Dabar susimasciau

Nuo pat vaikystes man budavo skiepijamas nepilnavertiskumo kompleksas. Jei ko noredavau imtis, tai mama jau is anksto mane nuteikdavau, kad man nepasiseks, nepavyks ar as tiesiog tam neturiu gabumu. Bet as vis tiek darydavau savaip ir man puikiai sekdavosi. Deja, pagyrimu uz tai is mamos nesulaukdavau. O pasitikejimas savimi, anot mano mamos, apskritai yra neigiamas zmogaus bruozas. Nesakau, kad mama manes nemyli. Tikrai myli, bet as manau, kad jos pasirinkta auklejimo metodika yra netinkama ir tikrai galejo pridariti bedos mano asmenybes vystymuisi (mano seseriai pridare). O tevui isvis buvo dzin tiek mano pasiekimai, tiek nuopoliai.

Nuo tokio auklejimo, as anot psichologijos teorijos, tureciau buti susiguzusi pilka pelyte, kamuojama milijono kompleksu. Taciau yra visiskai atvirksciai. Ypac man i veida reziamas teiginys, kad as nesugebesiu, nepadarysiu ir panasiai, issaukia manyje toki pasipriesinima, kad man kaip tik norisi irodyti, kad yra atvirksciai. Patikeciau nebent tuo, kad as nesugebeciau universitete studijuoti matematikos. Kas tiesa, tas tiesa, tiksliesiems mokslams esu buka ir ta puse net nosies nekisu.

Prisimenu savo pirmaja zurnalistinio darbo praktika vienoje regionineje televizijoje. Karta mes su direktore susiedeme iki tokio laipsnio, kad as buvau priversta iseiti. Bet ji mane islydejo pasakydama, kad zurnalistiniam darbui as neturiu absoliuciai jokiu duomenu, todel sioje srityje darbo niekada nerasiu. Po tokiu zodziu kita mano vietoj butu tuo patikejusi ir nuejusi dirbti i kokia parduotuve kasininke. O man atvirksciai isijunge toooks variklis irodyti, kad ta direktore neteisi, kad net zodziais apsakyti sunku. Si mano uzsispyrima bande atvesinti pussesere, siulydama nebeskraidyti padebesiai, nusilesiti ant zemes ir dirbti kita darba (nes ir ji greiciausiai pamane, kad direktore ne siaip sau tokia "diagnoze" nustate).

Bet as zurnalistikoje siandiena esu visai nemazai pasiekusi, man rankas spaudzia prezidentai, ministrai, seimo nariai (tarp kuriu siandien yra ir mano buvusi direktore). O va buvusi direktore jau visam seimui spejo pasigirti, kad as esu "jos vaikas" ir butent pas ja pradejau zurnalistine karjera. Bet kad ji mane is darbo ismete, kaip visiskai neperspektyvia, niekam kazkodel nesigiria. Kazkaip sioje situacijoje jauciuosi visiska nugaletoja

Na, ir dar vienas dalykas. Mano vyras niekada pries mane nera pakeles rankos ir niekada nepakels. Bet jis uztat atsiegriebia naudodamas psichologini smurta. Bando mane itikinti, jog del visu jo nelaimiu, nesekmiu ir apskritai del visko kalta esu as. Net jei kas nors namie sugenda, irgi esu kalta as. Tokiais atvejais musu namuose siaucia uraganas, nes as niekada neprisiimu kaltes ir ne maza dalele nesijauciu kalta del jo nesekmiu.

esme ta, jog nors pries mane psichologiskai smurtaujama beveik kasdien, man niekaip nelimpa psichologinio smurto aukos statusas. Nes as ginuosi, todel dar reiktu pagalvot, kas tokiais atvejais labiau kencia. Bet kai pasiskaitau kitu tokio pobudzio smurta kencianciu moteru mintis, pamatau, kad jos jauciasi visai kitaip, jos is tiesu is dalies kaltina save.

Tai kas cia su manimi darosi? Kodel visa gyvenima man skiepijamas nepilnavertiskumo kompleksas, nepasitikejimo savimi ir kaltes jausmas man nelimpa?

Smurka, skaičiau tavo pasakojimą ir jaučiausi,jog tai apie mane...
Man irgi motina visuomet sakydavo : to egzo tu neišlaikysi,to tu nepadarysi, tau nepasiseks ir t.t. Tėvui irgi buvo dzin. Aš galvoju,gal čia karta žmonių tokių buvo, atbukusiu? Arba mamos norėjo,jog vaikai visuomet nuo jų priklausytų?

Bet aš irgi niekada nenusileisdavau. O gal dėl to prieštaravimo užsispyrimas nugalėjo?

Smurka o tu vyresne ar jaunesne uz seseri?

Vyresne. Trejais metais. Ar cia slypi kazkoks paaiskinimas?

Smurka- čia tamstos užsispyrimui reik dėkoti...
Žinai, ko norėjo mano tėvai- norėjo, kad po mokyklos eičiau dirbti kokiam nors kioskely ar valytoja, ir juos išlaikyčiau Tačiau aš užsispyriau ir padariau savaip- įstojau ten, kur buvo patys didžiausi konkursai (nepasikuklinau), baigiau bakalaurą, magistrą apsigyniau... Be jų palaikymo - greičiau nuolat pašiepiama ir prikaišiojama, kad jiems jokios naudos iš tų mano mokslų... Už viską galiu dėkot tik savo užsispyrimui... Jis man netrukdo, o tik padeda gyvent...Dažnai aplinkiniai prikaišioja man mano užsispyrimą- tik jie kvailiai nesupranta, kad tai man greičiau komplimentas, kad tik jo dėka aš nedegradavus ar ne po vėlėna...Užsispyrimas man padėjo išgyvent ir lyg šiol yra pagrindinis gyvenimo variklis... Kol neužsispiriu- reikalai iš vietos nepajuda...

tai taip iseitu, kad uzsispyrimas yra ne igytas, o igimtas bruozas

Paprasciausiai manau,tas psihologinio spaudimo afektas yra ryskesnis labilios,jautresnes nervu sistemos zmoniu tarpe ir tiek.Tau smurkute pasiseke !

Manau, kad Tu Smurka vaikystej uzsigrudinai
As irgi esu uzsispyrusi, bet psichologinis smurtas mane veikia. Ne vienus metus esu veltui praleidus, uzsiiminėdama visokiom savianalizem. Mano tevai is vienos puses sake, kad galiu daug ko pasiekti, o is kitos puses neleido man nieko daryti savarankiskai. Tai labai slegia. O del uzsispyrimo, tai dabar tesiu mokslus magistranturoj vien del uzsispyrimo, nes kai kas bande mane itikint, kad privalau sedet su vaiku ir apskritai man tu mokslu jau gana.
Tu Smurka, lengviau visa tai pernesi, nes nesi labai jautri, Tau nera svarbu, ka apie Tave zmones pagalvos. Priimi save tokia, kokia esi, nebandai saves lauzyt. Todel lengviau isgyveni nepalankioj aplinkoj.

Man abu tėvai (ABU) nuo kūdikystės kalė į galvą, kad esu visiška looserė, ir iki šiol kala, bet man tas žeminimas kaip tik buvo variklis įrodyti, kad galiu daug, ir ne vienoje srityje. Dabar man net juokinga prisiminti, kai girdėdavau mamos dejones telefonu draugėms ar tetoms, kad dukra (čia aš) blogai mokosi: o iki 9 klasės variau vienais penketais (čia penkiabalėj sistemoj dar buvo), o ir vėliau teturėdavau 1-2 ketvertukus, ne daugiau. Ir be didelių pastangų, tiesiog man nebuvo sunku mokytis, lengvai viskas ėjosi. Ir dar muzikos mokykloj variau antrą krūvį, ir taip pat penketais. Ir į olimpiadas visokias mane varydavo mokykloj, ir prizines vietas skindavau. Ir vistiek buvau NIEKAM TIKĘS VAIKAS Nežinau, gal ta mūsų tėvų karta tokia, kad jiems atrodė normalu skiepyti vaikams nepilnavertiškumo kompleksą .
Na nesakysiu, kad kažko labai daug pasiekiau, bet ir nesu visiška nevykėlė: baigiau mokslus, turiu gerai apmokamą darbą, padariau šiokią tokią karjerą, savom jėgom įsigijau būstą (6 metus mokėjau paskolą), automobilį (ir dar neseną). Tai dabar gimdytojai tyli - nebėra ką sakyt. Bet skaudu, kad tiek metų reikėjo kasdien klausytis pažeminimų ir paniekinimų.

O psichologe dar apskritai yra siuose vandenyse? labai dekoju visoms pasisakiusioms ir jusu nuomone tikrai vertinu, bet sia tema noretusi ir kvalifikuoto pasisakymo.

Susilopiau virusų sugraužtą kompą ir sugrįžau į forumo vandenis
Smurka, jūsų istorija tik patvirtina taisyklę, kad žmogaus vystymasis labai sudėtingas procesas ir nėra vienos priežasties, nulemiančios galutinį rezultatą. Žmogus yra biopsichosocialinė būtybė (tuoj paaiškinsiu "keiksmažodį" ).
kiekvienas vaikas gimsta su tam tikru genų rinkiniu, kas nulemia ne tik jo bendrą išvaizdą, bet ir nervų sistemos labilumą, temperamentą, reakcijų greitį ir pan. Tai viena sudedamoji. Kita - vaiko aplinka. Reikšminga yra tėvų socialinė padėtis, išsilavinimas, vaikų skaičius šeimoje ir gimimo eiliškumas. trečia sudedamoji - santykiai su aplinkiniais žmonėmis. Čia svarbu ne tik tai, ką suaugę sako vaikui vienu ar kitu atveju. Svarbu ir kaip jie patys gyvena, nes vaikai daug ką išmoksta (ir pasidaro savo išvadas) stebėdami suaugusius. Be to, vaikai nėra pasyvūs auklėjimo procese - jie patys pasirenka, kaip reaguoti į t.t. aplinkybę ar tėvų reakciją (pvz. į tėvų priekaištą galima atsakyti ašarom,užsidarymu ar prieštaraujančiu elgesiu).
na, ir kai sudedam viską į krūvą tai visai nebloga mišrainė išeina... pav.: Jūs ir jūsų sesuo gimėt netgi ne tokioje pačioje šeimoje (tėvai ant pirmo vaiko "mokinasi" būti tėvais, o į antrąjį žiųri ramiau. Pirmas vaikas gimsta be konkurencijos, o antras - nuolat "antras" ir t.t.), o ką kalbėt apie skirtingus temperamentusir kt.
kaip ten bebūtų, manau, kad jus "išgelbėjo" įgimta stabili nervų sistema, gyvas temperamentas, užsispyrimas ir protestas (juk beveik viską pasiekėt, norėdama įrodyti savo tiesą). Tokie vaikai tėvams yra tikrai nepatogūs , todėl dažnai susilaukia neigiamo paskatinimo. Vėliau gyvenime jie būna ir toliau aktyvūs ir priimantys drąsiai iššūkius ir yra vadinami ŠAUNUOLIAIS. Deja, bet "patogūs" vaikai užaugę dažnai stokoja sveikos agresijos ir savarankiškumo