bet... bet labai būčiau norėjusi jausti tą virpuliuką kada drebančiomis rankomis ryte daromas nėštumo testas. Kada su didžiuliu nerimu laukiama ar visgi bus tos dvi juostelės. Kada vyras apkabinęs pilvelį manęs klausia ar jau mažytis žmogutis turi širdelę? O kojytes? Rankytes? Ir visgi per mamos naivumą kad vaikai po "vieno karto" neatsiranda visa to nebuvo. 
Bet... Nepaisant to, sužinojus kad namuose bus dar vienas vaikutis pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Kaip? Kaip mes galėsim auginti dar vieną atžalėlę? Juk patys esame dar labai jauni. Tiek planų... Norim didesnio būsto, planai keisti darbą, planai mokytis, planai pagaliau pačiai sau, o ne tik vaikams, skirti laiko... Planų daug, bet viską koreguoja maža gyvybė.
Pilvelis auga, mamytė storėja ir kasdien su storėjančiu pilveliu apima palaima ir supratimas kad mums to mažo žmogučio reikia. Jis stiprina mūsų ryšį, padeda suprasti, kad mamytė ir tėvelis vienas be kito negali.
Nenumaldomai artėja didžioji diena. Baimė kasdien vis didesnė.
Kadangi jau žinau gimdymo "malonumus", baisu ir pagalvoti kas bus. Pati jaučiu kaip darausi dirgli, viskas erzina, vieną akimirką juokiuosi, o kitą verkiu. Galbūt tai hormonai? 
Tebūnie, nurašykim viską jiems. Taip lengviau man, ir turiu bent jau pasiteisinimą dėl savo nepastovumo. 
Dabar praėjus šiek tiek laiko, net pačiai gėda kokia nuotaikų kaita buvo. Visi artimieji kaip įmanydami stengėsi man įtikti, bet... ir vėlgi bet... jiems sunkiai sekėsi. 
Mūsų laukiama dukrytė neskuba gimti. Kartais džiaugiuosi, nes beprotiškai bijau gimdymo, bijau skausmų kurie suriečia taip kad orą įkvėpti sunku, bijau kad nesugebėsiu išstumti savo mergytės, bijau kad galbūt nebepakėlusi skausmo pradėsiu blaškytis ir šaukti...
Pasirodo visi nuogastavimai buvo nepagrįsti. Sesutė nuveda į gimdyklą, o aš... nugi ką aš... atsisėdus gimdykloje pradėjau verkti... Baimė ima viršų, gydytojas klausia kas yra, o man gėda prisipažinti kad bijau, tad kaip maža mergaitė jį apsikabinusi verkiu...
Mane nuramina ir sako džiaukis, juk vaikučio gimtadienį tuoj švęsim. Ką gi, suimu save į rankas ir laukiu kol nuleis vandenukus. Mažylė jau pernešiota ir net nesiruošia gimti.
Skaudena ir viduj labai džiaugiuosi kad skausmas stiprėja. Atrodo stiprėja, bet dar akimirka ir atrodo jis jau nebepakeliamas. Mano nusistatymas kad gimdyme vyro nebus, išgaruoja akimirksiu. 
Skauda taip, kad nebegaliu ištarti nė žodelio, tad vyrui belieka parašyti tik sms: nerūpi kaip ir su kuo, bet kuo greičiau atlėk. Sakė dar niekada nėra taip lėkęs, ir ne be reikalo, nes gimdymas jau prasidėjęs. Vienas stūmimas... nieko, ragina pasistengti. Nu bet ir taip stengiuosi. Iš šono viskas atrodo lengva, bet kiek įmanydama dedu pastangas.Įlėkė į gimdyklą, kada buvo pats įkarštis. Pamačius norėjosi bėgti ir apkabinti, bet neturėjau tiek jėgų. O kai priėjęs paėmė už rankos ir pabučiavo švelniai švelniai į plaukus, atrodo visa jo energija persidavė man.
Antras stūmimas, ir gydytojas sako matau galvutę. Ką gi, galvoju kad belieka sukaupti viską kas dar likę manyje jėgų ir galėsiu mėgautis... bet ne vaikučiu... o palaima kad nebeskauda... Ir išties... trečias stūmimas buvo tas su kuriuo užgimė galvutė, o ar ketvirtas buvo nebepamenu ir pati. Tik vis tas vyro veidas kada pirmasis paima dukrytę... mūsų taip lauktą dukrytę. Matau kaip rieda ašaros, džiaugsmo ašaros ir iš susijaudinimo o galbūt palaimos negali ištarti žodžio.
Deda man tą nuostabų žmogeliuką ant krūtinės ir lygiai taip pat kaip ir man švelniai švelniai pabučiuoja į kaktytę... nukerpa drebančiom rankom virkštelę ir apsikabina mus. Pirmosios valandos, dienos, netgi savaitės buvo mokinimasis visiems gyventi kartu. Tiek mes, tiek mažylė taikėmės vieni prie kitų, tiek prie namuose brolių keliamo triukšmo, tiek prie mažos mergytės ritmo ir bemiegių naktų.
Dabar, kai mūsų dukrytė jau maža damutė, suprantu kad ji yra stebukligas vaikas. Ji sustiprino mūsų šeimą. Ir ačiū jai. Vien jos dėka stengiamės vis dažniau ir dažniau paskyti "Aš tave myliu".
Tad kurgi ta pradžia? Ar tada kai užsimezga gyvybė? Ar tada kai sužinai kad laukiesi? Mūsų šeimai pradžia buvo kai gimė dukrytė. Nuostabi mažylė, kuri jau kalba savo vaikiška kalba, šypsosi plačia šypsena, savo mažučiais pirščiukais ryte kutinėjasi po mano plaukus, savo mažytėm pėdutėm bando tipenti po namus, ir... kaip visi vaikai verčia namus aukštyn kojom
Tiesiog ji yra stebuklingas vaikas
kaip nuostabu! 
susigraudinau, kokia grazi istorija