Manau mūsų laimingos pabaigos istoriją visgi reikėtų pradėti pasakoti nuo pat pradžių
Susituokėm iš meilės ir apie vaikus kažkaip iš karto negalvojom,nors nieko specialiai nedarėm,kad jų nebūtų ir,praėjus gal pusmečiui, aš pradėjau galvoti,kad reikia susimąstyti apie tai,kad jau tiek laiko, o kažkaip pastoti,ypač nesisaugojant,neina.Aišku,pirmieji vizitai buvo pas paprastą ginekologę,kuri man pasiūlė METUS ( norinčiai pastoti moteriai) gerti KT
Na,nepaklausiau aš jos. Nuvykau į KMUK pas vieną ginę iš kurios naudos irgi nebuvo daug.Taip klajojau,kol atradua internete SM portalą, o kartu atradau ir savo nuostabiąją gydytoją Sąlygienę 
, pas kurią nuo pat pirmo dienos jaučiausi saugi,esanti labai profesionaliose ir patikimse rankose.Aišku,prasidėjo tyrimų maratonas-kaip ir viskas gerai,problemų nei pas mane,nei pas vyrą nėra-reikia tik dirbti 
Sekė 11 ciklo stimuliacijų.Per vieną iš jų buvau pastojus,bet deja...5 savaitę nustojo vystytis...Daug ašarų,sunkus laikas,bet po pusmečio vėl pradėjom tuos žygius vardan to išsvajotojo tikslo.Taigi,sekė 3 nesėkmingos IUI procedūros,po kurių jau visai išsekę su vyru nutarėm daryti ilgą pertrauką-reikėjo pailsėti morališkai ir finansiškai.Ir ką-po nepilnų metų nutariam,kad jau laikas vėl.Galvoje jau sukasi mintys apie IVF,kurias išsakau savo mieliausiai gydytojai.Aišku,išklauso jinai mane,bet sako,kad pirmiausia apžiūrim,kaip viskas ten pas mane.Taigi,gydytoja žiūri ir juokiasi,sako-esi nėščia.Aš dar labiau juoktis ėmiau-nesąmonę sakau Pasirodo,iš tikro taip buvo.Tiesiog natūraliai,bet 9 savaitė vėl viskas baigėsi...Nekartaosiu,kaip jaučiausi,bet galiu pridurti,kad visai dingo noras bendrauti sudraugais,kurie turi vaikų,kalbėti su kažkuom apie vaikus ir t.t.Po šios nesėkmės sekė krūva tyrimų,kurie taip ir neatskleidė priežasčių,kodėl taip nutinka.
Vėl ilga pertrauka,per kurią net nebekalbam su vyru,kada vėl kibsim į darbus.Tačiau parėjus skausmui,virš paėmus tam didžiuliam norui turėti vaikelį,mes vėl pas gydytoją su nusiteikimu,kad gana švaistyti laiką-darom IVF-vis didesni šansai.Gydytoja atkalba,mane įalbėdama 4 IUI.Sutinkam.
Taip prasideda stimuliacija su milžiniškom dozėm vaistų,vizitais po 2 kartus į savaitę ir 2010.01.19 atliekama IUI procedūra.Nežinau,kaip tai paaiškinti,bet po jos jaučiausi tokia rami,tokia kitokia nei visada.Aišku,nebelabai tikėjau,kad pasiseks,bet kai mm neatėjo po 11 dienų po IUI,jau ėmiau tyliai džiaugtis,kad tubūt JAU
Net vyrui nesakiau,kad dariausi gal kokius 6 NT,kurie po truputį ryškėjo.Kiekvieną kartą verkiau kaip vaikas ir kartu meldžiausi,kad šis kartas būtų kitoks.Jis ir buvo kitoks.HCG gražiai didėjo,ekrane mažiukas (-ė) augo, o aš jaučiausi puikiai.Kaifavau nuo nėštumo,nes man tai buvo nepakartojama,kai didėja pilvas,kai kažkas ima tyliai krebždėti viduje Net dabar verkiu vis tai prisiminus.Apie 20 savaitė pamatėm,kad gims mergytė
Mano džiaugsmui tada nebuvo ribų,kažkaip visada slapčia tikėjausi pirmos dukrytės.Nėštumui įpusėjus,gydytoja jau pradėjo kalbėti apie gimdymą,ką rinksiuos-natūralų,ar CP.Minčių buvo visokių,ilgai dvejojau ir kaitaliojau sprendimą,kol galiausiai,pasvėrus visu už ir prieš,pasakiau-planinis CP.
Taigi,pats mani gimdymas nebuvo niekuo ypatingas.2010.10.07 ryte 10 val.jau važiuojam susitikti su savo mažyte.Jausmas keistas.Dabar dar esu 2 in1, o greit jau būsiu mama
Iš jaudulio pradėjau verkt,nors dabar nebelabai suprantu,kodėl.Matyt,hormonai daro savo Taigi,spinalinė narkozė,uždengia pilvą,ateina gydytojai,kažką ten daro, o man taip ima darytis bloga,kad jaučiu kaip trūkinėja sąmonė,kažkur tolia gridžiu anesteziologės žodžius,kad tik kvėpuočiai ir kaip per miglą išgirstu ganėtinai garsų savo mažytės verksmą Vat dabar galvoju,viskas,jau turbūt išgyvensiu ir tuoj tuoj turėsiu ant rankų savo išsvajotąjį stebuklą.Prinešė man dukrytė prie galvos,leido pabučiuot.Aš tik verkiau,bet ir mažoji darė tą patį, o gydytojai kartojo,kad turiu labai sveiką ir stiprią dukrytė.Pagal Agbar skalę buvo įvertinta 10.Mergytę kad atvežtų paprašėm tada,kada jau ėmiau jausti kojas,nebenorėjom ilgiau nei minutės būti be jos.
Kaip gimė vardas?Labai paprastai.Nors turėjo su vyru n variantų,bet kai dukrytės gimimo dieną už lango saulė tiesiog plieskė,nebeliko abejonių-bus Saulė
Tokia jinai ir yra,tikra saulutė,kuri kiekvieną dieną vis labaiu šildo mūsų širdis.
Mums jau daugiau nei 6 mėnesiai ir aš tyliai pagalvoju apie antrą
Bet čia jau bus taip,kaip Dievulis duos Štai tokia mūsų istoriją su be galo laiminga pabaiga
