Terminas buvo nustatytas rugpjučio 1d. tačiau dukrytė neskubejo pas mus... Po vizito pas gydytoją paskyrė skatinimą rugpjučio 8d. Taigi rugpjučio 6d. kaip ir visda tvarkiausi po namus ir laukiau grįztančio vyro. Kadangi oras buvo gražus vakare dar išėjome pasivaikščioti po parką, kaip ir kiekvieną dieną nuo 35sav kamavo paruošiamieji, visur maudė taigi nebekreipiau dėmesio. Apie 23val nuėjom miegoti, negalėjau užmigti, vis blaškiausi, varčiausi nuo vieno šono ant kito.
Kai pagaliau pavyko užsnūsti pajutau tokį stiprų skausmą pilvo apačioje, kad net pašokau
Nesupratau kas nutiko, pasižiūrėjau į valandas, laikrodis rode 2val nakties. Na ką, pamaniau, jei jau niekas nebesidaro daugiau reikia mėginti toliau miegoti, pasiverčiau ant kito šono ir pajutau šiltą srovę tekant per kojas. Tada supratau, kad - JAU
Pažadinau vyrą, sakau - vandenys nubego, šiandien turėsim dukrytę pagaliau!!! Pasiskambinau į ligoninę, liepė būti namuose kol galėsiu kentėti skausmą, arba kol sarėmiai bus kas 5min. Taigi nuėjau dar i dušą nusimaudyti, vyras padėjo nusikarpyti kojų nagus
Apsitvarkėm namuose dar truputį ir apie 6val ryto iškeliavom į ligoninę, kadangi sarėmiavau jau kas 5min. Ligoninėj užpildėm visus dokumentus, patikrino kaklelį - atsidarymas tik 2cm ir vėl išsiuntė namo. Namuose dar šokinejau ant kamuolio, stengiausi judėti kuo daugiau. Kentėjau jau kiek begalėjau... Apie 12val vėl nuvažiavom į ligoninę, kaklelis 4cm atsidaręs, taigi pagaliau nusiuntė į gimdyklą. Sarėmiai jau buvo kas 4min ir tokie, kad teko vemti is skausmo
Gimdykloj dar mėginau šokinėti ant kamuolio, bet neilgai, nes tiesiog nebegalėjau ištverti skausmo. Paskui dar kvėpavau dujom, gulėjau vonioj, bet nepadejo niekas. Truputį prieš 16val liepė pasiruošti kaklelio patikrinimui (vyrui pasakiau, kad po patikrinimo prašysiu epitiūro, nes jau aptemdavo sąmonė per sarėmius) Akušerė patikrino kaklelį ir nieko nesakiusi išėjo, likau nesupratus nieko
Tačiau po keliu minučių sugrįžo su pamainos vyr.akušere kuri dar kartą patikrinusi kaklelį pasakė, kad jau pilnas atsidarymas (mano akušerė pagalvojo, kad blogai patikrino, nes negalėjo patikėti, kad taip greitai pasiekiau 10cm) Aišku epitiurui per velu, bet tai jau nebesvarbu, aš apsidžiaugiau - nes tikejausi kad maximum už valandos mano kančios bus baigtos ir mūsų brangenybė jau bus su mumis
Deja deja, labai klydau
Truputį po 16val pradejau stumti ir taip iki 19.55
Per saremį mažytės galvytė pasirodydavo, bet pasibaigus sarėmiui suvažiuodavo atgal
Apie 19val keli gydytojai pasitarę nusprendė, kad reikia skatinamujų, į šlapimo pūslę įvedė kateterį ir tada pastatė lašelinę. Tačiau išstumti vis nepavyko... Apie 19.45 pradejo stoti dukrytės širdelė. Iš nuovargio ir išsekimo aš jau nebesupratau kas vyksta, pamenu tik pilną palatą gydytojų ir kad mane pradejo karpyt. Kai sukarpė po pirmo stūmimo vyras pasakė, kad jau mato mažytės galvytę, kad sukaupčiau visas jėgas ir stumčiau toliau, taigi per antrą sarėmį atidaviau visas jėgas kiek buvo likę po beveik 4 valandų stūmimo. Na ir 19.55 košmaras trukęs 18val baigėsi ir mano mažytė jau gulejo man ant krūtinės ir žiūrėjo i mane savo didelėm pilkom akim
Tai buvo pati laimingiausia akimirka mano gyvenime
Atrodo tarsi būtų sustojęs laikas, viskas aplinkuj išnykę. Buvai tiktai TU, mano princese, tavo tėtis ir aš
Nebejaučiau nei kaip visą valandą mane siuvo, nei kaip TU iki kraujo man nugraužei spenelius valgydama savo pirmąjį pienuką, aš tiesiog mėgavausi žiūrėdama į TAVE ir mėginau suprasti, kaip iki šiol mes galėjom gyventi be tavęs
