bus ypatinga diena. Niekam apie ja neprasitariu, bijau isbaidyti..
Uzeinu i supermama paziuret gal jau kas gimdo? Nugi ne, ai einu dar pamiegosiu.
5 val ryte prabundu -lyg ir skauda, lyg ir saremiai. Netikiu.. negali buti.. nejaugi
siandien.. Imu laikrody
gal jau tu kelkis.. vaziuosim..
8 val vaziuoju i ligonine pas gydytoja. Beeinant jauciu, kad sisioju
8:30 as jau gimdykloj.. Apziurineju savo apartamentus, klausausi muzikos. Gydytoja apziuri, su akusere susizvalgo: Ohh -8 cm atsidarymas, saremius aparatas fiksuoja galingus. Klausia gal noriu epiduro? - kokio epiduro, man gi dar
neskauda jau taip labai. Laukiu tu is koto vercianciu skausmu. Ir dar vyras klausia:
gydytoja tai gal per 2 val apsisuksim.. OT neismanelis, mintyse sukasi mintis, gi pirmakart gimdo 10-12 val...
Skausmas vis stipreja, jauciu kad noriu stumt.. Malonus gydytojos balsas nuteikia raminanciai ir zinau, kad viskas bus gerai. Klausau gydytojos nurodymu, mokinuosi stumt. Et pirma kart nepavyksta- ispuciu zandus ir snypsciu. Ir vel girdziu mano gerosios gydytojos balsa: Egluze susikaupiam ir dirbam. Dabar suprantu , kad nuo sios minutes svarbiausia nebe as ir mano skausmas o mano
mazylis. Kad turiu padaryti viska jog jam si kelione butu kuo maziau varginanti
ir sunki. Gydytojos balsas ir vel as kupina jegu, nu dar kartely...
11:40 Minutei sustingstu... verksmas.. Negali buti, netikiu...noriu verkt bet asaru nera..negaliu patiket, kad sis mazylis ant gydytojos ranku- musu taip isvajotas ir ilgai lauktas, musu mazylis..
Viskas kaip suletintam kine: glostom mazyly, sy svelnuty mazyti padarely. Tai stai kas mano pilvuke gyveno. Kazkur tolumoj girdisi garsai: stabdom kraujavima, leidziam vaistus... Bet visa tai man taip nesvarbu,- pasaulis nuo siol sukasi tik apie ji- musu Mazaji Dovyda.. Tik dabar pradedu suprasti kokia gili ir begaline gali buti motinos meile.
