įmanoma ištverti Visas nėštumas niekaip nesusikęs su jraujo baime, išskyrus šią procedūrą Echoskopas - tai pilvuko paglostymas, šlapimo tyrimai irgi nemanau, kad tau baisūs būtų, pilvo matavimas, ginekologinė apžiūra... nežinau, man atrodo, kad nebijotum, nes tai niekaip nei su operacijom, nei su krauju nesusiję...
Dėl pačio gimdymo Mėnesinių nebijai? Nealpsti? Vadinasi ir gimdymo metu nieko tokio nenutiks Be to, skauda, tai mažiausiai kas bus galvoj, tai kraujo baimė Patikėk, viskas įveikiama... tiesiog ateis laikas, kai suprasi, kad labai jau nori to klecko šalia, kai visos baimės nueis į šoną... Ir didesnias baimes žmonės nugali
Sėkmės ir stiprybės

P.S.: o tavo klasiokai tai žvėrys

Dėkoju už palaikymą. Aš irgi tikiuosi, kad kai ateis laikas vaikučiui, gal ta baimė kažkiek sumažės.
Kiek buvau pas daktarus, tai tik valarijono ir raminančių vaistų išrašo ir viskas. Net nebematau prasmės pas juos eiti. Gal nebent pas psichologą. Tik nežinau ar ir jis galės man kuo nors padėti. Na dėl savęs, tai aš galiu kad ir šimtą kartų nualpti, juk po kokios valandos viskas praeina. Bet labai nerimaučiau dėl to, kiek tie alpimai gali pakenkti vaikučiui. Daktarai sakė, kad kai nualpstu labai nukrenta kraujo spaudimas. Visa pasidarau balta kaip popierius, šlapia ir galūnės atšala. Man išvis ligoninės yra problema. Kažkada lankiau pusseserę ligoninėje, ir pamačiusi kateterį įvestą į veną nualpau. Man užteko tik pamatyti. Be to vyro kraujo grupė yra minusinė. Kiek žinau, jei mano minusinė tai lyg tai viskas gerai, bet jei pliusinė, tai reikės kažkokius vaistus leisti... Beje būna visko. Mano draugė laukėsi ir kartu gyvenome, tai kiek ji iškentėjo... Na bet gal man nebūtinai bus kaip jai? Vis tikiuosi, kad kai lauksiuos, toks didelis džiaugsmas kaip vaikelis nepavirs nerimo, alpimo ir nervų maratonu.

Man atrodo, kad cia paveldimas dalykas. Rasei, kad tavo teciui lygiai tas pats, tai mano gimineje irgi yra alpstanciu tetuliu, bet pagimde po keleta vaiku. Viena mano giminaite atejusi aplankyti artimojo nualpo, nes kazka irgi pamate, o kitai irgi negera pasidare. Man irgi, kai nualpdavau labai labai nukrisdavo spaudimas, tik atsigavus negaleciau paeiti, nes atrodo prie zemes traukia, tik kai spaudimas sunormaleja pradedu jaustis gerai. Kitiems paprasta pasakyti, eik issitirk, bet ko gero cia nera ka tirti. Man ir encefalograma ir kardiograma dare, viskas normoje, nera pakitimu su kraujagyslemis.
O tau nera taip, kad kai pradedi jausti kad ateina alpulys, uzspaudzia gerkle, lyg tais neturetum oro ikvepti, man tai taip yra. Beje, kai reikia imti krauja, is anksto gerai pauostyti amoniako (nuveja bloguma), ir visada paprasyk, kad imtu krauja gulomis, kai imuosi tu priemoniu, paprastai viskas buna gerai.
O kas del nestumo, nezinau...kadangi tokios irgi turi vaiku, tai gal gerai bus. As tikiuosi, nors pati labai bijau. Kartais stebiuosi savimi, kai reikia traukti danti, grezti ir pan, nieko neatsitinka, istveriu geriau kartais uz kitus, o va kraujas labai jau mistinis dalykas man.

Tai dėl šito nerimo reikia tik pasikonsultuoti su savo ginekologe, kai jau norėsi leliuko... ji juk prižiūrės tave nėštumo metu, taip kad ir paaiškinti viską detaliau galės
Dėl kraujo grupių - problema yra tuomet, kai motinos yra minusas, o tėčio - pliusas... taip, kad šis nerimas atkrenta
Žodžiu, nereikia gąsdintis ir iš anksto nusiteikti, kad bus blogai Mano pvz nėštumas ir gimdymas buvo visai lengvi, taip kad galbūt ir tau taip bus. Vis dėlto geriausiai tavo abejones išsklaidys gydytojas, kuris galės tiksliau atsakyti apie alpimų poveikį vaisiui

Taip aš jaučiu, kada jau ateina alpulys. Tik man būna tiesiog viduje labai negera. Net nemoku tos būsenos apibūdinti. Atrodo, kad viduje kažkos karas vyksta. Jei jau prededu jausti tokį jausmą, tai stengiuosi iš visų jėgų nuvyti blogas mintis, galvoti apie kažką gero, bet nevisada pavyksta. Ir viskas vyksta labai greitai. Maždaug porą minučių ir manęs nebėra... Aš irgi namie turiu amoniako, ir dar teta suveikė validolio. Kartais ir man tenka prieš duodant kraują įkvėpti gerą dozę amoniako. Jau geriau iš anksto apsidrausti. Tik ne visi daktarai supranta reikalo svarbumą. Kai pasakau, kad man bus bloga, tai pradeda gėdint, kad aš tokia didelė ir bijau. Bet kai pamato kad iš tiesų taip yra, tai visada liepia perspėti. Ką aš ir bandau padaryti, tik ne mano problemos, kai jie nesupranta.

hmm...

na ne vienam nepatinka i kraujo scenas ziuret ar is pirsto krauja imt - pas visus negatyvios reakcijos (na gal sirdies ritmas greiteja, spaudimas kiek kyla)

bet gal tu nealpsti is baimes, o del to, kad ta negatyvi reakcija i tokias scenas, kuri kitiems ateina ar praeina, del kazkokiu tai realiu fiziologiniu priezasciu tave privercia alpt...

na aisku, gal as cia nusishnekejau truputi, bet tavo atveju as VISKA KAPITALIAI pasitikrinciau - elektrokardiograma, kraujo tyrimai (na, ka darysi, reikia tai reikia), net epilepsijos tyrimai - zodziu, viska viska.

tada tikrai galesi ramiai gyvent, kad cia pas tik tokia ekstrine psichologine reakcija, o ne kazkokios fiziologines priezastys.

Esmė, kad aš nebūtinai alpstu, kai pamatau kažką baisaus. Dažniausiai užtenka, kad kažkas pakalbėtų apie kokią nors operaciją, ar šiaip apie kokią nors ligą. Aš beje dirbu spaustuvėje, kur mano pagrindinis darbas - maketuoti medicininius blankus. O juose dažniausiai parašyta kokia bus operacija, kas bus daroma. Ir tą nedidelį blankelį aš darau kokia porą valandų, nes po sakinį parašau ir reikia atsipūsti, nes jaučiu, kad jau bloga. Kol kas darbe nualpti neteko, nes jei jaučiu kad jau negerai griebiuosi visokių priemonių. Net nustoju kuriam laikui dirbti. O jei valdžia sužinotų, manau, kad atleistų mane. Nes jau kažkoks panašus variantas jau buvo. Nežinau iš kur ta baimė kyla, ar kad kuo sergu, ar tai tik psichologinė problema, bet mane tyrė Kaune, nervų tyrimo centre, ir nieko blogo nerado. Nežinau, gal reikės kažkur dar kartą kreiptis, bet aš jau nieko nesitikiu.

Na, cia kaip sakant, ne kas del darbo Matau, kad tu labai geros fantazijos , gali viska tikroviskai isivaizduoti, bet as irgi tokia, nors paprastai mane veikia ligonines kvapas, tie spiritiniai kvapai ir pan, nes buvo atveju, kai eme krauja paprastoje, gerai isvedintoje aplinkoje ir nepasidare bloga. Bet negaliu teigti, kad tai nuo kvapu, gal cia koks atsitiktinis atvejas buvo, nes kazkada buvo, kad namie labai giliai su peiliu isipjoviau i pirsta, tai iskart pajauciau kaip akyse baltuoja, dar spejau i lova igriuti. Dar viena versija turiu, gal yra pirstuose kazkokie labai jautrus nerviniai taskai? Manau, paprastai tokie zmones buna labai jautrus apskritai.
Papildyta:


Paprastai tokiems alpikams nebuna fiziologiniu pakitimu, tyrimai buna geri. Nes isivaizduok, jei alpsti nuo vaikystes, ir tau pastoviai daro visokius kraujo, slapimo tyrimus, kardiogramas, encefalogramas ir pan., ir visada sako, kad nera pakitimu, tai dabar lygiai tas pats. O epilepsija visai kita liga, pozymiai kiti, ta zinau Nu, nezinau...cia supranta tik likimo draugai...Gydytojai man patare nekreipti demesio i ta alpima, tik pasiruosti kai reikia duoti krauja ir viskas. Jie tokiu atveju mate ne viena ir ne du, nes sako, kad yra pasaulyje tokiu zmoniu, kurie alpsta tokiose situacijose. Ivardina du atvejus: jautrumas ir paveldimumas. Nuo ju, berods vaistu nera

oi kaip suprantu...
turiu panašią baimę - paniškai bijau gimdymo ir nėštumo laikotarpio
mamos, tik nesupykite, bet aš neįsivaizduoju kaip galima tai iškęsti.. žinau, kad būna ir baisesnių dalykų, mama sako, kad pasimiršta gimdymo skausmai, atperka džiaugsmas, bet aš pirmiausia bijau to jausmo, kai kūdikėlis bus mano pilve ir vartysis, ir spardysis...
turiu super lakią vaizduotę, besiklausant pasakojimo apie apendicito operaciją, man ima pačiai skaudėti šoną.. o dėl gimdymo dar liko iš senų laikų vaizdinys iš Medicinos enciklopedijos, kur yra gimdymo paveiksliukai.. bet to kažkuriam šeštadieniniam Lietuvos ryto Gyvenimo būde neseniai buvo irgi fotkės po gimdymo... man kažkaip labai baisu jau net ir žiūrėti į jas, tai kas bus kai tai pajusiu realiai...
bijau nerealiai, o pagal mano metus, tai turės būti neišvengiamai greit
galvoju apie visokius nuskausminimus, cezario operacijas.. jau net sąžinė graužia dėl tokių nesąmoningų mano baimių
p.s. dėl kraujo - bijau irgi baisulingai, kažkada įsipjoviau pirštą, tai ne tai, kad skaudėjo, bet silpna darėsi vien žiūrint į jį... kai ėmė iš venos kraują grupei nustatyti, apalpau irgi, bet jau po visko, kažkaip silpna pasidarė bežiūrint į tą ranką... todėl aš visada pasakau, kad man reiks amoniako, kai ima iš piršto kraują (bet nealpstu), gydytojos stebisi, sako "tau jau tuoj vaikus reikės gimdyti, o tu turi tokių baimių".. bet aš gi nespecialiai.. kaip koks kiškis drąsuolis

Tai va, to ir bijau, kad vaistų nėra. Ir tiesiog negaliu priprasti prie to, nekreipt dėmesio. Kol nealpstu, kol nereikia eiti pas daktarus. Tol viskas gerai. Taig vat bijau, kad ir mano būsimam vaikui taip gali būti...

Papildyta:


Manau, kad bijoti gimdymo nėra labai didelė gėda. Visos jo bijom, tik viena mažiau, kita daugiau. O dėl vaizduotės, tai ir darželyje ir mokykloje man irgi sakė, kad vaizduotė super laki. Vieną kartą nualpau, kai per biologijos pamokas pasakojo apie medicinines dėles... Ot juoko visiems buvo kai mane už rankų ir kojų išnešė iš klasės...
Na dėl pačio nėštumo, aš irgi bijau to jausmo, kai vaikiukas, bus manyje. Bet vis tikiuosi, kad kai jis ten ir bus, nesijausiu labai blogai.
Galvojau, kad gal reikėtų paskaityti kokią knygą apie nėštumą ir gimdymą, gal kai viską iš eilės sužinočiau, bijočiau mažiau? Bet vėl stabdo tas, kad ir skaitant galiu nualpti.
Na bet džiaugiuosi, kad užvedžiau šią temą, nes mes nors ir kelios esam, nesijauti vieniša su savo problemom. Dažniausiai mamos sako, kad visos pagimdė, ir tu pagimdysi. Todėl ir suprasti viską gali tik tą patį jaučiantis žmogus.

Skaitau kaip savo zodzius As irgi bijau, kad manyje kazkas spardysis ir taip visus 9 men (na, gal maziau, bet vistiek), man turbut prilygs amzinybei

Niekada is gydytoju nesulaukiau tokiu keistu repliku

Merginos, viskas man atrodo bus gerai, is tikruju ne su tokiom ligom pagimdo, ir sveikus vaikelius, o tas alpimas kazi ar liga, gydytojai net pavadinimo jai nesugalvoja Tiesiog jautri

nu va, tiesiog bendraminčių kampelis
mano mama sakė, kad duos į teismą Lietuvos rytą, kam jos vaiką traumuoja
o jei rimtai, tai kai aš pradedu spirgėti ir kaip mažas vaikas kreksėti ligoninėj iš baimės, tai gydytojams ir keista "kiek gi man metų, kad taip bijau"..
dar besimokydama 4 kurse (tai buvo kokiais 2001 m.) buvau ligoninėj, siuvo pirštą, mamos pažįstama seselė glostė nugarą, kita šiaip "dantį" užkalbėjo, daktaras siuvo, va jie ir paklausė "kiek gi tau metų, mažule", pasisakiau, kad mokausi IV kurse, va ir nustebo.. tokia tai istorija
man neramu, kad turiu tiek baimių.. bijočiau kokių vorų ar pelių, tai ir vengčiau su jais "kontakto", o čia pats organizmas sureguliavo baimes ir kaip to jautrumo ir vaizduotės išvengti? persiprogramuoti smegenis?
p.s. kas nors su "nepakrikusiais ir išoperuotais" nervais paskaitytų, sakytų, mergos, baikit dviračius išradinėt

Geras Nu, man nebuvo taip, kad reiktu guosti, nes isoriskai neparodau, kad l. bijau, paprastai visokius siuvimus ir operacijas su vietine nejautra istverdavau stoiskai, net silpna nesidare, o va, kai be nejautros, tai bac ir guliu O as labai daznai bijau to, kas nepatirta, tiesiog isprotet baigiu, kai nezinau kas laukia. O va, kraujo paemimo as nei bijau, nei man skauda, bet kartais pradedu bijoti, kad alpsiu (nes zinau, kad paprastai taip buna).

Merginos, siandien paziurejau laida "Sugrizimas" per TV3, tai ten rodo, kaip hipnozes pagalba hipnoterapeutas "isvaro" ivairias baimes. Rode, kaip mergina labai bijojo stomotologu, kad net alpdavo prie kabineto duru, ir po hipnozes ji nebebijojo. Gal sakyciau, ir musu baime galima isvaryti, turiu omeny, kraujo, kai ima krauja, del gimdymo, nezinau ar imanoma
Laidoje hipnoze atliko psichoterapeutas Anzelmas (pavardes neisgirdau ), bet parode jo tel. 8-656 20360, jis pasake, kad gali kreiptis visi.

Mano uošvis irgi turi tokią problemą. Jis net nuskausmintas stomatologo kėdėj lūžta, sūnus ligoninėj gulėjo, tai aplankyt nėjo - bijojo, kad nualps.
O aš pati irgi alpdavau kai kraują iš venos imdavo, kartą ligoninėj pasišaukė seselė į procedūrinį, imti kraukją, įkišo adatą, o aš ėmiau ir susileidau ant vietos, tai gydytojas karališkai, ant rankų į palatą parnešė Bet aš bijojau tik konkretaus dalyko - kai kraują iš venos ima. Po kokio 10 karto šios procedūros, kai įsisamoninau, kad neskauda ir nebaisu alpimai baigėsi Gimdymo irgi bijojau paniškai, net sakyčiau paranojiškai. Būdavo prabundu kokią naktį ir galvoju: "aha, dabar man gerai, miegu sau jaukiai ir šiltai įsitaisius, o bus diena, kai tokiu metu aš gimdysiu, galus atidavinėsiu". Gimdymą įsivaizdavau kaip kokią agoniją ir baisiausia buvo tai, kad pastojus jau negalėsiu apsigalvoti ir pasakyti " ai ne, gal nereikia, atidedam vėlesniam laikui". Bet, suprasdama, kad tai kaip čia išsireiškus, nelabai sveikas požiūris, pradėjau gilintis į gimdymo fiziologiją, išsiaiškinau detaliai kaip ir kas vyksta tuo metu, ir... baimės nebeliko. Taigi , ko gero teisingas tas posakis, kad bijom nepažinto. Kai paslapties skraistė praskleidžiama, baimei vietos lieka mažiau.
Dabar turiu 2 vaikus, ir visai nebuvo baisu gimdyt
Dar. Gydytoja, pas kurią gimdžiau antrąją pasakė, kad skausmo gimdymo metu moteris jaučia tiksliai tiek, kiek pakelt gali. Tai aš, matyt, mažai galiu, nes per pirmą gimdymą iki 6 cm atsidarymo nejutau nieko, o su antrąja, iki 8 cm. O nuo 8 cm iki gimimo - kelios valandos, taigi juokas.
Taigi, mano patarimas iš patirties - pratinkitės palaipsniui prie dalykų, kurie baugina, pvz. apžiūrėkit švirkštą, kateterį, stenkitės įsivaizduoti kaip jums ima kraują, galų gale pažiūrėkit filmą apie medikus, pvz ligoninės priimamasis ar pan. Apie gimdymą irgi literatūros daug yra.
Sėkmės

Manau, kad Ringos patarimai gal ir teisingi. Po truputį reikia žvelgti baimei į akis. Beje buvau vestuves. lt parašiusi psichologei apie šią problemą, tai ji tik šiandien atsakė, kad pscihoterapeutas ar pscihologas turėtų padėti bent kažkiek šią problemą sumažinti. Bet tam reikės laiko. Na dar vaikelio kokius porą metelių dar neplanuoju, todėl tą laiką būtų galima išnaudoti pasiruošiant. Va kaip tik jau greitai reikės eiti pasitikrinti sveikatą dėl darbo, tai reikės savo daktarės paklausti, kur čia man (Ukmergėje) kreiptis.
Skruzdėliuk, aš tai irgi neprieštaraučiau hipnozei, kad tik ji padėtų, tai nors dabar nulėkčiau. Bet aš nežinau ar norėčiau, kad viskas vyktų per televiziją. Todėl ne jis vienas toks yra, kuris atlieka hipnozę. Manau, kad baimė įvairiems dalykams, per daug asmeniškas dalykas, kad juos galėtų matyti kiti žmonės. Ir tuo pačiu šaipytis...

man ir ta laida nenormali, ir hipnozės pati nenoriu
esu stipri ir susitvarkysiu, nors skaitant žemiau ringos postą, biškelį silpnoka darėsi apie tuos 6 ir 8 cm atsidarymus, bet manau, kad ištversiu.... (saviįtaiga pradeda veikti)


1. niu va, akivaizdus paguodžiantis dalykas - bijojai bijojai, o šast vaikiukai du ir jokių baimių jau aukščiau net parašiau, kad tikiu, jog ir man taip bus
2. o jau ačiū už "ligoninės priimamąjį" mano mergos (draugės) ir po šiai dienai žvengia iš senos frazės "eik žiūrėt tavo "mėgstamiausią" siaubiaką rodo" nu rimtai kažkokios konvulsijos mane apimdavo kai jį rodydavo... nemačiau nei vienos serijos, bet girdėdavau, kai draugės žiūrėdavo...

Tai as irgi nenoreciau per TV rodytis, as cia siulau i privatu kabineta pabandyti nueiti. Bet isivaizduokite, jei isgydo vandens baime (zmogus skendo ir paniskai bijo vandens), mediku, ligonines baime (kazkada grubiai gyd.pasielge, ir po siai dienai alpsta)ir pan., ir po hipnozes neblieka jokios baimes, tada labai saunu

Burbuk, jei tau ziurint "Lig.priimamaji" silpna darosi, tai tu tikrai negali saves kontroliuoti, kaip cia parasei, kad esi stipri ir susitvarkysi. Man ziurint filmus bloga nesidaro, man kartais kaip tik idomu, nes siaip medicina domiuosi, bet kas is to, vistiek alpstu imant krauja.
Papildyta:
Ringa, is tavo zodziu supratau, kad tau nera taip, kaip mums su Cacuku ir Burbuku. Tau tiesiog siaip baisu budavo Apie gimdyma sutinku, kuo daugiau zinosi, tuo suprasi, kodel tau taip vyksta ir pan., bet apie krauja... tu siulai isivaizduoti kaip imamas kraujas? To, kaip tik mums reikia vengti, nes kuo daugiau isivaizduoji, tuo blogesne padetis. Nes kai as isivaizduodavau kaip ima krauja, tai man toks jausmas, kad visa mano krauja issiurbia ir man pasidaro bloga. Va, tokia realybe

supranti, man pasidaro silpna silpna, bet aš nealpstu, na žinoma, būna atidarinėjmai langai ir t.t., dėl to ir nealpstu, bet baimė mano daugiau yra įsigalvota ir įsikalbėta, netgi vazduotė šiuo atveju žaidžiai labai negražiai su manim..
esu tikrai pakankamai stipri (vis gi dar labiau esu ko gero jautri) ir manau susitvarkysiu, bet Ligoninės priimamojo tikrai nežiūrėsiu, kam audrint savo vaizduotę?
man labai sunku nupasakoti kaip aš jaučiu tą baimę, tai kažkaip nenusakoma, tikrai daugiau pajaučiama, tas silpnumas ateina kažkaip irgi nenormaliai..
pavyzdys - dariausi Santariškėse tyrimus dėl alergijos.. rankas pribadė tokioms adatėlėm, absoliučiai jokio skausmo ir jokio kraujo nebuvo... bet va, man laikant rankas delnais į viršų ir bežiūrint į jas, pasidarė silpna silpna.. kažin kodėl? ir tikrai nieko neskaudėjo, kraujo nebuvo..
o ir šiaip fizinį skausmą iškęsti gal lengviau nei tokį kokį psichologinį (nežinau kaip jį įvardint...). pvz. bijojau stomatologų nuo vaikystės, o dabar jokios baimės, netgi breketais "pasipuošusi"...
ai, pati nesuprasiu pasirodys čia kokia nors psichologė pas mus ir diagnozuos mums "beprotystę" ar ne, po galais?

Beje pas stomatologę ir aš bijojau vaikščiot, ir dabar einu tik pas privačią, tos kur yra ligoninėse, man dar rusų laikais kvepia. Aišku, ten viskas modernizuota, bet tiesiog, pas privačią gali alpti kiek nori ir niekas tau nieko nesakys.
Tai va. Stomatologės bijau, kol man leidžia vaistus (vis dėl to adatos... ) bet kai teko mam pas ją eiti kažkur aštuonis kartus per pusę metų, tai kažkaip jau paskui nebebijojau (išskyrus užšaldymo). Va. Bet gal vis tiek reikės nueiti pas psichologę, vieną labai gerą žinau, tik man atrodo, kad ji priima tik moksleivius (beje ji buvo mano rusų kalbos mokytoja, todėl ją pažįstu).
Jei ir nepatiks, juk galima ir nebeeiti. Sakiau, pasistenksiu dėl savęs dar, o jei nieko nepavyks, tai reikės susitaikyti su šia padėtimi...

nelabai turejau laiko perskaityti visa tema, bet tavo pirma posta paskaicius, sumaniau atsakyti- as tokia pat buvau, labai bijojau nestumo ir ypac bijojau kad kai prades vaikas judeti, as nuo to "nepaaiskinamo krebzdesio" alpsiu- tai va, pastojus nieko panasaus nebebuvo. kazkaip tas vaikis pasidaro toks svarbus, kad dziaugiesi jo judesiais ir nebealpsti del smulkmenu. tiesa, kad nenuspalvinciau visko geltonai, tai pasakysiu tiek, akd cezaris nebuvo labai malonus, alpinejau ir kol kateteri istate, ri kai jau pilva pjove (nuskausmino puse, skausmo nejauciau JOKIO, bet alpau nuo to nemalonausj jausmo kad kazkas kuiciasi po tavo pilva) nu bet zinok pasimirso tas labai greitai, kitaip sakant- romantikos mums tokioms gal biski maziau, bet nebuvau nualpusi nescia nei sykio- patikek, kai buna TOKIA situacija, akd negali alpti, tai ri nealpsti, organizmas suranda jegu kazkiap...

sekmes tau. aisku jei ramiau bus- pasitark su psichologais

As cia ne Ukmergiske (mano mamyte tik cia dabar gyvena) tai isiterpsiu.
Pvz Vlniuj tai yra mokami kursai nestukem ape gimdyma ir atrodo apie nestuma dra kiti, tai ten buna r uzsiemimas su psichologu (manau su kuriuo galma po to dar tartis asmeniskai).
Tai wa, pvz a[pie gmdyma ten rodo filmukus viska kaip yra (siaip graziai), tai tada suvoki, kad ne taip cia viskas baisu. Irjau kraujo per gimdyma tai pati nematysi, bent as tai nieko nemaciau. tik po to kai kraujavo (bet gi menesinem visos sergam tai ne naujiena ).
Mano vyras va bijojo kad aj as cia alpsu, kraujo nepernesu, ir nieko, po kursu nuomone jo pasikeite, o ir siaip manau tokie isgyvenimai (tada tikrai ne apie tuos kraujus galvosi) tik i nauda, sutvirtejama.

O per nestuma, tai ne tiek ten daug tu tyrimu. gal du kartai.. nepamenu.
O siap juk kai is venos krauja ima tai gi net geriau, juk neskauda (nekenciu kai pirsta duria ), galima gi neziuret.
Bet tuo laikotarpiu galvosi tik apie savo mazuluka (naturaliai gaunas) tai zinai, tiek kraujo emimai, tokie juokingi pasirodys. Aisku, kai ner su kuom pkalbet normaliai, ta znoma, geriau tada pas specialista kreipts, bet siaip tai galva i virsu

Aha, būtent tai aš ir siūlau Kodėl tu manai, kad to reikia vengti? Juk iki šiol tik tą ir darai - vengi. Ir kokie rezultatai? Kaip suprantu būtent rezultatai ir netenkina tavęs. Todėl ir siūlau elgtis priešingai - analizuoti save, savo baimę. Nemalonus užsiėmimas, žinau. Bet jei yra nors menkutė sėmės tikimybė? Supratimas KO IŠ TIESŲ tu bijai pakenkt neturėtų. Va sėsk ir įsivaizduok: eini į polikliniką - ar tai jau baisu? Ne? tai toliau - prieina med sesuo baltu chalatu Baisu? Ne. Tai toliau. Ji paima švirkštą. Baisu? Aha, baisu Jei baisu, tai ir užtenka. Kitą dieną vėl taip pat. Po n-tojo karto pamatysi, jog įsivaizduojamo švirkšto nebijai. Tada galėsi mintyse jį apžiūrėti geriau, kai ir tai nepasirodys baisu eisi toliau. Palaisniui, nesitraumuojant
O bijojau aišku, aš tik šiaip sau, nualpdavau kraują imant irgi dėl to, kad medikams nuobodžią dieną paįvairinčiau

Ash tau siulchiau susirasti knyga "Gimties stebuklas". Zhinau moteru, kurioms ji padejo nugaleti baimes

laikykis!

Na, alpti as neaplstu, bet bloga tai buna kai krauja ima

Nestumo metu tikrai neima to kraujo daug. Kai reikejo paimti, as pasakiau med. seseriai, kad galiu ir nualpti, tai ji mane pagulde, neziurejau i procesa, paprasiau, kad is anksto amoniako paruostu Ir viskas buvo puiku - krauja paeme, as amoniako prisiuosciau ir atsikeliau. (parasysiu dar, kad lankiausi privaciame kabinete...)

O siaip nestumo metu taigi moteris nekraujuoja. Tik po gimdymo gimda valosi. Bet juk per menesines nealpsti pamaciusi savo krauja? Tai manau viskas bus gerai

Labutis, matai nežinau kaip paaiškinti, bet tiesiog aš net pati nežinau kada galiu nualpti. Tiesiog jau kai einu, tai jau būnu pasiruošusi psichologiškai, jei nualpčiau. Kartais kai ima kraują iš piršto, būna, kad ir nenualpstu. Būna, kad tiesiog kažko susinervini (nors kraujo ir neėmė), išsigąsti ir nualpsti.
Čia toks dalykas, kuris gali atsitikti bet kada.
O aš niekada nežiūriu, kai man duria, bet ne visada tas nežiūrėjimas padeda. Mano vaizduotė baisiai laki ir tiesiog negaliu atsikratyti minčių ir tiesiog įsivaizduoju, kaip viskas vyksta (o kai įsivaizduoji, tai manau, viską įsivaizduoji daug baisiau nei yra iš tikrųjų), ir bac... manęs nebėra... Bandysiu kreiptis pas pscihologą...

Jau radau, kur galiu užsisakyti šia knygą, tai tikrai šiandien ją nusipirksiu.
Ačiu už pagalbą...

Aciu uz patarimus. Bet jei pas mane butu ta baime apie kuria tu rasai, tai cia butu paprasciau, daryciau butent kaip tu patari, bandyciau prisijaukinti, bet cia yra kas kita, protu nesuvokiamas dalykas, kuris priklauso nuo mano fiziniu savybiu.

Prisimenu, reikejo duoti krauja is venos. Kiek zinau, is venos paprastai nealpstu, tik, kai is pirsto ima, tai sau ramiai nei bijodama, nei ka (durio skausmas yra nusisvilpt, to tikrai nebijau), neperspejus seseles, kad galiu nualpt, atsisedau, paeme krauja ir pradejo ten prie manes tuos buteliukus su krauju tvarkyti As tik bac ir "dingau", atsipeikejau lovoje Ir beda buvo tame, kad as pradejau analizuoti ir zvalgytis i tuos buteliukus Buna taip, kad jei man greitai paima krauja ir as pasisalinu is tos patalpos ir neuzuodziu jokiu medicininiu skysciu, o geriausiai jei pakvepuoju grynu oru, tai galiu ir nenualpti. Matai, mane veikia turbut tie kvapai, ar kazkas tokio, kurie uzspazmuoja ir man ima trukti deguonies.

Bet rimtai, jei cia kalta butu svirksto baime, ar pacio kraujo (juk nealpstu per savo menesines), tai alpciau ir pas dantista, kai leidzia man nuskausminamuosius, arba kai leistu vaistus i kitas kuno vietas, bet to nera, todel ir nebijau. Kadangi, as pirma karta netiketai nualpau kai eme krauja, tai ir kitus kartus as pradedu baimintis, kad nenualpciau, nes cia toks nefainas dalykas, gali paskui be dantu likti jei netiketai kur nukristum

Na, o man priešingai, aš alpstu, kai ima kraują iš piršto, kai leidžia vaistus, kai susiduriu su adatomis ir krauju (na per mėnesines nealpstu, bet apie jas kai išgirdau pirmą kartą buvo bac... ir manęs nėra... ) ir pas dantistę būną priepuolių.
Na kitą savaitę keliausiu pas psichologę. Eisiu privačiai, todėl jei nematysiu bent kokių nors minimalių rezultatų, teks tik susitaikyt su šia problema ir apsišarvuoti kantrybe ateičiai...

mano bendradarbei 45 metai ji alpsta nuo vaikystes tik isgirdusi apie krauja ,ir niekas jai nepadeda ir galva sviete ir pas psichologus ejo bet deje niekas nepadejo

Sveikos.As irgi bijau kraujo ir alpstu.Bet tai dazniausiai atsitinka jei buna vasara ir karsta.Pojuciai:Pradeda galvoje uzti,ausyse cypti,akyse tamseti.Tada visai nieko negirdziu.O jau po to alpstu. .Bet kai tekdavo pridavineti krauja is venos tada jau nebijojau.Nes mano alpimo priezastis - skausmas kartu su krauju.Bet bunaa ir isskirtiniu atveju.Tai as isigudrinau su savimi tureti stipriu metiniu kramtomu.Jos pagelbsti.Kas del gimdimo tai as dar vaiku neturiu ir anksciau vengiau apie tai galvoti is baimes kad skaudes ir bus kraujo.Bet laikui begant taip jau negalvoju. .Giditojai man sake kad tai savaime praeis.Deja! .Filmu as visai nebijau.Ziuriu uzastikus ir mane ima juokas.Nes zinau kad ten nera tikrovisko kraujo o tik dazai ir kai as save taip itikinau tai visai net uzastikai tapo nebeidomus .Reikia tik save itikinti kad viska ka tu matai yra netikra ir bus viskas ciki.Taip as sau pagelbejau.Dabar net vyrui zaizdas perisineju .Bet buna pasitaiko kad kartais dar nualpstu .Jauciu tai laikina.
Kas del vairavimo teisiu tai ten man atrodo nieko ten nerodo kraujuoto.Nes kai as laikiau 3 metus atgal tai kursai pirmos med pagalbos buvo tik teorija 30 min.Ir viskas.Nors pazimoja irasas kad isklausyta 12 val. .Ten musm pasakojo kaip reikia sutvarkyti ivairius luzius.Ir dar kazka.Ir vsio .
Tai va laikykites visos ir stenkytes save pacios kontroliuoti.Jokie psihologai cia nepades. :4u:Bukite stiprios.Sekmes.

O tai ka tu darai, kai prasideda" tavo dienos"???

[quote=kiri111,2006 04 26, 11:13]
O tai ka tu darai, kai prasideda" tavo dienos"???


per menesines nealpstu, nors kai apie jas sužinojau, tai ir greitosios prireikė, nealpstu, kai reikia imti kraują iš piršto, kai leidžia vaistus ir t.t.... To neįmanoma paaiškinti. Kam taip nėra, tas nelabai ir supras. Jam atrodys, tai čia kažkokia nesąmonė, bet vis dėl to taip yra ir noriu kažkaip viską pakeisti, jei įmanoma.

Nu taip, as nelabai isivaizduoju. Man kraujas jokio siaubo nesukelia. O va mesos nelabai galiu valgyti, valgau bet kazkaip ji man gerklej stojasi(cia mokslu pasekme). Anksciau be mesos nei dienos isgyvent negalejau, o dabar nepamenu kada bevalgiau. Matai, kiekvies mes turim kazkokiu ciudu.

o tu ir negimdyk,jei bijai kraujo,paimkit iš vaikų namų koki vaikeli,kiek dziaugsmo jam suteiksit ir tau nebus problemu.o tai buvo toks atvejis,mano drauges giminiai tai jinai mire gimdidama ir vyras paskui save grauzie,kad taip pasielge,kad priverte gimdyti,

Tai va, kad nelabai vyras sutiks su tokiu pasiūlymu. Jis tada geriau jau liks be vaikų... Na jei tikrai negalėčiau turėti vaikų, tai gal ir įkalbėčiau pasiimti vaikelį, bet dabar... Na nors dar tas vaikelis planuojamas maždaug po dviejų trejų metų, tai dabar dar galiu būti rami...

Tada geriau buti be vaiku,jei jam is vaiku namu pasiimti nesinori.Tavo sveikata cia svarbiausia,jei per prievarta sakys tau gimdyt tai kam jisai tau reikalingas.Mes su vyru jau 10 metu kartu,as vaiku isvis nemegstu,pries draugyste jam tai sakiau,ir jisai sutiko,jam vaikai nera svarbesni negu mano meile.Jei as noreciau tai ir jisai noretu,o tai tu nenori ir man tada nereikia.
Savo sveikata geriau nerizikok

Na jis manęs neverčia gimdyt. Jokiu būdu. Jei aš nuspręsčiau negimdyti, tai jis mane palaikytų. Bet aš pati noriu savo vaikelio. Ir tėvai norėtų anūko. Tik dar šiek tiek ankstoka. Dar nė pusę metų nepraėjo nuo vestuvių. Be to buvau pas psichologę, tai ji patarė gydytis arba 3 metus lankytis pas psichoterapiautą, arba greitesnį gydymo būdą - hipnozę. Bet šiuo metu nėra galimybių gydytis, todėl lauksiu geresnių laikų. Juk ir vaikelis bus planuojamas po 2-3 metų. Aš tik dabar mąstau, kaip galėčiau sau padėti įveikti šią problemą. Viskas būtų kitaip, jei tikrai aš negalėčiau pagimdyti, bet ir ginekologė ir psichologė sakė, kad po hipnozės (kuri turėtų padėti), turėtų viskas būti gerai.

Oi, tu cia negasdink Matyt, iki galo nezinai del ko mire. Paprastai nemirstama tik del to, kad gimde, o todel, kad buvo sveikatos sutrikimu, ir tikrai ne tokiu, kaip gimdymo ar kraujo baime Pvz. as irgi bijau ir alpstu, bet as galvoju, kad blogiausiu atveju paprasyciau cezario. Butu kaip iprastine operacija, kuria gali patirti kiekvienas (turiu omeny, ten kur naudojama narkoze). O del vaiku gimdymo, as nesu tikrai del vaiku pakvaisus, bet sava vistiek kazkada norisi tureti.
CACUK, papasakok man apie hipnoze, ka ten tau gydytojai sake? Kaip ji vyksta? Kiek laiko? Ar uztenka vieno seanso, ar daugiau? Kiek kainuoja? Ar privaciai, ar cia poliklinikoje?

Labukas.
Aš buvau pas psichologę, papasakojau savo problemą, tai ji pasakė, kad vaistai čia jokie nepadės, reikia darbo ir specialisto. Geriausiai būtų psichoterapeutas-psichologas, kuris suprastų tavo problemą. Jei rinktumeisi psichoterapiją - tai truktų apie 2-3 metus. Kas savaitę tektų eiti pas jį ir kalbėtis, be to jei esi iš didelio miesto pvz: Vilniaus, Kauno, na kur yra specialistų, tai reikėtų eiti 2 kartus į savaitę. O vienas seanas kainuoja nuo 50 lt. Čia jau kokį specialistą pasirinksi. Jei eitum pas kokį docentą ar mokslų daktarą, tai tektų ir 150 lt už vieną kartą pakloti. Bet galima eiti ir pas normalų specialistą, kad per piniginė labai nesuplonėtų. Na aš pavyzdžiui gyvenu Ukmergėje, o čia specialistų nėra, todėl tektų į Vilnių važiuot, tai man seansai vyktų tik kartą per savaitę. Bet ir ilgiau truktų. Paskaičiavau jei tektų gydytis 3 metus tai vien už seansus tektų mokėtu apie 8000 lt. neskaitant atvažiavimo iki Vilniaus. Va.
O dėl hipnozės, tai viskas vyksta greičiau. Daktarė sakė, kad galbūt užtektų keleto kartų, bet tai nuo daug ko priklauso, ir koks pas daktaras, ir kaip pačiai pavyks atsipalaiduoti. Čia irgi dėl pinigų yra panašiai - jei eisi pas kokį žinomą specialistą teks mokėti keliskart daugiau. Mama domėjosi, kad hipnozė galėtų kainuoti nuo 500 lt už kartą. Bet čia tiksliai nežinau dėl to. Bet jau palyginus ir dėl laiko ir dėl pačių pinigų gaunasi greičiau ir pigiau. Jau geriau 3000 lt išleisti ir per porą mėnesių įveikti save, o ne per tris metus išleisiti 8000 ir daugiau.
Todėl aš pati rinksiuosi hiponozę, tik specialistą reikės susirasti. Bet šiuo metu kol kas nelabai kas su finansine būkle, todėl viską atidėsiu rudeniui, kai geresnių laikų sulausim.
Dar taip pat daktarės klausiau, ar išvis verta pradėti gydytis, nes mūsų tokia problema, kad net sunku įsivaizduoti, ar kas gali padėti, bet daktarė patikino, kad verta pabandyti. Hipnozė padeda atsikratyti baimių, tik reikia ir darbo pačiam įdėti. Na žodžiu jei ir nepadės, tai tikrai nepakenks. O jei ir bus veltui pinigai išleisti, bent būsiu rami prieš save, kad bandžiau sau padėti.

Oi, aciu, Cacuk, uz informacija. Bet brangu.... As tai jau rudeni bandysiu pastoti, tai net nezinau, ar verta kazka pradeti, nebent po visko. Nors hipnoze mane irgi sudomino, ypac kai maciau per TV, kaip zmonems visokias baimes "isgena", o eiti pas psichoterapeutus, tai cia vienas vargas sitiek metu ir pinigu nemazai reikia palikti.

Aš irgi tokios nuomonės dėl psichoterapeutų. Tiesiog pinigų leidimas ir laiko gaišimas. Aš manau, kad galima surasti pigiausią variantą ir dėl pačios hipnozės, tik reikia ieškoti. Tiesiog nežinau kiek ji gali kainuoti, bet esu parasiusi į vieną Vilniuje esančią psichikos kliniką, tai pas juos vienas psichoterapijos seansas kainuoja 140 lt ir trunka 45 minutes... Bijau ir pagalvoti, kokia būtų hipnozės kaina...
Sėkmės tau pastojant... Jei jau ryžaisi, tai manau, kad viskas bus gerai... Juk mes dar ne tokios ir silpnos esam... ar ne?
Tik perspėk daktarus, kad alpsti. Kažin kada aš ryšiuosi tokiam žingsniui...

Cacuke, man lygiai tas pats... Tik man nebūtina matyti kraujo, užtenka ir pamėlusio mano pačios piršto (jei nusimušu kur nors), arba suskaudusios ausies dėl auskaro... O pas stomotologus išvis negaliu lankytis (visa laimė, kad dantys nelinką labai gesti)....būdavo tik atsisėdu į kėdę- ir jau bloga...tik girdžiu po kiek laiko kad seselės kažką kalba, kiša uostyti amoniaką...Tiriausi ir aš. Viskas tvarkoj, tokia prigimtis, tokia nervų sistema, ir labai didelis adrenalino kiekis...buvo išrašę vaistų adrenalinui mažinti, bet nelabai ką padėjo...Gimdyti be proto bijau....Nes jei tik sukrutės mano pilve vaikutis, o jei dar suskaudės kur- ir nualpsiu. Gimdymas tai tik cezaris, nes pati niekaip nepagimdyčiau..nualpčiau vos praisdėjus gimdymui..
O tas jausmas prieš nualpimą- taiiip negera būna...kad niekam nelinkėčiau to patirt...atrodo, kad jau miršti..nerandi sau vietos..visa laimė , kad tai trunka labai trumpai...

Sveikos, per šią savaitę išgyvenau tiek streso, kad per visą gyvenimą iki to nebuvau tiek išgyvenusi... Šeštadienį susilaužiau koją... Ir operuot reikėjo, ir kateterį į ranką įvedė, ir kraują iš venos ėmė, tai aš vos ne kiekvieną kartą griuvau... Seselės jau net paskui bijojo man durti, tai nuo skausmo išsiderėjau, kad duotų tabletėmis. Bet baisiausias dūris buvo į stuburą, prieš operaciją. Užšaldė mane nuo užpakalio iki kojų galų, beje per operaciją viską girdėjau, kas vyksta, tik nieko nejaučiau. Girdėjau kaip jie grąžtu grežė man koją, jaučiu, kad ją čiupinėja, tai per operaciją sussuko man į koją 6 varžtus, 1 plokštelę ir kažkokią vielą. Tai jau dabar po visko, šiuo metu kas baisiausiai laukia, tai siūlų išėmimas. Na jei jau teks nualpti, tai ir nualpsiu. Bet po metų reikės daryt dar vieną operaciją, nes nuos varžtus pašalinti reikės, tai stengiuosi negalvoti apie tai, nes dar daug laiko liko. O ši vasara tai bus tik gulėjimo metas, nei į darbą, nei dar kur negalėsiu keliauti...

mano giliausiu isitikinimu, nereikia per smarkiai isijaust i tai, kaip tau bloga ir silpna ir pastoviai galvot kaip alpsi...tada nereikes ir psichologu ir hipnoziu.... maciau ne viena tokia alpstancia princese...(netgi nuo shneku apie krauja ar suzheidimus), beje, bent pora ish ju sekminhai pasigimde ir augina vaikus.
Esu macius ir priverstinio 'gydymo' scena, kai viena tokia alpstancioji buvo gerai ishkoliota (beje, vertai,- situacija tokia, kad,mazdaug, mergyte istoja mokytis medicinos alpdama nuo minties apie krauja) ir paimtas kraujas ish pirshto....ir nieko...nu neapalpo pirma karta gyvenime visas jegas sukaupus ir nusisukus i shona . Svarbu nusiteikimas ir koncentracija.
Antras dalykas,- kur jus matot gimdymo metu ta krauja? Kiekviena, buvus nescia patvirtins, kad savo papilves niekaip nematai per ta arbuza...
Ir trecia, man labai idomu, kaip per menesines higieninius paketus pasikeiciat? apalpstat po keleta kartu proceduros eigoj?
Tai tiek...linkiu neisijaust kad esat opos-popos

P.S. esu alpus ir pati, ir ne karta...zinau koks jausmas, ir zinau, kad imanoma sukontroliuot ta slykstu jausma, kai pasaulis ima niauktis ish krashtu

Ne, vadinasi, tau ne tai, apie ka mes pasakojame. Bet kodel pvz. kitiems nereikia kauptis ir sukti i sona akis, kai jiems ima krauja? As viena karta kaip tik tai bandziau padaryti, ir net neperspejau seseles, kad alpstu, nes galvojau, kad "pasistengsiu nealpti", kam cia as is anksto pranesinesiu Ir nusisukau, ir bandziau tuo metu galvoti apie kitka, bet vistiek nualpau, taip zaibiskai, kad atsitokejus, tik supratau, kad eksperimentas nepavyko

as ir nesakau, kad man "tai". Jokiu budu ne. Tik sakau,kad pazhystu tokiu alpinejusiu ir sekmingai pasigimdziusiu. O alpimas kontroliuojamas, nebutinai ish pirmo karto pavyksta neapalpt, bet imanoma to ishmokt. Beje, alpimas del kraujo baimes dazniausia buna labai neblogai kontroliuojamas,- negilus ir trumpas (ir nestumo atveju kudikiui tikrai nepakenks, nebent plotumetes kaip stovit ant pilvo) dazniausia alpstama 'atsargiai' ir dar randama kur prisest. Tikras, 'kokybishkas" ir nekontroliuojamas apalpimas yra visishkas atsijungimas keletui minuciu su nevalingu shlapimo pusles ishsitushtinimu (nelinkiu, teko ).
Taiva. Jei norit,-isijauskit, alpciokit, negimdykit, nelaikykit vairavimo teisiu (shitas 'pasiteisinimas' mane pribloshke po teisybei), nukraujuokit susizheidusios (gi nepasieksit pagalbos), whatever...kaip jums patogiau gyventi