Ieškodama kažkokios informacijos interneto platybėse, aptikau marškinėlių nuotrauką. Ant jų buvo parašyta: "Visko, ką reikia žinoti apie Gyvenimą, aš išmokau žindydama". Iš pradžių nusišypsojau, o vėliau supratau, jog visgi tai turbūt didžiai išmintingi žodžiai. Įsisukę į užburtą maitinimų - vystyklų keitimų - migdymų ratą, dažnai pametame platesnę perpektyvą ir, užmiršę dėl ko tai darome, imame dvejoti, gailėtis savęs, gal net šiek tiek pavydėti mamoms, kurios gali bent dienai, bent pusdieniui nuo viso to atitrūkti. Taigi ir pamaniau, jog būtų įdomu bent trumpam susimąstyti: ar tikrai tai tik dėl naudos vaikeliui. Galbūt pasvarstę atrasime ir daugiau motyvų, kurie mus pastiprintų, paskatintų tęsti, o kažką gal priverstų ir visai naujai pažvelgti į šį paslaptingą procesą.
Papildyta:
Nepatikėsite, bet pirma man pačiai šaunanti į galvą mintis yra apie...egoizmą Visos mes šaunios mamos ir visų pirma galvojame apie kitų poreikius - tai mums natūralu, įgimta ir taip elgiamės per daug net negalvodamos. Ir tik žindydama vaikelį po kurio laiko supranti - ne turėtum ar norėtum, o tiesiog privalai pasirūpinti ir savaisiais poreikiais. Žindymas - tai lyg bėgimo maratonas: privalai tiksliai apskaičiuoti jėgas, išmokti kuo efektyviau atsipalaiduoti per kuo trumpesnį laiką, anksti pastebėti nuovargio simptomus ar beprasidedančią ligą. Tavęs nebus kam pakeisti, jei atsidursi ligoninėje. Negalėsi gerti stiprių vaistų, jei nusilps imunitetas ir prikibs bjaurus virusas. Vaikeliui gali pritrūkti svarbių maisto medžiagų, jei ignoruosi savo organizmo poreikius, nesuprasi jo norų. Jei nuovargis įsisenės, tau neužteks pakeisti aplinką savaitgalį, o ilgų, tolimų atostogų be vaikelio negalėsi sau leisti. Na ir tt. ir tt.
Niekada iki pradėdama žindyti nesusimąsčiau, kad taip nepažįstu savęs - ką iš tikrųjų mėgstu veikti, kas man padeda atgauti jėgas ir jų suteikia, kas atgaivina, pakrauna ir tt. Nežinojau net, ką iš tikrųjų mėgstu valgyti. Nes visa tai nebuvo taip svarbu. O dabar yra. Nes to išmokti mane verčia didelis noras duoti vaikeliui tai, kas galbūt nėra geriausia kiekvienai mamai, bet tikrai geriausia kiekvienam kūdikiui.

Labai grazi tema.
As irgi atrandu tame labai daug privlumu, pirmas atejas i galva. Vaikai niekad neleidzia persidirbti, nes pas mane kartaiis nera stabdziu galiu tvarkytis vos ne iki nukritimo, norisi viska padaryti ir net valgyti galiupamirsti ar siaip bent prisesti pasedeti, o vaikelis pasaukia ir begi zindyti , atsiguli atsipalaiduoji ir pailsi
Ir siaip labai graziu minciu ateina zindymo metu, kai nurimstu ir tik ramiai guliu, ypac pirmais metais taip buvo, nes dabar jau biski pranbanga ilgai guleti ir tik zindyti Siaip aplamai vaikai mokina daug graziu dalyku, iki vaiku gimimo tik begau begau i save pe daug nesigilindama, nei kas man patinka, nei ko man reikia ir t.t.

Labukas, šauniosios mamytės. Aš pirmuosius du savo vaikus (vyriausiai jau 19 m ) maitinau krūtimi iki metų, o agrandukę - be savaitės tris metus. Galiu pasakyti, kad tai žiauriai patogu. Na, gal aš kiek savanaudiškai į šį reikalą žiūriu, bet juk patogumas irgi labai svarbu
Nuvažiavau prie jūros, kai mano pirmagimei buvo trys mėnesiai. Kartu važiavo ir draugė su 5 mėn pypliu. Aš deginuosi, mažoji pabudo - skarelę užsimetu ir pamaitinu, tuomet ji toliau sau miega... O draugė vis lakstė pienelio, mišinukų. Kelis kartus surūgo jai... Vaikas klykia, ta nervinasi. Džiaugiausi, kad aš to nepatiriu. O pagalvokite, jei taip kasdien? O jei naktimis? Net neįsivaizduoju, kaip susisuka mamos naktį, juk vaikas verkia, o čia dar gaminti ar šildyti reikia... Brrrrrrrrr. Paėmei savo angelėlį, padavei krūtį ir snaudi
Manau, kad patogumų yra kur kas daugiau. O kad vaikelio palikti negalima - na, kaip čia pasakius. Juk nusitraukus pienuko palikti galima. Bent jau man ir nesinorėjo bastytis, kai vaikiukai maži. Užtat dabar atsiimu su kaupu. Och kaip gera tuos leliukus augunti, myluoti
Sėkmės jums visoms.

Štai dar ką šiandien besiprausdama po dušu sumąsčiau (vienintelė vieta, kur mamos gali ramiai pamąstyti, ar ne? Ogi, kad žindydama dar išmokau visai kitaip vertinti tiek savo kūną, tiek pvz., kvapus aplinkoje (taip taip, naudojau bekvapę dušo žele - kad tas mano ponulis natūraliu švariu mamos kvapu nors pora pirmų mėnesiukų pasimėgautų). Viena vertus, lyg ir auka kažkokia, nes šiaip kvapus labai mėgstu ir jie man turi didžiulį poveikį (vadinasi ir vaikui taip pat), kita vertus, kurį laiką, kol maitinu, jų atsisakiusi, atrandu visai kitą pasaulį - uoslė paaštrėja, darosi išrankesnė (garsai, spalvos mamoms pasidaro stipresni apskritai jau vien dėl to, kad susilaukia kūdikio - ima jausti taip, kaip jis, kad jį apsaugotų). Dabar man visai kitaip kvepia miestas po lietaus, kokybiška kava, skalbiniai išplauti ekologišku skystu skalbikliu su levandomis, švieži bazilikai ar veido aliejus su lašeliu natūralaus rožių ekstrakto. Kvapų pasaulyje atsiranda tiesiog daugiau, taigi ir pasitenkinimo, visokių kitokių emocijų daugiau

[quote=ada21lt,2011 04 17, 23:07]
Labai grazi tema.
As irgi atrandu tame labai daug privlumu, pirmas atejas i galva. Vaikai niekad neleidzia persidirbti, nes pas mane kartaiis nera stabdziu galiu tvarkytis vos ne iki nukritimo, norisi viska padaryti ir net valgyti galiupamirsti ar siaip bent prisesti pasedeti, o vaikelis pasaukia ir begi zindyti , atsiguli atsipalaiduoji ir pailsi
Žindymo metu pabūni su savom mintim, pailsi nuo ruošos maratono

kadangi tebemaitinu mažylį, mano mokymosi procesas tęsiasi.

pradėjusi žindyti praėjau visus devynis požemio ratus: ne fiziškai man buvo sunku, o psichologiškai. dabar labai keista, kad mokiausi tiesiog mylėti savo vaiką, atradau savyje daugybę bruožų, kurių net nežinojau turinti. ir kentėjau, ir bijojau, ir savęs gailėjau, kol "išplaukiau" į atvirą jūrą

Naujausia pamokėlė - proga panaršyti po internetą ir išmokti atsipalaidavimo/skausmo mažinimo technikų (taisiausi skylutę dantyje, be nuskausminamųjų, vadinasi). Nėra pats nereikalingiausias įgūdis gyvenime. Ypač kai skausmas nedidelis. O galima buvo, aišku mesti žindymą
Beje, mano odontologės nuomone, stebėdama mano kramtukų būklę, ji niekada nepasakytų, jog žindau ketverius metus beveik be pertraukos

idomu, ar tikrai sveikata suprasteja zindant nes daznai girdziu, kad tiek nestukem, tiek zindancioms mamoms daznai sveikata kaip tik pagereja


o jei i tema, tai as labai atsipalaiduoju zindant, ypac kai maziukas buvo ir daznai bei ilgai zisdavo, tai buvo toks atsipalaidavimo metas man, pailsedavau, pasnausdavau kartu, su savo mintim pabudavau...o daznai ir tos mintys tokios, kad permastai viska, vertybes visas po vaikucio gimimo ir atrandi tiek nauju dalyku gyvenime

Žinoma, kad sveikata žindant suprastėja: jei nuolat neišsimiegi kilnodamas kūdikį į atskirą lovelę, po to dieną mauki kavą su sausainiais, nes vaikui užmigus nori išplauti grindis užuot išsispaudus sau sulčių ar susimaišius salotų, saulėtomis dienomis tupi namie, nes bijai maitindamas papiktinti kokį visuomenės narį, jaudiniesi dėl galimai pakisiančios krūtų formos ( kuri kinta nuo gyvenimo apskritai), ir tt., ir tt. Lengva būtų dėl visų mūsų bėdų apkaltinti žindymą. Nors verslininkai turbūt labai nesibodi padaryti ir to. Aš asmeniškai atsisakau tikėti, jog gamta galėjo būti tokia neprotinga ir nepasirūpinti, jog žindymas mūsų nealintų- juk žmogaus kūdikiams mamos, kuri tiesiog fiziškai galėtų jais pasirūpinti, reikia pakankamai ilgai. Na, o jei žindydamas pats savimi nepasirūpini, tada ir prigimtis bejėgė. Žodžiu, man regis, atsipalaiduokime, žvelkime į žindymo privalumus, mylėkime save ir viskas bus gerai. To linkiu sau pirmiausiai

Visiškai sutinku! Dabar jau sūnelis greitai pasisotina, bet būna prieš užmigdamas ir ilgiau pienelį geria. Taip gera tada į jį žiūrėti. Į tas jo giliais mėlynas akis, kuriose, atrodo, visas kosmosas telpa. Ir pasaulis tada aplinkui tarsi susilieja, liekame mudu - tobulas derinys - mama ir vaikas. Nuostabios, nepakartojamos šios akimirkos ir norisi, kad jos truktų kuo ilgiau.



Tikrai taip Man dabar labai keista ir truputį liūdna, kad mano mamą kažkas po pusmečio žindymo paprotino nustoti, nes ji atrodė išsękus... Aš nemanau, kad labai jau ten blogai buvo, tiesiog mažas vaikas, mažai pagalbininkų, na dar tarybiniai įsitikinimai, kad vaiką reikia migdyti lovelėj, tai gal ir pavargo dėl to, bet pats maitinimas čia buvo niekuo dėtas... Taip, žindymas atima energijos, bet ją galima kompensuoti sveiku ir pilnaverčiu maistu (tikrai ne tortais tą kalorijų trūkumą reikia naikinti...). Be to, mane visai džiugina daug gražnesnė nei iki nėštumo figūra, o nusilpusi tikrai nesijaučiu. Galų gale, žindymas suteikia daug malonių ir teigiamų emocijų, o jos yra labai svarbios gerai sveikatai ir savijautai. Todėl labai pritariu, kad svarbiausia matyti žindymo privalumus, neieškoti trūkumų ir mylėti savo mažylį ir save

man tai keista, kai apie zindancias mamas sneka, kad dantys isbyres, plaukai isslinks ir panasiai...

taip sneka zmones, nes dar nesuvokia zindymo stebuklo. atrodo jei kas is organizmo isteka , tai turi buti kazkokia jam zala neina suprasti,kad zindymas gali atstoti ir maista, ir gerima kudikiui ir dar kazka duoti moteriai , kai kam tai tiesiog nesuvokiama
Tai va dar viena zindymo pamoka -samones pletimas.
Man ir taip keista buvo pirmais menesiais nieko vaikui neduodi tik kruti , o jis au auga , vystosi...

aha...mano mama stebejos, kaip nieko vaikui nedaviau iki 6 men, isskyrus savo piena, bet paskui jau dziaugesi, kaip gerai vaikas auga, gaudamos tik mamos piena sunku patiket, kad nieko nereikia daugiau...

Kokia silta tema

man irgi buvo keista, o dar tos mintys lisdavo i galva - ar jam uztenka, ar jis pavalgo... begdavau pradzioj kas savaite pasverti ir skaiciuodavau, kiek ten tu gramu priaugo po poros menesiu nusiraminau, atsipalaidavau ir toliau sekmingai maitinu

Naujausia pamokėlė
http://vaikopasaulis.blogspot.com/