Sveikos supermamytės!

Mes su vyru planuojame pradėti vaikelį pavasarį ir aš (turbūt kaip bet kuri iš jūsų) susimastau apie tai kaip gi pasikeis mano gyvenimas?
Aš jokiu būdu neturiu omenyje tokius banalius ir neišvengiamus pasikeitimus kaip dėmesys vaikui, darbai susiję su jo auginimu ir pan. Turiu omenyje labiau dvasinę būseną, pasaulio suvokimą, santykius šeimoje, t.y. gyvenimą bedra to žodžio prasme.
Kaip gi pasikeitė jūsų gyvenimas kai jame atsirado leliukas? (Ypatingai įdomios nuomonės mamyčių, kurios prieš tai dirbo, darė karjerą, t.y. mamyčių, kurių gyvenime įvyko koordinalūs pokyčiai)

Nežinau, ar aiškiai uždaviau klausimą ir ar kam nors mano rūpesčiai žinomi(suprantami), bet tikiuosi sulaukti jūsų atsakymų.

Ačiū.

na gyvenimas pasikeicia 180laipsniu i kita puse aisku i geraja
gyveni ne del saves darai ne tai ka nori kada nori nes yra kazkas kas tau viska reguliuoja ispradziu labai sunku ir emociskai ir fiziskai,jei nera tevu sale kurie galetui padeti patarti,taciau laikui begant motiniski jausmai instinktai ima virsu.buna visko ir liudesio ir kritimu,emociskai as cia sneku.
pvz man po 8 men sedejomo namie pradejo vaziuoti ziauriai stogas,reikejo atostogu tikra ta zodzio prasme,tada vaziavom i lt mama priziurejo vaikuti ,o as gyvenau sau pasijauciau kitu zmogumi,jega pailsejau ir vel i seima.dabar pradejau dirbt jauciuosi vel lyg naujai uzgimus,nesu tokia nervuota maziau mane erzina betvarke kuria ne visad grizus po darbo begu tvarkyti nes nelieka tam jegu geriau pasidziaugiu mazyliu ir vyru.
taciau visa tai yra neikainojamas turtas kurio tikrai nekeisciau i nieka ir nenoreciau kad butu kaip nors kitaip.viskas keisis taciau keisites ir judu su vyru taip kad nebijok viskas bus ok

sveikute.mums pries puse metu gime dukryte.labai bijojau,kad nemokesiu su ja elgtis nea ji tokia mazyte.taciau vyras labai daug padejo ir emem daugiau vertinti vienas kita.visi trys esame be galo laimingi aisku buna visko tik reikia kantrybes ir viskas bus gerai

Manau geriausiai susilaukti vaikelio, tada pati suprasi. Siaip tikrai gyvenimas pasikeicia 180 laipsniu kampu, kaip cia kazkas rase.


Sekmes.
Viskas tik i gera

Nežinau, gal dėl to, kad nesu labai jauna, mane gasdina mintis apie tai, kad aš galiu kažkada pasigailėti.
Dabar, kol aš dar neturiu vaikelio, esu tikra, kad jo noriu ir seniai noriu... o gal tiesiog mano požiūris per daug rimtas į šiuos dalykus???

nu tik nereikia saves taip nuteikti ir tokiu minciu kad ir kaip bus ,tikrai nemanau kad kada nors ateitu tokia mintis apie pasigailejima,bus sunkiu akimirku taciau pazvelgsi i savo maza angeleli ir visas pasaulis vel taps grazus ir spalvingas drasiau nebijok viskas bus ok

Na kad esu mama niekad nesigailėjau. Net minčių tokių nebuvo. Gyvenimas pasikeitė labai smarkiai ir dėl to nieko nepadarysi,tik teks laukti,kol vaikiukas paūgės,taps savarankiškesnis ir padės mamai
Gimus vaikiukui nieko nebespėjau.Visas dėmesys,visas laikas (netgi miego sąskaita) atitenka mažam žmogiukui.Jaučiausi kaip voverytė,kuri tik sukasi sukasi sukasi be poilsio.
Kai vaikiukas paauga vėl viskas kitaip.Kiti vargiukai.
Jei vyras nedėmesingas,jei tik rūpinasi savimi(kaip maniškis) tai liūdna iš vis. Man vienai tenka visi namų ruošos,vaiko priežiūros darbai.Iš karjerą darančios moters tapau namų šeiminike. Tas labiausiai siutina ir vargina. Niekam neįdomu(išskyrus mamą) tai,kad mane tai varo iš proto,kad savęs nekenčiu,kad jaučiuosi kaip paskutinė nieko verta atmata.na juk dabartai mano naujas DARBAS
Gerai kad mano mama auksinė.Ji mane išleidžia bikšuti prasiblaškyti,paima kartais sūnų,kad aš išsimiegočiau bent vieną naktį ir atsipalaiduočiau nuo pastovaus rūpinimosi.
Vaikiukas vaikiuku,bet po jo gimimo pamatai ar pasirinktas tėvelis tikrai toks,kokį įsivaizdavai būsianti.Dėl vaiko viską galiu,bet va dėl vyro...klausimas.
NA va tiek pas mane keitėsi.Čia labai idvidualu. Bijot neverta.Svarbiausia gerą vyrą susirasti,kad ramstis gyvenime būtų,o ne kaip jauans mėnulis namie rodytųsi.

Aha, o jei pasireiškia, kad vyras ne toks, kokio tikėjaisi???
Tada jau gaunasi, kad vėlu ką nors keisti, nes ant tavo galvos mažametis vaikas...

aš turbūt paranoikė dėl to ir bijau.
aš aplamai bijau klaidą padaryti plačiąja to žodžio prasme.
o gal... aš bijau rimtą sprendimą priimti? ir tai mano silpnybė?


Pasirašau: BailĖ

Sveikos

Prieš pirmojo vaiko gimimą ir man visokių minčių buvo. daug visokių abejonių. Bet viskas baigėsi, vaikeliui gimus. Nežiūrint į daugybę rūpesčių, pareigų irkt., tik tada tarsi suvokiau savo gyvenimo prasmę, savim labai didžiavausi, į daugelį dalykų ėmiau kitaip žiūrėti. Niekada nesigailėjau...

Sėkmės

Ačiū ADJ už palaikymą

Labai tiksliai pasakyta
Gimus vaikui jau NIEKUOMET NEBEGYVENSI TAIP, KAIP GYVENAI IKI ŠIOL. Man dar labai patiko frazė "darbai, susiiję su vaiko priežiūra". Mažiausiai metus laiko kitokių darbų ir neturėsi (aišku jei savo angelėlio 3-čią jo gyvenimo parą nenumesi auklei ar seneliams). Atmink, kad ir kokio amžiaus bus tavo vaikas, Tu visuomet pirmiausia galvosi tik apie jį. O žinai liaudies patarlę "maži vaikai kelius spaudžia, dideli - širdį graužia".

Dėkoju bitė MAJA.
Esu labai rimtai nusistačiusi. Be to, esu žmogus, tikintis, kad menkiausia smulkmena (net sutraiškytas vabaliukas) gali padaryti mūsų gyvenime didžiausius pasikeitimus, o tuo labiau būsimos motinos mintys ir bendras pasaulio supratimas tikrai atsiliepia vaikui.

P.S. Abejojau aš ... abejojau... ir pagaliau nuvažiavau pas motiną ir viską jai papasakojau, ir kai ji pasakė: "...teisingas sprendimas. Šaunuoliai...labai džiaugiuosi... bandykit." visos abejonės išsisklaidė akimirksniu.

Pas mane dar pasikeitimu nera, tik sprendimas priimtas visa tai truko5 metus dabar jau penkiameti pypli tureciau, vis kazko bijodavau, vyra norejosi perprasti, ant koju atsistoti ir n.. priezasciu del ko dar buvo ne laikas bet to tinkamo laiko niekada nebus ir del vyro niekada negali buti tikra, visada tikejau, kad gimdyti reikia tada kai pati esi pasiruosusi su vyru ar be, bet tikrai zinai, kada laikas tau ruostis motinystei, taip, kad jeigu apie tai prabilai, vadinasi - pirmyn

Kas esi pagal zodiaka?

Vėžys, o ką? labai jaučiasi?

Jos nezino kas geriausia, o TIK numano. Ir tai nebutinai teisingai
Papildyta:

Galvojau, kad svarstykles
Papildyta:


Nemanau, kad blogai darei, kad svarstei tuos 5 m. Tavo motinyste bus samoninga. Kai kurie zmones atsakingai planuoja, kiti smaukst ir turi, bet gal ne viska iki tol apgalvoja kur gyvens, is ko gyvens, kaip igys issilavinima ir pan. Geriausia, kai moteris yra jau pasiruosusi, tiek fiziskai, tiek psichologiskai, o tai ateina su laiku, paprastai "atsistojus ant koju". Kad nebutu neaiskumu, ka laikau "atsistojus ant koju", tai pirmiausia baigtus mokslus, tai pagrindas po kurio galima bet kada susirasti saves verta darba, aisku ir uzdirbti pinigu.

Kaip keičiasi mąstymas nuo pirmųjų pastojimo dienų ....
Visiems sakydavau, kad iš darbo gimdyti važiuosiu
Ir į darbą grįšiu po kokių 3 mėn.

Tik dabar ranką prie širdies pridėjus galiu pasakyti kam tos aukos ?

Visą laiką skirsiu vaikučiui ir likusį savo vyrui.
Žinoma bijau permainų. Nelengva kai 30 metų gyveni savo malonumui.... ir čia staiga viskas keisis.

Manau susitvarkysiu

Samoninga motinyste yra labai geras sprendimas. Bet nezinau kaip kitoms, taciau man kuo toliau, tuo sunkiau jai pasiryzti. Man 34, karjera padaryta, materialine puse puiki, lyg ir mylimas draugas yra. Pagal visas galiojancias normas tureciau dabar noreti tureti vaikuti. Bet...as nenoriu. Ir deja manau, kad tai yra labai blogai, kad kiekviena normali moteris turi to noreti. Kartais pagalvoju, gal reikia tarsi netycia pastoti...Bet velgi - ar tokiu "apgaules" budu atejes i pasauli vaikutis, nebus nemielas? Todel ir sakau, samoninga motinyste labai gerai, bet per didelis gilinimasis ir svarstymas kenkia sprendimui. Kai pvz. pradedu galvoti apie narkotikus, apie visas blogybes kurios gali nutikti mano vaikui, o ir isvis pasaulis blogeja su kiekviena diena - ar neegoistiska leisti i toki pasauli nauja gyvybe? Ar ne per daznai noras tureti vaiku salygojamas vienatves baimes?..va tokios mintys kankina mane...Speju, kad kai kas atsakys man "nuo gero gyvenimo nezinai ko prisigalvot"...

Pritariu, kad gyvenimas po vaiko gimimo kardinaliai pasikeičia, nors kai pastojau taip dar nemaniau. Su vyru dar pakalbėdavom, kad toks mažas padarėlis mūsų ramaus gyvenimo tikrai nepakeis net juokas ima kai tai atsimenu. Nežinau kaip būtų buvę jei ne vyro ir mamos pagalba, viena tikrai būčiau išprotėjusi. Dar džiaugiuos , kad mažutė buvo paknkamai rami, naktį leisdavo išsimiegoti. Geriausia nieko neplanuoti! yra taip kaip yra, bus tap kaip bus

Mūsų mažyliui šiandien 2 savaitės Labai daug priklauso, kaip išsimiegame naktį. Vyras dabar pasiėmęs atostogų, tai vaikučiu beveik vienodai rūpinamės abu. Jis naktį pakeičia pampersus, aš pamaitinu, o visa kita, kaip gaunas, kuris tuo metu laisvesnis. Šiaip su vyru viskas lyg ir tvarkoj, aišku miego trūkumas biški važiuodina stogą, gal kokį žodį grubiau vienas kitam pasakom , bet po minutės vėl viskas gerai Šiaip galvojau, kad bus blogiau , nes per nėštumą kažkaip pradėjo rodytis, kad mūsų santykiams gresia pavojus dėl vaikučio, bet pasirodė klaidingai , ačiū Dievui
Svarbu vis vienas prie kito prisiglaust, pasibučiuot, kad jaustųsi, kad ne tik mažiukas egzituoja šiame pasaulyje

Mūsų vaikelis nebuvo planuotas, nors paslapčia abiejų su vyru labai norėtas ir lauktas. Nors ir logiškai vis pagalvodavom, kad dar anksti, bet juk nesisaugojom, tai negalima sakyt, kad "netyčiukas"
Iki tol dirbau, studijavau, bet didelių problemų man tai nesukėlė, tik nėštumas buvo komplikuotas, tai teko imti akademines atsotogas, o darbe dirbau, kiek galėjau, paskui - dekretas. Po metų planuoju grįžti ir tęsti.
O vaikelis pakeitė požiūrį į viską - visa kita nebeatrodo taip svarbu, kaip anksčiau, dabar svarbiausia žinoti tai, kad as sūneliui esu pati svarbiausia ir reikalingiausia ir gyventi dėl JO. Iš tikrųjų motinystė žmogų pakeičia... niekad nemaniau, kad taip labai
Nedvejok, tai tikrai atneš tik teigiamus pokyčius ir viskas savaime tvarkysis

Iš tikrųjų atsiradus mažyliui, gyvenimas pasikeičia, bet tikrai į gerą pusę. Mūsų mažylis buvo labai laukiamas, skaičiau daug literatūros vaiko auginimo klausimais, ir atrodė taip viskas suprantama, o tikrovėje, aišku, daug sudėtingiau, bet iš to mokomės. Gimė sunūs, ir vyrui reikėjo grįžti į darbą, jis pastoviai komandiruotėse 1-2 savaitėms išvažiuoja, tai visas rūpestis buvo ant mano pečių: pirmos maudymas, nagučių kirpimas.... bet kažkaip aš nebijojau prie vaiko prisiliesti ir parodyti nebuvo kam, tai ir neturėjau iš ko rinktis. Tikrai pavargdavau, nes tu tik pradedi pažinti savo vaiką, jis pažina tave, aplinką - nesakysiu, kad buvo lengva. Po kelių mėnesių tikrai pradėjau jausti nuovargį - bet pažiūrėjus į vaiką, viskas pasimiršta. Labai gerai, jei yra kam padėti iš šalies (tėvai, pvz.), mano situacija kitokia, nes tikrai būna momentų, jog reikia pailsėti vienai, nors pusdienį; bet neturiu iš ko rinktis. Gyvenimo be savo mažylio tikrai neįsivaizduoju.
Į daugelį dalykų pradėjau žiūrėti kitaip, atsirado daugiau vertybių. Mažylio atsiradimas - tikrai rimtas žingsnis, bet jis to VERTAS

Is patirties galiu pasakyti, jog vaikus auginti - ne pupas gliaudyti. Gyvenimas is tiesu labai pasikeicia. Negali pasiruosti nuovargiui ir del to atsirandanciam pykciui, taciau pritariu visoms, kurios tvirtina, kad viska atperka mazojo angelelio sypsena. O del vyru... Savaji as jau buvau patikrinusi, kai gulejau ligoninej del negimdyminio nestumo...Jau tada supratau, koks brangumynas man atiteko... Beje, kai isivaziuosi auginti, tada bus lengviau. Pamazu visos emocijos (blogos) rimsta, vaikelis kasdien kazka padaro idomaus ir nuo to tik kaifuoji...
Linkiu neabejoti. Karta paragaves negali sustot...

Manau protingas žmogus tikrai nieko tokio net nepagalvos ir tuo labiau nepasakys. Aš irgi mėgėja pamastyt toli į priekį su filosofiniu atspalviu. Aplamai viską mėgstu apskaičiuoti, bet dėja, ne visada gaunasi

gyvenimas labai smarkiai pasikeis jau vien todel kad atsiras kazkas svarbiau uz viska pasaulyje . noreciau tik duoti kelis patarimus pirmoms dienoms, nes mano manymu tai vienas is sunkiausiu periodu ne tik tau bet ir vyrui ir paciam vaikiukui. man sunkiausia buvo pirmom savaitem, nes neturejau mamos pasoneje, tai vis galvojau ar gerai viska darau, paciai dar sunku vaikscioti, o dar ir namus reikia apsitvarkyt.....(nes vyras taip niekada nesutvarkys kaip reikia). ti jei turi mama ar gera drauge ar seseri sutark kad tau ateis padet apsikuopti, neverk del smulkmenu, o geriau eik pailsek, nes tavo vaikiukui reikia tvirtos ir ramios mamos. jei vaikiukas apsirgs, nekaltink saves, o geriau pasiskaityk supermama ir pamatysi, kad daug kam taip atsitinka .galiausiai praeis pirmasis menuo ir su daugeliu dalyku busit visi apsiprate, na o tada jau prasides normalus seimyninis gyvenimas. del vyro tai manau kai atsiranda vaikutis tada ir supranti ta prasme zodziu "ir varge ir dziaugsme"... tik neaisku kam vargas kam dziaugsmas

Na, as dar tik laukiu savo mazojo, bet labai suprantu Tave. Mano situacija kazkuo panasi i Tavaja. Man jau ne 'niolika' ir gyvenima jau buvo uzgoze kiti prioritetai: karjera, saves realizavimas, dideliu pinigu 'kalimas' ir t.t.. Ir tokie 'moteriski' dalykai kaip motinyste man jau rodesi beprasmiai. Bet... viena diena eme ir pavede atrodo labai jau patikimos apsaugos priemones, ir as .
Dar negaliu pasakyt ka reiskia buti mama, bet pats nestumas man apverte visa vertybiu skale - staiga pasidare idomu ir prasminga tai, kas anksciau kele juoka. Pradejau suvokti koks tai is tiesu yra stebuklas ir nuo tada visi 'svarbus' dalykai man nuejo i antra plana. Su dideliu malonumu glostau savo diiideli pilva ir labai laukiu savo mazojo, naturaliai primdama visus sunkumus, kurie jau labai greitai mane 'uzgrius'.
Nesakau, kad mano variantas t.y. netyciukas yra geriausias. Sutinku, kad tai labai svarbus gyvenime ivykis ir, kad butina ji planuoti, bet jei ne tas 'atsitiktinumas', vargu ar as buciau ka nors 'priplanavus':-)

Niekada blaiviai nemasčiau apie vaikus, man dar jų lyg ir nereikėjo, tačiau kai tik pradėjo manyje spurdėti, supratau kad jis prašosi mano pagalbos, užuojautos ir švelnumo. Jau tada tapau labai pažeidžiama.
Dabar savo gyvenimo be savo mažos būtybės net negaliu įsivaizduoti. Pasikeitė požiūris į bet kokį vaiką, net su vyru bendrauju visai kitaip. Gal todėl ir pyktis dažnai pradėjome, kad aš trokštu vaikui visko ko geriausio, bet vyrams tai dažnai ne visai suprantama. Jie mano kad tik kabinėjiesi prie visko, reikalauji nereikalingo.
Mano gyvenimas tikrai pasikeitė. Jis nusidažė visai kitokiomis spalvomis. Dabar jau negaliu galvoti tik apie šiandieną. Šalia miegantis žmogutis reikalauja mastyti ir stengtis ir ryt ir poryt.
Jie moko mus gyventi. Ir tai šaunu

Sveika,

Aš igi esu jaunutė, be proto norėjau vaiko, tačiau tuo pačiu bijojau tokios atsakomybės jau vien dėl to, kad nėra kelio atgal, gims vaikelis ir viskas - jo nenumesi, tai ne daiktas. Bijojau, kad nieko nesugebėsiu, nes su vaikais jokio patyrimo neturėjau, buvau prisigąsdinusi, kad nesugebėsiu naktimis keltis, kad pervargsiu, kad gailėsiuosi ir pan. Bet viskas visai ne taip. Jau neštumo metu labai daug skaičiau ir domejau apie vaikiuko priežiūra, tas labai padėjo, kadangi bent jau maždaug žinojau ko tikėtis. Bet jau man viskas iš tiesų daug paprasčiau nei maniau. Dėl savo vaiko negaila nei naktų nemiegotų ir niekada nekilo mintis, kad norėčiau laiką atsukti ar išsilakstyti. Man patinka tas jausmas, kad dabar gyvenu ne vien dėl savęs, kad turiu tokį nuostabų dievo kūrinėlį. Kolkas tik vieną kartą savo vaiką buvau palikusi mamai 4 valandoms, bet ir nenoriu dukrytės ilgiau palikti. Tiesa, galbūt verta paminėti, ka vaikas nėra iš ramiųjų. Iki trijų mėnesių baisiai daug verkė, nes labai kankino pilviuko diegliukai, gaila buvo į ją žiūrėti, bet nekilo mintis viską mesti net po keturių nemiegotų parų, kai jau nemąstai savo smegenim. Šaunu, kad domiesi, kad atsakinga esi. Žinok, gal ir gerai, kad prisigąsdinai, pamatysi - bus lengviau

p.s. vyras irgi labai jaunas mano, gal net dar mažiau pasiruošęs vaikui nei aš, bet meilė vaikui ir man daro savo, abu stengiamės ir nekya didelių sunkumų

Sekmės tau!!

Manau labai svarbu kad šalia būtų vyras kuris padėtų kai pervargsti nori miego, kad būtų šalia apkabintu kartu su mažyliu. Aš galiu pasakyti kad mus labai suartino mūsų mažiukas gera kai visi trys sėdim prie televizoriaus aš mažyti maitnu ir mus dar vyras apkabinęs. Gera kai padeda atlikti namų ruošos darbus ar pirmom dienom grįžus su mažyliu namo padaro valgyti ar sutvarko mūsų su mažyliu paliktą betvarkę vonioje. Ir tikrai nejaučiu kad man reikia kad man padėtų mama užtenka supratingo ir mylinčio tėvelio ir vyro. Dabar jaučiu kad gera būti šeima ir ne kiek nesigailiu kad ją susikūrėm nors aš tikrai labai ilgai delsiau, sakiau man nereikia per daug vertinau laisvę bijojau ją prarasti dabar niekas man neberūpi nei karjera nei diskotekos tk mano mažiukas negaliu į jį atsižiūrėti. Visos draugės stebisi kaip pasikeičiau sako jei aš ištvėriau tai jos irgi

gyvenimas tikrai pasikeitė,nes atsirado tai,kas pasaulyje brangiausia Santykiai su vyr tapo dar šiltesni,nes dabar sieja ne vien meilė tarp mudviejų,bet ir meilė sūnui,kuris yra pats svarbiausias,pats mylimiausias

Labas Nanuk,jei jau užsiregistravai i supermama tai esi šaunuolė,kad taip rimtai galvoji apie pasikeitimus atsiradus mažam stebuklėliui Aš labai daug turėjau kliučiu,dėl vaikučio mano gyvenime.Svajojau nuo 18-os turėti kūdikį,dabar esu laimingiausia mama kaip ir visos .Gyvenimas tikrai pasikeičia ir daug labiau,nei pasakoja jau tos draugės, mamos ar tetos kurios turi vaikus.Tikrai meluosiu jei sakysiu,kad auginti vaiką yra vieni niekai.Na,bat tas džiaugsmas kurį nešioji savyje ,pirmas judesys,pirmas verkimas,pirmas juokas,pirmas žingsnis yra patys nuostabiausi.Dėl karjeros atleisk nieko negaliu pasakyti,bet nemanau,kad reikia viską pasiekti,viska turėti ir tik tada galoti apie kūdikį.Bet tai tik mano nuomonė.Aš turiu viena skaudų pavizdį,kai draugė visko pasiekė-karjeros,gero darbo,nuosavą butą,gerą vyra,o kūdikio nebegali susilaukti ir nebesusilauks.Viskas ko pasiekė atrodo visiškai nebereikalinga.

Ačiū mielosios Mamos!
Iš atsakymų supratau, kad "ne toks baisus velnias kaip jį piešia"
na gal aš čia per grubiai pasakiau, bet suprantamai tikiuos.
Ačiū. Ačiū. Ačiū.
Jūs visos nuostabios ir labai man padėjote.

tu šaunuolė,kad tuo domiesi.Sekmės tau

Cia turbut kiekvienos svajone su maniskiu reikes kaip reikalas padirbeti




tai tegul ji ir turi, jeigu tau taip nera, tai nereiskia, kad materialine gerove nuleme jos vaisinguma negaliu kaip tokie issireiskimai erzina

Galbūt Vilgra norėjo passakyti, kad ta moteris visko siekė tiek ilgai, kad dabar jau paprasčiausiaii per vėlu vaikeliui.

nemanau,kad dėl to reikia taip isižeisti,aš tik parašiau už save,o ne už visus.Be to ta draugė vaikų nebegali turėt ne dėl materialinės gerovės.Bet tema ne apie ja
Papildyta:

aš tai ir turėjau omeny,smagu,kad nors tu Keiti supratai apie ką aš kalbu.

Man irgi taip atrodo.
O gal dar norėjo pasakyti, kad pinigų kiekis tiesiog neišsprendžia "šių" problemų ... ar pan.

Pastoti nebuna per velu, nebent tau virs 50m ir tai imanoma. Jeigu moteris isvalymus darosi vie del to, kad karjeros siekia ar namus perkasi, tai tada butu logiska tokius palyginimus duoti, bet jeigu samoningai neplanuoja ir paskui nelabai isieina, tai jeigu noras tureti vaikeli bus, jie ji ir tures, patikekite manim, todel nereikia samprotauti, kad seima nesusilaukia, nes jau per velu kaip kazkieno draugei...jeigu apie mane taip rasytu, as savo drauge tokios nelaikyciau ir dar toks apgailestavimas ...jie ju nebegales tureti, net gydytojai taip negali teigti todel man ir padvelke lietuvisku pavydu ir pasididziavimu, kad pati laiku "spejai". Man nepatinka badymai pirstais i tuos, kurie siuo metu negali susilaukti, as uz juos noriu kumstelius laikyti ir nebutina skubeti pastoti, nes tau jau virs 30 ar 40, kiekvienai savas laikas.
P.S. Norejau stoti i karjerisciu puse ir jas apginti, nes jos - moterys ir kiekviena moteris nori susilaukti kudikio.

Pirmoj eilėj norėčiau paprieštaraut,kad kai labai nori vaikelio tai ir susilauki,tikrai ne visiems laimė nusišypso.Mano vyro pusbrolis su žmona jau 10metų/jei ne daugiau/LABAI nori vaikelio,bet kas iš to noro jei iki šiol negali pastoti.
Dėl pavydo tai man kaip ižeidimas,nes aš visiškai netokio tipo žmogus/beje tikra Lietuvė/
Priežaščių kodėl negali susilaukti nerašiau,nes tai per dau asmeniška ir netaktiška būtu iš mano pusės.
Matau,kad netaip supratote mano atsakyma,tad atsiprašau jei kas ne taip suprato,ar ką užgavau

Visu pirma manes niekas neuzgavo, bet buvo uzgautos tos, kurioms sunku pastoti. Vilgra - taika

Tada atsiprašau tų kurias užgavau,tik iki šiol nesupratau ką tokio parašiau
MyTute-taika

Vilgra, cia mano hormonai oda sausia, tai as piestu stoju mane dar erzina aplinkiniu spaudimas vaiku tureti, ojj kiek su tuo buvo vargo, galiausiai tikrai pasijauti nepilnaverte, nes sitiek metu santuokoj, o vaiku dar neturi, tai atisbosdavo visiems aiskintis, kad dar patiems ju nelabai norisi, o tada akis ispucia tipo, kaip galima ju nenoreti

na bet dabar kai tai tikrai nieks spaudimo nedaro ir negalima daryt,tave ant rankų visi turi nešiot ir lepint.Kad tik po pirmo vaikelio kiti spaudimo nadarytu,dėl antro Nes mūsų jau visi ka besutiktum klausinėja kada gi antras .VISKAS BUS GERAI

O aš kažkur skaičiau, kad po 30 m. moteris labai rizikuoja pastojant (norint pastoti) pirmą kartą , bet jei neštumas ne pirmas tai galima ir vėliau, na, taip teigia medikai
Be to girdėjau, kad JAV (moterų-karjerisčių krašte) didesnis išsigimimų ir pastojimų problemų skaičius. Nes tipo moterys ten apie vaikus pradeda galvoti 40-ies
Na, nežinau, tai žinau iš televizijos. Discovery ten visokių ir pan. Gal ir netiesa...

Kad po 30metų rizikinga pastoti esu ir aš skaičiusi.Bet pas mus Lietuvoj paskutiniu metu pagal medikus labai padaugėjo persileidimų ir priešlaikinių gimdymų.Nesuprantu kodėl taip... Mano mama ir tetos pačios stebisi,kaip šiais laikais sunku išnešioti kūdikius,o gal viskas yra kaip ir ankščiau tik dabar visi apie viską garsiai šneka kas čia žino

Na, kad dabar garsiai kalba apie tai apie ką daug metų tylėjo tai faktas, bet man atrodo, kad ir gyv. sąlygos dabar kitokios. Na, pažiūrėkim, dabar moteris patiria daug streso kasdieną (darbe pvz.)[anksčiau to nebuvo nes karjeros ne labai galima buvo padaryt], be to, visokie E78954447 maiste atsirado, kurių anksčiau nebūdavo. Aišku racionas nedidelis buvo: silkė+bulvės ir pan., bet valgyti paprastą, tačiau sveiką maistą yra 10000 kartų geriau negu daug įvairios sintetikos
Jau seniai nustatyta (čia kaip pvz), kad vargšų šeimose (kur vaikai valgo kruopas be nieko išvirtas ant vandens) vaikai žymiai rečiau serga, negu tose šeimose, kur čiupačiupsai ir maisto įvairovė.

aš visiškai pritariu,be to pasižiurėkit kiek valkataujančiu alkoholikių,narkomanių ir panašiai yra kurios kuo puikiausiai išnešioja savo kūdikėlius ir gimsta stiprūs ir svarbiausia sveiki vaikučiai O kiek patiria kančių tos kurios taip save prisižiūri,vartoja visokius vitaminus,papildus ir pan.

Joooo, iš to darytina išvada, kad taisyklių šiame pasaulyje nėra.
Nebūtinai pas sveiką gims sveikas ir atvirkščiai-nebūtinai pas nesveiką gims su patologijom.
Mano mamai pvz buvo visad nereguliarios mmm, tai jai gydytojai visą laiką sakė :"nepastosi, arba sunkiai pastosi" ir ką jūs manot? Pastodavo nuo vėjo lauke

Pas mane mėnesinės nuo 15-os nereguliarios iki dabar/taip jau 10metų/,būna sergu,buna nesergu.O pirmą kartą nuėjusi pas ginekologe ji išvis sakė,kad aš neturėsiu vaikų.Tiesa tik tame,kad turėjau ne vieną persilaidimą ir labai sudėtingas tiek neštumas tiek gimdymas buvo,bet...dabar turiu nuostabų sūneli

Labai dėl tavęs džiaugiuosi VILGRA.
Aš tai dukrytės labai noriu, tik niekaip nesigauna ovuliacijos apskaičiuoti , gal tu galėtum man padėti?
Pažiūrėk:
Iš viso dariausi 6 testus (po vieną į dieną):

2006-03-09 (12 c.d.) testinė juostelė blyški ir plona
2006-03-10 (13 c.d.) testinė juostelė blyškesnė negu prieš tai
2006-03-11 (14 c.d.) testinė juostelė tokia pat kaip dieną prieš
2006-03-12 (15 c.d.) testinė juostelė žymiai RYŠKESNĖ už kontrolinę (įtarimas-ovuliacija)
2006-03-13 (16 c.d.) testinė juostelė labai blyški
2006-03-14 (17 c.d.) testinė juostelė VĖL ryški (beveik kaip 2006-03-12)

nebesuprantu kada man ta ovuliacija buvo, ar išvis jos nebuvo?
Mano ciklas 26-29 dienos (svyruojantis truputį)