Ištiesų visada galvojau kad tikras gyvenimas prasidės tik pastojus ir sukūrus šeimą, žiūredavau i besilaukiančią pusseserę ir galvodavau kad už žinojimą jog po širdele nešioji naują gyvybę geriau gali būti tik begalinė meilė šeimoje ir tyliai apie tai pasvajodama laukiau kol galiausiai, vieną dieną ir aš tuo galėsiu džiaugtis 
Būdama vos aštuonilikos netikėtai nusprendžiau išvykti i UK, nors ir planavau ten praleisti vos vieną vasarą ir rudenį grįžti atgal į Lietuvą, bet likimas iš mano planų turbūt tik tyliai juokėsi. Tuomet dar nežinojau kad vos išlipusi traukinių stotyje pamatysiu savo būsimą vyra, kad dėl jo namo į Lietuvą nebegrįšiu ir kad netrukus gyvenimas visiškai pasikeis
Aišku, nebuvo viskas visuomet taip gražu ir paprasta, bet šiaip ne taip ištvėrę visas didžiąsias santykių krizes, po bandymų skirtis ir poto vėl sekusių susitaikymų, galiausiai po dvejų metų draugystės, šaltą 2009-ųjų Spalį nusprendėme susituokti, o prieš vestuves pradėjome šauktis savo angeliuką.
Vienas po kito slinko mėnesiai, bet angeliukas kaip nenorėjo nusileisti pas mus taip nenorėjo... Niekada nebūčiau pagalvojusi kad vaikiuko planavimas gali taip prailgti... Apie sugadintų testukų skaičių net nešneku, milijonas, ne mažiau... Bet ką daryti kai taip lauki, taip nori, o kaskart pamatai tik I... Kantrybe niekada nepasižymėjau, todėl neužilgo begdavau ir pirkdavau kita testuką su viltimi jog pirmasis visgi klydo
Bėgant laikui mamos klausinėjimas kada jai padovanosim anūką jau buvo pradėjęs erzinti, galima pagalvoti nepasakyčiau jai jei laukciausi, o kad bandom, planuojam, o vis nepavyksta skelbtis taippat nesinori, kam to reikia... Viena po kitos pastojo dvi geriausios draugės, su viena iš jų tarėmes kartu pilvukus auginti, kartu su vėžimėliais vaikščioti, bet likimas vėl tik juokėsi iš mano planų...
Galiausiai MB ir aš nusprendėm nebegalvoti apie planavimą, mesti i šoną visus OV testukus, vaisingų dienu skaičiavimus ir nusiraminti. Nežinau ar nusiraminimas ir atsipalaidavimas padėjo, ar tiesiog Dievulis jau mūsų pasigailejo, bet po beveik pusantrų metų bandymo prisišaukti savo angeliuką kažkaip pradėjau įtartinai jaustis, darbe vis silpna, visur ima miegas, net autobuse užmigti sugebėdavau pakeliui iš darbo. Na ką, reikia pasitikrinti
Žinoma, kaip visada prisiekiu sau kad gadinu paskutinį testuką, kad jei pamatysiu vėl prakeiktą I brūkšniuką daugiau jų nebepirksiu ir tokių minčių lydima keliauju ten kur tik karaliai vaikšto. Atlieku procedūrą, palaukiu, pažiūriu į testuką, lyg ir kažką pamatau, bet linija antra vos įžiūrima, tad visiškai ramia sąžine testuką išmetu, išeidama iškeikiu save kad neturiu kantrybės ir prisiekiu kad viskas, nuo šios dienos nebepirksiu testų daugiau...Aha, ilgam tie mano pažadai, laiku nepasirodžius mm vos ne bėgte bėgu iki parduotuves, perku dvigubą testą (nes buvo vakaras, o jei pirkčiau vieną iki ryto neišlaukčiau visvien ), tuomet tiesiai i WC, atlieku testa ir ką jus manot??? Pamataau jau žymiai ryškesnę antrą liniją testuke. Ryte, žinoma jį dar pakartoju, pamačiusi tokį pat rezultatą begalo vyliuosi jog šį kartą pavyko, bet džiaugtis dar bijau
Darbe žinoma apie nieka kitką galvoti negaliu, nusiunčiau testuko nuotraukyte draugei, paklausiau ką ji mano, ji žinoma puole sveikinti ir liepė nebedvejoti, o lėkti užsirašyti pas gydytoją.
Kadangi tuo metu kraustėmės iš vieno miestelio į kitą, į polikliniką užsirašyti neskubėjau, vistiek nebuvo verta nes reikėtų po poros savaičių keisti daktarą, bet vos tik persikėlėme iškarto tą pačią diena bėgome registruotis į polikliniką, poto sekė susitikimas su midwife (nėštuma prižiūrinčia daktare) ir pirmasis skanas. Jo metu nustato jog laukiuosi vienuolika savaitėlių ir tris dienas, parodo mums mūsų mažyti stebuklėlį ekrane, įduoda nuotrauką ir išleidžia namo
Tą akimirka kažkaip viskas pasidarė taip tikra, realu, pradėjom suvokti jog dabar netrukus tapsime tėveliais ir pradėjome laukti jo gimimo. Nėštumas buvo labai lengvas, pilvukas nedidelis (nors tiesą sakant vis bijojau kad vaikiukas negimtų per mažas, kažkaip nesitikejo kad vaikiukas gali tilpti iš pažiūros visai nedideliame pilvuke , aišku daktarė vis ramino, kad viskas gerai, bet ką ji žino, juk nemato kiaurai
).Trečio skano metu, per MB gimtadienį sužinome jog gims berniukas
Turbūt nė nereikia sakyti kad tokia dovana MB buvo pati geriausia, vaiksčiojo išsišiepęs dar ilgai. O ir vardą berniukui jau buvome išrinkę, ant lapuko rašėmes mergaičių ir berniukų vardus, berniuko pusėje buvo užrašytas vos vienas vardas, o mergaitės gal dešimt, tad atkrito ir vardo rinkimo problema.Gimdymo data buvo nustatyta Balandžio 24-a, per Šv. Velykas, bet nesuėjus net 34-ioms savaitėlėms pastebėjau kad vaikiukas kažko nebejuda... Nuvažiavom pasitikrinti į ligoninę dėl viso pikto, ten mane nuramino jog vaikiukui viskas gerai, bet... Matau ka kažkas nepatinka daktarei, jos veidas sunerimęs, klausiu ar viskas gerai? Ji atsako jog vaikiuko širdelė plaka gerai, jog jam nieko blogo nėra, bet ją neramina antroji linija fiksuojanti sarėmius... Aparatas rodo jog man sarėmiai ir jie vyksta kas minute. Po kiek laiko pakartoja matavimus, sarėmiai visdar yra... Aš kažkodėl visai nesijaudinau, net kai buvo pakviesta kita daktarė kuri pradėjo aiškinti jog aš turbūt gimdau, jog būna taip jog skausmo nesijaučia, bet praleidę ligoninėje šešias valandas ir įsitikinę jog tikrai negimdau patys su MB išsiprašėm namo. Poto karto pradėjau būti atsargesnė, juk nenorėjau kad kas blogo nutiktu.
Savaitės bėgo toliau, kadangi paruošiamieji sąrėmiukai mane aplankydavo nuolatos i juos visiškai nustojau kreipti dėmesi ir laukėme kol pagaliau pasirodys mūsų sūnelis
Balandžio dvidešimtosios naktį pabudau nuo skausmelio, kadangi ne pirmas kartas, o skausmas nestiprus bandau miegoti toliau, bet... Po kiek laiko jis pasikartoja, tačiau dėmesio nekreipiu dar kurį laiką, iki tol kol jau nebegaliu gulėti ramiai užėjus sarėmiui. Atsikeliu, nueinu į duša, netikrus sąrėmius juk turetų nuimti jis. Bet nieko tas dušas nepadeda, sąrėmiukai dažnėja, bet aš dar niekur neskubu. Galiausiai ketvirtą ryto pabunda MB, klausia ko aš po namus naktį blūdiju, aš jam atsakau jog man nieko nėra, jog tik nesimiega, liepiu eiti jam miegoti, bet jis nepatiki kažkodel
Turbūt mano sustojimai įsirėmus i sieną jo neįtikina ir jis įsijungęs kompiuterį bando išsiaiškinti kaip atrodo sąrėmiai. Pradėjo klausinėti kada pradėjo skaudėti man, kas kiek laiko tai kartojasi ir gale, kaip daktaras konstatavo jog mano kaklelis jau atsivėręs penkis cm. Galvoju eik tu, jei būtų tai sąrėmiai aš tikrai nebejuokaučiau, tikrai nesugebėčiau dar ramiai sedėti, ypač kai esu tokia nepakanti skausmui. Maniškis manęs visiškai neklauso, tik jau pradeda bartis ko aš dar nesiruošiu, kad reikia važiuoti, kad nenori jog namie pagimdyčiau Na galvoju, jei jau labai nori galim nuvažiuoti pasitikrinti, bet kadangi ligoninė kitame miestuke liepiau poto nesinervuoti kai lieps namo grįžti... Susiruošiau ir apie pusę šešių ryto pajudejom link ligoninės. Ligoninėje buvome šiektiek po šešių, labai nustebome kad ji praktiškai tuščia. Kol suradom kur eiti jau ir aštuonios atėjo, o nuo tada viskas vyko žaibiškai: manęs paklausė kelintas vaikas, sakau pirmas, daktarė numojo ranka, sakė greit nepagimdysi, pasakiusi jog tuoj sugrįš išėjo ir prapuole... O man jau saldu darosi... Paprašau MB kad kąnors pakviestų, tas išbėgo, parvedė atgal daktarę suradusi, o ta aiškina kad pamaina keičiasi, kad neverta manęs tikrinti, nes poto kita daktarė visvien turės apžiurėti mane, aš nesiginčyju, tik paprašau konors nuo skausmo, sakau sąrėmiai stiprėja, ji pamačiusi mano išraišką veido įduoda dujas pakvėpuoti ir visgi nusprendžia mane pažiūrėti. Apžiūrėjusi pasižiūri į mano veida nustebusi, sako yra taip (per sekundės tarpą spėjau pagalvoti kad tik nepasakytų jog kaklelis išvis neatsivėręs, o tik pavyzdžiui suminkštėjęs ir sutrumpėjęs, iškeikiau MB mintyse kad tik be reikalo atvažiavom ir dabar reiks namo važiuoti ir dar daug daug visko kito pagalvojau ) o daktare sako mums reikia greičiau suktis, nes kaklelis jau gerus aštuonis cm atsivėręs... Galvojau negali būti, juk aš, tokia nepakanti skausmui jau žviegti turečiau, dar iš šoko paprašau epidiuro, man iš kokio penkto karto iveda kateterį į ranką, bet patikrinus kakleli antrą kartą pasako kad jis jau nebespės suveikti ir išvis kažin ar anesteziologas spės iš operacinės atbėgti nes kažkam ekstra cezaris reikalingas... Aš aišku galvoju jog jie man meluoja, nes papraščiausiai išvis nebedaug liko, nors nesiginčyju bet mintyse vis galvoju kaip man reikės stumti be epidiūro, jog bijau, bet ka padarysi, gal ir geriau taip...Nuleidžia man vandenis, sako kai norėsi stumti pakviesk ir eina is palatos daktarė, bet nespėjus jai net iki durų nueiti pradėjau rėkti kad JAU!!! Atbėga daktarė atgal, dar pasikviečia studentę kažkokią, pristato ją man ir liepia stumti. Tik kad man nesigauna, tikrai išsigąstu, pradedu sakyti kad negaliu, poto nelabai ką pamenu, tik kad man liepia paliesti palukučius mažylio, sako jis jau tuoj gims, o man jau prie baimės ir jaudulys prisideda, jau vos nežliumbiu pagalvojusi kad tuoj tuoj turėsiu savo vaikiuka, atsisuku i MB, jis kažkur kampe prisėdo, matyt išgąsdinau ji
Bet man nesvarbu jau, kažkaip susikaupiu ir 9:46val ryto išstumiu savo vaikiuką, jis tiesiog išsliuogia visas iš karto, vos pagauti spėja Iškart padejo vaikiuką man ant krūtinės, parodė kaip jį pažindyti ir pradėjo tvarkyti mane (kas truko dar dvi valandas, nes nelabai leidausi siuvama, o beto pakankamai stipriai pyšau...).Poto sekė mažylio svėrimas, nors ir bijojau kaip minėjau anksčiau, kad negimtų per mažas, jis pasirodo gime visai dičkis, net nustebau kai pasakė jog jis sveria 3930g. Poto perkėlė mus i palatą, davė atskirą, o ten jau toliau pažindinomės su savo vaikiuku, turbūt niekada nepamiršiu kaip man nuėjus i duša girdėjau kaip MB nešiodamas vaikiuką vis kartojo jam tyliai myliu myliu
Ir pabaigai, atsiprašau kad taip išsiplečiau, bet nemoku trumpai pasakoti.
Dabar, kai prisimenu savo norus, suprantu kad pagrindiniai išsipildė, turiu nuotabią šeimą, mylima vaiką ir vyrą ir pati jaučiuosi begalo mylima ir laiminga. Tikrai kadanors norėsiu vėl visa tai patirti, tą jausmą kai uždeda mažyli ant krūtinės, tą begalinį meilės ir laimės jausmą. Tik gal palauksiu pora metelių, reikia dar mažuoju atsidžiaugti.
Ir dar esu begalo laiminga kad mama sugebėjo išauklėti taip, kad suprasčiau jog didžiausia vertybė pasaulyje yra šeima, nes dabar žinau, jog kad ir kas nutiktų, bet kol visi būsime kartu, kol turėsiu savo du mylimiausius vyrus šalia aš būsiu laiminga
kad pratrukau,o vyras kreivai ziuri ir nesupranta...et..ka jam suprasti..gal kai savo tures,taip nesios,tada nebeatrodysiu tokia kvaila cia verkdama... 
Mano MB taippat nebuvo superdidelis jautruolis iki gimstant vaikui, bet kai gime poto pats pripazino kad nesulyginsi jausmo laikant savo ar kokio pazystamo vaika, kad savo vaikas yra savo visgi