vasario 2d.mire tetis, tai nebezinome ka daryti su mama kuri tai juokiasi tai verkia ir pastoviai geria relaniuma, tai net nebezinom ka ir daryti gal i kokia sanatorija nuvesti. patarkit.

Tai, kad cia turbut ne sanatorijos reikia, o psichiatro pagalbos...reiktu kreiptis pagal gyvenamaja vieta i psichikos sveikatos centra...ten suteiktu jai tikrai kvalifikuota, reikalinga pagalba....o is kur ji relaniumo gauna?jis parsiduoda tik su receptais, si vaista israso seimos daktaras?

Nuoširdžiai užjaučiu tave ir tavo mamytę.
Nuotaikų kaita neišvengiama tokiais gyvenimo atvejais.
Aš nežinau kaip reikia elgtis, galvoju, kad aš nenorėčiau važiuot niekur iš savo namų, nes grįžus, kad ir po keletos dienų nebuvimo namuose, dar skausmingiau pajusi tuštumą, ir dar blogiau gali būti.
Geriau išsiverkt, "išsikaukt"( tiesiogine prasme) savo namuose.
Svarbu , kad ji jaustų, kokia ji svarbi jums, tai jai tikrai padės greičiau sutvirtėt.
Ištvermės.

aš savo tėtį prieš nepilnus 5 mėnesius palaidojau. mamai irgi buvo nekas-prasidėjo sunki depresija. negalėjo nei dirbt, nei miegot, nei valgyt... ji gyveno kitame mieste, kasdien jai skambindavau ir kasdien girdėdavau jos verkimą. labai sunku, kai nori padėti, bet nežinai, kaip tai padaryti. sėdėdavau prie telefono, žlimbdavau kartu, bet po to užsidegiau kažką daryti. ieškojau psichoterapeutų, psichiatrų pagalbos. bet Vilniuje, o ne provincijoje, kur ji gyveno (ji pas juos ne pagalbos sulaukė, o kyšių prašymo).
gydymas buvo intensyvus, ir dabar ji pati pripažysta, kad jai reikėjo tokios pagalbos, bet ji bijojo. dabar jai daug geriau, bet dar ne viskas jos širdyje ir galvoje susidėliojo į vietas. tam reikia daug laiko.
nelauk, kad viskas praeis savaime. tai gali būti tik išorinė apgaulė. jei nežinai, kaip jai pasiūlyt pas psichoterapeutą ar psichiatrą apsilankyt-pirma pati nueik pas jį ir paklausk patarimo.
ir dar, man įdomu, kaip tu pati jautiesi?

Šiaip tai kelmas žino, ar nuo gedulo padės psichiatras Psichiatras - tai kai labai užsitęsia, o dabar gi dar tik mėnuo... Gal kažkiek ir padės, bet apskritai kažkoks gedulas tai pas žmogų turi būt. Tai natūralu. Ypač jei tavo Tėtis mirė staigiai, tai dar plius šokas... Vis tiek - kiekvienas turi išsigedėt. O forma tai jau pas kiekvieną kitokia... Dar, sakyčiau, geriau, kad tai juokiasi, tai verkia. Blogiau būtų, jei tylėtų ir vaizduotų, kad viskas gerai

Sakyčiau, pabūkit, pašnekėkit, nepalikit vienos. Gal jinai tikinti, tada gal padėtų pakalbėt su kokiu kunigu... Arba literatūros kokios paskaityt...

Mano močiutei nuo gedulo labai padėjo žinai kas? Mano sūnus. Vyresnėlis. Buvo jam tuo metu metai ir trys mėnesiai. Grįžti iš laidotuvių, vienintelę dukrą palaidojęs, o čia blušinėja po namus toks durnelis ir juokiasi, ant kelių lipa Nesupranta dar... Kažkaip seneliams labai padėdavo su juo pabendraut. Kitų vaikų dar šeimoj nebuvo, bet tas vienas ėjo kaip valerijonas... Gal ir tavo mamai kokį kūdikėlį pakišus? Ar katinėlį kokį? Nu net nžn :/

gedulas yra gedulas, būtina išsiverkt, išsigedėt. bet jei tai užtrunka, žmogus gyvena vien juo-jau reikia pagalbos.
po tėvo mirties ir man pačiai labai padėjo vaikutis, kuriam dar ir metų nebuvo. ir mama pas mus atvažiavusi sakė, kad daug lengviau, kai mažius yra šalia.

Jonažolių arbata, galima nupirkti homeopatinių"Sedatif", raminančios žolių arbatos. Bendraukit, bet neperlenkit, nes gali atsirasti priklausomybė nuo aplinkinkių. Raskit nors kokią veiklą, kuri ją sudomintų. Važiuokit kur nors, vaikštinėkit po parką, mišką, prie jūros.
Skausmą gydo meilė, malda ir laikas

Prieš tris metus tragiškai žuvo mano brolis, jaunas. Tai buvo baisi trauma visiems. O labiausiai mano tėčiui, kuris tik dabar po 3 metų pradėjo atsigauti, buvo sušlubavusi labai širdis, dusino, nieko nebegalėjo dirbti. Kiek gėrė visokių vaistų niekas nepadėjo, o gydytojai jokios ligos nenustatė, tai iš sielvarto. Ir tėtis pradėjo atsigauti tik dabar, kai iš Kauno kažkokios vaistinės nusipirko radiolos šaknį ( rusiškai zolotaja koren vadinasi) ir ją pradėjo vartoti. Taigi dabar jaučiasi gerai tik šios šaknies dėka, o niekas kitas nepadėjo.

praeis.tikrai praeis.su skausmu ir netektim reikia susitaikyti.tos zaizdos niekada neuzgyja,kartais vel ima kraujuoti....o kartais taip pasiilgsti tu kuriu nebera salia,kad norisi kaukti,staugti...as tai puikiai zinau nes per 4 metus palaidojom 5 man labai artimus zmones,tarp ju viena kuris brangesnis net uz mama.svarbiausia mamos neguoskit,nesakykit mama,tau sunku.ji tai pati puikiai zino,o tokie zodziai tik veda i nevilti,nes viduj sauki kad,jus ne vienas nezinot kaip man sunku...o mama daznai dabar nores i kapines,nuvezkite,ir nestovekit salia, geriau nueikit pavaikstines,leiskit jei su tuo kapeliu pasikalbet,pasiguost,isiverkt.....gal jum tai ir atrodys kvaila, bet jai tai pades....sekmes